Atleiskite man, kad aš... tikiu kitaip

Gerai pamenu, kaip mokydamasi mokykloje per istorijos pamoką gavau raštelį: „Jei su ja nedraugausi, mes su tavimi draugausime.“ Jau nebuvome maži vaikai... Suprantama, šis raštelis šį tą pasako apie susiklosčiusią situaciją. Taip jau nutiko, kad keletas klasės mokinių lyg kokiame Seime jautėsi turintys daugumą, tad drąsiai prabilo visų vardu. Iš tikro mokykloje teko išgyventi daug ko... Ir visa, kas buvo ne tik džiaugsminga, bet ir skaudu, šiandien suvokiu kaip Dievo dovaną, davusią man vertingų pamokų.

Neslėpsiu, jog dabar prisimindama tą įvykį nuoširdžiai džiaugiuosi, kad anuomet nė mintis nešmėstelėjo išduoti savo suolo Draugės. Raštelis pasirodė ir juokingas, ir niekingas.

Nesuprantu kokiu būdu, bet ir suaugus tas „jeigu tu, tai mes su tavim...“ mutuojasi, arba transformuojasi... Netikit?

Jokiu būdu nesakau, kad visa savo esybe esu dovana Lietuvai. Bet ar visi mes būtume verti pačios gražiausios pakuotės, ant kurios būtų užrašyta: „Tau, Lietuva“? Būta mano kely ir to, ko nė už ką nenorėčiau pasakoti viešai. Nes tai mano gyvenimas, mano keliai ir klystkeliai, mano klaidos... Pakanka kiekvieno gyvenime savų klaidų, tad...

Vis dėlto kartais jaučiuosi nejaukiai. Kodėl? Nes tikiu KITAIP. Na... NE TAIP. Kaip ne taip?

Suprantate, skaitau Martyno Mažvydo Katekizmą ir suvokiu jį pirmiausia ne kaip literatūrinę vertę turintį kūrinį, o kaip nuoširdų paraginimą tūlam lietuviui kasdien imti Dievo Žodį, jį skaityti ir permanyti. Skaitau...
Arba nuėjus į bažnyčią ne tik šnabždu, bet ir garsiai plyšauju, giedu. Bet nesu chore. Plyšauju ir namuose. Tiesa, ne visada. Kartais nė šnabždesio nesigirdi, nors širdis – meldžiasi. Nėra įprasta viešai prisipažinti meilėje. Dažniau sakome – aš tikiu Kristų, o ne aš myliu Kristų. Bet šįkart noriu pasakyti – net jei švelnus raudonis nuspalvins mano veidą – aš myliu Kristų. Tikrai. Gal dar ne taip, kaip norėčiau, bet... Nežinau, kaip reikėtų gyventi be Jo... Ne kartą išgyvenau, kad Jis atleidžia mano kaltes... Kaip atsako į prašymus...
Tikintys žmonės žino (kad ir kokias bendruomenes lankytų), kad atsakymai į maldas yra kažkas, ko negalėtum paneigti. Tai lyg stovėjimas ant pašėlusios srovės nešamos ledo lyties, kuri tirpsta tau trypčiojant, ir, jau kai galvoji nuskęsiąs, bet meldies, po kojomis atsiranda žemė. Suprantate, žemė!

Išties galėčiau daug pasakoti, kiek daug mano gyvenime įvyko Dievo Apvaizdos dėka... Kaip Jis pasigailėjo jaunos, gyvenimo prasmės ieškančios ir pasiklydusios mergaitės...

Bet noriu pasakyti dabar kitką – net jei aš tikiu kitaip, nei dauguma (tariama, o gal esama) Lietuvos žmonių, tai nereiškia, jog aš... netikinti. Ar kad nesu krikščionė. Pasakiau nesąmonę?

Bet kartą, pamenu, Vilniaus knygų mugėje prie vieno religinio stalelio, kur įsigijau savo mėgstamiausią knygą: Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“, man buvo pasakyta, kad aš nesu tikinti. Kad mano meilė Kristui, alpėjimas dėl Jo Buvimo, Grožio, Šventumo etc. – nieko nereiškia. Kad daug svarbiau priklausyti vienai Bažnyčiai (suprantama, ne tai, kuriai priklausau).

Buvau priblokšta. Nes niekada negirdėjau, kad Bažnyčia būtų mane atpirkus... (Kartu visad maniau ir tebemanau, kad Bažnyčia be galo svarbi žmogaus išganymui.)

Ant kryžiaus kabėjo lyg ir ne tie, kurie sėdėjo prie to stalelio, bet – Kristus. Niekingai, gėdingai, savanoriškai... Jis sakė: Ateikite pas Mane Visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir Aš jus atgaivinsiu...
Vieną saulėtą pavasario dieną išgirdau tą Kvietimą, ir nuėjau. Būtent šitaip paprastai. Išgirdau (vedžiodama šunį), tada (nuvedžiau šunį namo) ir nuėjau. Pas Kristų. Nė nenutuokdama, kad Jis „ne toj bažnyčioj“.

Quo vadis, ar ne...

Taigi, nuėjus nuo to (baugiai religingo) stalelio mąsčiau... Apie tai, kad ir aš kadaise galvojau, jog jei žmogus tiki kitaip, tai jis tiki visai ne taip, kaip reikia. Tik... Mane visuomet sustabdydavo viena vienintelė mintis – jei jis tikėdamas kitaip tiki Kristumi, tada valio.

Ir dabar, po dvidešimties tikėjimo metų, tolerancijos many kur kas daugiau. Prisipažįstu.

Vienas stačiatikių šventikas (nuostabus žmogus), nuoširdžiai besirūpindamas mano siela, paragino skaityti Antonijų iš Surožo. Kaip nustebo išgirdęs, jog labai mėgstu tą autorių. Tuomet paragino skaityti Aurelijų Augustiną. Tai tau – ir jis man seniai žinomas, mėgstamas... Ir mano bendruomenė, kurią lankau, jau seniai jį godžiai skaito. Per pamokslus vis cituoja. Ne tik jį.

Ir taip toliau...

Kartais girdžiu, kad protestantai yra lėkšti, paviršutiniški, negerbiantys tradicijos. Ką padarysi – visur visokių žmonių būna. Mat kartais girdžiu ir tai, kad lietuviai – galvažudžiai.

Nepamiršiu, kaip kartą atostogaujant užsienyje, kur spaudoje praūžė žinios apie lietuvių baisius darbelius, į mūsų mašiną spoksojo ne viena pora akių. Atvažiavome apsižvalgyti į viešbutį. Žmonės jo prieangyje esančioje lauko kavinėje šnekučiavosi. Reikėjo pamatyti, kaip visi sustingo, kai atvažiavome – juk mes, patriotai, turėjome aiškią atributiką, liudijančią – mes iš Lietuvos. Jei kas stebėjo iš šalies, galėjo pagalvoti, jog čia filmuojamas filmas – įvažiavus tokiam tai automobiliui visiems įsakyta atsisukti ir sustingti...
O kartą mus nubaudė už tai, kad keletą minučių pavėlavome į mašinų aikštelę. Daug ten stovėjo tų vėluojančiųjų. Bet tik patriotiniai mašinos numeriai priviliojo tuos, kurie vėliau mums atsiuntė nemenką sąskaitą. Suprask – galvažudžių tauta čia nepageidaujama.
Skaudu...

Toks tas gyvenimas. Aš visai nesiskundžiu. Tiesiog... Net ir būdama suaugusi kartais gaunu nebylių raštelių: „Jei tik tikėtum kaip mes, mes su tavimi...“

Kartais tokių raštelių gauna ir kiti mano bendruomenės žmonės. Sakote, perdedu? Būna ir tokių situacijų, kai žmonės, pasiklausę giesmių, pasižiūrėję jaunimo vaidinimų ir dar šio bei to, sako – tai bent, tai šaunuoliai... Iš kur jūs tokie nuostabūs, kas jūs? Iš kur toks gražus jaunimas šiais laikais?
Stovi ir galvoji – ar sveika to žmogaus širdis, ar atlaikys, jei pasakysiu?

Kažkas lemena: „Mes iš Tik..ėj... žo..d...“

„Oi, tik jūs nesakykit, tylėkite, būkit geri, nes suprantate...“

Suprantame, ponia, suprantame... Sunkiai, bet suprantame... Ne pirmą kartą... Bet esam kas esam ir negalim sakyt to, kas nesam. Ar mus suprantate?

O kita, kur kas drąsesnė ponia sako: Mielieji, jums reikia eiti į mokyklas. Jūs taip įdomiai pravestumėte tikybos pamokas, jūs tokie apsiskaitę!..

Ką jūs, ponia, vienas Svarbus (tikintis teisingai) žmogus pasakė, kad nė nesvajotume apie tokią galimybę. Sakė, kad nė vienas protestantas tegu nė nedrįsta apie tai galvoti. Va, ir galvoti neleido... Lyg būtų padvelkę gūdžia praeitim, kai draudė galvoti.

Netikite? Ir teisingai. Netikėkite. Bus lengviau gyventi, netikint... O tie apsiskaitę potencialūs mokytojai savuosius talentus panaudos vaikams Sekmadieninėje mokykloje – kiekvieną sekmadienį ištikimai vesdami tikėjimo pamokas mažiesiems... Tiems, kurie talentų ringą per TV keičia į bažnyčią. Nes pamokos įdomios.

Neseniai sužinojau, kad ir tokie kaip mes dar turės greičiausiai ilgokai palaukti, kol bus oficialiai, tai yra pagal valstybėje numatytą tvarką pripažinti. Kai pagalvoji – na taip, ir menininkų daugybė (ne)pripažintų gyvena. O gal jau mirę. Jų atminimui kuriami interneto puslapiai, kuriuos palaiko (pradžioje) koks devynetas žmonių. Gausumas, žinoma, čia niekuo dėtas.

