Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Į mano širdį sėlina... Kalėdos


D.Baumilienės nuotr.
Tyliai tyliai, pasislėpusi po krintančiom snaigėm, supdamasi ant medžio šakų, užsiklojusi savo pačios svajonėmis ir giedodama, aš laukiu... Kalėdų.
Visuomet laukiu. Ne visada supuosi, ne visada slepiuosi, ne visada užsikloju... ne visada ir giedu. Bet laukiu visuomet. Laukiu Akimirkos, laukiu Malonės, laukiu Susitikimo. Laukiu... Kad Jis užsuks ir pasibels, kad pasakys gyvybę teikiantį Žodį, kad išklausys ir palaimins... Negaliu be Jo gyventi. O kiti sako, kad Jo nėra... Keista. Sako nėra, o per Kalėdas kalba apie paslaptį. Nežinau, nemoku jiems pasakyti ir parodyti. Negaliu Jo įrėminti, pakabinti ant eglutės, negaliu pririšti ir nuvesti parodyti, negaliu supakuoti ir įteikti... Bet gyvenu Juo, viltimi Jį pažinti, vis iš naujo susitikti, suprasti, daugiau pamilti ir jausti... Žinau, kad esu Jį sutikusi, kad Jis pažvelgė į mane, kad ištarė mano vardą... (Kokia palaima girdėti savo vardą Jo lūpose!) Gyvenu viltimi, kad Jo vis daugiau ir daugiau bus mūsų gyvenimuose. Viltimi, kad Jį pamatys ir tie, kurie dar niekada nematė. Juk tereikia nusiimti akinius, per kuriuos įprastai žvelgiame į savo kasdienybę ir „išsitraukti“ tuos vienintelius, tikruosius, širdies...
Užsimerkiu ir matau, kad laimė yra Kalėdos.
Dieve, kokia laimė, kad taip mus pamilai! Kiekvieną savaip blogą ir savaip gerą... (O mūsų gerumas, anot Izajo, lyg purvini skarmalai...)
Kalėdos – lyg atverčiau langą troškiame savo sielos kambaryje. Kaip šaltas sniegas šiandien šildo mano sielą, taip Kalėdos, toji tikroji, ne visuomet patogi tiesa, nuostabiai pakylėja iki dangaus ir palydi širdį nuolankumo link... Jis gimė, kad tarnautų ir numirtų, kad prisikeltų ir suteiktų vilties gyventi Kitaip. Kad ištiestų ranką ir man.
Turėdama kelių mėnesių kūdikį bandau pamatyti Marijos ir Juozapo laimę, užuosti to didžio Gimimo slėpinį... Nebus lengva – gyvenu kur kas patogiau, geriau, o ir greičiau... Taip greitai, kad nėra laiko sustoti. Kad tik bėgčiau teisinga kryptimi, jei jau šitaip...
Šiandien išbėgu į lauką ir vis užuodžiu Kalėdas... Matau jas ir žmonių veiduose, jų šypsenose, laukime. Juos bara už bėgimą, už blizgučių pirkimą, bet matau jų veiduose vilties atspindžius. Viltis juos gaudo, tykodama už kiekvieno kampo, net po prekystaliais, o jie vis įsigudrina pabėgti. Ir štai net blizgutyje suspindi vilties vilionė, net žaisliukas rankose pakvimpa meile artimui... Kartais net banali dovana lyg vilties ir taikos blyksnis, kad galime, jei norime, mylėti... Vis dėlto daugelis bėga ir gaudo saulės zuikučius, užuot pasimėgavę saulės spinduliais.
Kalėdos tokios turtingos, kad net jas žaidžiantieji jaučia palaimą. Ir žaidimas taip įsuka, taip džiugina, tiek juoko sukelia!
Ačiū, Viešpatie, kad ateina Kalėdos, kad jos jau čia. Beveik...
Kad jos šildo širdį, kad taip su meile apkabina ir nepaleidžia iš glėbio... Kaip gera, kai Viltis tave laiko ir supa. Kaip gera, kai Meilė glosto glosto tavo sielą savo mylinčiom rankom. Kaip gera, kai tikėjimas skleidžiasi... su kiekvienom Kalėdom vis kitaip.
Kaip gera, kai sninga Kalėdomis...
O dabar eisiu pasupti kūdikį ir įsisupsiu į Dievo gerumą pati. Nežaisiu Kalėdų, bet švęsiu... Giedosime ir žaisime su vaikais, mes švęsime Kalėdas. Melsimės už tuos, kurie neturi artimųjų, kurie verkia širdyse. Palaiminti liūdintys. Jie bus paguosti.
Visada laukiu Kalėdų. O jos jau čia. Beveik. Tyliai sėlina ir kai tik randa plyšį...

2012 m. gruodžio 3 d., pirmadienis

-

Šiandien žiūrėdama pro langą jaučiuosi kaip Kalėdiniame atviruke, o gal...pasakoj. Gražu... Tos baltos žinutės iš dangaus. Iš dangaus niekuomet nekrinta juodos snaigės. O tik baltos. Tik baltos! Kai kurios išsipurvina nukritusios žemėn.

2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Zachiejaus laiškas

Daivos Baumilienės nuotr.
Anądien į duris paskambino paštininkė. Nustebau, nes lyg ir niekas nežadėjo man rašyti, o ir knygų, kaip kartais būna, paštu neužsisakiau.
Pasirašiau dokumentuose, o pamačiusi voką akimirką pagalvojau: gal tai laiškas nuo Vilniaus mero? Toji Z buvo tokia ryški.
Atsidusau.

Tačiau lipdama laiptais ir apžiūrinėdama voką kuo aiškiausiai perskaičiau: „Nuo Zachiejaus."

Žinojau, kas jis. Buvau daug kartų skaičiusi Evangelijoje pagal Luką, todėl išsigandau. Bijojau, kad tai bus kokia nors svarbi žinutė, gal kokia pranašystė, o gal - užduotis?.. Labai nenorėjau perskaityti ko nors tokio, apie ką paskui liūdnai mąstysiu, nenorėdama vykdyti.

O Zachiejaus pavyzdys tikrai neeilinis. Žinomas muitininkas, tuometiniu supratimu, vos ne vagis tapo tikru Jėzaus pasekėju. Daugelis kraipė galvas, o štai Kristus jį pagyrė - mat Zachiejus pažadėjo atlyginti visiems, kuriuos buvo nuskriaudęs, - ir tai tikrai nebuvo politinė kampanija, priešrinkiminis triukas. Zachiejus pažadėjo atlyginti materialiai, tai yra realiai - ne vien gražiai atsiprašyti. Tai bent atsivertimas!

Kartais pagalvoju - kodėl šiandien nėra TOKIŲ atsivertimų?

Laiškas. Laikau jį rankose, vartau kaip kokį saldainį ir nežinau, ką su juo daryti. Na, taip, neabejojau, kad tikrai kada nors jį perskaitysiu, bet ar dabar... Bijau, kad nebūsiu pasirengusi išgirsti, kas jame rašoma. Tokie laiškai neateina šiaip sau. Juos gauni tik kelis kartus per gyvenimą. Nes juose yra svarbi žinia tau. Žinia iš Viešpaties.

Erzinu save nepraplėšdama laiško. Tačiau kartais tas stovėjimas prieangyje toks... Na, lyg stovėtum tarp žemės ir dangaus, meilės ir neapykantos, atleidimo ir nuoskaudos... Lyg stovėtum ties svarbiu pasirinkimu ir svarstytum, kas geriau man, o gal reikėtų - kas geriau kitam. Gyventi dėl savęs ar dėl Viešpaties? Pasiimti sau ar palikti kitam? Priimti kitą tokį, koks jis yra, ar paberti jam priekaištų?

Toji kova širdyje... Nežinau, ar kur nors žemėje ji dramatiškesnė nei žmoguje. Kai giliai viduje apsisprendi išduoti arba ne. Mylėti arba ne. Priimti arba atstumti. Po truputį širdyje nusileidi į išdidaus, „kieto" žvilgsnio bedugnę... Arba nusprendi įsigyti daugybę kaukių, kad niekas tavęs nepažintų.

Nežinau, kaip Zachiejus įkrito į bedugnę, bet Viešpats jį iš ten ištraukė. Kaip?

Viskas prasidėjo nuo Zachiejaus troškimo pamatyti Jį. Tas troškimas buvo toks didelis, kad turtingasis muitininkas kaip koks vaikas įsilipo į medį.

O šiandien? Šiandien mums nereikia lipti į medžius - tam yra tvarkingi ir patogūs balkonai. Tačiau štai koks klausimas - ar kur nors tarp mūsų vaikšto Viešpats? Ar Jis vaikšto kuriomis nors miesto gatvėmis?

Pasiėmiau laišką ir išėjau pasivaikščioti. Kas žino, gal sugalvosiu įsirioglinti į kokį medį ir tada jį atplėšiu. Viskas bus taip tikra... Įsisvajojau. Juk ypatingą laišką ir skaityti reikia ypatingai, ne šiaip.

Ir tada, gatvėje, man pasirodė, kad pamačiau Jį. Taip, Viešpatį. Jis šmėstelėjo kažkur tolumoje, ir mūsų žvilgsniai susitiko. Nemoku apsakyti, koks tai jausmas, kai Jis į tave žiūri... Rodos, paskęsti pačiame švelniausiame ir šilčiausiame, nežemiškame glėbyje. Rodos, pats ištirpsti maldoje „Tėve mūsų", susmegdamas kažkur į Dievo Karalystės pačią šerdį...

Rodos, lyg būtum namo grįžęs palaidūnas, apdovanotas tuo mylinčiu ir laukiančiu žvilgsniu. (Dieve, kokia palaima žinoti, kad Tu visuomet lauki...)

Paskui Jis kažkur dingo, dingo ir žvilgsnis. Tik pamačiau, kaip link manęs bėga vaikas, - ir iš kur jis atsirado? Gal, pajuokausiu, iš medžio iškrito? O bėgdamas pargriuvo, paleido dūdas... Spėjau dar pagalvoti, koks tas gyvenimas: čia mylintis žvilgsnis, o štai ir verkianti, ašarota realybė.

Tuoj prie jo pribėgau, pakėliau, apkabinau, nušluosčiau ašaras. Klausiau, iš kur tu, kur gyveni, o jis tik verkė, verkė... Akimirką, kai susitiko mūsų akys, man pasirodė, jog tai Viešpats. Tuoj pat save mintyse subariau, kad per daug neįsijausčiau į regėjimus, ir suėmusi tiek save, tiek mažių į rankas, paklausiau: „Kur tu gyveni?"

Geriau būčiau neklaususi.

Man niekada nemalonu ten eiti. Tos nuolat alkanos - ne, ne maisto - akys, nuolat purvini rūbeliai, nuolat triukšmingi kambariai... Nuo mamų atskirti ėriukai, tapę už save kovojančiais tigriukais, nerandantys savo tapatybės. Kasdien matantys gražius žmones kažkur už tvoros. Žvilgsniais lydintys mamas su vežimėliais, išėjusias pasivaikščioti su savo mažyliais. Pastebintys iš džipo išlipusią mergaitę su gražuoliu meškučiu rankose, kaprizingai trepsinčią kojele.

Taip, tai vaikų namai. Tikrai vaikų, nors juose gyvena ir keletas suaugusiųjų.

Nuvedžiau vaiką, viską paaiškinau, kur radau šį verkiantį radinį. Sopėjo širdį, kad palieku jį čia, bet ką aš galiu padaryti... Nesakau, kad neturėčiau vietos namuose, bet yra tiek daug keblumų...

Išėjusi mačiau, kaip jis stovėjo prie lango, lydėjo mane žvilgsniu.

Negaliu sakyt, kad APIE TAI nepagalvojau. Tačiau vis dar manau, kad tam reikia specialaus pašaukimo. Pagaliau aš ne Zachiejus, kuriam buvo taip paprasta įlipti į medį, o paskui pasikviesti Jį į savo namus. Nors tas paprastumas slypėjo širdyje, vis dėl to...

Grįždama namo liūdna atplėšiau laišką. Vyliausi paguodos.

Bet laiškas buvo tuščias.

2012 m. lapkričio 2 d., penktadienis

Apie mirtį ir C.S.Lewiso Narnijos kronikų "Paskutinį mūšį"



Klausiu savęs – ar turėčiau bijoti mirties?

Taip jau sutapo, kad per Vėlines pabaigiau skaityti Narnijos kronikų paskutiniąją dalį, ir širdis apsalo nuo Tikrosios Narnijos aprašymo. Tiesiog negaliu nesižavėti C. S. Lewiso Narnijomis ir visais simboliais, kuriais šie pasakojimai turtingi... Šią knygą („Paskutinis mūšis“) ypatingai rekomenduočiau jauniems žmonėms. Mat labai sumaudė širdį dėl Siuzanos pasirinkimo... Sakyčiau, autorius labai meistriškai (nuosaikiai) pavaizdavo tai, dėl ko jaunos mergaitės „eina iš proto“... (Pati augindama dukrą nerimauju, ką ji rinksis, įžengusi į užburiančią (ir blogąja to žodžio prasme) jaunystę...) O kur dar asiliuko Glumiaus ir beždžionės draugystė (jei taip galima pavadinti), nykštukų pasirinkimas gyventi vien sau, priešų bandymas Aslaną „sukryžminti“ su kalormenų dievu Tašu ir daugelis kitų aprašomų siužeto vingių, kurie tikrai duoda peno apmąstymams.

