Dievo žodžio trupinėliai - Pat 4,23-24

„Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė. Atstumk nuo savęs nedorą burną, ir iškrypusios lūpos tebūna toli nuo tavęs" (Pat 4, 23-24)

Išeidami iš namų neužmirštame užrakinti durų  - savo turtą išties saugome stropiai. Kodėl? Nes branginame tai, ką turime, ir žinome, kad mus gali apvogti. Tačiau, regis, ne per dažnai susimąstome, jog ir savo širdį turime saugoti.
Nuo ko? Nuo to, kas gali sudrumsti, suteršti joje esančią gyvenimo versmę. Greičiausiai, tolesnis pamokymas atstumti nuo savęs nedorą burną padės tai padaryti - juk kaip dažnai netikusios kalbos suteršia mūsų širdis: apkalbos, pasipiktinimas, keiksnojimai... Ir jautiesi vėliau, lyg širdimi į smalą būtum įlipęs... Prilipo, ir taip sunku paskui ją nusigremžti.
Dieve padėk mums apsaugoti savo širdis. 

Ech, vasara! ...ir akvarelės pokštas

Mano trimetės pieš. Smagi, sakyčiau vasariška nuotaika :)

Taip norisi tave pagauti už uodegos, ir niekuomet nepaleisti... Būk tu kad ir lietinga, ir vėjuota, ir visokia - vis tik tu esi vasara, ir dėl to man taip patinki. Kartais specialiai šunį vedu kuo vėliau vakare - nes ta vasaros vakaro vėsa tokia užburianti...
O vasaros rytai? Ypač ankstyvi... Jie tikrai neįtikėtini. Ryto oras taip kvepia... Matyt, vasara irgi rytais lenda po dušu, kai mes dar miegame, o paskui išsipuošia visa, pasikvepina... O mes uostom uostom ir, rodos, patį gyvenimą užuodžiam, su visais jo geriausiais kvapais.

Ech!
Gyvenu mieste, bet ir čia, jei tik prie lango auga medis, tiek visko gali išgirsti ir patirti... Vieną naktį mane pribloškė...voverė! Pradarius langą netikėtai pamačiau, kaip ji lipo žemyn tuo medžiu, paskui nuskuodė parko kryptimi, pro kaimynų kiemą... Nakties tyloje tuo metu dar kelis kartus sukranksėjo varna - matyt, nesidžiaugė voverės pasirodymu. O virš balkono, pastogės lentose gyvena kregždučių šeimyna... Nors ir palieka kartais baltą dovanėlę, taip smagu juos ten klegančius girdėti... Teko ir per metrą nuo balkono stebėti, kaip kėkštas doroja sausainį ant išorinės virtuvės palangės. Aha, paukščiai jau žino mano skaniąją palangę. O aš sužinojau trupinio vertę, kai pradėjau lesinti paukščius. Būna, virtuvėj besisukinėdama tik pajuntu kokį įtemptą vienos akies žvilgsnį :) Tada sustingstu ir aš, ir taip juokas ima - galvoju tu tik sotinkis, nebijok... Kartą su dukra stebėjom, kaip kėkštas ilgoookai prausėsi baloje, paskui kedenosi plunksnas medyje, o galiausiai pasiėmė gabalaitį batono ir nuskrido jam vienam žinoma kryptimi :)

O ką čia bepridursi, jei imti kalbėti apie kaimą ar kokį kitą gražų gamtos kampelį... Čia jau tik poezija gali prabilti, tai dėl to geriau patylėsiu, nes ko nemoku, to nemoku.