Svarbiausi yra tie, kurie turi galią pripažinti arba atmesti, arba rekomenduoti tiems svarbiausiems. Tai tarsi laiškas, kurį rašai gmail.com: ten yra kelios galimybės – išsiųsti, įrašyti į juodraštį arba atmesti. Sėdi toks svarbus, ir ką nori, tą su savo laišku darai – išsiunti, įrašai į juodraštį ir tobulini, arba – atmeti. T.y. sunaikini.
Taigi. Pasirodo, ir pats esi lyg tas laiškas, kurį tave kažkas nusprendžia arba atmesti, arba įrašyti į Lietuvos religinio gyvenimo juodraščius. O gal juoduosius sąrašus...

Kai geriau pagalvoji – ačiū Dievui, nesiunčia į Vorkutą... Juk yra šalių, kur siunčia. Dėl tikėjimo.
Bet kaip gera sutikti žmonių, kurie priima „kitatikius“. Kurie „nenurašo“ tavęs dėl to, jog esi „iš kitur“ ir kitoks... Gera sutikti tuos, kurie – šįkart mano požiūriu – tikėdami kitaip pirmiausia žvelgia į tavo akis, širdį, o tik tuomet, lyg tarp kitko, jei yra proga, paklausia... Tiesa, tokių žmonių sutinku vis daugiau.

Gal todėl, kad vis daugiau tikinčiųjų pastebi, jog Kristus yra ir kitoj bažnyčioj, ir tame „kitame“ tikėjime? Kad ne mes Jį vedam ir mokom, o... Jis mus?

Ir... galbūt net po truputį leidžiame sau pagalvoti, jog gal tai Jis atveda žmogų į vieną ar kitą bendruomenę?

Prisipažinsiu, kai sekmadienio rytą važiuodama į bažnyčią prie skirtingų bendruomenių pamatau
besibūriuojančius, iš autobusų it pupas pabirusius žmones – virpa širdis. Man gera, kad žmonės tiki. Beprotiškai gera. Kad eina garbinti Viešpaties. Kristaus. Net jei garbina šiek tiek kitaip, nei aš. Bet negera, kai kartais gaunu nebylių raštelių... Nesiskundžiu.

Tik prašau – nerašykime jų vieni kitiems...

--------------------------------------------------------------------------------------------------------

Publikuota bernardinai.lt
Foto: Miglė Kavaliukaitė

Kaip Abraomas Linkolnas nepasidavė

Kai pirmą kartą perskaičiau apie Abraomo Linkolno (Kn.„Atgaiva sielai“)gyvenimą – loštelėjau...

Neabejoju, kad šis iškilus politikas gali tapti dideliu padrąsinimu kiekvienam, kuris vis bando, daro, bet nepasiseka, bet vėl keliasi, vėl bando...ir vėl krenta.

Juk ir mūsų kasdienybę neretai palydi ne laimėjimai, dideli ar maži džiaugsmai, bet, žiūrėk, dar vienas pralaimėjimas, dar vienas liūdesio pliūpsnis, nusivylimas, o gal net nekviestas nelauktas sielvartas… Nors dievaži, kaip man patiko šie žodžiai:

 „Laimėjusių kelias driekias į tolius./ Pralaiminčių kelias - aukštyn" (A.Šimkus).

***
Skurdžiai gyvenantį Linkolną negandos persekiojo visą gyvenimą. Jis aštuonis kartus pralaimėjo rinkimus, du kartus bankrutavo ir išgyveno nervinį išsekimą. Ne kartą jis galėjo viską mesti, bet atsitiesė ir tapo vienu iškiliausių JAV istorijoje prezidentų.
Štai sutrumpinta jo kelio į Baltuosius Rūmus istorija*:

1816 m. jo šeima turėjo palikti namus, o jis pats buvo priverstas dirbti, kad padėtų jiems prasimaitinti.
1818 m. mirė motina.
1831 m. žlugo verslas.
1832 m. balotiravosi į valstijos įstatymų leidžiamosios valdžios institucijas - pralaimėjo.
1832 m. prarado darbą ir nesėkmingai bandė įstoti į teisės mokyklą.
1833 m. skolinosi iš draugo pinigų naujam verslui ir metų pabaigoje bankrutavo. Šią skolą jis mokėjo dar 17 metų.
1834 m. vėl balotiravosi į valstijos įstatymų leidžiamosios valdžios institucijas - šįkart laimėjo.
1835 m. susižadėjo, bet mirė sužadėtinė. [Sukūręs šeimą A.Linkolnas neteko jauniausiojo sūnaus].
1836 m. jį apėmė visiškas nervinis išsekimas ir jis šešis mėnesius praleido lovoje.
1838 m. siekė būti išrinktas valstijos įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos spikeriu - pralaimėjo.
1840 m. siekė būti išrinktas rinkiku - pralaimėjo.
1843 m. balotiravosi į Kongresą - pralaimėjo.
1846 m. vėl balotiravosi į Kongresą - šį kartą laimėjo ir sėkmingai dirbo Vašingtono komandoje.
1848 m. siekė būti perrinktas į Kongresą - pralaimėjo.
1849 m. siekė žemėtvarkos valdytojo pareigų savo gimtojoje valstijoje - prašymas nepatenkintas.
1854 m. balotiravosi į Jungtinių Valstijų Senatą - pralaimėjo.
1856 m. partijos susirinkime siekė būti išrinktas pretendentu į viceprezidento postą - gavo mažiau nei šimtą balsų.
1858 m. vėl balotiravosi į JAV Senatą - pralaimėjo.
1860 m. išrinktas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu.

***
Taigi taip svarbu niekuomet neprarasti vilties. Abraomas Linkolnas pasiekė tikslą, o apie savo nesėkmes po pralaimėtų rinkimų į Senatą pasakė: „Kelias buvo sekinantis ir slidus. Viena mano koja slystelėjo, išvesdama iš kelio kitą. Bet aš atsitiesiau ir sau pasakiau: „Tai slystelėjimas, ne kritimas”. [Įdomu tai, kad A.Linkolnas valdė vienu sudėtingiausių šaliai metu. Gal tik toks žmogus, asmeniniame gyvenime patyręs daug išmėginimų ir galėjo suvaldyti šalį sudėtingu jai laikotarpiu (pilietinio karo metu) bei tapti jos prezidentu?]

Ar tai reiškia, kad visų kasdienybės vargų apvainikavimas yra tapimas kažkuo, kaip kad A.Linkolnas tapo vienu iškiliausių JAV istorijoje prezidentų? Nemanau. Tačiau tai gali reikšti, kad net ir daug vargo ar sielvarto ragavęs bet koks žmogus po negandų vis dar gali atsitiesti ir vieną dieną vėl suspindėti taip laukta sėkme, o gal gebėjimais, talentais, o gal grožiu, stiprybe, meile, tikėjimu, viltimi...


Tad jei kartais kasdienybės tunelio gale šviesos nė nesimato, apsiginkluokime kantrybe ir melskime Viešpaties pagalbos, kad būtume pilni vilties.





Foto iš http://www.sonofthesouth/   http://www.flickr.com/photos/library_of_congress

Iš žavios kasdienybės: kol vaikutis liūlia…

Kai besišypsantį angelėlį (ar angelėlius – kas-kiek) žaismingai nuprausi, padedi išsivalyti dantukus, aprengi kvepiančia pižama ir paguldai, apkamšai, paglostai, padainuoji ar papasakoji, štai tada...

  

Žiūri, šypsos, mirksi, maivos, mojuoja, kalba, vapa, sako, kosti, ieško, laiko, gniaužo, čepsi, riečia, pučia, kviečia, laukia, šaukia, rėkia, verkia, juokias, kikena, prašo, daro, vaipos, straksi, spragsi, šnirpščia, kiša, uosto, karias, joja, dainuoja, dūksta, bara, pyksta, tempia, stumia, duoda, ima, randa, trokšta, geria, springsta, sagsto, braukia, žagsi, murkia, amsi, rodo, klausia, klauso, kutena, kelia, gaudo, glaudžia, glamžo, keičia, slepias, kvaksi, kriuksi, žnaibo, užsimerkia! Atsimerkia, liečia, niūniuoja, kraipo, lenkias, sėdas, gulas, spaudžias, lenda, čeža, barsto, meta, renka, glosto, beldžia, užsimerkia, atsimerkia, dūsuoja, aimanuoja, kviečia, sako, kalba, prašo, daro, eina, gulas, užsimerkia, atsimerkia, dainuoja, klausia, prašo, pyksta, neduoda, nesako, neatsisuka, užsimerkia... Atsimerkia, mirksi, sukas, laiko, kloja, žiūri, užsimerkia, atsimerkia, trina, mojuoja, spardos, linguoja, užsimerkia, atsimerkia, dejuoja, pyksta, tvarko, kviečia, užsimerkia, niūniuoja, pukši, atsimerkia, nusikloja, užsimerkia, laiko, glaudžias, dūsauja, atsimerkia, užsimerkia, glaudžias, atsidūūūsta, ir!

...Nusikloja, atsimerkia, nusičiaudo, nusišypso, parodo, pasako, atsidūsta, užsimerkia... Ir!

Nejuda!

Nežiūri, nemirksi, nesišypso, nesimaivo, nemojuoja, nekalba, nevapa, nekosti, neieško, nečepsi, negniaužo, nepučia, nekviečia, nelaukia, nešaukia, nerėkia, neverkia, nesijuokia, neprašo, nedaro, netrokšta, nedūsauja, neatsimerkia, etc

Ramiai kvėpuoja.

Angelo veidas...

Miega!

Jeigu dar turiu jėgų, einu ką nors nuveikti. Bet dažniausiai...

Nežiūriu, nemirksiu, nesišypsau, nekalbu, neprašau...

Nejudu...