Kartais susimąstau – kaip šias istorijas suvokia netikintys žmonės? Nenoriu nieko įžeisti, bet esu tikra, kad tikintieji, pažįstantys Šventojo Rašto eilutes, kur kas geriau supranta, ką autorius norėjo pasakyti daugeliu simbolių... O kai kurių simbolių „perkandimas“ gali būti gyvybiškai svarbus ne vieno mūsų tikėjimo kelionėje...

Perskaičiusi šią knygą pagalvojau, kad per Vėlines, kai stokojama ne tik saulės, bet ir šviesios vilties, Narnijos kronikos, ypač paskutinė knyga, gali labai praturtinti.
Aš nesu prieš tai, kad gedėtume, juk ir Saliamonas sako, kad išmintingieji yra gedulo namuose, o liūdnas veidas širdį daro geresnę...
...Ir aš ilgiuosi artimųjų, kurių netekau, ir kartais tas ilgesys būna it veriantis danties skausmas, tačiau... turiu viltį vieną dieną su jais susitikti. Be to, kiekvieno tikinčiojo laukia ypatingas, svarbiausias Susitikimas – susitikimas su Kristumi akis į akį. Ar pagalvojame, kokia tai bus jaudinanti akimirka? Ačiū Dievui, jog ši akimirka galiausiai truks visą amžinybę!

Tad ar turėčiau bijoti mirties?
Tie, kurie myli Kristų ir Jį pažįsta, paprastai mirties nebijo (?) (ir bijo Dievo, kad patys prieš save pakeltų ranką), o gal reikėtų sakyti – tik šiek tiek bijo. Štai apaštalas Paulius sako: <...> verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia (Fil 1, 23), o žydams laiške skaitome, kad Dievas išlaisvino tuos, kurie “bijodami mirties, buvo atsidūrę vergijoje” (Žyd 2, 15). Taigi mirties nereikėtų bijoti tikinčiajam. Bet, matyt, toji tikrovė, kurios negali pamatyti fizine akimi, sėja nerimo grūdą. Tie, kurie suvokia savo nuodėmingumą, ir dar nepakankamai suvokia Kristaus aukos didybę, nerimauja ir dėl Dievo teismo. Žinoma, mylintys Kristų, tie, kurie suvokia savo skurdą ir savo meilės netobulumą, nerimauja ir dėl to, kaip jie stos Dievo akivaizdon... Ne todėl nerimauja, kad nepasitikėtų atperkančia malone, bet todėl, kad yra linkę prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nori deramai parodyti ir dėkingumą Dievui, tapti vertais Jo Karalystės... O kai kurie mano, kad pakankamai suvokia Jo aukos didybę, o iš tikro šis suvokimas visai paviršutinis – tarsi mikrobangų krosnelėje „pykšt pokšt“ spraginėjantys spragėsiai. Tuščias, orinis. Kaip ta bandelė – tokia didelė, o burnoj – mažytis kąsnelis... Nes mielės ją be saiko išpūtė. „Pykšt pokšt“ suvokimo rezultatas – netikęs gyvenimo būdas su paviršutinišku Kristaus išpažinimu lūpose. Tai ir yra didelė „bandelė“ burnoje, beveik nepapildanti skrandžio turinio – tai yra nekeičianti mano gyvenimo būdo.

(Kai kurie, beje, laukia Teismo, bet... ne savojo, o kada bus nuteisti kiti. Bet Viešpats... Jis leidžia gyvuoti ir piktiesiems, ir geriesiems, o dažnai piktieji gyvuoja ilgiau, nes juk Viešpats yra kantrus. Ir negerai, jei teisieji tampa neteisiais dėl to, kad pernelyg supyksta ant neteisiųjų dėl jų neteisumo. Kipšas to tikrai norėtų, tad šias pinkles reikėtų pastebėti ir į jas nepakliūti).

Tai bijo tikintieji mirties ar ne? Matyt, tai priklauso nuo kiekvieno tikėjimo saiko, nuo to, kiek žmogus pažįsta Kristų ir kiek Jį myli. Ir nesibodi nešti kryžiaus... Juk jei vengiame kryžiaus ir galiausiai jo išsižadame, įvyksta skyrybos ir su Kristumi.

Ar mes ilgimės susitikimo su Kristumi?
Atsakymas į šį klausimą padės suprasti, kur šiandien esame iš tikrųjų... Aš asmeniškai esu dar tolokai... Dažnai kur kas labiau ilgiuosi žemiškų dalykų, nei Viešpaties ir to, kas Jam patinka. Deja, turiu tai pripažinti. Tačiau tik tai pripažinus prasiveria durys į atgailos kambarėlį, kur nukryžiuojama mano nuodėminga prigimtis, kūniški polinkiai ir norai...

Man atrodo, kad Dievo akivaizdoje mirties baimė ima tirpti, atgailos ir susitaikymo valandą virsta ramybe arba... nerimu. Šis nerimas nebūtinai kyla dėl netikėjimo – mat būtent nerimas gali priminti, kad gyvenimas nėra žaidimas, kad kada nors žvelgsiu į praeitį ir apgailestausiu dėl neteisingų pasirinkimų, išvaistyto laiko ir t. t... Ir nors žvelgiu į atleidžiantį nuodėmes gailestingąjį Dievą, nors esu tikra dėl savo išgelbėjimo, nes jis įgyjamas ne darbais, o vien tik malone, suvokiu – juk svarbu, kaip gyvenu šiandien. Mano nuodėmės liūdina Kristų...

Pabaigai į savo padrikų minčių nuotrupas dar įkelsiu paskutinės Narnijos kronikų knygos paskutinio skyriaus paskutinę pastraipą. Nes ji nuostabiai dvelkia dangiška viltimi. (Tiesa, tikrasis citatos grožis atsiskleidžia tik perskaičius visą istoriją...) Ši pastraipa primena ir apaštalo Pauliaus žodžius: „...mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, - malone jūs esate išgelbėti, - kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje“ (Efez 2, 5-7).

„Jų širdys suplastėjo, siūbtelėjo svaiginanti viltis.
– Geležinkelio katastrofa įvyko iš tikrųjų, – tyliai kalbėjo Aslanas, – Jūsų mama ir tėtis, ir visi jūs – kaip pasakytumėte ten, šešėlių viešpatijoje – žuvote. Mokslo metai baigėsi – prasideda atostogos. Baigėsi sapnas – jau aušta rytas.
Šitaip kalbėdamas jis jau rodėsi jiems nebe liūto pavidalu, bet tai, kas dėjosi paskui, buvo taip gražu ir taip didinga, kad negaliu aprašyti. O mums tatai yra visų pasakojimų pabaiga, ir galime drąsiai tvirtinti, kad jie ilgai ir laimingai gyveno. Tačiau jiems patiems tai tebuvo tikrosios istorijos pradžia. Visas jų gyvenimas šiame pasaulyje ir visi Narnijoje patirti nuotykiai tebuvo knygos viršelis ir antraštinis lapas, o dabar pagaliau jie atsivertė Didžiosios istorijos pirmąjį skyrių, bet tos istorijos žemėje niekas nėra skaitęs, o ji amžina ir kiekvienas jos skyrius – vis nuostabesnis už ankstesnįjį" (218 p.)

Daugeliui mūsų dar yra laiko pataisyti ir viršelį, ir antraštinį lapą, jei jis nekoks.

2012 m. rugsėjo 25 d., antradienis

Pamąstymai apie luošio išgydymą

Daivos Baumilienės nuotr.
Kartą Petras ir Jonas devintą maldos valandą ėjo drauge į šventyklą. Ten buvo nešamas ir vienas žmogus, luošas nuo motinos įsčių. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų išmaldos iš ateinančių į šventyką. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu".Jis pažvelgė į juos, tikėdamasis ką nors iš jų gauti. Bet Petras pasakė: „Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!" Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo pėdos ir keliai bematant sustiprėjo. Jis pašokęs atsistojo, pradėjo vaikščioti ir kartu su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas šlovino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Visi nustėro ir nustebo dėl to, kas buvo jam atsitikę. Kadangi išgydytas luošys laikėsi Petro ir Jono, prie jų į vadinamąją Saliamono stoginę didžiai nustebinti susibėgo visi žmonės (Apd 3, 1-11).
Šis luošio išgydymo stebuklas, aprašytas Apaštalų darbuose, nepaprastai įkvepia - nuo gimimo sirgęs žmogus staiga visiškai pasveiksta. Mąstydama apie tai, ką patyrė šis luošys, suvokiau, jog Viešpaties prisilietimo stebuklas būtinai palieka vienokį ar kitokį pėdsaką - nepaneigiamą faktą, potyrį, išgyvenimą, kad tai išties įvyko, ir tai, kas įvyko, mus pakeitė į gera, gal net kai ką apvertė mūsų gyvenime „aukštyn kojomis". Dievo didybė, prisilietusi prie žmogiško silpnumo ir įkvepia, ir, tikiu, palieka vertingų pamokų. Ko mus gali pamokyti išgydyto luošio istorija?

Atsivertimo stebuklas

Pirmiausia susimąsčiau apie atsivertimo stebuklą. Išgyvenimą, kai patyrėme Viešpaties prisilietimą ir supratome, kad esame nusidėjėliai, o Kristus yra vienintelis, galintis atleisti nuodėmes. Atidavę savo širdis ir gyvenimus Kristui patyrėme ne tik palengvėjimą dėl atleistų nuodėmių, bet ir suvokėme atradę gyvenimo prasmę, tikrąjį kelią, tiesą... Niekuomet nepamiršiu tos dienos, kai Viešpats pasibeldė į mano širdį. Tai vyko gražią pavasario popietę, kai viena draugė netikėtai ėmė dalytis mintimis apie Jėzų, Jo misiją šioje žemėje bei dievystę. Tą pačią dieną ėjau į bažnyčią ir išpažinau Jėzų savo Gelbėtoju. Pamenu, kaip virpėjo širdis, einant į šventųjų pamaldas, kaip visko klausinėjau... Širdis tarytum pati metė inkarą į kiemo draugės liudijimą tuo bylodama, jog štai čia ir glūdi tai, ko taip ieškojau, ilgėjausi, dėl ko ne vienerius metus maudė širdį, slėgė nepaaiškinamas liūdesys. Po pamaldų, kai patyriau susitaikymo su Dievu stebuklą, namo ėjau pasišokinėdama, tiesiogine šio žodžio prasme. Dėl to galiu suprasti ir tą nuo gimimo luošą žmogų, kuris, vos tik patyrė išgydymą, ne tik pradėjo vaikščioti, bet ir „pasišokinėdamas šlovino Dievą". Neabejoju, jog tai buvo be galo natūralus veiksmas - galima tik įsivaizduoti, kaip nuo vaikystės šis žmogus svajojo kada nors vaikščioti, bėgioti ir šokinėti kaip kiti...

Luošio išgydymas buvo Dievo prisilietimo vaisius. Pažvelkime, kaip netikėtai tai įvyko jo gyvenime: kaip ir kasdien, jis buvo pasodinamas prie vartų, kad prašytų išmaldos... Matyt, nei aplinkiniai, nei pats neįgalusis nesitikėjo, kad jo gyvenimas dar galėtų pasikeisti, sužibėti naujomis spalvomis. Tačiau, kaip mums byloja Šventasis Raštas, Dievui nėra negalimų dalykų! Ir jei Jis prisiliečia prie žmogaus, įvyksta kažkas nepaprasto, stebuklingo, dažnai pranokstančio žmogiškas jėgas ir lūkesčius... Dievui išties nieko nėra neįmanomo!

Luošys daugiau niekuomet nebuvo toks, koks buvo. Jam jau nereikėjo grįžti prie Gražiųjų vartų prašyti išmaldos. Jis galėjo eiti bet kur, kur panorėjęs, be kitų pagalbos, nes galėjo eiti SAVO kojomis! Luošumo tiesiog nebeliko.
Taigi luošio išgydymas, regis, gražiai iliustruoja ir dvasinio luošumo - mūsų nuodėmingumo - išgydymą. Raštas liudija, kad visi esame nusidėję, visi stokojame Dievo garbės. Visi nešiojame savyje prigimtinę nuodėmę - visi, be išimčių. Taigi tam tikra prasme mes visi esame luošiai. Nuo motinos įsčių. Negabūs ieškoti Dievo taip, kaip Jam patinka. Nuo gimimo mūsų nereikia mokyti blogų dalykų - blogis prilimpa pats, jis tiesiog „plaukia" iš mūsų vidaus, o štai gėrio mus tenka mokyti ir mokytis nuo pat gimimo... Kaip liūdnai, bet ir taikliai yra pasakęs lietuvių poetas Kazys Bradūnas:

Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,// kad žemę taip svaiginančiai myliu. //  Ir kad širdis, tau šitiek tepasakius, // Pavirto vėl arimuos grumsteliu. (eil. „Vakaro maldoj")Nė vienas negalime pasigirti, jog mes patys pašlovinome Viešpatį, jog savo mintimis, žodžiais ir darbais pasakėme Jam labai daug... Deja. Tegalime kukliai, raudonuodami nuleisti savo galvas ir pripažinti savo amžiną dvasinį skurdą. Būdami skurdžiai esame lyg tas luošys, kuriam nuolat reikia išmaldos - kitų pagalbos, Dievo ir žmonių malonės, kad išgyventų. Taip ir mums nuo gimimo tenka „sėdėti" prie tų Gražiųjų vartų, vedančių į gyvenimą, pro kuriuos tik patiems įėjus atsivertų gyvenimo grožis. Tačiau mes tik žvelgiame jų link, o įeiti pro juos nesugebame - esame per luoši, kad tai padarytume. Kaip luošys negabus pats eiti, šokinėti ir atlikti daugelį fizinių pratimų, užduočių, taip ir mes negabūs savo jėgomis išpildyti Dievo valios, gyventi pagal Jo įsakymus... Visas mūsų gyvenimas, mūsų santykiai, darbai - visa yra persmelkta įgimto, „adomiško" luošumo. Jei ir stengiamės sėkmingai „plaukti", nuolat jaučiame sunkią „girną ant kaklo", kuri nuolat primena apie save ir gramzdina gilyn, į dugną... „Lengvas plaukimas vandens paviršiumi", tai yra tobulumas, yra lyg sunkiai pasiekiama svajonė.