...
...Kartais ima ir išsipildo kokia maža-didelė svajonė: aš taip norėjau, na taip norėjau pabandyti lieti akvarele, pasimokyti. Nors kadaise turėjau susilietimų su daile, laikas nusinešė visus įgūdžius, išmoktas ir neišmoktas pamokas (pastarųjų nepralenkiamai daugiau). Bet kaip sakė Karlsonas, įkvėpimas yra tokia liga, kai piešėjas labai nori piešti, ir nieko negali su savim padaryti. Aišku, Karlsonas sau gali leisti tokį įkvėpimą turbūt bet kuriuo paros metu, o štai kai esi suaugęs, rimtai nusiteikęs rimtas žmogus, kažin... :) Tada aplinkybės dar taip pasisuka, jog ratas sukasi į priešingą pusę, nei vyksta dailės - ir dar išsvajotos akvarelės! - pamokos. Bet vieną dieną Kažkas iškrečia pokštą, suspėji į vieną vienintelę, paskutinę pamoką, kuri tave įkvepia, užburia, ir tegu kad ir slapčiomis, kaip kad Astridos Lindgren Lota važinėjo dviračiu (ir mokėjo viską tik slapčiomis) -  bet vis gi taip tave užkuria, kad įsimyli tą akvarelę, supranti, kad taip taip, tas ilgesys akvarelei buvo tikras... Ir dabar viską moki tik širdyje, tik svajonėse :) Bet taip gera vėl paimti teptuką retsykiais - o dar tokia proga ir dukra užsikuria, štai ir dailės būrelis namuose... Tegu labai neprofesionalus, bet vis gi... Įkvėpimo liga apima ir viso labo mėgėjus...
Kaip čia toji meilė vasarai susiliejo su akvarele, nežinau. Bet žinau, kad kai Kažkas tau iškrečia Tokį pokštą, nuo gerumo net širdį maudžia. Tos svajonės kartais tokios maaažos maaažos, bet teikia toookį diiidelį pasidžiaugimą, kad net gūžtelni pečiais žmogus, kaip čia iš viso taip gali būti :)

Čia tas pirmasis, dėl to man ypatingas :)

-

Nepavydėk piktiems žmonėms ir nenorėk būti su jais, nes jie mąsto apie smurtą ir kalba apie apgaulę. Namai statomi išmintimi ir įtvirtinami supratimu. (Pat 24, 1-3)



Dievo Žodis liudija mums liūdną tiesą - šiame piktojo pavergtame pasaulyje yra piktų žmonių, kurie atsidavę tam, kad darytų bloga (smurtautų, apgaudinėtų ir t.t.). Kaip žmonės pakliūna į tokius spąstus? Juk visi nusidėjome, visi stokojame Dievo garbės... Matyt, vieni nusidėjėliai kovoja su nuodėme, o kiti pasiduoda jai. Vieni įsiklauso į savo sąžinės balsą, kiti - jį pamina. Step by step, kaip sakoma. Vieni, padarę nuodėmes iš silpnumo, skuba pas Viešpatį, kad būtų apiplauti, apvalyti, kiti - mėgaujasi nuodėmingu gyvenimu. Neseniai ėmiau ir perskaičiau daugelio mūsų vaikystės knygą - "Dėdės Tomo trobelė" - manau, kad ją pravartu skaityti jau gerokai metuose, kaip sakoma, nes šios knygos autorė puikiai iliustruoja skirtingus žmonių paveikslus - ir tuos, kurie sugeba iškraipyti šv.Raštą vardan pelno, savo naudos, ir daro tai gana "profesionaliai". Kai kurie herojai jaučiasi pakylėti savo pačių gerumo ir, suprask, "krikščioniškumo", nes nemuša vergų per galvas, o tik per kitas kūno vietas... Tas rašytojos nupieštas vaizdas gerai atspindi ir daugelio šių dienų veikėjų nuostatas bei vertybes... Šiandien koks veikėjas gali apvogti kitus, o užkūręs kokią labdaringą veiklą jau jaučiasi pakylėtas... Smurtas nebūtinai fizinis - šiandien daugelis mūsų šalyje patiria tiesiog atviro cinizmo, nejautrumo paprastam žmogui smurtą.