P.S. Migdoma dukart, perpiet ir vakare...:)

Vienintelis rūbas

Įsivaizduokime – atidarome spintą, o ten kabo vienintelis rūbas, ant kurio užrašyta: „Meilė“.

Tai bent netikėtumas. Stovi ir galvoji – rengtis ar ne... Pauostai. 

Jo skleidžiamas kvapas primena vien kryžių ir... begalinį, neišsenkantį it šulinys gerumą. Įkvepi jo skleidžiamo kvapo dar kartą...

Jauti, kad apsirengus šį rūbą ims vykti kažkas nepaprasto....

Pasuksi pas tuos, kuriems reikia tavo pagalbos. Eisi pas vargšus, paliegėlius, visuomenės pamirštus, atstumtus....

Daugiau nebepyksi ant savo brolio ar sesers... Stebėsies, kur dingo pyktis, kol suprasi: meilė padengia gausybę nuodėmių (Pat 10, 12).

Šis rūbas taip sušildys tavo sielą, kad netrukus pajusi – tavo paties širdis gyja: nesijausi daugiau vienišas, apleistas, ir pamatysi tuos, kurie turi gerokai mažiau nei tu... Stebėsies, patarnaudamas kitiems, koks tapai reikalingas aplinkiniams ir kiek daug turi, kuo galėtum pasidalyti. Kol suprasi – meilė duoda savęs netausodama...

Su šiuo rūbu negalvosi, kad tave pastebėtų bei įvertintų kiti, nes daugiau mąstysi apie tai, kaip pastebėti ir įvertinti juos.

Nepavydėsi, nes būsi susitapatinęs su savo artimu ir jo sėkmė, laimė bei džiaugsmas bus tavo laimė ir sėkmė... Juk meilė nepavydi.

Nemąstysi piktai, o matydamas kitų nuodėmes neteisi, bet užjausi ir melsi jiems Dievo malonės (Lk 23, 34).

Kiekvieną rytą tas rūbas taip tave paveiks, jog nežiūrėsi į aplinkinius su neapykanta, bet kiekviename matysi Dievo kūrinį bei širdyje melsies, kad Viešpats jį laimintų.

Kiekvieną vidudienį šis rūbas padės prisiminti tuos, kuriems reikalinga tavo malda, pagalba, parama.

Guldamas į lovą jau nenorėsi nusivilkti šio rūbo, nes pajusi – kaip gera mylėti... Net jei nuvargsi po dienos darbų ir rūpesčių, suvoksi – ramybė ilsisi mylinčioje širdyje.

Ilgainiui pastebėsi, kad šio rūbo dėka išmokai ne tik atleisti, bet ir neįsižeisti. Laiminsi savo skriaudėjus, laiminsi tuos, kurie linki tau bloga bei už juos melsies. Neapkalbinėsi – juk meilė nedaro pikto savo artimui...

Tik... gali kilti klausimas: o ar šis rūbas nenusidėvi? Ne, nenusidėvi – jei jį nešioji. Jei jis kabo uždarytas tavo širdies spintoje – po truputį nunyksta, sudyla, jį suėda kandys... Šiam rūbui reikia dienos šviesos, reikia gyvo žmogaus (Ekl 9, 10).

Kur gauti šį rūbą?

Jis kabo ant kryžiaus.



-----------------
Foto - iš pavasarinių lakstymų pievomis

Svajonės – mūsų gebėjimų pranašės?

Ar nemanote, kad kartais pernelyg lengvai patikime mus ištikusiomis nesėkmėmis arba to panikos srauto, kuris sklinda... kad ir iš (kasmet) artėjančių stojamųjų?

Kartais taip norisi paguosti ypač jaunus žmones – nebijokite ir nenusivilkite, jei neįstojote į svajonių universitetą/kolegiją ar įstoję pasijutote ne savo vėžiose (o gal įstoję patyrėte, rodos, neįveikiamų kliūčių).  

Pati pradėjau studijuoti, kai man buvo jau gerokai virš dvidešimt (nesakau, kad tai gerai, bet juk gyvenime būna visaip). Tuomet aiškiai suvokiau, kad jauni žmonės dažnai stresuoja visai be reikalo. Kitą vertus tas stresas suprantamas – atėjusi stojamųjų karštinė lūkesčius „užaštrina“ (o jei dar ne tik pinigų, bet ir balų stygius...), o kur dar noras atrasti savo vietą po saule... SAVO!

Tačiau esu tikra, kad net ir tuo atveju, jei jaunas žmogus įstos ne į „svajonių“ specialybę, arba suvoks tai ją pabaigęs – dar visas gyvenimas, kaip sakoma, priešakyje. Pamenu, kai pradėjau studijuoti, viena pažįstama pasakė: „Neseniai girdėjau, kaip vienas žmogus įstojo į mediciną penkiasdešimties ir ją pabaigęs tarė: dabar mano svajonė išsipildė“. Nieko sau! Bet, juk ir apaštalas Paulius sako, jog mylintiems Dievą viskas išeina į gera (Rom 8, 28). Viskas, reiškia viskas. Tai reiškia, kad ir ta „nelaiminga“ specialybė, kuriai buvo atiduoti ne vieneri metai, net ir ji gali išeiti į gera! Ne veltui liaudyje sakoma: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

Visa širdimi tikiu, kad kiekvienas žmogus yra be galo vertingas Dievo kūrinys ir tikrai turi jam Viešpaties skirtą vietą po saulę, bei – vienokių ar kitokių gebėjimų. Tik... Neretai kirba klausimas – KAIP tuos gebėjimus atpažinti? Kaip „išlipti“ tinkamoje „stotelėje“, judant link SAVO vietos?...

Po truputį vis labiau įsitikinu, kad turėtume didesnį dėmesį kreipti į savo svajones. Būtent svajones, troškimus, norus... Tikiu, kad ir vaikystės bei paauglystės patirtis su visais nuopuoliais ir pakilimais čia irgi gali būti vertinga. Neseniai TV laidoje viena kanklininkė pasakojo, kaip būdama dar maža mergaitė pamačiusi kankles kone nustėro ir „prilipo“ prie jų. Visam gyvenimui... Ir ne vienas suaugėlis, atsigręžęs į vaikystę pastebės, jog ten būta užuomazgų to, kas jis yra šiandien ar vis dar nori būti.

Beje, kartais pasvajojame ir įsispirdami ne į savo batus. Bet man atrodo, netrunkame tai pajusti. Kartais tai suprasti padeda ir aplinkinių pastebėjimai.

Ne taip seniai dienoraštyje pagaliau išdrįsau pati sau parašyti, ko gi dar norėčiau ir kas mane labiausiai šiuo metu traukia. Kai tai ėmė pildytis – aiktelėjau...

Tad noriu palinkėti drąsiau pažvelgti į savo vidų ir pabandyti pirmiausia sau suformuluoti, ko gi norėtum... Ir nebijoti to laikotarpio kai atrodo – nenori nieko ar nežinai, ko norėti. Kai neturėjau jokių svajonių (buvo ir toks laikas mano gyvenime, ir tikrai jis nebuvo blogas – kaip tik turėjau begalę mėgiamos veiklos), sakiau – užtat Dievas tikrai jų turi. Ir mano gyvenimui, ir tavo... (Ir Jo akivaizdoje tikrai nebus taip, kaip toje pasakaitėje: tam davė, o tam ir neliko: „ <...> nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi“ (Rom 10, 12)).

Išties, kartais svajonės užklumpa netikėtai, nelauktai, lyg „ne tuo metų laiku“. Vieniems jos gimsta dar vaikystėje ir sėkmingai atlaiko visas brendimo laikotarpio audras, kitiems tik vėlyvoj jaunystėj ima kirbėti viena ar kita sritis, o tretiems, žiūrėk, svajonė gimsta perkopus jau ne vieną dešimtį, lyg koks pagrandukas šeimoje. O gal ir ne viena... Gimsta ir priverčia širdį spurdėti iš jaudulio, džiaugsmo, laukimo. Vis labiau įsitikinu, kad kai kurioms svajonėms mumyse lemta lėtai subręsti, kaip kokiam ilgai ilgai lauktam vaisiui...

Atsiduokime Dievui

 „Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta“, sako Jėzus, mokydamas mus atiduoti prioritetą Jo Karalystei bei parodydamas, jog Tėvas tikrai žino, ko mums reikia (Mt 6, 32-33). Beje, šis Viešpaties raginimas nuskambėjo kalbant apie mūsų rūpestį valgiu bei drabužiais – poreikiais, neretai, sakyčiau, turinčiais svarų balsą, kai kalbame apie svajones. (Juk kartais jas atidedame vien todėl, kad jų realizavimas nepadėtų įpirkti, pavyzdžiui, naujesnio automobilio ar blizgesnio drabužio...)

„Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks“ – esame raginami vienos psalmės žodžių (Ps 37, 5). Ši nuostabi eilutė parodo, prie ko turime šlietis... Kai nežinai, kaip gyvenime „veikti“, ką veikti ar „susiveikti“ – yra Tas, Kuris žino viską. (Kaip tai mane guodžia!). Ten pat pasakyta: „Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis“(Ps 37, 4). Tai visai nereiškia, jog Viešpats tampa mūsų tarnu, pildydamas mūsų įnorius, tačiau tikrai byloja, jog Jis nėra abejingas mūsų lūkesčiams, norams, svajonėms... Juk „Ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį; patenkintas troškimas – gyvybės medis“– sako Saliamonas (Pat 13, 12). Išties, būna, kad svajonė lyg ta neišsipildanti viltis kankina, maudžia širdį, tačiau... galiausiai išsipildo. Tikiu, kad atidavę savo širdis ir gyvenimus Dievui patirsime, kaip Jis švelniai ir kantriai kreipia mūsų žingsnius, kartais išklausydamas ir nepasitenkinimą, ir nekantrų burbesį, bet galiausiai... tikrai pajusime, jog stovime ant svajonių išsipildymo kranto.