Tačiau vieną dieną Viešpats įdėmiai į mus pažvelgia, kaip kad Petras su Jonu pažvelgė į luošį. Išgirstame kvietimą sekti Jėzumi ir... pasidavę tam kvietimui patiriame, kaip mūsų luošumas yra išgydomas. Kaip tai didinga! Po truputį mums ima atsiverti Dievo Karalystės slėpiniai, mokomės šlovinti Viešpatį savo mintimis, žodžiais, darbais... Mokomės gyventi taip, kaip Jam patinka, įsiklausyti į Jo, mūsų Ganytojo, balsą. Kiekvienas Jo žodis turi galią toliau gydyti mus nuo mūsų nuodėmingumo ir vesti Dievo skirtu keliu.

Teisinga kryptis

Įsivaizduokime laivą, kuris kadaise užplaukė ant seklumos ir ten įstrigo. Daugybę metų  jis negalėjo pasiekti taip trokštamo vandens gylio ir tik pavydžiai žvelgdavo į plaukiančiuosius. Bet štai, vieną dieną kažkas šį laivą truktelėjo, ištempė į gilumą... Laivas vėl atsidūrė ten, kam ir buvo sukurtas - giliuose vandenyse. Tačiau kaip jam vėl neužplaukti ant seklumos? Būtina laikytis teisingos krypties.

Manau, tai, kaip elgėsi luošys po išgydymo stebuklo, parodo, jog jis, kaip tas laivas, pasirinko teisingą kryptį: po patirto stebuklo drauge su apaštalais ėjo į šventyklą, šlovino Dievą, o taip pat laikėsi Petro ir Jono. Manau, šias detales evangelistas Lukas mini neatsitiktinai. Luošys  nenubėgo namo, nenusipirko turistinės kelionės, neužsirašė į keliautojų klubą. Luošys, patyręs Dievo prisilietimo stebuklą, tuoj pat ėmė šlovinti Viešpatį  ir ėjo į šventyklą. O taip pat laikėsi Dievo tarnų. Esu tikra, tai puikus pavyzdys visiems, kurie atranda Kristų ir leidžiasi Jo randami - po atsivertimo, po Jėzaus prisilietimo prie mūsų širdžių ir mūsų atsako Jam mums bus  be galo svarbūs šie trys dalykai: Dievo šlovinimas, šventykla (bažnyčia) bei Kristaus mokslas (gilinimasis į Dievo žodį, taigi ir ryšys su Viešpaties tarnais, perduodančiais mums Kristaus mokslą). Jei tai tampa mūsų gyvenimo dalimi, mes, kaip tas luošys, imame eiti teisinga kryptimi ir, tikėtina, mūsų luošumas neatsinaujins. Kitu atveju yra didelė tikimybė „atkristi" (įdomu, kad atkritimo sąvoka naudojama ir medicinoje, kai sveikstančiam ligoniui vėl atsinaujina ta pati liga).

Galime pastebėti, kad atsivertimo džiaugsmas lydi tą tikintįjį, kuris nuoširdžiai myli Kristų ir Juo seka. Tačiau jei atsitinka tokia nelaimė, kad krikščionis pamilsta šį pasaulį ir tampa abejingas Kristui - atsivertimo džiaugsmas išblėsta, o tarnystė Dievui tampa nepakeliama našta.

Kai Dievo tarnų dėka gauname tai, ko iš tikrųjų reikia

Išgydytąjį luošį galėtume pavadinti „laimės kūdikiu". Už jį meldėsi ne bet kas, bet pirmieji Kristaus apaštalai. Be to, tai buvo apaštalai, turintys išskirtinį pašaukimą - Petras, pirmasis bažnyčios ganytojas, ir Jonas, mylimiausias Kristaus mokinys, vėliau užrašysiantis (ne tik) Apreiškimą.

Luošys per apaštalus gauna ne tai, ko tikisi, o tai, ko jam iš tikrųjų labiausiai reikia. Reikėtų gal net pridurti: ačiū Dievui, kad Petras neturėjo aukso ir sidabro, nes vargu ar tai būtų nors kiek palengvinę luošio gyvenimą. Ir nors Petras aiškiai matė, kad luošys tikisi materialinės paramos, jis suvokė, jog Jėzus šiam luošiui nori duoti kur kas daugiau - tai yra jį išgydyti.

Neabejoju, jog luošys pirmą kartą gyvenime džiaugėsi negavęs to, ko tikėjosi. Nes gavo kur kas daugiau - sveikas kojas. Ir gavo tai per Dievo tarnus.

Akivaizdu, kad ir mūsų gyvenime Viešpats veikia per žmones. Kažin ar luošys būtų išgydytas, jei pro jį nebūtų praėję apaštalai... Taigi, nors negalėtume kategoriškai teigti, jog Dievas negali aplankyti žmogaus tiesiogiai, kad jį išgydytų, išlaisvintų ir pan., vis tik matome, kad daugelio žmonių gyvenime Jis veikė per savo tarnus. Esu tikra, jog taip yra ir šiandien. Jėzus sakė, kad visus, kurie Juo tiki, lydės ženklai ir stebuklai, tačiau taip pat skaitome, jog tai „Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą" (Ef 4, 11-13).

Du Dievo paskirtieji ėjo pro luošį ir Kristaus vardu liepė jam vaikščioti. Taip luošys gavo ne išmaldą, o tai, kas jį išlaisvino nuo išmaldos prašymo. Kai žmonės stebėjosi šiuo stebuklu, Petras neleido susirinkusiems sureikšminti jo ir Jono, teigdamas, kad stebuklas įvyko ne dėl jų jėgos, šventumo ar pamaldumo, bet dėl Jėzaus - kad Kristus būtų pašlovintas. (Ir kituose Apaštalų darbų knygos skyriuose skaitome, kad per apaštalus vyko dideli stebuklai).

Taigi, viena vertus, apaštalai nesureikšmina savojo pamaldumo, kas liudija juos esant nuolankius prieš Dievą, tačiau vis tik matome, jog stebuklas įvyksta būtent per juos. Ir, pasikartosiu, įvyko ne tas stebuklas, kurio luošys tikėjosi, o tas, kurio jam tikrai reikėjo. Kokia tai nuostabi žinia ir mums - mes prašome, kad Dievas apmalšintų mūsų skausmą, o Jis ateina ir pašalina patį skausmo židinį. Mes galime prašyti, kad Jis padėtų mums išgyventi, o
Jis ateina ir taip mus pakeičia (jei tik Jam paklūstame), kad tampame palaiminimu kitiems.

Manau, kad ir šiandien Dievas nori per savo tarnus mums suteikti tai, ko mums reikia, o ne tai, ko dažnai iš jų tikimės. Visų mūsų lūkesčiai būna skirtingi (apaštalas Paulius teigia, kad paskutiniais laikais žmonės pasikvies tokius mokytojus, kurie, užuot skelbę tiesą, dūzgens ausyse (2 Tim 4, 3-4). Daug tikinčiųjų turi įvairiausių įsivaizdavimų, kaip jie turėtų būti ganomi, kokio dėmesio bei patarnavimo turėtų susilaukti iš Dievo tarnų: ganytojų, mokytojų ir pan. Tačiau ar tai nėra tik mūsų įsivaizdavimai, žmogiški lūkesčiai? Ar neatsitinka, jog dažnai iš savo mokytojų ir ganytojų Kristuje tikimės to, kas primena auksą ir sidabrą - kas gali suteikti mums laikiną pagalbą, nors Jėzus galbūt nori mums duoti tai, kas mums padės atsistoti ant savo kojų ir eiti - sekti Kristumi. Kitais žodžiais tariant - gausime ne žuvį, o meškerę, kad patys išmoktume susižvejoti tai, ko reikia.

Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, jog ne Petras ir Jonas laikėsi luošio, bet luošys, patyręs stebuklą, laikėsi Petro ir Jono. Manau, tai liudija, jog jis iš tikro ėmė laikytis Kristaus, Evangelijos mokslo. Tikėtina, kad apaštalai ėjo skelbti Evangelijos ir į kitas vietas, o luošys greičiausiai liko vietinėje sinagogoje. Nors ir nežinome tolesnio luošio gyvenimo, vis tik jo elgesys po išgydymo - vaikščiodamas ir pasišokinėdamas jis šlovino Dievą - leidžia manyti, kad jis liko ištikimas Kristui. Deja, Evangelijose skaitome, jog ne visi pagydytieji grįždavo padėkoti Jėzui, taigi net ir patyrę stebuklus žmonės elgiasi skirtingai.

Tad iš luošio galime pasimokyti, kaip turėtume elgtis patyrę Dievo prisilietimo stebuklą: ieškoti Viešpaties, lankyti šventyklą (Jo bažnyčią), kad galėtume atsidėti Kristaus mokslui, o taip pat laikytis Dievo tarnų (nes būtent jie mums perduoda Kristaus mokslą).

Dievo prisilietimo stebuklą matys ir kiti

Luošio išgydymas buvo akivaizdus, nepaneigiamas faktas. Lukas rašo, kad daugelis žmonių buvo nustėrę, nepaprastai stebėjosi įvykusiu stebuklu. Taigi šis stebuklas neliko nepastebėtas.

Manau, tai dar viena svarbi pamoka bei užuomina - Viešpaties prisilietimai atneša tikrus pasikeitimus į mūsų širdis bei gyvenimą. Pozityvius pasikeitimus. Luošio gyvenimas pasikeitė radikaliai.
Liūdna, kai žmogus liudija, kaip Dievas prie jo prisilietė, tačiau jo gyvenimas apkartina šalia esančių likimus. Ne todėl, kad dėl ligos ar užgriuvusių bėdų jam reikia kitų globos, o todėl, kad jis linkęs manipuliuoti, elgtis savanaudiškai, egoistiškai. Taip neturėtų būti. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas, prikėlęs luošį naujam gyvenimui, ir mus kelia dievotam, gražiam, šventam gyvenimui. Gyvenimui, kuriame ne tik  gauni iš kitų, bet ir mokaisi duoti, praturtinti aplinkinius, dalintis. Gyvenimui, į kurį žvelgdami daug padrąsinimo ir paguodos susilauks ir kiti, kaip ir mes - žvelgdami į luošio išgydymo stebuklą. Nors mes išliekame silpni ir, anot apaštalo Jono, visi nusidedame, tai tik patvirtina, kaip svarbu mums nuolat žiūrėti į Jėzų. Žvelgdami į Jį ir sekdami Juo patirsime stebuklus, kurie pašlovins Viešpatį mūsų gyvenime.

Taigi išgydyto luošio patirtis mums kalba tiek apie Dievo didybę, tiek apie mūsų pasirinkimus, kaip turėtume elgtis, patyrę Viešpaties prisilietimą. Be to, Dievas, veikdamas mūsų gyvenime ir per savo tarnus, nori suteikti tai, ko mums labiausiai reikia, o ne tai, ko mes tikimės, turėdami savų lūkesčių bei įsivaizdavimų.

--
Ir dar, ar gali Dievas šiandien išgydyti ne tik dvasinį, bet ir fizinį luošumą? Nežinome, kodėl ne visi patiria fizinio išgydymo stebuklą - kaip, beje, ir dvasinio. Ne visi jį patyrė ir Kristaus tarnystės žemėje metu. Tačiau Dievo žodis mums suteikia pagrindą manyti, kad tokie stebuklai įmanomi, kad Viešpačiui patinka gydyti ligonius. Net jei tai iššūkis mūsų tikėjimui, tikėkime, kad Jam nieko nėra neįmanomo. Juk ir apaštalai, patirdami persekiojimus, meldė, kad Dievas ištiestų ranką išgydymams, ir kad būtų daromi ženklai ir stebuklai (Apd 4, 29-30). Tikiu, kad siekdami gyventi dėl Viešpaties, o ne dėl savęs, galime tikėtis išties didelių, net  ir fizinėmis akimis matomų stebuklų.


2012 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis

Rašymą vertinu kaip Dievo malonę savo gyvenime

P.S. Šiuo metu "Bernardinai.lt" yra publikuojamas pokalbis su manimi, kurį perkeliu ir čia. 

Šią vasarą „Bernardinai.lt" išleido pirmąją knygą vaikams - Aurelijos Umbrasienės pasakojimą apie nuostabią mergaitę Kotryną, jos angelą ir musę Zosę. Knygą iliustravo dailininkė Vaiva Trilkauskaitė-Kulišauskienė. Tai jau antroji A. Umbrasienės knyga. Praėjusį rudenį ji debiutavo pasakų rinktine apie Murmeklį ir Bambeklį. Siūlome pokalbį su A. Umbrasienė, kuri vis dar pasijunta nejaukiai, pavadinta rašytoja ir save linkusi veikiau vadinti rašančia mama, kuriai rašymas yra didžiulė Dievo malonė.