Ar nebūna, jog pavydime piktiesiems? Dėl to, kad jie daug sau leidžia, jiems „viskas galima"... Pavydime nebent tol, kol nematome, kaip nuodėmingumas žaloja pavergtas sielas ir jų gyvenimus. Nuodėmė dar nė vieno nepadarė išties laimingu. Tad neapsigaukime. Namai (ir mūsų gyvenimai) statomi išmintimi. Smurtu ir apgaule žmogus stato namus ant netikro, nepatikimo pamato - net jei jis atrodo toks tvirtas, kaip vogtos G.pr. trinkelės. Šiandien tokie namai gali spindėti, klestėti, didžiuotis jėga ir valdžia. Tačiau tik tas, kuris stato namus išmintimi, pastatys juos ne tik čia, žemėje, bet ir anapus - amžinybėje. Namus, į kuriuos vieną dieną nebus gėda įžengti. Juk anksčiau ar vėliau visi stosime Dievo akivaizdon ir būsime teisiami. Spręsis ne šiaip koks profesijos pasirinkimas, o kur praleisime amžinybę - pragare ar danguje. Tuo tarpu Jėzus Kristus nėra "bilietas į dangų", kurį gali nusipirkti. Jis yra vartai į dangų - taigi ten, prie vartų, bus Jo, o ne mūsų taisyklės.


Viešpatie, saugok mūsų širdis, kad jos nepalinktų į pikta. 

"Aš čia, siųsk mane" - ?

Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: „Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?“ Aš atsiliepiau: „Aš čia, siųsk mane“ (Iz 6, 8).

Kokia bauginanti ir kartu įkvepianti Izaijo patirtis. Viešpats su šiuo pranašu pasidalino savo našta: Jam reikia pasiuntinio, žmogaus, kuris eitų Jo vardu ir įgyvendintų Jo sumanymus.

Kiek šiandien yra neatliktų darbų, sumanymų, kiek neįgyvendintų paties Dievo svajonių, norų bei lūkesčių? Lygiai tiek, kiek neatsirado žmonių, kad tai įgyvendintų.

Melskime malonės, kad būtume klusnūs Jo vaikai, kad išgirstume Jo kvietimą ir noriai Jam pasiduotume.

--

Tiems, kas ilgisi gražių klusnumo Dievui pavyzdžių, labai siūlau perklausyti vienos dėstytojos iš JAV liudijimą (Teri McCarthy: Bet kur, tik ne į Kiniją -  http://btz.lt/article/mediaview/5458/1/18 ) - jame išgirsite ne tik apie tai, kuo "baigėsi" jos kelionė į Kiniją (ji ten gyveno ir dirbo keletą metų),  bet ir apie tai, kad įžymioji Kornelija Ten Bom yra buvusi Lietuvoje, labai kilniu tikslu... Ech, kaip mums reikia tokių įkvepiančių liudijimų. Jie tikrai uždega širdį, tikėjimą, norą pasišvęsti Dievui ir prašyti, kad Jis naudotų mus taip, kaip Jam patinka. Būti įrankiu, tegu ir pačiu mažiausiu Dievo rankose - yra nepaprastas, įkvepiantis dalykas!

Pamenu, kaip vienas Dievo tarnas yra kažkaip panašiai pasakęs - jei paklūstate Dievui, pasiruoškite nuotykiams. Galiu pritarti šiai minčiai šimtu procentų. Gyvenimas su Dievu tikrai kupinas neįtikėtinų spalvų. Taip, ne visi tampame misionieriais, vis tik pasidavę Šventajai Dvasiai, tikėtina, patirsime tai, "Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo" (Kor.l.). Nors paklusnumas Dievui neretai  pareikalauja ir aukos... Bet, trokšdami gyventi su Dievu galime tikėtis, kad pabūsime neįprastose, tegu sunkiose, bet įkvepiančiose situacijose... Pabandykite pakalbinti bet kokį žmogų, kuris nugyveno gyvenimą stengdamasis atsiduoti Dievui - ar jis kada nors gailėjosi savo pasirinkimo? Ar jo gyvenimas buvo nuobodus, neįdomus? Esu tikra - tikrai ne. 