O jei dar toli iki jo, išmokime tiesiog atsiduoti Dievui, kaip tai padarė vienas Senojo Testamento pranašų: Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas (Hab 3, 17-19).

Taip pat manau, kad viena iš priežasčių, kodėl yra svarbu atidžiau įsižiūrėti į savo svajones yra ta, jog jos lyg „špargalkė“ gali pasufleruoti, kam esi gabus. Tad dar keletas žodžių apie gebėjimus, kurie... kartais pateikia staigmenų.

Įkvepiantys pavyzdžiai

Vienoje knygoje („Atgaiva sielai“) teko perskaityti nemažai įkvepiančių pavyzdžių, kuriuose atsispindi situacijos, kaip kartais galime apsigauti, skubotai įvertinę (ar neįvertinę) žmogaus sugebėjimus. Kelios ištraukos:

-          Bethovenas sunkiai mokėsi griežti smuiku. Jo mokytojas manė, kad jis niekada netaps kompozitoriumi.

-          Waltas Disney‘us iš darbo laikraštyje buvo atleistas už idėjų trūkumą, o statydamas Disneilendą jis keletą kartų patyrė bankrotą.

-          Thomo Edisono mokytojai sakydavo, kad jis per daug kvailas, kad jį būtų galima ko nors išmokyti.

-          Skulptoriaus Rodeno tėvas kartą pasakė: „Mano sūnus idiotas“. Mokykloje jis buvo laikomas vienu blogiausių mokinių ir tris kartus nesėkmingai stojo į meno mokyklą. Jo dėdė jį vadino neįgaliu mokslui.

-          Romano „Karas ir taika“ autorius Levas Tolstojus buvo pašalintas iš koledžo nes „nenorėjo ir negebėjo mokytis“.

-          Isaacas Newtonas pradinėje mokykloje mokėsi labai prastai.

-          Vinstonas Čerčilis turėjo pakartoti šeštą klasę. Anglijos ministru pirmininku jis tapo būdamas 62-jų, o iki tol jo gyvenimas buvo kupinas nesėkmių ir pralaimėjimų. Pavyzdžiui, jo nepriėmė į prestižinius Oksfordo ir Kembridžo universitetus: jam „nesisekė klasikinės kalbos“.

-          Aštuoniolika leidyklų atsisakė leisti Ričardo Bacho apsakymą „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Tačiau pirmajai leidyklai išleidus, nuo 1970 iki 1975-ųjų vien JAV buvo parduota daugiau kaip 7 milijonai šios knygos egzempliorių.

-          Albertas Einšteinas iki ketverių metų nekalbėjo, skaityti išmoko septynerių. Jo mokytojas apie jį sakė: „Lėto mąstymo, užsidaręs, nuolat skendintis savo kvailose fantazijose“.

-          Luisas Lamuras (JAV) – daugiau nei šimto plačiai išpopuliarėjusių romanų autorius, kurio darbai išleisti daugiau nei 200 milijonų tiražu, gavo net 350 neigiamų atsakymų, kol jam pavyko išspausdinti savo pirmąją knygą.

Manau, visos šios istorijos gali padrąsinti mus ne tik siekti svajonių išsipildymo bei savųjų talentų realizavimo, bet ir atsakingai elgtis su vaikais – net kai jie nuo kitų atsilieka, atrodo mažiau gabūs ir panašiai. O gal mes patys esame tarp tokių? Tikėkime, kad jie (ir mes) būtinai atras savuosius sugebėjimus ir juos realizuos, o taip pat nepamirškime vėl ir vėl juos padrąsinti (arba padrąsinkime vieni kitus, savo bendraamžius). Juk bent vieną gebėjimą turime visi – tik ne kiekvienas ryžtingai siekia užsibrėžto tikslo. Štai ką pasakė viena bėgikė, laimėjusi net tris olimpinio aukso medalius: „Mano mama man labai anksti įteigė, jog galiu pasiekti viską, ko tik panorėsiu. Pirmasis noras buvo vaikščioti be įtvarų“ (V.Rudolf). Mat būdama ketverių ši sportininkė patyrė vienos kojos paralyžių, o tik devynerių pradėjo mokytis vaikščioti be įtvaro... Vėliau, kai ėmė sportuoti, daug metų atbėgdavo paskutinė. Bet tai jos nepalaužė – galiausiai ji laimėjo net tris aukso medalius! 

Tad galvoju – ar neatsitinka, jog savuosius gebėjimus imame „užkasinėti“ „palaidodami“ savo svajones? Dėl įvairių priežasčių... Kartais, deja, dėl tinginystės: „Tinginio troškimas nužudo jį, nes jis nenori dirbti“ (Pat 21, 25). O kartais – tiesiog netikime. Pusiaukelėj sustojame, nusigręždami nuo svajonių. Arba esame pernelyg nekantrūs. O gal ieškome lengvesnio gyvenimo, greitesnio rezultato...

Tikiu, kad svajonės – tai Dievo duoti sparnai žmogui. Neleiskime jų kažkam palaužti. Nebent pats Kūrėjas norėtų tai pakoreguoti... O šito nereikia bijoti. Kartais būtent „pakoreguotos“ svajonės suspindi lyg deimantai, o užsispyrimas palieka prie suskilusios geldos.

Ir tikrai tikiu, kad dažnai būtent svajonės yra tūnančio mumyse talento pranašės, galinčios atvesti į tą stebuklingą, Viešpaties MUMS numatytą vietą po saule. Stebuklingą ne todėl, kad ten viskas bus lengva, nebus šėlstančių audrų. Stebuklingą todėl, kad ji tik tavo ir niekieno kito.

Nors kartais sakoma: „Nepakeičiamų žmonių nėra“. Aš tuo netikiu. Jei žiūrime į žmogų tik kaip į statistinį vienetą, statistinį kirpėją, kepėją, vadybininką ar redaktorių – taip, kiekvieną jų (lengvai) gali pakeisti kitas. Tačiau pažvelgus giliau imi suprasti, kad kiekvienas žmogus yra KITOKS, net jei turi brolį dvynį. Todėl ir kiekvieno žmogaus kūryba, darbas, pastangos kitus padaryti laimingesnius atsiskleidžia skirtingai, įvairiopai, vis kitaip... Tai būtinai reiškiasi ir jo profesijoje.

Kiekvienas žmogus – lyg dar viena spalva Viešpaties spalvų paletėje. Leiskime Kūrėjui stumtelti mus ten, kur esame tinkami geriausiai, kur pildosi ir mūsų svajonės.

Prašykime, kad Jis nukreiptų mūsų žingsnius.

______________________________________________

P.S. Parašius straipsnį pagalvojau – įdomu, ar yra Lietuvoje jaunų žmonių, kurie svajoja... pavyzdžiui, padėti savo šaliai. Galbūt net „ištraukti“ ją iš nesibaigiančių krizių... Prisiminiau Mozės istoriją – augęs faraono namuose, tačiau išgirdęs Dievo kvietimą jis palieka prabangų gyvenimą, kad išvestų savo tautą iš Egipto: „Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį“ (Žyd 11, 24-26). Nors, galbūt, šiandien reikia tokių lyderių, kurie padėtų kitiems išsikuopti „egiptą“ iš savo vidaus – visą tą nešvarą, kuri siekia naudos sau, o ne tarnauti kitų gerovei. Tačiau akivaizdu, kad mūsų šaliai reikia atsidavusių, dorų, išmintingų bei dievobaimingų lyderių. Ar yra jaunimo tarpe svajojančių jais tapti?

Brolystės ilgesys arba kai lakštingalos čiulba lietuviškai...

Nemoku apsakyt, kaip lydausi ir svaigstu klausydama...
Matyt, pasiilgau būtent TOKIOS muzikos...

Žodžių-muzikos-atlikimo-... vientisumas tiesiog keri. Ir tie atlikėjų balsai ...

Rodos, imtum ir rėktum Ščiogoliovaitės balsu: "Mes turime talentųųųų!". Bet iš tikro turime. Tik šiuo atveju nežinau ar tinka sakyti - talentų. Nesolidžiai skambėtų.
Po talentų šou žodis "talentas" ima asocijuotis tik su pradedančiais aptikti savuosius gebėjimus... O čia - taip, labai talentingi, bet ne tik - tiesiog profesionalai. Ir profesionalumą suvokiu ne tik kaip gebėjimą gerai sugroti ar sudainuoti. Bet ir sugyventi su šalia esančiais, šaliai grojančiais, drauge dainuojančiais...

Nuotrauką pasiskolinau iš http://www.skyle.lt/

Beje, tas grupės pavadinimas... Niekaip jo neprisijaukinu, bet vaikai ir jaunimas turbūt svaigsta :)

Vakar šiek tiek žiūrėjau per tv jų koncertą (gaila, kad tik šiek tiek teko...) - ir nejučia galvojau - ši grupė ne skylė, o broliai. Tikrai, broliai ir ...sesuo.

Ir klausytojai - akivaizdu - beklausydami tampa broliais...

Ir dar pagalvojau, kaip gerai kad dar likę nacionalinės televizijos nuotrupų... Kiti kanalai transliuoja tokią "gerą" muziką, kad kitą kartą norisi pasistatyti būstą neleistinoje vietoje ir ten gyventi. Kad ir be elektros.
Sakysite - niekas neverčia žiūrėti. (To dar betrūko...)
...

Tiesa, šis albumas širdies paėmimu prilygsta anksčiau išleistam CD - UŽ LAISVĘ, TĖVYNĘ IR TAVE... (Gražiasios partizanų dainos). Nors nežinau, ar galima lyginti...

Bet tai tikrai aukso fondas namuose.

---

"Nuo tuopų lašanti viltis... "

---

Kartais pagalvoju, kad retsykiais turėtų būti baugu susitikti ne tik su Dievu (atsiskaityti už nugyventą gyvenimą), bet ir padėjusiais gyvybes už laisvę... Ar galėsiu jiems paduoti ranką?