Aurelija, vasarą pasirodė jau antra Tavo knyga, skirta vaikams. Žinau, kad tai toli gražu ne viskas, ką jau esi parašiusi. Prieš klausdamas, kaip gimsta knygos, noriu paklausti, kaip Tavyje gimė rašytoja?

Labai skambiai pasakyta: „rašytoja" - nors ir labai malonu, dėkui. Greičiau esu rašančioji, nei rašytoja, nes nepriklausau tai literatų kategorijai, kurie iš tikro pagrįstai yra vadinami rašytojais. Kaip kiekvienoj srity yra profesionalų ir mėgėjų - taip ir čia. Esu daugiau mėgėja, jei taip galima pasakyti, kuriai retsykiais pasiseka. Ir lenkiu galvą prieš profesionalus - žaviuosi žmonėmis, kurie išmano literatūrą, rašo ir kalba itin gražia ir nesugadinta lietuvių kalba. Man dar augti ir augti... Be redaktorių pagalbos man būtų tas pat, kaip sėsti prie mašinos vairo be teisių...

O tai, kad pradėjau rašyti vaikams, man pačiai buvo netikėta. Tikriausiai čia prisidėjo daug įvairių aplinkybių - įgimtas polinkis rašyti bei aplinka, kurioje augau, mokiausi, dirbau (nemažai teko pedagoginio darbo). Neabejoju, kad itin didelę reikšmę tam turi ir mano patirtis Evangelikų bažnyčioje, kurią lankau jau ne vienus metus. Nes nepakanka polinkio rašyti - juk norint kažką „sukurpti", reikia ir turėti ką pasakyti... Ir net jei, pavyzdžiui, mano pasakose nėra Dievo vardo, girdžiu atsiliepimų ir iš kritikų (apie mano pasakas), jog tai prasmingas kalbėjimas...

Taip pat esu tikra, jog ypač tie, kurie rašo vaikams, turi labai įsimintinų vaikystės patirčių.

Apskritai rašymą vertinu kaip Dievo malonę savo gyvenime...

Na, o dabar žadėtas klausimas - kaip gimsta knygos? Ar pradžioje sugalvoji siužetą, istoriją ir paskui lipdai detales, ar viskas vyksta spontaniškai, ar dar kaip nors?

Mano patirtis tokia, kad tos istorijos pačios pas mane atkeliavo... Ir gana spontaniškai. Jau ir anksčiau būta bandymų rašyti, kurie atgulė į stalčius, bet tai, kas jau yra išleista, atėjo lyg „nuogos" idėjos. Kai jos tik rasdavo takelį į mano širdį, kartais apimdavo jausmas, jog jų ten, prie „durų", visa eilutė stovi ir laukia, kada jas „aprengsiu". Paprastai ateina gan baigta, nors kaip minėjau, „nuoga" idėja, o tuomet, kai sėdi rašyti, jai suteiki rūbą. Pasitaiko, jog ir pati idėja šiek tiek keičiasi, nes rašydama ne visuomet žinai, kaip užbaigsi vieną ar kitą siužetą. Todėl man rašymas teikia didelį malonumą ir džiaugsmą - man pačiai įdomu rutulioti idėją, mintis, siužeto vingius...

 O impulsai idėjoms taip pat ateina skirtingai - pamenu, vedžiojau šunį, įsistebeilijau į gražutę sraigę, ir namo jau grįžau su pasaka širdyje... Kita pasaka gimė skaitant poetės E. Perednytės poeziją, dar kita - išgirdus vieno žmogaus liudijimą. Istorijos apie mergaitę Kotryną gimė, kaip ir rašiau tos knygelės įžangoje, man žvelgiant „į Kažkur"... Nemaniau, kad tai bus knyga - tiesiog pirmąją istoriją baigiau žodžiais: „o tai jau kita istorija". Ir tuomet pati supratau, jog rašysiu toliau...

Esu ir meldusis, kad Viešpats teiktų išminties, apsaugotų nuo netinkamų idėjų, žodžių - kūrybą, kaip minėjau, vertinu kaip Jo malonę... Tik, žinoma, jei kūryboje yra silpnų vietų, tai jau ne malonė kalta, o indas, priimantis tą malonę.

Tiesa, buvo metas, kai sakiau, jog tikrai negaliu rašyti „pagal užsakymą". Tai yra, kad nesugebėčiau rašyti, jei manęs paprašytų - parašyk tokia ir tokia tema. Bet praėjus kuriam laikui, pamenu, manęs paprašė parašyti Velykų tema - pati nustebau, jog ėmiau ir parašiau kūrinėlį vaikams „pagal užsakymą". Vėliau nusprendžiau dalyvauti viename konkurse ekologijos tema - tam konkursui parašiau keletą naujų pasakų ir pati tuo stebėjausi. Dabar net jaučiu malonumą, jei pavyksta parašyti paprašyta tema. Nes jei prašo, vadinasi, yra poreikis. Malonu į jį atsakyti, jei pavyksta...

Taigi tos istorijos gimsta labai įvairiai. Daugelis jų tarsi prisirpusios slyvos tiesiog nukrito į mano delną, suradusios mažiausią akstiną tai padaryti. O kai niekas „nekrenta", tai ir nėra.

Augini vaikelį, jau netrukus gims dar vienas - kada randi laiko rašyti?

Dabar jau to laiko nelabai randu... Gal tiesiog toks metas. Knygelė apie Kotryną gimė prieš kelerius metus, kai išties turėjau laisvesnio laiko (nors anksčiau buvo išleistos pasakos apie Murmeklį ir Bambeklį, pirmasis mano kūrinys - istorijos apie mergaitę Kotryną). Užrašius tas istorijas, jau kiek vėliau, po aktyvesnio darbingo laikotarpio, mano protas vėl ilsėjosi nuo daugybės rūpesčių, nes buvau motinystės atostogose, galėjau rūpintis vien šeima. Dukrelė buvo auksinis kūdikis - aišku, visko būdavo, bet iš esmės ji buvo rami, klusni, ilgai miegodavo ir pietų miegelio, tad aš, užuot blizginus spinteles virtuvėje tuo metu, neretai sėsdavau ir  rašydavau. Ir čia turiu padėkoti vyrui už kantrybę bei supratimą - jis visuomet mane palaikė, palaiko, o kartais juk ir jam tekdavo užmerkti akis nenuvalytoms dulkėms arba pačiam imtis darbo, nes žmonai mat pasaka tądien gimė...

Kaip kažkas viename berods „Kelionės" numeryje rašė, jog kaime sakydavo - jei moteriškė linkus į literatūrą, vargas visam ūkiui... Juokingai skamba, bet tiesos yra. Kartais dar pagalvoju, kad pas mus gal ir daugiau būtų kuriančiųjų, jei ne tas begalinis užimtumas, darbai, rūpesčiai... Idėjoms reikia „neužimto" proto - jeigu jos nuolat mato skelbimą „uždaryta", tai ir nebeateina... Kuriantys žmonės neretai jaučia poreikį atsiskirti nuo visų, kad turėtų visokeriopą ramybę ir galėtų atsiduoti kūrybai... Žinoma, kartais iš kūrybos pragyvenama, tuomet ir dienotvarkė sudėliojama atitinkamai, bet tai pavyksta ne kiekvienam.

Dabar dukrelė paaugo, jau ir jai reikia daugiau dėmesio, be to, ir dirbu.

Kitą vertus, kai tavyje kažkas subręsta - rašai. O jei ne - tai ne. Niekad nežinau, ar dar ką nors parašysiu - kaip Dievas duos. Jei kažkas subręs, matyt ir laiko tam atsiras.

Kaip suprantu tai, kad knygos herojės vardas toks pat kaip Tavo dukrelės, nėra atsitiktinumas? O kaip ten dėl Angelo ir Zosės?

Taip, istorija su knyga apie Kotryną ir dukrelės vardą man pačiai buvo netikėta. Tas istorijas parašiau tuomet, kai dar nė nesilaukiau... Pamenu, kaip mąsčiau, kokį vardą duoti knygelės herojei. Ir tas vardas, rodos, nusileido iš Kažkur, kaip koks pūkelis. Nusileido, ir prilipo. Nebuvo nė krislo abejonės, kad tai būtent tas vardas. (Mat ne tik gimus vaikams vardai parenkami labai kruopščiai ir apgalvotai, bet ir rašant, „gimdant" istorijų herojus...) O kai laukiausi, abu su vyru jautėm, kad bus mergytė. Kai svarstėm apie vardą, vyras į mane pažvelgė tokiu klausiančiu žvilgsniu, bylojančiu: „Ar tau dar kyla klausimų?" Ir man be žodžių tapo aišku, ką jis pagalvojo (jis buvo skaitęs tą kūrinį). Tiesiog be žodžių vienas kitą supratome, kad bus Kotryna. O vėliau ir vardo reikšmė maloniai nustebino, ir sutapimas, jog ir dukrelės prosenelė buvo Kotryna...

Na, o Zosė rašymo metu ne iškart įskrido pro langą, bet atėjo ir jos eilė. Ji tiesiog įskrido, ir čia nėra jokių loginių paaiškinimų. Jei jau ji buvo Zosė, kaip galėčiau jai duoti kitą vardą?

O dėl angelo - juk ir netikintys žino, kad visus vaikus saugo angelai. Pakanka pasižvalgyti, po kokių išdaigų vaikai išlieka gyvi ir sveiki...

Jau skaitytojai džiaugiasi Tavo pasakojimais apie Murmeklį ir Bambeklį, dabar susipažinome su Kotryna, Angelu, muse Zose - ar turi savo mėgstamiausią personažą? Ar Tavo knygelių personažai turi savo prototipus?

Net ir nežinau, ar turiu mėgstamiausią personažą... Nors kai kurios pasakos ar istorijos man pačiai artimesnės širdžiai, mielesnės, bet kurio nors personažo neišskirčiau. Ir jau skelbtose, ir naujesnėse, dar dienos šviesos neišvydusiose pasakose kai kurie personažai išties turi prototipus, neretai įdedi ir žiupsnelį savo pačios, net ir gėdingos patirties. Bet tie prototipai daugiau atspirties taškas, o asmeninė patirtis transformuojasi kone neatpažįstamai...

Papasakok apie knygos iliustracijas. Ar tarėtės su iliustratore, kokios jos bus, kiek jos svarbios Tavo knygai?

Iliustracijos, be abejo, yra svarbios. Norisi, kad jos atspindėtų turinį, žadintų vaizduotę, suteiktų knygai patrauklumo, gyvumo. Esu labai dėkinga abiejų savo knygų iliustratorėms (Editai Juchnevičienei ir Vaivai Kulišauskienei), kad jos noriai ėmėsi šio darbo, įsiklausydavo į mano norus. Žinoma, Vaivai teko nemenkas iššūkis - nupiešti angelą. Bet, manau, ji susitvarkė. Juk niekas angelo nematė, ar ne, tai gal ir patys angelai nelabai pyksta, jei, jų nuomone, juos nupiešia ne visai tiksliai.

 Norėčiau, kad abi iliustratorės taip pat augtų ir plėstųsi savo srityje, nes abi jos tikrai puikios dailininkės. Editos piešiniuose mane sužavėjo originalus skirtingų faktūrų pritaikymas, o Vaivos piešiniuose išskirčiau musę - man ji tiesiog žavi, pati tikriausia musė Zosė. Abi dailininkės tikrai įsijautė į kūrinius, puikiai juos praturtino, ir tai džiugina. Geras dailininkas ir skaitytojams, ir autoriui visuomet yra didelė dovana...

Ką reiškia rašyti vaikams? G. Morkūnas - vienas nuostabiausių vaikų rašytojų - teigdavo, jog tai daug atsakingiau nei rašyti suaugusiesiems, nes tenka būti iki skausmo sąžiningam. Ar sutinki?

Be abejo, negaliu nesutikti. Todėl šį tą parašius man visuomet svarbi ir kitų nuomonė apie mano kūrinius - nors kartais ir mėgstu pasiginčyti, veikiau gal padiskutuoti, vis dėlto man svarbu, ką apie mano parašytus kūrinius mano kiti, - ypač tie, kurie šią sritį tikrai išmano. Nes mes visi turime „aklųjų" pusių, kurias patys ne visada pamatome.

Todėl esu labai dėkinga žmonėms, kurie man padėjo susigaudyti, davė ir pastabų... Pradžioje tai buvo Daiva Bauerienė, radijo laidų vaikams vedėja, pati kurianti vaikams, lituanistė S. Aleksandravičienė ir kiti. O vėliau ėmiau daugiau bendrauti su mūsų šeimos bičiule Laima Bačkiene - tikrai puikia vaikų literatūros žinove, manau, būsima solidžia vaikų literatūros kritike (sakau, būsima, nes dabar augina mažylius), kuriai apskritai labai rūpi, kokia literatūra leidžiama vaikams. Ji ir buvo tas žmogus, kuris labai daug patarė, nukreipė... Dar vienas toks žmogus yra Indrė Klimkaitė, puiki vertėja, redaktorė (ji redagavo Murmeklio pasakas), apskritai puikus, dievotas žmogus (beje, dargi ir mano klasės draugė). Tiek Laima, tiek Indrė - tai Dievo dovanos man, esu laiminga, kad mes apskritai šiltai bendraujame. Iš tokių žmonių semiuosi išminties, įžvalgų.