-

Grįžtant prie pranašo Izaijo patirties - tikrai be galo unikali patirtis, nes čia (Iz 6, 8) matau Viešpatį tarytum "išsiduodant", kad Jam labai reikia mūsų. Kiek daug Jis gali norėti pasakyti, padaryti žmonių gyvenimuose, bet - Jis pats tarsi apribotas... žmonėmis. Tais, kurie Jam nepaklūsta, kurie nueina "šėko pjauti", užuot vykdę Dievo valią. Bet Izaijas paklūsta, atsiliepia ir prašo: "Aš čia, siųsk mane". Ir kiekvienas Dievui atsidavęs žmogus tampa, tikiu, paguoda ne tik pačiam Viešpačiui, bet ir daugeliui žmonių, kuriems jis eis tarnauti. Nors - ne visada žmonės džiaugsis "izaijų" atėjimu į savo tarpą - kartais jie taip sujaukia nusistovėjusias normas, tvarkas, tą saugų ir šiltą gyvenimuką... Štai ir Izaijas ėjo į aklą, kurčią tautą... Nelengva būti įrankiu tokiose situacijose, juk mums daug labiau patinka, kai mūsų klauso:).  Tačiau net ir sunkiausiose situacijose nušvinta viltis, ateina paguoda - o didžiausia paguoda yra žinoti, kad esi Dievo rankose, Jo duotame tau kelyje. 

Šv.Kotryna Sienietė:

Tu esi Dievas - aš tvarinys.
Tu esi viskas - aš niekas.
Tu esi jėga - aš silpnumas.
Tu esi visur - aš tik čia.
Tu esi tėvas - aš tavo vaikas.
Tu esi gyvenimas - aš mirtingumas.
Tu esi kelias - aš blaškymasis.
Tu esi ganytojas - aš tavo avelė.
Tu esi nuolankumas - aš pilnas puikybės.
Tu esi tiesa - aš klaidų versmė.
Tu esi skaistumas - aš visas dėmėtas
Tu esi saulė - aš tik spindulėlis.
Tu esi okeanas - aš jo lašelis.
Tu esi visata - aš jos žvaigždutė.
Tu esi amžinybė - aš tik valandėlė.
Tu esi meilės ugnis - aš tik kibirkštėlė.
Tu valdai visą pasaulį - aš net savęs nevaldau.
Tu viską atnaujini - aš daug ką gadinu.
Tu kvieti į dangų - aš prie žemės glaudžiuosi.
Tu trokšti tarnauti - aš vien įsakinėti.
Tu esi amžina šlovė - aš vien lauko žolė.
Tu be manęs viskas - aš be tavęs niekas.
Tu vainikuotas erškėčiais - aš tik apie atpildą galvoju.
Tu esi tylinti amžina išmintis - aš triukšmingas nežinojimas.                
Kas tave pažįsta - myli, kas mane pažins - gailėsis.
Ką tu darai - visa gera, ką aš darau - dažnai pikta.
Tu esi mano teisėjas - aš vargingas nusidėjėlis.
Tačiau aš esu laimingas.

p.s. tiesiog ištirpau tai skaitydama... Ačiū T.Viluckui, pateikusiam šią citatą.

Po Tėčio dienos

Vakar galvojau, - kas gi ta Tėčio diena iš tikrųjų? Kodėl ji ima ir netikėtai suvirpina širdį. Juk su tėčiu gali būti ištisus metus, paskambinti kada panorėjęs, kaip sakoma. Bet toji diena, o ir kuris laikas iki jos imi ir vis susimąstai, kaip gi galėtum savo tėtį nustebinti, suteikti džiaugsmo ar šiaip ko saldaus:). Ir nejučiom paskęsti prisiminimuose, kur suvoki, kad tėtis tave mylėjo iki Mėnulio ir atgal*, o dabar, regis, suvoki ir pati taip mylinti tėtį...