Skausmo palietimas arba kompaktiškai širdin sudėta Lietuva

Vakar vakare į rankas paėmiau Sergejaus Kanovičiaus "Kelionmaišį"... Gavau jį dovanų laimėjus konkursą Bernardinuose.lt - esu jiems dėkinga už įteiktas dovanas - ypač už knygas.

Taigi, baltas Kelionmaišis.
Suglumau.
Gal banaliai nuskambės, bet palietė iki širdies gelmių...

Pirmiausia žmogaus autobiografija. Žaviuosi žmonių gebėjimu kažkaip kitaip papasakoti apie save. Žaviuosi tais, kurie myli Namus... Ir tais (jiems net pavydžiu), kurie Moka lietuvių kalbą...
Įdomus sutapimas, nežinau, gal Bernardinų.lt visos knygos leidžiamos baltais viršeliais:), bet šis Kelionmaišis man kažkuo priminė baltąją Gendručio Morkūno "Švęsti kosmose ir tvarte"... Gal subtilumu, tikroviškumu ir... dideliu talentu?..
Šis Kelionmaišis mano sieloje atvėrė kažką... apie Lietuvą... Lietuvą, kuri nėra atskirta nuo jos žmonių. Lietuvą, kuri kaip ir žmonės, kartais būna svetingi ir mylintys, o kartais - atšiaurūs ir žvarbūs... Lietuvą, kuri (kartais priverstinai) įsisūnijo daugybę kitataučių.
Pamenu, kaip verkiau mirus mano močiutei... Ne tik dėl suprantamų priežasčių, bet ir dėl to, kad sovietų atginta į mūsų tautą taip ir mirė čia, įsivaikinusioje ją Tėvynėje... Bet ne ten, kur jos šaknys, ir kur taip pat buvo kovojama už laisvę... Džiaugiausi, galėdama užrišti jai bent skarelę - mažytį lopinėlį jos šalies...
---

Keli sakiniai iš S.Kanovičiaus "Autobiografijos vietoje":

"Mokytojauti labai norėjau, bet maniau esant neetiška kitataučiui mokyti gimtosios kalbos lietuvius. Nors leidyklose teko taisyti ir buvusių universiteto dėstytojų bei profesorių klaidas. Nepyko <...>"

"Iš kūrybos negyvenu, nes, gavęs pirmą honorarą iš "Nemuno" - 91 rublį ir  78 kapeikas, niekaip negalėjau suprasti, kad už išsakytą skausmą dar mokami pinigai. Iš skausmo užsidirbti taip ir neišmokau <...>"

"Esu dviejų valstybių pilietis - Lietuvos ir Izraelio. Lietuvoje nekilnojamojo turto neturiu, todėl dažnas stebisi, kodėl aš ją tebemyliu, nereikalaudamas iš Tėvynės jokio užmokesčio. Taip pat tebemyliu Izraelį, nors ir tenai nekilnojamojo turto neturiu. Mano ir mano šeimai priklausantį turtą, vardu Lietuva, vežiojuosi kompaktiškai sudėjęs širdin - jokia muitinė neatims. Manau, kad vienintelė laiminga meilė be atsako yra meilė Tėvynei" (boldas - mano).

Norėjau įkelti tik eilėraščių ištraukas, bet supratau, kad ne ne, taip negalima...

_________________________________________________________________________

ŽAIDŽIAME KARĄ

ankstyvo rudens kieme
taikiai žaidėme karą
vaikystės draugo rankose
medinis šautuvėlis
o man ant krūtinės nukrito
geltonas klevo lapelis
labai panašus į Dovydo žvaigždę

pakliuvau bičiulio nelaisvėn
mane nuteisė myriop
pastatė prie garažo sienos
ir perskaitė  nuosprendį
imkit vaikai pagaliuką
ir užmuškit tą žyduką

vaikystės rudens kieme
bičiulio sušaudytas
verkiau nesuprasdamas
kodėl taip sopa
juk viso labo
žaidėme karą

__________

KELIONMAIŠIS

nusnigs
ištirps
nulis
išdžius
pražys
nuvys
nugriaus
statys
ir blizgins
blizgins
blizgins
ligi apakimo
tolei kol neliks
prabėgusio gyvenimo
ženklų būties
kurie tarytum snaigė
iš lėto besisupdama
lyg šoktų lėtą valsą
palietusi vitrinos stiklą
be pėdsako numiršta
minios
tetrokštančios žaidimų
akyse

vaikystėje ištirpęs sniegas
tebemėgina rasti čerpių stogą
išgrįsta gatvė
ir kilniaširdį užrašą
kadais čionai gyveno
ir siuvo mano laiką
tėvas ir mama

girdėta
bet jau nesuprantama kalba
kaimynai jam atsako
kad čia tokių senokai nebėra

surinkęs savo kelio ženklus
vaikystės lietų
tėvo žvilgsnį
mamos lopšinę
mokyklos suolą
sinagogos gonkas
ir laiką protėvių
kelionmaišin sudėjęs
teištaria šalom
ir vėl kelionėn traukia

iš Vilniaus
atminties griuvėsių
atgal
į surogatinius namus



______________________________________
Foto iš asmeninių archyvų

Žvakutės ant gimtadienių tortų

[Bernardinai.lt paskelbtam konkursui „Užuot keikę tamsą, uždekime žvakę...“ - konkurse buvo išskirti ir apdovanoti trys skirtingi darbai. Šis - vienas jų... Mano pirmas apdovanojimas už parašytą daiktą:) ... ]

---


Žinau, jog yra tokių moterų, apie kurias niekada nerašys nei laikraščiai, nei žurnalai, nerodys televizijos – bet jos triūsia it pelytės vaikų globos namuose, atiduodamos našlaičiams visą širdį, aukodamos savo gyvenimus... Yra tokių, kurios išplėšia laiką iš savo šeimų, ir eina pas juos, paliktuosius... Yra tokių, kurios dirba ten auklėtojomis, o vakarais ar rytais, kai baigias jų pamainos, vienas kitas vaikas keliauja pas jas namo – į svečius. Teko matyti, kaip grupėje žiba vieno vienintelio vaiko akys visą dieną. Vakarop sužinai to žibėjimo priežastį – šiandien jis tas laimingasis, kuris keliaus su savo auklėtoja, jos pamainai pasibaigus, pas ją namo. Visam savaitgaliui!                                                                                                                                                                                    

Štai kaip gyvena daugelis ten dirbančių auklėtojų – ar būdamos savuosiuose, ar globos namuose – širdyse jos nuolat su jais... Tiesa, pasitaiko ne tik „jos“, bet ir „jie“ – vyrai, atiduodantys savo laiką tiems vaikams.

Norisi dėkoti Dievui, kad yra tokių žmonių.

Ne visi nori viešinti savo veiklą, ir tai suprantama. Tačiau geras pavyzdys gali užkrėsti kitus, ir kas žino, – gal daugiau moterų ras žvakių savo „spintelėse“, galinčių apšviesti bei sušildyti vienatvės prietemoje tūnančias našlaičių širdis...

Pažįstu vieną šeimą, kuri vos pradėjusį vaikščioti mažylį apsiėmė globoti po to, kai jis tiesiog apsikabino atvykusio dėdės kojas. Tuo metu, kai šeima atvyko į vaikų namus labdaros reikalais. Apsikabino ir nepaleido. Prisiglaudė vaikas. Intuityviai ieškodamas tėčio... Ir nors anūkai jau „ant kulnų lipo“, šeima dar kartelį tapo tėvais...                                                                                                    Pažįstu ir jauną moterį, medikę, kuri, dar būdama netekėjusi, paėmė mažytį kūdikėlį, visapusiškai sutrikusio vystymosi, gydytojų „nurašytą“ neįgaliam gyvenimui... Šiandien tai judrus, žingeidus, ir, svarbiausia, sveikas bei besišypsantis paauglys. Menu dar vieną šeimą, kuri užauginusi savo vaikus įsivaikino jau nemažą, ant paauglystės slenksčio stovintį berniuką. Ir viskas įvyko taip paprastai – moteris nuėjo pas direktorę pasitarti, kad norėtų įsivaikinti vaiką... Taip juodu susipažino, vaikis lankėsi naujuose namuose. Šeima svarstė ir ryžosi. Palaikė ir suaugę vaikai. Teko ir man vėliau vieną kitą pamoką pravesti toje klasėje, kur mokėsi šis paauglys, o dar po kelių metų žiūriu – jau ir mašiną vairuoja, tvarkingas toks, pasitempęs jaunuolis. Būta ir sunkumų, ir problemų su juo, bet štai – berniokas, kaip sakoma, jau ir į žmones išėjo...

Tačiau būna, kyla klausimų – o jei aš neplanuoju įsivaikinti, ar mano rodomas dėmesys tiems vaikams nesužeis jų dar labiau? Juk jie svajoja tik apie tėvus, įtėvius, o ne savaitgalių globėjus... Mano pačios patirtis byloja, jog įmanoma, kartais net labai reikalinga tiesiog pabūti šalia tų vaikų, skirti jiems (ir tik jiems) dėmesį, savo laiką. Kadaise, kai daugiau ėmiau bendrauti su vienu vaikiu, jo auklėtoja vėliau man pasakė: “Anksčiau jis vaikščiodavo susikūprinęs, liūdnas, prieidavo tik nuleista galva. Kai ėmė lankytis pas jus, pražydo vaikas – jokios kuprelės, o galva nuolat iškelta, ir šypsosi!“. Kai sužinai tokio vaiko istoriją, nesistebi, kodėl ta kuprelė buvo atsiradus – patėvis nužudė jo motiną... Penkiamečio akyse... Pamenu, jis man ir peiliuką sulankstomą padavė sakydamas: užaugsiu, atkeršysiu patėviui. Tikėjau, kad užaugęs susitvardys, galbūt ir atleis... Akivaizdžiai matės, jog geros širdies tas berniokas, ir jautrios... Kiek vėliau jį įsivaikino šeima iš užsienio. Koks jis buvo laimingas! Džiaugiausi ir aš – nors sunku buvo skirtis, žinojau – jis turės ir mamą, ir tėtį (tuo metu buvau dar netekėjusi), turės namus... 