Štai man įsiminė viename pokalbyje Indrės išsakyta mintis: ji rašymą vaikams prilygino ikonų tapybai. Sako, ne kiekvienam dailininkui leidžiama tapyti ikonas... Suklusau ir aš, išgirdusi tokią nuomonę, manau, jog suprantu, ką ji norėjo pasakyti...

Taip pat manau, kad visiems rašantiems kritinės pastabos yra labai sveika. Jos padeda pasitikrinti, apgalvoti dar kartą, galbūt šį tą patobulinti, pakeisti, o gal paspausti „delete". Nors, pastebėjau, būna, kad ir profesionalų nuomonės išsiskiria. Tad didžiausia atsakomybė tenka pačiam rašančiajam. Ir atpažinti, ar esi sąžiningas, matyt, labai padeda sau užduodami klausimai - kodėl tai rašau, ką noriu tuo pasakyti ir pan. Nes galima rašyti vien iš didelio noro būti rašytoju...

Jokiu būdu negali kalbėti paviršutiniškai, lengvabūdiškai. Vaikai verti didžiausios pagarbos ir įsiklausymo į jų poreikius. Ko labiausiai trokštu kurdama vaikams - tai pasiekti jų širdeles ir jas paguosti, sustiprinti, padrąsinti... Kartais parodyti, kad dorumas bei gėris turi savo kainą, bet ją verta mokėti.

Kita vertus, turiu slaptą norą - kad mano išleistas knygas paskaitytų ir suaugusieji.

Augini dukrelę - ką reiškia auklėti vaiką pasaulyje, kuriame didžiulė ir galinga vartojimo industrija konkuruoja su tėvais, norėdama nulipdyti sau tinkamus „vartotojus"?

Na, šios industrijos teikiamus „malonumus", matyt, mes dar ateity pajusime. Nes dabar dar tas metas, kai vaikas kaip viščiukas po tavo sparnu. Be to, iki šiol turėjau galimybę auginti dukrelę namie, nes galiu dirbti namuose. Tačiau kai ateis metas išleisti ją į platesnį pasaulį... Žinau, kad laukia daug iššūkių. Kraupstu nuo tokių patirčių, apie kurias kažkada esu rašiusi viename straipsnelyje: kadaise nuėjome su dviem vaikų namų auklėtiniais į vaikams skirtą renginį, užsukome į vaikų madų salę, o ten paauglės ant podiumų su visiškai peršviečiamom palaidinėm... O aš, naivuolė, tikėjausi, kad gal ten kokios boružėlės juodataškės improvizuotai pasirodys, ar šiaip bus spalvingas, teatralizuotas renginys. Kur tau... Arba mergaitė, dainuojanti apie laimingą dieną ir spinduliuojanti vaikiška šypsena, kitą dieną jau „pasidabinusi" ryškiu makiažu traukia dainą apie nakties pagundas... Tad neabejoju, kad ir mūsų, kaip tėvų, ir mūsų dukros laukia nemažai išbandymų - susigaudyti vertybėse, skirtingose pasaulėžiūrose. Tiesą sakant, man gaila tų jaunučių paauglių, taip norinčių būti panašiomis į ilgakojes „žvaigždutes", kurios deklaruoja tam tikrą gyvenimo būdą bei vertybes. Apskritai vartojimo industrija šiandien tiesiog agresyviai vagia iš vaikų tyrą, gražią vaikystę.

Tad nūdiena reikalauja ne tik dėmesingumo savo vaikams, bet ir nuolatinio budrumo, kiek mes, tėvai, patys esame atsparūs vartojimo kultūrai, kiek iš tikro savo gyvenimu puoselėjame vertybes, kuriomis tikime... Į nuodėmingumą esame linkę visi, tad reikia pasistengti, kad pasuktum vairą ten, kur reikia.

Kaip kiekvienam susidraugauti su savo Angelu? Kaip vaikų širdeles mamoms / tėčiams atrakinti kiekvieną dieną, kai tiek daug skubėjimo ir taip mažai laiko...

Sakyčiau, tikslas ir siekiamybė turėtų būti susidraugauti su Dievu, o jau Jis pasirūpina angelais mūsų gyvenime... Knygelės herojė Kotryna nieko nežinojo apie savo angelą, niekada jo nematė, tačiau jis labai daug jai padėjo. Tai yra aliuzija ir į mūsų tikėjimą Dievu, kurio mes nematome, tačiau Jis mus globoja, saugo, mumis rūpinasi. Jis rūpinasi ir tais, kurie Juo netiki arba tiesiog nieko apie Jį nežino... Kaip atrakinti širdeles? Tikriausiai daugelis tikinčiųjų pamena šiuos apaštalo Jono žodžius: „Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį, - kaip jame pasiliks Dievo meilė? Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa" (1 Jn 3, 17-18). Regis, ne žodžiai atrakina mūsų pačių širdis, o darbai... Užsirakinusi širdis gyvenimo džiaugsmą pasilaiko sau, bet galiausiai jį praranda. Dėmesingumas kitiems - tėvų vaikams, vaikų tėvams, sutuoktinių vienas kitam ir t. t. - atrakina mūsų užsisklendusias širdis. Žiū, viena atrakinta, atvira širdis įkvėps ir kitą išlįsti iš gūdaus savanaudiškumo šešėlio... Taigi tėveliams svarbu patiems nebūti užsirakinusiems... O kuo mažiau laiko, tuo labiau išryškėja, kokie mūsų prioritetai. Ir tas raktelis nuo vaikų širdžių, jei jis būna duotas tėvams, yra pirmiausia požiūris į vaiką, kuris neretai ir lemia, kiek laiko su juo, o ne šalia jo, praleidžiame.

Kaip manai, kodėl šiais laikais tiek daug nelaimingų ne tik žmonių, bet ir, svarbiausia, vaikų? Galbūt visi esame pamiršę Tavo knygelėje Angelo žodžiais išsakytą akivaizdžią tiesą: „kiekvienas, gimdamas į šią žemę, atsineša su savimi ir laimę, bet, deja, dažnai jos nepastebi arba ima ieškoti ten, kur jos nėra..."

Manau, kad šiandienis pasaulis labai įtaigiai ir agresyviai moko, kad laimė yra ten, kur jos iš tikro nėra. Turbūt čia ir glūdi visų nusivylimų priežastis. Vaikas pasižiūri reklamą, ir jam atrodo, kad didžiausia laimė yra turėti naują kuprinę. Smagu įsigyti naują daiktą, bet pažvelkite, kaip spindi vaiko akys, kai su juo kalbiesi, žaidi, skiri jam dėmesio... Manau, kad didžiausia vaikų nelaimingumo priežastis yra meilės bei dėmesio jiems stoka. Tokio dėmesio, kokio jiems reikia. Pamenu, prisėdau su dukrele kažką nuveikti - gal piešėm ar karpėm, nepamenu - o ji užsimąsčiusi man sako: „Tu tokia gera mamytė..." Ištirpsti po tokių žodžių ir supranti, kaip vaikui svarbu, kad būtum ne tik šalia jo, bet ir su juo. Juk ir užaugę pamename ne batus ir sukneles, o dėmesį - kiek buvome mylimi, kiek ir kaip su mumis buvo bendrauta, kiek mus suprato, girdėjo, jautė... Kitas dalykas - didele bėda tampa vaikams teikiamas dėmesys, kurio jiems visai nereikia - čia turiu galvoje jau jūsų minėtą vartojimo industriją bei vaikams primetamą tapatumą. Kartą dalijomės su draugėm ir tokiais pastebėjimais - daugelis šiuolaikinių vaikų nemoka žaisti, nežino jokių žaidimų. Žaislų turi kalnus (pradedant žaislais mažiausiems ir tęsiant jau kompiuterio pasauliu...) - bet ar mokėtų žaisti, jei visi žaislai staiga dingtų? Viena mano bičiulė gyvena ir dirba užsienyje, ji puiki pedagogė - tai ir ji nuogąstauja, kad dažnai kasdienėje aplinkoje iš vaikų ir paauglių girdi: „Nuobodu, neturiu ką veikti." Nors vaikas, regis, viską turi... Argi toks vaikas yra laimingas, jei jam nuolat nuobodu? Bet kodėl jam nuobodu, jei jis „viską turi"?

Manau, kad vaikams ypač reikalingas artimas, šiltas bendravimas, dėmesys ir būtinai supratimas.

Taip pat manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu susitaikyti su Dievu, nes Dieve jis suvokia savo egzistencijos prasmę, patiria nuodėmių atleidimo malonę. Kol tai neįvyksta, mes esame kaip ligoniai, kurie suvokia, kad kažkas negerai, bet nesuvokia, kas būtent... Tada bandoma „išgyti" naudojant įvairius pakaitalus, o iš tikro reikalinga viena - susitikimas su Kristumi. Vėliau tų Susitikimų reikia nuolatos... Todėl jei aš pati dėl kokių nors aplinkybių negaliu vykti į bažnyčią, pagalvoju - o juk apvagiu savo dukrą. Jai, kaip ir kiekvienam žmogui, reikalingi Dievo namai, jų atmosfera... Juk ir vaikai sprendžia gyvenimo prasmės klausimus...

Esi tikintis žmogus. Kaip kalbėti vaikui apie tikėjimą, kaip turėtų vykti religinis ugdymas?

Pirmiausia aš už natūralumą. Jei tėvai tiki, natūraliai jie ir meldžiasi drauge, ir kalbasi apie tai, ir bažnyčią lanko. Visa pasaulėžiūra persmelkta tikėjimo. Vaikas visa tai mato, dalyvauja... Jis ima matyti, kad tėvai vienaip ar kitaip elgiasi / nesielgia būtent todėl, kad yra tikintys, myli ir gerbia Viešpatį bei Jo įsakymus. Jei tėvai nusideda, vaikai girdi apgailestavimą... Norėčiau, dukrai paaugus, apie viską kalbėtis atvirai - ir apie savo klaidas, kritimus, ir apie pergales. Ko tikrai norėčiau išvengti - vaidybos. Vaidinti reikia teatruose, o ne (religiniame) gyvenime.

Sunku vaikui kalbėti apie tikėjimą, jei tikėjimo klausimai iškyla tik sekmadieniais ar per didžiąsias šventes ir apskritai pirmiausia yra suvokiami tik kaip kultūros dalis, o ne asmeninis santykis su Kristumi. Tada ir pats vaikas galėtų paklausti - tai kas gi čia per tikėjimas, kai pas Dievą tereikia „varnelę" pasižymėti, jog nepraleidai „pamokos"? Arba: „Tėti, kodėl tu taip tingi eiti į bažnyčią?"

Arba, kaip vaikui kalbėti apie tikėjimą, jei tikėjimo šaltinis - Šventasis Raštas - dulka lentynoje, arba jo tėvai išvis nėra rankose turėję... Galvoju taip - kol vaikai maži, jų ganytojai pirmiausia yra jų tėvai, o tik paskui - kiti dvasininkai. Tad jei tėvai patys nesigano Dievo pažinimo lankose, kaip jie išganys savo mažylius? Dar Martynas Mažvydas pirmojoje knygoje ragino Dievo žodžio „šeimyną mokyti, kad sūnūs ir dukterys visa širdžia jį pamiltų"...

Prisimenant Jėzaus žodžius: „Nedrauskite mažutėliams ateiti pas Mane", galvoju, kad yra tas pasyvus draudimas - kai patys tėvai tampa didžiausia kliūtimi, kad vaikai nuo mažens girdėtų apie Dievą, dalyvautų pamaldose, turtėtų Kristaus pažinimu. Aš ir pati naujai permąsčiau savo tikėjimo patirtį, tapus mama - juk didelė atsakomybė, o mano pačios silpnumai - kaip ant delno... (Vaje, ar tik nepradėjau moralizuoti?)

Dukrelei tik treji metai, kol kas mano asmeninė patirtis tokia, jog nuo mažumės mažylei labai dažnai giedu vakarais. Jai tai labai patinka, neretai giedam drauge, - ir nors būna, kad prastai jaučiuosi, neturiu jėgų - tokiais atvejais viską lemia jos atkaklumas. Kai įveikiu nuovargį, pradedu giedoti, ir pati atsigaunu. Apskritai giesmės man labai daug reiškia - tai ir malda, ir Dievo garbinimas. Paprastai maldose kažko prašom, o giesmėse mūsų širdys pakyla į bendrystę su Juo, dėkoja, garbina.  Tad giedojimas man nėra šiaip dainavimas. Tai lyg pasivaikščiojimas su Dievu, ieškant Jo artumo... Fiziškai gali gulėti, o širdy imi vaikelį ant rankų ir išeini į tokį pasivaikščiojimą... Manau, giesmių mokėjimas gali tapti didele dovana visai šeimai.

Ne kartą ir meldėmės su dukra, kai sirgo. Žinoma, einant laikui atsiranda pokalbių, skaitymų... Kadangi vaiko religiniame ugdyme labai svarbi Bažnyčia, džiaugiuosi, kad bendruomenėje, kurią lankau, yra labai išvystyta tarnystė vaikams - mažyliai prižiūrimi per pamaldas, vyresni klasėse pagal amžiaus grupes (nuo 4 m.) jau mokomi Sekmadieninėje mokykloje, kurioje gilina tikėjimo pagrindus, nagrinėja Šventojo Rašto istorijas, drauge meldžiasi, gieda... Vaikai dalyvauja ir bendrose pamaldose. Labai džiaugiuosi, kai bažnyčioje vyksta spektakliai vaikams, pasirodymai. Vyresniems vaikams rengiamos ir stovyklos, kurios taip pat labai pasitarnauja jų religiniam ugdymui. Be to, prieš daugelį metų „Tikėjimo žodžio" bažnyčia įsteigė ir Krikščionių mokyklą, kur moko tikintys, įvairioms konfesijoms priklausantys mokytojai. Manau, kad krikščioniškos mokyklos labai reikalingos.

