Kokia didelė Dievo dovana yra artimi žmonės... Suprantu, kad ne visiems pasiseka juos turėti. Bet tai išties didelė, didelė dovana ir malonė. Kai artimieji apsupa meile, dėmesiu, rūpestingumu. Kai tiesiog gali drauge dalintis gyvenimu...
Tačiau žinau, kad Dievas yra su tais, kurie jaučiasi vieniši. Ir... švelniai moko išbristi iš vienatvės, vesdamas tarnystės ir draugystės keliu. Moko ir tuos, kurie apsupti dėmesiu, lankyti vienišus žmones (apaštalas Jokūbas sako, kad tai ir yra tikrasis pamaldumas...).
Daugeliui tam labai pasitarnauja bažnyčia. Ir šia prasme aš ypatingai džiaugiuosi protestantiškų bažnyčių pliusu - žmonės ten pažįsta vieni kitus, yra sudarytos visos sąlygos bendrystei, bičiulystei. O juk taip svarbu savo kelyje turėti tikėjimo bendražygių. Žmonių, kurie įkvepia ir padeda pasitikėti Dievu, Jį pažinti. Kad su draugais galėtum pasikalbėti ne tik apie materialius dalykus, mokslus, pasiekimus ar pralaimėjimus, bet ir tai, kas mus vienaip ar kitaip praturtina Dieve.
Kristus, kalbėdamas istoriją apie kvailį, kuris vien tik krovėsi materialų gerbūvį, o galiausiai netikėtai numirė, pasakė - taip bus kiekvienam, kuris nesirūpina tapti turtingas pas Dievą (Lk 12, 21).
Kažkaip susimąsčiau ties šia eilute - nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.
Juk kaip dažnai rūpinamės tapti turtingais visose srityse, apart... svarbiausios.
Įdomu, ką reiškia būti pasiturinčiu, turtuoliu pas Dievą... Neabejoju, kad tokiais tapo ir daugelis mums nežinomų žmonių, kurie Dievo akyse buvo šventi. O juk yra tikimybė stoti Jo akivaizdon absoliučiu beturčiu.
Dieve pasigailėk...
2012 m. balandžio 15 d., sekmadienis
2012 m. balandžio 6 d., penktadienis
Prisikėlimo ryto belaukiant
Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!" Ir, nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią. (Jn 19, 30)
Kaip turėtume gyventi suvokę, jog gyvename tik mirusio už mus Žmogaus ir Dievo dėka? Mirusio laisva valia. Kentėjusio, atmesto ir paniekinto, kad šito nereikėtų patirti mums. Juk būname be galo dėkingi gydytojams, išgydžiusiems mus nuo pavojingų ligų...
Kaip turėtume gyventi suvokę, jog gyvename tik mirusio už mus Žmogaus ir Dievo dėka? Mirusio laisva valia. Kentėjusio, atmesto ir paniekinto, kad šito nereikėtų patirti mums. Juk būname be galo dėkingi gydytojams, išgydžiusiems mus nuo pavojingų ligų...
Kaip daug labiau turėtume būti dėkingi mūsų Viešpačiui, kuris išgydė mūsų sielas, išlaisvino nuo gniuždančios mirties gniaužtų bei amžinos kančios ir dovanojo teisumą, ramybę, džiaugsmą! Jo kančioje slypėjo mūsų ramybė, Jo mirtyje atsivėrė gyvenimas mums.
Nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią...
Šiandien ir mums metas nuleisti galvas ir nuolankiai pavesti Jam savo gyvenimus.
--
Nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią...
Šiandien ir mums metas nuleisti galvas ir nuolankiai pavesti Jam savo gyvenimus.
--
Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?" Ji atsakė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo". (Jn 20,13)
Marijos Magdalietės atkaklumas prie Viešpaties kapo apnuogina mano santykį su Kristumi. Kur aš būčiau, jei gyvenčiau anuomet? Ar toliau bruzdėčiau savo reikaluose, rūpestėliuose ir rūpesčiuose, ar stengčiausi pasiekti kapą, kuriame guli Nukryžiuotasis?
... Kur aš esu dabar?
Neabejoju, kad Marija Magdalietė siekė būti arti Viešpaties, nes ir ji, panašiai kaip Petras, savo elgesiu bylojo: „Viešpatie, kur mes eisime - tu turi gyvenimo žodžius".
Marijos kelias baigėsi ten, kur, atrodė, tą kelią baigė ir Kristus. Dabar turėjo atsiverti naujas kelias, nauja pradžia. Ne fizinėje plotmėje, o dvasinėje - širdyje turėjo ištrykšti gyvojo vandens šaltiniai, apie kuriuos Viešpats kalbėjo dar samarietei (Jn 4).
Ir Viešpats atvėrė naujus vartus pavargusioje žmogaus sieloje. Vartus, pro kuriuos ėmė trykšti gyvenimas - dangiška paguoda, ramybė, malonė...
Kur būtų Marija, jei gyventų šiandien? Neabejoju, jog desperatiškai ieškotų savo Viešpaties. Apmąstytų Jo kančią, Jo kelią, Jo klusnumą dangiškam Tėvui...
Žmogus, kadaise verkęs dėl savo poreikių, dabar verkė dėl vieno - noro būti su savo Viešpačiu.