Ir nors apie našlaičius dažniausiai sakoma, jog tai probleminiai vaikai, – išties, kai kurių gyvenimai yra itin suluošinti, – esu tikra, jog šie maži žmogučiai gali tapti vienišų širdžių gydytojais... Jei tik tos širdys ateitų iki jų ir su jais susidraugautų. Tos nuolat laukiančios ir žibančios akys, kai praveri jų „namų“ duris...

***

Erika Batisienė, apie kurios iniciatyvą noriu papasakoti, pati augina dvi mergaites, tačiau randa laiko aplankyti našlaičius. Su keletu moterų ji nuolat lankosi vaikų globos namuose, bendrauja su ten esančiais vaikais, ruošia jiems įvairius užsiėmimus, organizuoja gimtadienius... Kodėl ji tai daro ir nuo ko viskas prasidėjo? Paprašiau apie tai papasakoti jos pačios.

   – Visada rūpėjo palikti vaikai, norėjosi nors truputį palengvinti jų dalį, praskaidrinti kasdienybę. Mano bendradarbiai pradėjo gražią iniciatyvą – rinkdavo pinigus ir pirkdavo sauskelnes mažyliams kūdikių globos namuose. Kartu su jais vykdavau nuvežti sauskelnes, pažaisti su mažyliais, pavežioti juos kieme. Tuo metu mano pirmoji dukrelė jau buvo 2 metukų, todėl kiekviename kūdikyje tarytum mačiau savo vaiką. Galvoje netilpdavo mintys, kaip tai gali nutikti, kai tėvai gali atsisakyti savo mažylių... Tikrai buvo lengviau paduot kolegoms pinigų ir jaustis padarius gera darbelį nei pačiai važinėt į globos namus ir susidurt su skaudžia realybe.

Taigi pradėjai nuo kūdikių globos namų... Tačiau, atrodo, kad būtent vaikų gimtadieniai tau atvėrė duris jau į vyresnių – tai yra vaikų globos namus?

 – Kūdikių globos namus lankiau kartu su bendradarbiais, taip pat drauges kviesdavau prisijungti. Vėliau kartu su manimi Mamų klubą (P.S. Apie klubą galite pasiskaityti čia: www.mamuklubas.lt ) lankančios mamos pasiūlė aplankyt vaikų globos namus, tad mielai prisijungiau. Tuose namuose vienos grupės darbuotojos pasiguodė, jog vaikai retai kada švenčia gimtadienius mūsų šeimose įprastu būdu, nes tik nedaugelį lanko artimieji, palepina tortais ar dovanomis... Tuo metu per savo draugę suradau kompanjonę Liną Dapkuvienę, su kuria pirkdavome dovanas ir vaišes, retkarčiais nusivesdavome vaikus ir į kino teatrą – norėjosi suruošti kuo gražesnius gimtadienius. Smagu, kad šiemet prie šios veiklos aktyviau prisijungė Mamų klubas, tad mūsų būrys ir biudžetas padidėjo, taip kur kas lengviau sumanyt kokią nors įdomią veiklą ir ją įgyvendinti.

Kaip našlaičių namų vadovybė reagavo, kai atėjote su tokiu noru – pagelbėti našlaičiams?

Šiaip nežinau kaip kitur, bet mūsų lankomų globos namų vadovybė su džiaugsmu priima bet kokią iniciatyvą iš mūsų pusės. Tuomet kai su Lina pasisiūlėme lankyti vienos grupės vaikus per jų gimtadienius, džiaugsmingai sutiko. Kūdikių globos namuose kiek kitaip, nes ten gyvena labai pažeidžiami maži žmogučiai, tad daugiau skiriama dėmesio sveikatos būklei ir higienai.

Papasakok, kaip jūs užsiimate su tais vaikais? Tikriausiai būna ir sunkumų? Su kokiomis mintimis grįžtate namo?..

Nuvykę į globos namus pirmiausia švenčiame: pasveikiname sukaktuvininkus, pučiame žvakes (prieš tai sugalvoję norą), žaidžiame ir t.t. Pradžioje, kai lankydavome dviese su Lina, dažniausiai žaisdavome su vaikais, skaitydavome, kalbėdavomės, laiką leisdavom kieme. Dabar, kai mūsų būrys padidėjo, kartais darome rankdarbius, sumanom išsikepti pyragą arba, kaip ir anksčiau, nieko ypatingo neveikdami pabūname kartu bendraudami, žaisdami.

Kai pradėjau lankytis kūdikių namuose, grįžusi namo negalėdavau tvardyti ašarų pasakodama vyrui apie ten esančius vaikus. Atrodydavo, kaip aš galiu džiaugtis gyvenimu, kai visai netoliese tiek skausmo. Supratau, kad negaliu to pakeisti, bet galiu padaryti bent tai, kas yra mano galioje – uždegti žvakutes ar fejerverką ant gimtadienio torto, kartu paskaityti knygą, papasakot apie tai, kaip baigusi vidurinę pasirinkau specialybę arba tai, kad šiandien negaliu nusipirkti geresnio automobilio, bet tai nereiškia, kad esu mažiau laiminga...

Ar nesinori kartais visko mesti? Juk būna sunkių akimirkų...

Gyvenime būna įvairių etapų, kai būna sunkiau ir kai lengviau. Tačiau susidraugavom su vaikais ir  ilgiau jų neaplankius nejučia pradedi planuoti susitikimus. Kai įsisuki į kasdienę rutiną, atrodo, kad surasti laiko ir kažką nuveikti papildomai yra taip sunku, bet kai pradedi organizuotis, judėti pasirinkta linkme, Dievas duoda malonę – atsiranda ir laiko, ir jėgų. Džiugina ir kitų entuziasčių prisijungimas – kaip štai Gabrielė Kleinaitė, pilna energijos ir noro padėti...

Ką patartum moterims, kurios norėtų daryti kažką panašaus, bet nežino nuo ko pradėti ar nepasitiki savimi, gal net bijo šių vaikų?

Nebūtinai tai turi būti moterys, žinau, kad dauguma vyrų nėra abejingi paliktiems vaikams, o ir vaikai dažniausiai būna apsupti moteriško dėmesio, nes jų auklėtojos daugiausia būna moterys. Tad vyriškas dėmesys ir bendravimas jiems yra labai vertingas. Nereikia bijoti, kad galbūt nebus ką kalbėti ar ką pasakyti vaikams. Jie patys užkalbina, patys pradeda rodyti savo pasiekimus, tad viskas vyksta labai natūraliai. Palinkėčiau mažiau koncentruotis į savus jausmus, suvokiant, kad tas skausmas susidūrus su tokia gyvenimo puse, kurios dažnai nenorime matyti, yra kur kas mažesnis, nei paliktų vaikų patirta skriauda.

Ačiū, Erika, kad pasidalinai. Visokeriopos sėkmės Jūsų Tarnystėje...

***

Mamų klubo internetinėje svetainėje ( www.mamuklubas.lt ) galima rasti daugiau pasakojimų apie apsilankymus vaikų globos namuose. Tai (ne)paprastų moterų, mamų liudijimai, atsiliepimai – su visom ašarom, dvejonėm, dejonėm ir nusivylimais, papasakotais sunkumais, bet ir džiaugsmais. Su visom tom nuotaikom, kurių kupinas mūsų gyvenimas.

Išties nuostabu, kad vos kažkam sužinojus, jog liks su gimtadieniu nepasveikintų vaikų – o tai reiškia, ir neužpūstų žvakučių ant tortų – tuoj susiruošiama į kelionę... It tie išminčiai, nešantys Kūdikėliui dovanų...

_____________
Foto Gabrielės Kleinaitės

Meilės laiveliai skausmo vandenyne...

[Bernardinai.lt paskelbtam konkursui „Užuot keikę tamsą, uždekime žvakę...“/ 2010 gruodis]

Kai išgirdau apie mamų savanoriškus apsilankymus vaikų onkologiniame skyriuje, pašiurpau. Pašiurpau nuo minties, kad šiandien yra daugybė vaikų, sergančių nepagydomomis ligomis... Ko čia šiurpti, sakytum, negi nežinojai... Viena žinoti, kad jie KAŽKUR. O kita – pajusti, jog gali atsidurti šalia tų vaikų, jų šeimų – šalia gyvenimų, persmelktų kančios, mamų ašarų, vos rusenančios vilties... Juk nuo kančios bėgama, o ne bičiuliaujamasi su ja. Tačiau yra keletas mamų, atleiskit, „bepročių“. Jų vaikai sveiki, šeimos gražios ir tvirtos, tad, kaip sakoma, gyvenk ir džiaukis... Bet ne. Jos ryžtasi pažvelgti į akis šiai kančiai ir netgi nuolat lankytis toje vietoje, iš kurios NIEKUOMET negrįši toks pats, koks buvai. Visos mamos, kurios ten lankėsi, pirmiausiai nerimaudavo dėl vieno – kad nepradėtų, kaip pačios sako, žliumbti vos įėjusios į skyrių. Tad kitos, silpnesnių nervų, tyliai šnibžda: Dieve, atleisk, bet aš TEN eiti negaliu...

Ir vis tik atsiranda tokių motinų „teresėlių“, atkakliai žvelgiančių į Motinos Teresės pėdas, jos numindytus takelius... Tai kas, kad visi takeliai veda į vargo, skausmo, ligos bei nevilties paženklintus namus ar kiemus. Ei, mamos, – šauktum, – atsipeikėkit! Tiesiog auginkit savus vaikus, atsiduokit jiems!.. Bet ne. Jos kaip kokios fanatikės ims ir Šventą Raštą pacituos: „<...> kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“.