Apibendrindama sakyčiau, kad vaikui labai svarbi šeima bei Bažnyčia, taip pat jo tėvų ir Bažnyčios ryšys. O kasdienybėje kiekviena šeima atranda savitus tikėjimo perteikimo būdus... Be to, išlieka ir neįminti slėpiniai - kartais nuo vaikystės religingai auginamas žmogutis užaugęs renkasi nekrikščionišką pasaulėžiūrą, o tas, kuris tik retsykiais ateidavo, žiūrėk, subrendęs ima Dievo ieškoti... Bet tai nereiškia, jog tėvai neturi stengtis perteikti tikėjimo vaikams.

Kokia bus kita Tavo knyga, kurią išvys skaitytojai?

Sunku pasakyti. Išties turiu dar keletą baigtų kūrinių, bet ar jie bus verti pasirodyti skaitytojams, spręs leidėjai. Tai nėra blogai - leidėjų žodis yra geras būdas pasitikrinti. Kita vertus, susidūriau su tuo, kad Lietuvoje daug lemia ir sunki ekonominė padėtis. Daugelis leidyklų sunkiau užmezga ryšį su nežinomais, debiutuojančiais autoriais (kalba apie rašančius vaikams autorius) - mieliau leidžia jau žinomus autorius, klasiką arba renkasi verstinę literatūrą. Kai vienos leidyklos paklausiau, ar galėčiau atsiųsti rankraštį, gavau atsakymą, jog religinio pobūdžio literatūros jie neleidžia. Tai mane ir suglumino, ir šiek tiek prajuokino, nes net neskaitę kūrinio jie nusprendė, kad tai bus religinio pobūdžio kūrinys. Gal dėl to, kad matė mano straipsnius religijos temomis? Taigi susidūriau su išankstine nuostata... (Priklausydama netradicinei bažnyčiai su ta nuostata kartkartėmis susiduriu, ką padarysi.)

Esu labai dėkinga ir jums, „Bernardinai.lt" redakcijai, ir „Tikėjimo žodžio" leidyklai už išleistas pirmąsias mano knygas. Esu labai dėkinga tau, Andriau, už palaikymą bei vaikų literatūros kritikui Kęstučiui Urbai, kadaise, dar pradžioje, išreiškusiam palankią nuomonę apie mano pasakas (Murmeklį ir Bambeklį). Man tai didelė paspirtis ir įvertinimas. Kaip ir tai, jog pasakų leidimą parėmė Lietuvos kultūros rėmimo fondas.

Kalbant konkrečiau, vienas neskelbtas kūrinys yra išties religinio pobūdžio - apie mergaitę Liuciją, kuri turi ir klausimų tikėjimo tema, daug ką pergalvoja, permąsto ir jau praktikuoja savo tikėjimą... Tokiuose kūriniuose gali išryškėti nežymūs konfesiniai skirtumai, bet, manau, kad reikalingi ir tokie kūriniai vaikams, kur jie tiesiogiai susiduria su Šventuoju Raštu, turi galimybę permąstyti ir savo tikėjimo patirtį - juk vaikai taip pat išgyvena įvairių su tikėjimu ir Šventraščiu susijusių klausimų... Nemanau, kad visuomet turime kalbėti tik perkeltine prasme.

Tiesa, po knygos apie Kotryną išleidimo manęs kartais klausia, ar turiu ką parašiusi berniukams, ar tiesiog palinki rašyti ir jiems. Išties kažkaip gal natūraliai daugiau mano kūrybos „subalansuota" mergaitėms, bet galiu patikinti, jog tie kūriniai tinka ir berniukams - „mergaitiški" pavadinimai tegul neatbaido. Dabar dar juokauju, kad jei man gimtų berniukas, gal atsirastų daugiau balanso ir kūryboje.

Tad kokių kūrinių išvys skaitytojai - daugiau pasakų, istorijų apie mergaitę Liuciją ar pokalbių rinkinį - bus matyt. Puikiai suprantu ir tai, kad vieni kūriniai yra silpnesni, kiti - stipresni. Tikiuosi, jog pastarieji ir bus kada nors išleisti, jei tokių apskritai bus.

Kalbino Andrius Navickas ir Jurgita Lūžaitė

Bernardinai.lt

2012 m. rugsėjo 4 d., antradienis

Miškas autobuse

Birutės Jurkšaitės iliustracija

Kartą viename mieste atsirado toks keistas autobusas. Žalut žalutėlis, o pro jo langus kyšojo pačios tikriausios įvairių medžių šakos. Autobusui važiuojant pro šalį, galėdavai pajusti miško kvapą... Ant autobuso nebuvo jokio numerio, tik užrašas: „Miškas“. Nesimatė ir vairuotojo, nes stiklas buvo tamsintas.
Iš pradžių, pamatę tokį autobusą stotelėje, žmonės tik gūžčiojo pečiais. Niekas į jį nelipo – bijojo. Bet vos autobusui sustojus ir pravėrus priekines duris, visi išgirsdavo paukščių čiulbėjimą. Dėl to žmonės suglumdavo dar labiau – gal tai koks pokštas? Gal kas nors perdažė autobusą, į jo langus prikaišiojo medžio šakų, o viduje įtaisė radiją su paukščių balsų įrašu? Vieną dieną, ieškodamas stogo virš galvos, į autobusą įlipo benamis. Įlipo, ir niekas nematė, ar kur nors išlipo. Visi susirūpino, apie jį kalbėjo stotelėse, parduotuvėse, gatvėse, televizijos ir radijo laidose, rašė laikraščiuose. Tik niekas nedrįso lipti į autobusą ir ten jo paieškoti. O nebuvo ir kada, nes reikėjo dalyvauti visuose tuose pokalbiuose laidose, parduotuvėse, gatvėse... Kad ir kiek buvo liežuviais malama, benamis neatsirado.
Tuomet į autobusą šokte įšoko visas būrys moksleivių. Mat jiems reikėjo pasislėpti nuo savo mokytojos – vaikai pabėgo iš pamokos. Mokytoja dar ilgai grūmojo pirštu jiems pavymui. O vaikai, po geros valandos išlipę, atnešė jai visą pintinę grybų, kibirėlį uogų ir kvepiančių pušų šakelių. Ir pažadėjo, kad iš pamokų daugiau niekuomet nebėgs.
O kartą iš pamokų bėgo keli mokytojai (nežinia, kas nutiko, kad visi norėjo bėgti). Bet kadangi ir jiems rūpėjo kuo greičiau pasislėpti nuo juos besivejančio direktoriaus, visi greitai sulipo į kaip tik pro šalį važiavusį „Miško“ autobusą. (Autobusas vis sustodavo prie tų, kuriems labiausiai reikėjo).
Kai iš jo išlipo – šypsojosi, dainavo, lingavo. Praeiviai net pagalvojo, kad mokytojai įkaušę. Bet jie tiesiog buvo laimingi! Direktoriui nešė dovanų: tris didelius baravykus ir ąžuolo lapų vainiką.
Paskui iš namų bėgo keli vyrai (tai tikrai ne bėgikų miestas, bet...). Jie skuodė nuo besivejančių ir ant jų šaukiančių žmonų. Kai kurie nešė kudašių nuo zirziančių vaikų. Ir visi kaip susitarę sulipo į stebuklingą autobusą!
Išlipę iš jo buvo laimingi lyg ką tik vedę. Grįžę namo ėmė ant rankų nešioti savo žmonas ir zirziančius vaikus. Tuomet žmonos nustojo šaukti, o vaikai zirzti. Ir kiekvieną kartą, kai tik žmonos vėl pradėdavo burnoti, vyrai jas imdavo ant rankų. Ilgainiui miestelyje neliko nė vienos ant savo vyro burbančios žmonos. (Net kaimynai pradėjo geriau miegoti – nes už sienų nebūdavo jokio triukšmo.) Tiesa, vyrai nenustojo žmonų nešioti ant rankų ir tuomet, kai jos liovėsi kelti balsą. Na, dėl visa ko...
Taigi po truputį miestiečiai įsidrąsino ir jau noriai lipo į miško autobusą. Visi iš jo išlipdavo pilnomis pintinėmis grybų, uogų... Ir būtinai su šypsenomis veide.
Keisčiausia, kad net ir tuomet, kai laukiant stotelėse susidarydavo grūstis, įlipę į autobusą visi atsidurdavo tokiame dideliame miške, kad vienas kito nė nesutikdavo – na, nebent iš toli toli pamatydavo šmėžuojant kokį kaimyną. Bet kartais negalėdavai žinoti – gal tai visai ne kaimynas, o kokia lapė ar meška.
Įdomiausia miške būdavo vaikams, nes miško gyventojai jiems vaidino. Pavyzdžiui, vienoje itin grybingoje vietoje vaikai matė spektaklį „Grybų karas“. Po jo daugelis berniukų galvojo apie tai, kad būtų gerai ateityje susirasti ne itin reiklią žmoną (kad paskui nepasirodytų, jog ji sukirmijusi), o mergaitės – kad būtų šaunu ištekėti už vyro, spindinčio it baravykas. Ar bent jau raudonikis... (Lepšių nenorėjo, nes bijojo, kad bus išlepę.)
Na, ir visokių kitokių vaidinimų matė vaikai. Pavyzdžiui, kaip lapė giria sūrį laikančią varną. Bet varna buvo gudresnė už lapę ir sūrio neišmetė. Tai plojo jai vaikai! (Šiais laikais, matyt, varnos gudrumu lapes jau seniai pralenkė).
Taigi, miestas kasdien džiaugėsi „Miško“ autobusu: vaikai ir suaugusieji, seneliai ir jaunuoliai, direktoriai ir pavaldiniai, kepėjai ir kirpėjai... Visi! Jiems taip patiko miške, kad nenorėjo nė kojos iš jo kelti. (Ne vienas įsigudrindavo į autobusą ir knygą pasiimti – mat būdavo baisiai malonu ant samanų kilimo gulėti ir skaityti). Bet reikėjo ir mieste nudirbti darbus, tad žmonės išlipdavo iš miško ir eidavo tvarkytis, dirbti, mokytis, virti valgio ir retsykiais žiūrėti televizoriaus. (Televizorių žiūrėdavo itin retai, kad liktų daugiau laiko važinėtis autobusu. Dėl to televizorių verslas bankrutavo.)
Ilgainiui visas miestas pakvipo mišku, o daugelis net pasveiko nuo įvairių ligų – chroniškų apkalbų ir slogų, pykčio, kosulio, bronchito, sinusito, nepasitenkinimo, geltos, neapykantos, gripo ir kt. Net nuo astmos pasveikdavo. Ir nuo tinginystės didžiausi tinginiai išsivaduodavo.
O ar prisimenate dingusį benamį? Pasirodo, jis ir nebuvo dingęs, o tiesiog apsigyveno miške – mat pradėjo dirbti miškininku. Ir buvo labai laimingas.
Bet kur tas miestelis ir kur teirautis tokio stebuklingo autobuso, nežinau.
Užtat žinau, kur yra nuostabūs Lietuvos miškai.

P.S. šis kūrinys su keletu kitų dalyvavo Žalio kodo organizuotame konkurse praeitais metais, yra įtrauktas į kodo išleistą knygą "Kai didysis žmogus sėdėjo ant stogo".

2012 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Žiūrėk į tobuląjį ir stebėk teisųjį, nes tokių galas - ramybė (Ps 37, 37)


37-oje psalmėje skaitome ir apie negandas, kurias tenka patirti teisiajam. Vis dėl to, baigdamas psalmę, jos autorius tarytum apibendrina išsakytas mintis ir nurodo, kur turime žiūrėti - į tobuląjį, teisųjį žmogų. Tai yra į tą, kuris gyvena Dievo akivaizdoje, siekdamas Jam patikti. Tokio žmogaus galas - ramybė, net jei jam ir tenka patirti daugybę išmėginimų. 
Nedorėlis - atvirkščiai. Gali patirti ir didžiulę sėkmę, išsiplėsti kaip šakotas kedras (Ps 37, 35), kol gyvena šioje žemėje, tačiau galiausiai jis bus išrautas, sunaikintas - jo tiesiog neliks (žr. 36 eil.).

Taigi žvelkime ne į tuos, kurių kiemuose žolė žalesnė, o į tuos, kurių širdis geresnė.

2012 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

-


"Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu"

(Maironis, iš eil. "Nebeužtvenksi upės")

2012 m. rugpjūčio 8 d., trečiadienis

Ar sportininkus palaikom tik tuomet, kai jie laimi medalius?