Ir mums metas pabūti prie Viešpaties kapo - vietos, bylojančios apie kančią. Kančią iki mirties. Kančią, pasirinktą laisva valia, vien iš meilės. Iš meilės tiems - t.y. mums, kurie dar daug kartų neišgirsime, nesuprasime Kentėjusiojo, dar daug kartų atmesime Jį ir net paniekinsime. Iš meilės mums, vis nusidedantiems.
--
Marijos Magdalietės atkaklumas prie Viešpaties kapo apnuogina mano santykį su Kristumi. Kur aš būčiau, jei gyvenčiau anuomet? Ar toliau bruzdėčiau savo reikaluose, rūpestėliuose ir rūpesčiuose, ar stengčiausi pasiekti kapą, kuriame guli Nukryžiuotasis?
... Kur aš esu dabar?
Neabejoju, kad Marija Magdalietė siekė būti arti Viešpaties, nes ir ji, panašiai kaip Petras, savo elgesiu bylojo: „Viešpatie, kur mes eisime - tu turi gyvenimo žodžius".
Marijos kelias baigėsi ten, kur, atrodė, tą kelią baigė ir Kristus. Dabar turėjo atsiverti naujas kelias, nauja pradžia. Ne fizinėje plotmėje, o dvasinėje - širdyje turėjo ištrykšti gyvojo vandens šaltiniai, apie kuriuos Viešpats kalbėjo dar samarietei (Jn 4).
Ir Viešpats atvėrė naujus vartus pavargusioje žmogaus sieloje. Vartus, pro kuriuos ėmė trykšti gyvenimas - dangiška paguoda, ramybė, malonė...
Kur būtų Marija, jei gyventų šiandien? Neabejoju, jog desperatiškai ieškotų savo Viešpaties. Apmąstytų Jo kančią, Jo kelią, Jo klusnumą dangiškam Tėvui...
Žmogus, kadaise verkęs dėl savo poreikių, dabar verkė dėl vieno - noro būti su savo Viešpačiu.
Ir mums metas pabūti prie Viešpaties kapo - vietos, bylojančios apie kančią. Kančią iki mirties. Kančią, pasirinktą laisva valia, vien iš meilės. Iš meilės tiems - t.y. mums, kurie dar daug kartų neišgirsime, nesuprasime Kentėjusiojo, dar daug kartų atmesime Jį ir net paniekinsime. Iš meilės mums, vis nusidedantiems.
--
Tad kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!" (Jn 20, 25)
Po prisikėlimo Kristus pasirodė pirmiausiai Marijai Magdalietei, o vėliau ir savo mokiniams. Visi kaip vienas liudijo suabejojusiam Tomui: „Mes matėme Viešpatį!" Bandau įsivaizduoti, kaip degė ir spurdėjo jų širdys, - juk jie matė Kristų - prisikėlusį, nužengusį jau iš savo Tėvo namų! Iki tol mokiniai liūdėjo, laukė, ne vienas dvejojo, baiminosi... O ką, jei Jo žodžiai neišsipildys? O ką, jei Jis mirė ir neprisikels?
Tačiau Viešpats prisikėlė! Jis palaimino kiekvieną, kuris laukė, tikėjo, net ir netikėdamas vis dar vylėsi... Jis pasirodė savo mokiniams.
Štai ir mes, švęsdami Kristaus prisikėlimą, žinome, jog „Mes matėme Viešpatį!" - žvelgdami į savo pasikeitusius gyvenimus, pakeistas širdis, dovanotą atleidimą ir ramybę, negalime sakyti kitaip, kaip tik -
„Mes matėme Viešpatį!"
--
Po prisikėlimo Kristus pasirodė pirmiausiai Marijai Magdalietei, o vėliau ir savo mokiniams. Visi kaip vienas liudijo suabejojusiam Tomui: „Mes matėme Viešpatį!" Bandau įsivaizduoti, kaip degė ir spurdėjo jų širdys, - juk jie matė Kristų - prisikėlusį, nužengusį jau iš savo Tėvo namų! Iki tol mokiniai liūdėjo, laukė, ne vienas dvejojo, baiminosi... O ką, jei Jo žodžiai neišsipildys? O ką, jei Jis mirė ir neprisikels?
Tačiau Viešpats prisikėlė! Jis palaimino kiekvieną, kuris laukė, tikėjo, net ir netikėdamas vis dar vylėsi... Jis pasirodė savo mokiniams.
Štai ir mes, švęsdami Kristaus prisikėlimą, žinome, jog „Mes matėme Viešpatį!" - žvelgdami į savo pasikeitusius gyvenimus, pakeistas širdis, dovanotą atleidimą ir ramybę, negalime sakyti kitaip, kaip tik -
„Mes matėme Viešpatį!"
--
Jėzus jam tarė: "Ganyk mano avis" .(Jn 21, 17)
Po prisikėlimo Viešpats ne tik įtikino dvejojančius, bet ir pavedė tarnauti Jam. Tie, kurie matė Viešpatį, daugiau negyvens dėl savęs. Jie mokysis tarnauti taip, kaip tarnavo Kristus...
Ačiū, Viešpatie, už Tavo auką. Už Kristų, kuris moko gyventi kitaip - vertai Tavęs.
Po prisikėlimo Viešpats ne tik įtikino dvejojančius, bet ir pavedė tarnauti Jam. Tie, kurie matė Viešpatį, daugiau negyvens dėl savęs. Jie mokysis tarnauti taip, kaip tarnavo Kristus...
Ačiū, Viešpatie, už Tavo auką. Už Kristų, kuris moko gyventi kitaip - vertai Tavęs.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)