Nevalingai prisimenu vieną draugę. Kalbėjomės su ja apie tai, kad jos tėvai kažkaip stebuklingai gyvena – nei verslininkai, nei kokie įžymūs žmonės, bet ne tik patys turi kur gyvent, bet dar ir vaikus aprūpino, o ir sodybą, anapilin išėjusios močiutės kaime, turi... Draugė ir sako: močiutė mano buvo stebuklinga. Visiems vargetoms pagelbėdavo, niekam neatsakydavo. Jaučiu, kad dėl to mūsų šeima ir palaiminta.

Štai kaip. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tik namus turintys yra palaiminti. Bet pasitaiko, jog akivaizdžiai matai kažkokią malonę, lyg sėkmės aureolę žmogaus gyvenime... Tai ir pamąstom su drauge, jog kartais ir mūsų senelių bei pro...prosenelių minti takai ir nuveikti darbai kažką lyg pasėjo ir mūsų gyvenimuose... Kaip tos senelių užaugintos obelys – senelių nebėr, o jos atkakliai apie jų gyvenimą vis mums pasakoja, stalus obuolienėmis rudenį nukloja...

Rosana, Rūta, Aida, Jurga... Už šių vardų slepiasi svajojančios, tarnystei atsidavusios asmenybės. Kai su jomis susipažinau iš arčiau, norėjosi vien verkti. „Dieve, - klausiau, - kur gauti tokią širdį, kuri tarnautų su tokiu atsidavimu, užsidegimu, be jokio išskaičiavimo, naudos ieškojimo?...“. Kiekvienos jų namai pilni vaikų, buities darbų... O kur dar noras romantiškai parymoti su savo mylimaisiais... Bet joms šito negana – reikia padėti kažkam, kam tikrai tos pagalbos reikia. Tad jos organizuoja ir veda Mamų klubą – užsiėmimus ten ateinančioms mamoms, siekdamos atsakyti į jų poreikius. Tačiau – ir šito joms maža...

To paties Mamų klubo internetinėje svetainėje radau tekstą, kur aprašoma Svajonė iš didžiosios raidės... Tekstą, kuris atskleidžia, kaip gimsta iniciatyvos, gražūs darbai:

„Seniai svajojau apie pagalbą vaikučiams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Prieš šešis metus naršiau internete, ieškojau būdų kaip tapti savanore, prisišlieti prie kokios nors labdaringos organizacijos. Gimus antrajam vaikeliui – dukrytei, vėliau staigmenėlei Samueliui, pamiršau visas savanorystes. Tik vaikučiams paaugus atsirado laiko širdžiai mielai veiklai.

Prieš Kalėdas (2008) prie jaukaus kūrybinio, moteriško stalo klausiau Eglės Mėlinauskienės pasakojimo apie mažylius, sergančius pikta liga. Visą vakarą praraudojau. Širdis prisiminė savąją svajonę.

Prie puodelio arbatos pasidalinau su savo draugėmis, Mamų klubo tarnaitėmis apie praėjusį Kalėdinį vakarą ir tai, kas palietė mano širdį – vaikučiai, sergantys piktomis ligomis. Ilgai laukti nereikėjo, Mamų klubo „Gailestingumo” tarnavimo koordinatorė Aida susisiekė su fondo įkūrėjomis ir Dievas atvėrė mums langą – nors mažu lašeliu prisidėti prie kovos su liga, įnešti bent trupinėlį atgaivos, drauge pabūti, bedarant rankdarbius lengvai pasišnekučiuoti, pasigaminti vaiko prisiminimo dėžutę ar kitą mielą daiktelį. Kas antrą šeštadienį Jurga, Rūta, Aida traukiame į ligoninę drauge su „Mamų unijos” moterimis. Esu dėkinga Mamų klubo mamoms, kurios jungiasi prie šios tarnystės – nuvažiuoja padraugauti su mamytėmis, neša batų dėžutes, iš kurių kuriame prisiminimų dėžutes. Tai tokia menka pagalba prieš piktą ligą, bet ji, tikiu, nors šiek tiek pragiedrina mamyčių sielas“ (Iš Mamų klubo internetinės svetainės dienoraščių, Rosana S.).

Perskaičius šį įrašą svarsčiau: o apie ką svajoju aš?...

Praėjus nemažai laiko skaitau tos pačios Rosanos Subačienės, Mamų klubo vadovės atsiliepimą:

„Iš Vaikų onkologinio skyriaus grįžtu nuščiuvusi. Grįžtu ir negaliu negalvoti apie vaikus ir jų tėvelius. Kai lankėmės pirmąjį kartą, tikrai galvojau, kad atlaikysiu, neverksiu. Tačiau įėjus į skyrių pamačiau besilaukiančią mamą, ne tik su dideliu pilveliu, bet ir nešiojančią savo penkiametį silpną sūnelį. Prapliupau raudoti. Sujaudino toks beribis atsidavimas. Susirinkus būreliui mamyčių su sergančiais vaikučiais, pamatėme ir daugiau pilvelių. Kai kurios jau pagimdė išsvajotą brolį, kai kurioms tai dar prieš akis. Negaliu atsistebėti moters, mamos, atsidavimu mažytei gyvybei. Tai didelė paslaptis. Man tai antgamtiška, dieviška, stebuklinga.                                                                                                           

Be abejonės, be galo jaudina vaikų sveikatos pablogėjimai, vaikų išėjimai. Kiekvieną kartą nuvykus išgirstame, kad to ar to vaikelio nebėra. Skausmo vandenynas. Sunku matyti tame vandenyne atsidūrusius tėvus, kurie atsidūsta ir sako: “Jau čia kaip Dievas duos”. Kaip sakoma, viltis numiršta paskutinė. Viltis – čia labiausiai laukiamas svečias.

Kadangi vykstame į ligoninę kas antrą savaitę, tai vaikučiai būna labai pasikeitę. Tas pasikeitimas mane taip pat labai sukrėtė. Sunku atpažinti mergytę didelėmis blakstienomis, garbanotais plaukučiais, kurios pliką galvytę dabar dengia megzta kepurytė, iškritusios blakstienos, antakiai, veidelis išsekęs nuo stiprios chemoterapijos... Ir tik besišypsančios akys leidžia suprasti – mes jau pažįstamos. Mergytė jau drįsta šalia prisėsti. Dieve, Dieve, suteik stebuklą šitoms mažytėms besiskleidžiančioms sieloms. Kiekviena iš jų be galo reikalinga savo mamytei, tėveliui ir, be abejo, šitai žemei – savo buvimu, dovanomis, savo unikalumu. <...> Linkime mažiesiems stiprybės iš Dangaus, palankaus vėjo įveikiant skausmo vandenyną ir pasiekiant krantą, kupiną vaikiško juoko, gyvybės ir svajonių. Brangieji, pasveikite!“ (Rosana).

Ir dar vienas Rosanos atsiliepimas (2010), kai šie lankymai jau tapę reguliariais:

„Važiavau į vaikų hematologinį skyrių ir galvojau, kad tai jau tampa savaime suprantama gyvenimo dalimi. Ir kelias atrodo jau ne toks tolimas, iš namų ne taip sunku išsiplėšti. Tik toks keistas dėkingumo jausmas neapleidžia, kad važiuoju kaip svečias. Kad širdies neslegia savo žmogaus ligos našta. Atvažiavai, pabuvai ir išvažiavai. Su gerais jausmais, nes klausia, kada vėl atvažiuosit. Lyg mažytis lietaus lašelis anapus ligos durų. Truputį atgaivinantis palatos gyvenimą ir chemoterapijos rutiną.
Eidama gėrėjausi saulutėmis, kurių pridygo pievoje prie ligoninės. Jų kasmet ten daug. Taip gražu. Kai atėjome su Aida į skyrių, sutikome mūsų darbščiausiąją Gabrielę. Paklausiau, ar ji matė pievoje saulutes. “Ne, man – chemija”. Suprask – aš izoliuota nuo šio grožio. Septynių metukų, bet tokia rimta.
Pievoje saulučių padaugėjo, o palatose vaikučių sumažėjo – tai teikia vilties. Daug vaikučių išleido namo iki kito intensyvaus gydymo kurso. Skyriuje liko, kaip Gabrielė sako – „izoliuoti“. <...> Koordinatorė Aida su Gabriele tapė ant audinio. Mergytė taip dailiai nupiešė žydrą drambliuką ir raudoną boružę su geltonais taškeliais. Sakė, kad vienas piešinys apsigyvens rėmeliuose ir taps paveikslėliu, o kitas piešinėlis padabins pagalvę. Aida Gabrielei padovanojo savo laaabai gražiai nutapytą pagalvėlę ir išsiglėbesčiavę, keletą kartų išsimojavę atsisveikinom <...>“.

***

Ačiū, Rosana, ne tik už pagalbą tiems vaikams, bet ir tikrą, nesuvaidintą paraginimą svajoti kilnias svajones... Juk kartais nustojame svajoti, pasiekę tų skausmo vandenynų pakrantes, neretai išsigąstame ir vaizdo, kurį pamatome. O kartais, deja, mūsų svajonės nė nepasiekia skausmo nugairintų krantų...

Tu lyg meilės laivelis tame vandenyne. Ir visos Jūs...

P.S. Taip pat norisi padėkoti ir Vilniaus „Tikėjimo žodžio“ bažnyčiai, kad visokeriopai remia Mamų klubą bei jo iniciatyvas.

_____________________
Jei gerai pamenu, foto Rūtos Pagojienės:)

Kaip gyveni, žinoma mieste nusidėjėle?

 Šiapus durų

Ne kartą skaičiau apie Tave Evangelijoje pagal Luką – kaip atėjai į fariziejaus namus, kur buvo vaišinamas Jėzus*.