Vakar mane pribloškė LRT studijos nuotaikos po V. Aleknos pasirodymo. Atrodė, kad žurnalistas studijoje tuoj nuvirs iš sielvarto ir gedulingos nuotaikos. Suprantu, kad visi labai labai norėjome medalio, tačiau gi gal mūsų vertė slypi ne vien medaliuose? BE TO, juk turim pagrįstai didžiuotis sportininkais, patekusiais į penketukus, finalus ir apskritai olimpines žaidynes. Dabar gi Lietuvos sportininkai lyg atsiprašinėja, pasakoja, kokius tikslus sau kėlė, kad juos pasiekė ir pan. O V.Alekna tikrai vertas didžiausios pagarbos ir tokio sutikimo, lyg grįžtų su medaliu!
P.S. O tv studijose norėtųsi emocingesnių ir šviesiau mąstančių žurnalistų - man patiko komentatorius, komentavęs disko metimą - taip, pripažino pralaimėjimą, bet čia pat gebėjo be tų gedulingų nuotaikų tuoj pat pasidžiaugti, kokį šaunų sportininką turime.

2012 m. liepos 27 d., penktadienis

Bernardinai.lt jau išleido mano knygą "Apie Kotryną, jos angelą, musę Zosę ir kt."

Labai džiaugiuosi ir be galo esu dėkinga bernardinų redakcijai už mano knygos leidybą, ypač vyr.redaktoriui dr.Andriui Navickui, kad nuoširdžiai susidomėjo šiuo kūriniu ir ėmėsi iniciatyvos ją išleisti.
Taip pat esu dėkinga visiems, kas prisidėjo prie knygos leidybos - dailininkei Vaivai, maketuotojai Karinai, gerbiamoms redaktorėms... Taip pat vaikiškų knygų žinovėms Daivai ir Laimai B., kurių nuomonė man buvo labai svarbi ir jų dėka išdrįsau apie kūrinį užsiminti knygų leidėjams... Ir visiems begalinis dėkui!

Iš tikro tai pirmasis mano užrašytas kūrinys, bet taip jau išėjo, kad jis nuolankiai užleido pirmumo vietą Murmekliui ir Bambekliui :), jau vėlesniam pasakų rinkiniui. 

Istorijos gimė labai spontaniškai, užrašius vieną iš pirmųjų užbaigiau sakiniu "Tai jau kita istorija" ir čia pat supratau, kad turėsiu rašyti dar. Tikrai, kažkoks stebuklas tas rašymas. Lyg tave kas įmestų į vandenį, o tuomet žiūri - juk čia srauni upė, ir jos srovė ima nešti nešti... Knygos įžangoje aprašyta, kaip toji mergaitė Kotryna atsirado šiame kūrinyje, o vėliau ir mano šeimoje - kai laukėmės pirmagimės, abu su vyru kažkaip žinojome, kad bus mergytė, ir kad vardas jos - būtent Kotryna... 
[Regis, stebuklai taip ir tyko mus už kiekvieno kampo, o rašydamas jau nežinai - tikrovė tai ar pasaka... :)]
--

Viliuosi, kad ši knyga praturtins vaikus, ir gal net ir berniukai ją paskaitys :) 

Bernardinų rekomendaciją šiai knygai galima perskaityti čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-25-bernardinai-lt-rekomenduoja-a-umbrasienes-knyga-vaikams/85836

P.S. Knyga žada būti nebrangi, nes išleista minkštais viršeliais. Na, ir paminėsiu, kad brangiausiai knygos kainuoja knygynuose, o kur kas pigiau leidyklose arba - bažnyčiose:), kur jomis prekiaujama prieš ir po pamaldų. 


2012 m. liepos 21 d., šeštadienis

Skirtumai


„Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius" (1 Jn 2, 15-17).

Apaštalas Jonas taikliai įvardina tai, kuo gyvena šis pasaulis, - kūno geismais, akių geismais ir gyvenimo išdidumo, puikybės puoselėjimu.
Įdomiausia, kad šie žodžiai, užrašyti beveik prieš 2000 metų, nepraranda aktualumo ir šiandien. Laikmečiai skyrėsi, žmonės keitėsi, tačiau nuodėmingo gyvenimo raiška iš esmės liko nepakitusi - gal tik šiek tiek keitė savo „rūbą" ir kai kurias jo detales.

Dievas pamilo šį pasaulį, todėl siuntė į pasaulį savo Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, tačiau taip pat Kristus kalbėjo, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio. Jis atėjo į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie Jį tiki, neliktų tamsoje. Trumpam stabtelkime ir pamąstykime pritaikydami šią tiesą sau asmeniškai: Kristus atėjo į pasaulį, kad  nelikčiau tamsoje. Vienintelis būdas joje nelikti - sekti Kristumi, įsiklausant į Jo žodį ir Jam atsiduodant. Nes pasaulis visuomet bandys mus „nutempti", palenkti į savo pusę - todėl neretai išgyvensime kovą, ką gi pasirinkti - Kristaus ar šio pasaulio valią.

Kaip teigia apaštalas Jonas, pasaulyje visuomet vyrauja kūniški geismai. Tačiau ieškantieji šios „laimės" - kūniškų geismų patenkinimo - pakliūna į melo žabangus ir, anot Pauliaus, patys save drasko aibe skausmų. Tuomet prasideda užburtas ratas - reikia dar daugiau save patenkinti, dar daugiau pamatyti ir įgyti, kad nustelbtum kitus, pasijustum galingas, trokštamas, vertingas, gražus. Tuo tarpu Dievo vaikai mokosi nevilkti jungo su šiuo pasauliu ir nuo jo atsiskirti. Ne kūnu, bet dvasia. Tikintieji išlieka šiame pasaulyje, tačiau seka ne jo vertybėmis, bet Kristumi. 

Jei Kristus moko atiduoti apsiaustą prašančiam, tai pasaulyje šlovinami yra tie, kurie sugeba tuos apsiaustus atimti. Jei pasaulis įjungia žalią šviesą kerštui ir neapykantai, tai Kristus moko nuolankiai pavesti save Jam, teisingam Teisėjui, ir nekeršyti, bet mylėti (net) savo priešus. Verčiau nukentėti mylint, atleidžiant, nei pasiduoti neapykantai.

Išties, jei Kristus moko atsukti kitą skruostą ir mylėti bei laiminti savo priešus, tai pasaulis gyvena nuolatinėje kovoje, įtampoje ir konkurencijoje. Ir tik romi ir nuolanki dvasia, kokios būti moko Jėzus, išsprendžia konkurencijos ir kovos klausimą. Išdidumas, pavydas, ambicijos sukuria įtampą bei sėja priešiškumą, tačiau Viešpats sėja meilę, gerumą, ramybę. Tik ramybė yra su tais, kurie įsiklauso į tiesos balsą.

Pasaulis liudija, kad būsi laimingas tik turėdamas daug bei išgyvendamas nuolatinę sėkmę. O sekantis Kristumi randa paguodą ir nesėkmių slėniuose, ligose, pažeminimuose ir net gėdoje. Nes Viešpats yra su vargšais, Jis yra našlaičių globėjas, pažemintųjų guodėjas. 

Pažvelkime, koks didelis skirtumas: pasaulis sako - esu stiprus tuomet, kai esu galingas. O Dievo žmogus taria: esu stiprus tuomet, kai esu silpnas (2 Kor 12, 10).
Kodėl? Nes Dievo tarnas pasitiki ne savo jėga, bet Viešpaties. Jo viltis ne praeinančiuose dalykuose, bet Dieve.

Pasaulis ypatingai dailiosios lyties atstovėms nuolat bruka išorinio grožio kultą, gundančios vilioklės vaidmenį, tuo tarpu Viešpaties žodis švelniai ir kantriai moko moterį puoštis šventumu bei širdies grožiu - tyra, romia ir taikinga dvasia. Ir nors tikinčioji gali būti visokeriopai pasitempusi, jai svarbiausia - jos būdas, charakteris, širdies tyrumas, jautrumas aplinkiniams ir gebėjimas patarnauti. Pasaulis tame įžvelgia pažeminimą, o Dievo žodis moko, jog gebėjimas patarnauti yra didelė vertybė Viešpaties akyse. Kaip ir šventumas, savęs atskyrimas Viešpačiui. Taigi nuolankios Viešpaties tarnaitės taria drauge su Marija: „tebūnie man pagal Tavo žodį" ir džiaugiasi, jog gali pasitarnauti kitiems. 

Stiprioji lytis nuolat gundoma savo galią parodyti pinigais, kūniška jėga, neištikimybę traktuoti viso labo kaip žaidimą, „nekaltą" „asistavimą" moterims... Tuo tarpu Dievo žodis moko vyrus būti švelniais, rūpestingais  ir atsidavusiais savo žmonoms bei vaikams, tarnauti ne Mamonai, o Viešpačiui. Kristuje blogai jaučiasi tas, kuris nėra ištikimas savo šeimai, o pasaulyje atvirkščiai - blogai gali pasijusti tas, kuris yra atsidavęs žmonai ir nesidairo į šalis - Kristuje tai stiprybės, šventumo ženklas, o pasaulyje dažnai - silpnumo.

Pasaulis žavisi humanizmo idėjomis ir siekiu priimti ne tik kito asmens kitoniškumą, bet toleruoti ir jo nuodėmes, kartais ir sąmoningai sėjamą blogį. Ir Viešpats moko priimti kitą su meile, tačiau taip pat moko bei perspėja nepritarti nuodėmėms ar melui, kurį žmogus, galbūt, skleidžia ar puoselėja.

Pasaulis žengia toliau, stengdamasis įnešti miglotą supratimą apie nuodėmę bei ją paneigti, lyg jos tokios nebūtų. Kad visi, kokie bebūtų, kaip benuodėmiautų, jaustųsi gerai. Tačiau Viešpats atskiria gėrį nuo blogio, pelus nuo grūdų, tiesą nuo melo ir nuodėmę nuo šventumo. Nuodėmingąjį Jis ragina atgailauti, ir šis neranda ramybės (nesijaučia gerai) tol, kol nepradeda gailėtis dėl savo nuodėmių. Kaip sako A. Augustinas: „Mūsų širdys nenurimsta tol, kol neranda ramybės Tavyje.". Kad ir kaip pasaulis stengiasi nerimstančią širdį užtildyti, sielos tuštumą užpildyti, tai pavyksta tik iš dalies, nes ramybė atrandama Kristuje, taikoje su Dievu.

Pasaulis vadovaujasi kūniška jėga bei išmintimi, šlovina stiprybę, jėgą, pripažinimą, viešpatavimą, o Viešpats - šio pasaulio Kūrėjas ir Dievas - ateina kaip nuolankus tarnas. Taip parodo mums pavyzdį, kaip svarbu pamatyti šalia esantį ir stabtelti bei jam patarnauti. Moko krauti turtą ne žemėje, bet danguje. Ragina ieškoti pripažinimo dangiško Tėvo akivaizdoje, o ne žmonių. Kviečia kitą laikyti aukštesniu už save, o ne žemesniu. Būti dėkingais ir turėti nuosaikią nuomonę apie save. Turtinguosius ragina džiaugtis pažeminimais, o vargšus - išaukštinimais.

Teisybės dėlei reikia pridurti, jog pasaulis retsykiais susižavi Kristaus mokslo atspindžiais - kai koks vargšas pakyla iš priklausomybių liūno, nuklydęs sūnus palaidūnas grįžta namo... Susižavi Jėzaus sekėjų pastangomis daryti gera, aukotis ir aukoti. O ir Jėzaus laikais taip buvo - kai Jis padaugindavo duoną, gydė ligonius - Juo sekė besižavinčios minios, bet vos Jis ryžtingai pasuko link kryžiaus ir kvietė ir kitus jį paimti, liko tik vienas kitas. Mat Dievo Karalystėje nėra žiūrovų: visi kviečiami būti dalyviais - kryžiaus nešėjais.

Tad jei ir pasitaiko, kad pasaulis susižavi Dievu, šis susižavėjimas neilgai trunka, - mat paėjus toliau tuoj pasimato kiekvienam paruoštas kryžius, ir tikrai ne kiekvienas nori jį imti...
Atitolę nuo kryžiaus tolstame ir nuo tiesos - nuo vienintelės tiesos, kuri nepataikauja mūsų įgeidžiams, bei kviečia ja sekti ir leisti jai mus keisti, o ne atvirkščiai. Jėzus sakė: „Aš esu tiesa". Pasaulis sako: yra daug tiesų, rinkis kurią nori, kad tik tau būtų patogu gyventi, kad galėtum daryti ko užsigeidęs bei taip elgdamasis jaustumeisi gerai.

Taigi Viešpats moko nevilkti jungo su šiuo pasauliu, bet visų pirma ieškoti Jo Karalystės ir Jo teisumo. Ir tik visų pirma ieškodami Jo Karalystės mes nusimetame pasaulio jungą tuo parodydami, jog mylime Tėvą, o ne šį pasaulį.
Tikintieji pašaukti atsisakyti pasaulio ir bedievystės geidulių, saugoti save nesuterštus šiuo pasauliu: mat kas nori būti pasaulio bičiulis, tampa Dievo priešu. Jei taip nutinka - leiskime Viešpačiui mus sudrausminti, kad, anot apaštalo Pauliaus, nebūtume pasmerkti su šiuo pasauliu. Nusidėję turime galimybę atgailauti ir keistis.

Galiausiai, Jėzus meldėsi už savuosius pasaulyje, o taip pat mirė už šį pasaulį.

Jis nenori, kad kuris nors pražūtų, patirtų amžiną atskirtį nuo Dievo, bet susitaikytų su Viešpačiu, priimtų atleidimo malonę, gyventų naują gyvenimą sekdamas Juo. Tiesa, pasaulis dažnai nekenčia tų, kurie seka Kristumi, tuo tarpu Jo sekėjai mokosi tinkamai mylėti šį pasaulį bei siekia jam patarnauti, neretai pažeminti ir silpni, neturintys kuo pasigirti ar didžiuotis, gal ir paniekinti dėl savo tikėjimo. Eina į šį pasaulį, kad neštų Kristaus žodį, šviesą ir meilę.