Atėjai ten su alebastriniu indu kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi prie Jo kojų, ėmei laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais...

Tavo atgaila išties sukrečianti, netikėta, kupina apgailestavimo, meilės Atleidžiančiajam. Ir labai drąsi – taip įsiveržti ir prapliupti raudoti...

„Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli...“ – nuskambėjo Kristaus žodžiai, skirti teisiančiam Tave fariziejui ir, matyt, kiekvienam, nesuvokiančiam savo nuodėmingumo, tačiau taip ryškiai matančiam jį kituose.

Kaip jauteisi, kai Jėzus Tave fariziejui parodė kaip pavyzdį? Juk akibrokštas... Būdama Žinoma Mieste Nusidėjėle – kaip apie Tave pasakoja Lukas – bet atėjusi pas Kristų sudužusia širdimi tapai pavyzdžiu pasitempusiam ir greičiausiai nepriekaištingos reputacijos fariziejui.

Ir mums...

Galiausiai išgirdai žodžius: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami“.

Tikiu, kad išėjai rami, bet...

Anapus durų

Kas nutiko po to, kai išėjai iš fariziejaus namų: iš to nepakartojamo, gyvenimą keičiančio susitikimo su Kristumi?

 Juk, tikriausiai, tik keletas žmonių matė, kas įvyko. Kad priėmei Viešpaties atleidimą.

Spėju, jog daugybė žmonių, puoselėjančių Dievo įsakymus savo šalyje (ir mieste) nežinojo, kas įvyko tarp Tavęs ir Kristaus. O dar daugybė nė netikėjo, kad tai Jis yra Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio – ir Tavo – nuodėmę. Daugelio akyse taip ir likai ta, kas buvai anksčiau...

Vis pagalvoju, kodėl tapai žinoma savo nuodėmingumu. Ar todėl, kad Tavimi nevengė pasinaudoti daugelis „teisiųjų“, ar todėl, kad ne vienas miestelėnas apie tavo „darbelius“ žinojo jau tuo metu, kai rinkaisi nuodėmių kraitį... Ar ne meilės ir šilumos ieškodama taip stipriai paslydai...

Su kokiais žvilgsniais susidūrei, grįžusi į miestą?

Neabejoju, kad Tavo pačios žvilgsnis jau buvo kitoks – švytintis, laimingas, trokštantis gyventi. Gyventi kitokį, naują gyvenimą. Galbūt net įrodyti sau ir kitiems, kad tu tai gali. Ir labai to trokšti. Po to, kai Kristus prisilietė prie Tavęs, o Tu – prie Jo.

Tikiu, kad iš fariziejaus namų išėjai be nuodėmės naštos, nes Viešpats TAU ATLEIDO...

Bet ne žmonės.

Ypač, turbūt, ne tie, kuriuos vienaip ar kitaip palietė Tavo nuodėmingumas. Stebiuosi, kodėl Viešpats nereikalavo, kad eitum pas juos su indais kvapaus tepalo. Stebiuosi, jog Jis Tau nepasakė: Eik pas tuos, kuriems nusidėjai, ir jiems tarnauk, kol tau atleis... (Nors esu tikra, kad su džiaugsmu eitum ir plautum jiems kojas).

Kristus TAU pasakė: „Eik RAMI“...

Ar tikrai buvai rami?

Kartais atrodo, jog matau Tave einančią miesto gatvėmis – apsigaubusią Viešpaties atleidimu. Matau ir tai, kaip žinomi ir nežinomi miesto žmonės vis bando nuplėšti nuo Tavęs tokį brangų Tau rūbą...

Tie žmonės – kovotojai už šventumą. Tikrai ne mažiau dvasingi už fariziejų, pasikvietusį Jėzų pietų.

Tikiu, jog pasitaikė ir tų, kurie pamatė Dievo gailestingumo pėdsaką Tavo gyvenime, tačiau...

Nematantieji kraipo galvas, raukia antakius, gniaužo kumščius, plaka liežuviais. Kas gali sustabdyti jų apkalbas ir neapykantą Tau?

-          Kaip ŠITA drįsta pasirodyti tarp MŪSŲ tokiu spindinčiu veidu, lyg niekada nebūtų nusidėjus?

-          Kaip JI drįsta ateiti į Dievo namus ir melstis??

-          Kaip ŠITA gali aukoti aukas mūsų Viešpačiui?

-          Ar ji tikisi, kad mes ją priimsime lyg niekur nieko? Tegu nejuokina!

-          Kaip ŠITA... <...>

Agresyvesni galbūt Tau spjauna į veidą ar tampo už apsiausto kutų...

O tie, kurie naudojosi Tavimi – ar jie neišjuokė Tavęs, kai pasakei, jog gyveni Naują gyvenimą? Ar jie nebandė įrodyti, jog neverta, nes juk vis tiek visi Tave pažįsta tik kaip nusidėjėlę?.. (Dieve mano, ar buvo nors kas nors, kas palaikė Tave, kai norėjai atsitiesti?!)

Kaip Tau nepasisekė, žinoma mieste nusidėjėle, kad nuodėmiavai šalyje, kur taip gerai žinomi Dievo įsakymai. Tikrai nelengva nusidėjėliui būti tarp tų, kurie pažįsta Jo įsakymus, bet... ne Jo širdį.

O Tu turėjai progos ją pažinti. Pažinti Viešpaties atleidimo paslaptį, glūdinčią Jo širdyje ir Amžinose Žaizdose... Ir atgailos – viską keičiančios atgailos slėpinį bei stebuklą.

Man atrodo, jog išgyvenusieji šį stebuklą daugiau nenori teisti kitų nusidėjėlių taip, kaip fariziejus samprotaudamas nuteisė Tave (o tuo pačiu ir Kristų: „jei ŠITAS būtų pranašas...“). Neteisia, nes suvokia, jog ir patys yra nusidėjėliai... Ir dar man atrodo, jog išgyvenusieji šį stebuklą myli tiek žinomus, tiek nežinomus nusidėjėlius. Už juos meldžiasi, dėl jų verkia, nes juk tai nelaimė būti nuodėmės apgautam, suviliotam, pavergtam...

Brangi moterie, tie, kurie Tavęs nekentė – kur jie dabar?

Ir tie, kurie ir šiandien taip nekenčia žinomų (ir nežinomų) mieste nusidėjėlių – kokios jų širdys? Ir jeigu jie šiandien pakviestų Kristų į savo namus – priimtų jį iškelta galva kaip fariziejus, ar kaip Tu – nuolankiai Jam patarnaudami?

Bet, rodos, girdžiu Tave šnabždant: „Viešpats atleidžia ir tai, ko kartais nepajėgia atleisti žmonės... Žinok, kad Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus. O žmonių teismą ir apkalbas geriau priimti kaip Dievo dovaną. Neteisk ir nesmerk tų, kurie teisia, apkalba ir smerkia kritusius į nuodėmę. Verčiau laimink juos, romiai atsukdama ir kitą skruostą – jei esi tarp tų, kuriuos apkalba ar šmeiždami koneveikia. Nuolanki širdis neteisia, bet verkia su nusidedančiais, verkia dėl jų nuodėmių. Juk žinai, kad Jam patinka vien nuolanki ir romi širdis: „Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi“**. Ir nepamiršk, kad tik gailestingieji susilauks gailestingumo”.

Taip tapusi man brangi, žinoma mieste nusidėjėle... Tiek daug mane mokai kiekvieną kartą, kai apie Tave skaitau. Tapai paguoda visiems, kurie krenta į nuodėmę, tačiau trokšta atsitiesti ir gyventi iš naujo. Esi padrąsinimas kiekvienam, ieškančiam atgailos bei atleidimo.

Beje, norėčiau kreiptis į Tave vardu, jei jį žinočiau. Tačiau Tavo vardas tarytum ir liko toks: Žinoma Mieste Nusidėjėlė.

Tokią Tave pažino daugelis.

Tik Kristus Tave pamatė kitaip – kaip Labai Mylinčią, Atgailaujančią ir Jam Patarnaujančią.

Atrodo, Jis nori, kad ir mes Tave matytume būtent tokią.

Kitokią.

------------------------------------------------------------------------------------------------------

*Lk 7, 37-50

** Ps 51, 17

---------------------------
P.S. Tai brangiausias mano širdžiai straipsnis, kurį kada nors esu parašiusi religine tema...

Laiškas nusidėjėlei - tai laiškas visiems, kurie puoselėja šventumą savo gyvenime, ir tiems, kurie ieško atleidimo malonės, nors ja sunkiai betiki... Tačiau tokia yra tiesa - Viešpats atleidžia kiekvienam, kuris nuoširdžiai gailisi dėl savo nuodėmių. (O kiek nuoširdžiai gailisi - mato tik Dievas ir patys artimiausi žmonės).
Tad jei ir tu ieškai atleidimo, žinok - Jėzus mirė už tavo nuodėmes, kad už jas mirti ir kentėti nereikėtų tau.

O rašydama tą laišką jaučiausi taip, lyg sutikčiau gailestingą Viešpatį aršiai nusiteikusių žmonių minioje... Viešpatį, kuris rūpestingai surenka visus akmenis, mestus į nusidėjėlio daržą, širdį... Viešpatį, kuris vienodai myli visus - ir akmenis nešiojančius bei laidančius "šventuosius" - tai yra nusidėjėlius, nesuvokiančius savo nuodėmingumo, ir tuos, kurie tą nuodėmingumą suvokia padarytų nuodėmių 'dėka'. Suvokia ir gailisi.
Visi esame Jo mylimi.
Net jei tenka atsakyti už savo nuodėmes.
Tikiu, kad tas laiškas gimė ir tam, kad neatsidurtume to vyresnėlio sūnaus padėty, pasipiktinusio savo tėvo atlaidumu palaidūnui...