„Bet dabar Aš einu pas Tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje tobulą mano džiaugsmą. Aš jiems daviau Tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Pašventink juo savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį" (Jn 17, 13-18).

2012 m. birželio 27 d., trečiadienis

Dievo žodžio trupinėliai - Pat 4,23-24


„Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė. Atstumk nuo savęs nedorą burną, ir iškrypusios lūpos tebūna toli nuo tavęs" (Pat 4, 23-24)

Išeidami iš namų neužmirštame užrakinti durų  - savo turtą išties saugome stropiai. Kodėl? Nes branginame tai, ką turime, ir žinome, kad mus gali apvogti. Tačiau, regis, ne per dažnai susimąstome, jog ir savo širdį turime saugoti.
Nuo ko? Nuo to, kas gali sudrumsti, suteršti joje esančią gyvenimo versmę. Greičiausiai, tolesnis pamokymas atstumti nuo savęs nedorą burną padės tai padaryti - juk kaip dažnai netikusios kalbos suteršia mūsų širdis: apkalbos, pasipiktinimas, keiksnojimai... Ir jautiesi vėliau, lyg širdimi į smalą būtum įlipęs... Prilipo, ir taip sunku paskui ją nusigremžti.
Dieve padėk mums apsaugoti savo širdis. 

2012 m. birželio 22 d., penktadienis

Ech, vasara! ...ir akvarelės pokštas

Mano trimetės pieš. Smagi, sakyčiau vasariška nuotaika :)
Taip norisi tave pagauti už uodegos, ir niekuomet nepaleisti... Būk tu kad ir lietinga, ir vėjuota, ir visokia - vis tik tu esi vasara, ir dėl to man taip patinki. Kartais specialiai šunį vedu kuo vėliau vakare - nes ta vasaros vakaro vėsa tokia užburianti...
O vasaros rytai? Ypač ankstyvi... Jie tikrai neįtikėtini. Ryto oras taip kvepia... Matyt, vasara irgi rytais lenda po dušu, kai mes dar miegame, o paskui išsipuošia visa, pasikvepina... O mes uostom uostom ir, rodos, patį gyvenimą užuodžiam, su visais jo geriausiais kvapais.

Ech!
Gyvenu mieste, bet ir čia, jei tik prie lango auga medis, tiek visko gali išgirsti ir patirti... Vieną naktį mane pribloškė...voverė! Pradarius langą netikėtai pamačiau, kaip ji lipo žemyn tuo medžiu, paskui nuskuodė parko kryptimi, pro kaimynų kiemą... Nakties tyloje tuo metu dar kelis kartus sukranksėjo varna - matyt, nesidžiaugė voverės pasirodymu. O virš balkono, pastogės lentose gyvena kregždučių šeimyna... Nors ir palieka kartais baltą dovanėlę, taip smagu juos ten klegančius girdėti... Teko ir per metrą nuo balkono stebėti, kaip kėkštas doroja sausainį ant išorinės virtuvės palangės. Aha, paukščiai jau žino mano skaniąją palangę. O aš sužinojau trupinio vertę, kai pradėjau lesinti paukščius. Būna, virtuvėj besisukinėdama tik pajuntu kokį įtemptą vienos akies žvilgsnį :) Tada sustingstu ir aš, ir taip juokas ima - galvoju tu tik sotinkis, nebijok... Kartą su dukra stebėjom, kaip kėkštas ilgoookai prausėsi baloje, paskui kedenosi plunksnas medyje, o galiausiai pasiėmė gabalaitį batono ir nuskrido jam vienam žinoma kryptimi :)

O ką čia bepridursi, jei imti kalbėti apie kaimą ar kokį kitą gražų gamtos kampelį... Čia jau tik poezija gali prabilti, tai dėl to geriau patylėsiu, nes ko nemoku, to nemoku.

...
...Kartais ima ir išsipildo kokia maža-didelė svajonė: aš taip norėjau, na taip norėjau pabandyti lieti akvarele, pasimokyti. Nors kadaise turėjau susilietimų su daile, laikas nusinešė visus įgūdžius, išmoktas ir neišmoktas pamokas (pastarųjų nepralenkiamai daugiau). Bet kaip sakė Karlsonas, įkvėpimas yra tokia liga, kai piešėjas labai nori piešti, ir nieko negali su savim padaryti. Aišku, Karlsonas sau gali leisti tokį įkvėpimą turbūt bet kuriuo paros metu, o štai kai esi suaugęs, rimtai nusiteikęs rimtas žmogus, kažin... :) Tada aplinkybės dar taip pasisuka, jog ratas sukasi į priešingą pusę, nei vyksta dailės - ir dar išsvajotos akvarelės! - pamokos. Bet vieną dieną Kažkas iškrečia pokštą, suspėji į vieną vienintelę, paskutinę pamoką, kuri tave įkvepia, užburia, ir tegu kad ir slapčiomis, kaip kad Astridos Lindgren Lota važinėjo dviračiu (ir mokėjo viską tik slapčiomis) -  bet vis gi taip tave užkuria, kad įsimyli tą akvarelę, supranti, kad taip taip, tas ilgesys akvarelei buvo tikras... Ir dabar viską moki tik širdyje, tik svajonėse :) Bet taip gera vėl paimti teptuką retsykiais - o dar tokia proga ir dukra užsikuria, štai ir dailės būrelis namuose... Tegu labai neprofesionalus, bet vis gi... Įkvėpimo liga apima ir viso labo mėgėjus...
Kaip čia toji meilė vasarai susiliejo su akvarele, nežinau. Bet žinau, kad kai Kažkas tau iškrečia Tokį pokštą, nuo gerumo net širdį maudžia. Tos svajonės kartais tokios maaažos maaažos, bet teikia toookį diiidelį pasidžiaugimą, kad net gūžtelni pečiais žmogus, kaip čia iš viso taip gali būti :)

Čia tas pirmasis, dėl to man ypatingas :)

2012 m. birželio 15 d., penktadienis

-

Nepavydėk piktiems žmonėms ir nenorėk būti su jais, nes jie mąsto apie smurtą ir kalba apie apgaulę. Namai statomi išmintimi ir įtvirtinami supratimu. (Pat 24, 1-3)



Dievo Žodis liudija mums liūdną tiesą - šiame piktojo pavergtame pasaulyje yra piktų žmonių, kurie atsidavę tam, kad darytų bloga (smurtautų, apgaudinėtų ir t.t.). Kaip žmonės pakliūna į tokius spąstus? Juk visi nusidėjome, visi stokojame Dievo garbės... Matyt, vieni nusidėjėliai kovoja su nuodėme, o kiti pasiduoda jai. Vieni įsiklauso į savo sąžinės balsą, kiti - jį pamina. Step by step, kaip sakoma. Vieni, padarę nuodėmes iš silpnumo, skuba pas Viešpatį, kad būtų apiplauti, apvalyti, kiti - mėgaujasi nuodėmingu gyvenimu. Neseniai ėmiau ir perskaičiau daugelio mūsų vaikystės knygą - "Dėdės Tomo trobelė" - manau, kad ją pravartu skaityti jau gerokai metuose, kaip sakoma, nes šios knygos autorė puikiai iliustruoja skirtingus žmonių paveikslus - ir tuos, kurie sugeba iškraipyti šv.Raštą vardan pelno, savo naudos, ir daro tai gana "profesionaliai". Kai kurie herojai jaučiasi pakylėti savo pačių gerumo ir, suprask, "krikščioniškumo", nes nemuša vergų per galvas, o tik per kitas kūno vietas... Tas rašytojos nupieštas vaizdas gerai atspindi ir daugelio šių dienų veikėjų nuostatas bei vertybes... Šiandien koks veikėjas gali apvogti kitus, o užkūręs kokią labdaringą veiklą jau jaučiasi pakylėtas... Smurtas nebūtinai fizinis - šiandien daugelis mūsų šalyje patiria tiesiog atviro cinizmo, nejautrumo paprastam žmogui smurtą.


Ar nebūna, jog pavydime piktiesiems? Dėl to, kad jie daug sau leidžia, jiems „viskas galima"... Pavydime nebent tol, kol nematome, kaip nuodėmingumas žaloja pavergtas sielas ir jų gyvenimus. Nuodėmė dar nė vieno nepadarė išties laimingu. Tad neapsigaukime. Namai (ir mūsų gyvenimai) statomi išmintimi. Smurtu ir apgaule žmogus stato namus ant netikro, nepatikimo pamato - net jei jis atrodo toks tvirtas, kaip vogtos G.pr. trinkelės. Šiandien tokie namai gali spindėti, klestėti, didžiuotis jėga ir valdžia. Tačiau tik tas, kuris stato namus išmintimi, pastatys juos ne tik čia, žemėje, bet ir anapus - amžinybėje. Namus, į kuriuos vieną dieną nebus gėda įžengti. Juk anksčiau ar vėliau visi stosime Dievo akivaizdon ir būsime teisiami. Spręsis ne šiaip koks profesijos pasirinkimas, o kur praleisime amžinybę - pragare ar danguje. Tuo tarpu Jėzus Kristus nėra "bilietas į dangų", kurį gali nusipirkti. Jis yra vartai į dangų - taigi ten, prie vartų, bus Jo, o ne mūsų taisyklės.


Viešpatie, saugok mūsų širdis, kad jos nepalinktų į pikta. 

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

"Aš čia, siųsk mane" - ?


Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: „Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?“ Aš atsiliepiau: „Aš čia, siųsk mane“ (Iz 6, 8).

Kokia bauginanti ir kartu įkvepianti Izaijo patirtis. Viešpats su šiuo pranašu pasidalino savo našta: Jam reikia pasiuntinio, žmogaus, kuris eitų Jo vardu ir įgyvendintų Jo sumanymus.

Kiek šiandien yra neatliktų darbų, sumanymų, kiek neįgyvendintų paties Dievo svajonių, norų bei lūkesčių? Lygiai tiek, kiek neatsirado žmonių, kad tai įgyvendintų.

Melskime malonės, kad būtume klusnūs Jo vaikai, kad išgirstume Jo kvietimą ir noriai Jam pasiduotume.

--
Tiems, kas ilgisi gražių klusnumo Dievui pavyzdžių, labai siūlau perklausyti vienos dėstytojos iš JAV liudijimą (Teri McCarthy: Bet kur, tik ne į Kiniją -  http://btz.lt/article/mediaview/5458/1/18 ) - jame išgirsite ne tik apie tai, kuo "baigėsi" jos kelionė į Kiniją (ji ten gyveno ir dirbo keletą metų),  bet ir apie tai, kad įžymioji Kornelija Ten Bom yra buvusi Lietuvoje, labai kilniu tikslu... Ech, kaip mums reikia tokių įkvepiančių liudijimų. Jie tikrai uždega širdį, tikėjimą, norą pasišvęsti Dievui ir prašyti, kad Jis naudotų mus taip, kaip Jam patinka. Būti įrankiu, tegu ir pačiu mažiausiu Dievo rankose - yra nepaprastas, įkvepiantis dalykas!

Pamenu, kaip vienas Dievo tarnas yra kažkaip panašiai pasakęs - jei paklūstate Dievui, pasiruoškite nuotykiams. Galiu pritarti šiai minčiai šimtu procentų. Gyvenimas su Dievu tikrai kupinas neįtikėtinų spalvų. Taip, ne visi tampame misionieriais, vis tik pasidavę Šventajai Dvasiai, tikėtina, patirsime tai, "Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo" (Kor.l.). Nors paklusnumas Dievui neretai  pareikalauja ir aukos... Bet, trokšdami gyventi su Dievu galime tikėtis, kad pabūsime neįprastose, tegu sunkiose, bet įkvepiančiose situacijose... Pabandykite pakalbinti bet kokį žmogų, kuris nugyveno gyvenimą stengdamasis atsiduoti Dievui - ar jis kada nors gailėjosi savo pasirinkimo? Ar jo gyvenimas buvo nuobodus, neįdomus? Esu tikra - tikrai ne. 

-

Grįžtant prie pranašo Izaijo patirties - tikrai be galo unikali patirtis, nes čia (Iz 6, 8) matau Viešpatį tarytum "išsiduodant", kad Jam labai reikia mūsų. Kiek daug Jis gali norėti pasakyti, padaryti žmonių gyvenimuose, bet - Jis pats tarsi apribotas... žmonėmis. Tais, kurie Jam nepaklūsta, kurie nueina "šėko pjauti", užuot vykdę Dievo valią. Bet Izaijas paklūsta, atsiliepia ir prašo: "Aš čia, siųsk mane". Ir kiekvienas Dievui atsidavęs žmogus tampa, tikiu, paguoda ne tik pačiam Viešpačiui, bet ir daugeliui žmonių, kuriems jis eis tarnauti. Nors - ne visada žmonės džiaugsis "izaijų" atėjimu į savo tarpą - kartais jie taip sujaukia nusistovėjusias normas, tvarkas, tą saugų ir šiltą gyvenimuką... Štai ir Izaijas ėjo į aklą, kurčią tautą... Nelengva būti įrankiu tokiose situacijose, juk mums daug labiau patinka, kai mūsų klauso:).  Tačiau net ir sunkiausiose situacijose nušvinta viltis, ateina paguoda - o didžiausia paguoda yra žinoti, kad esi Dievo rankose, Jo duotame tau kelyje.