Paėmusi atviruką tai progai pagalvojau, kad negi kasmet dalinsiuos prisiminimais iš vaikystės, kaip gera būdavo su tėčiu. Kai pasiimdavo mane žvejoti:), kai narpliojo mano nuolat susisukusią "žilką" (kas žino, kas tai yra, supras, kokios auksinės kantrybės buvo mano tėtis), kai rūpinosi mano gimtadieniu, kai vedė mane už rankos, o aš pasišokinėdama klausinėjau iki begalybės, iš kur visa atsirado, kai... Kai būdavo man jautrus kaip niekas kitas, nors būdavo ir griežtas, tačiau, kažkodėl, pamenu tik tą atvejį, kai gavau diržo, o mane juokas ėmė... Nujaučiu, kad taip buvo todėl, kad joks diržas negalėjo manęs įtikinti, jog tėtis tikrai pyksta. Nes geras labai buvo (ir yra...). Aišku, bijodavau prisidirbus, nes tėtis buvo reiklus. (Nors kai pagalvoju, galėjo būti reiklesnis - kažkuriuo metu, man rodos, per daug mane "paleido":) ). Tiesą sakant, tėtis man buvo ir tėtis, ir mama. Tiesiog jo tokia širdis - gera labai, dėmesinga.

Ačiū Dievui, perėjom su tėčiu ir tamsos tunelį mūsų santykiuose. Buvo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad to nebuvo. Mat paauglystė yra tiesos ieškojimo metas, o kai tėtis "staiga" pasidaro netobulas, ar padaro ne taip, kaip tikėjaisi, gal net nuvylė kaip tik tuo metu, kai tau buvo užsitęsusi paauglystė - vaje, ne pyragai. Ilgai pretenzijų uodega vilkosi man iš paskos, kol paskui ją kažkas nukando. Net pati nežinau, kas. Gal kadaise padėjo ir bičiulio išsakyta frazė, jog ištekėjus draugausiu su tėčiu ir jo šeima, ir viskas, vienu žodžiu, bus gerai. Keista, bet  išgirdus tą jo frazę širdy žinojau, kad tai pranašystė. Praėjo gal keturiolika metų, ir tai išsipildė. Įsivaizduojat? Po tiekos metų ėmė, ir išsipildė!

Turiu pripažinti, kad tėčio meilė savu metu šiek tiek mane išpaikino. Turiu galvoje tai, kad vėliau leidau sau jam kartais lipti ant galvos, kaip sakoma. O taip nutinka tiems vaikams, kuriuos mylėjo. Gal net per daug. Na, bet gal geriau būti per daug mylimam, nei per mažai :). Vis gi lipimo ant galvos, kai daug sau leidau "praktiką" nutraukė irgi kažkokia frazė vieno artimo žmogaus. Frazės nepamenu, o štai poveikį - puikiai :) Gal todėl šiandien užuodžiu tuos lipimus ir perlipimus...kai suaugę vaikai per daug tiesiog naudojasi savo tėvais...

Taigis... Vakar dar netyčia pamačiau, kaip vieno tėčio (ne mano tėčio) akys, gavus pasveikinimą, labai sudrėko... Ir aš tik viena suprantu - kad man sunku suprasti tėvišką širdį, kuri drėkina jos savininko akis. Galiu vaizduoti ar įsivaizduoti, kad suprantu, bet iš tikrųjų suprasiu šiek tiek tik tada, kai pati tiek nugyvensiu ir išgyvensiu. Regis, tėvystė, kaip ir motinystė, auga drauge su vaikais, o ir bręsta su visais tiek vaikų, tiek savo nuopuoliais bei pakilimais. Ir toji tėvystė (bei motinystė) tampa tavo savastimi, iš kurios ir nenorėtum kažkaip išsinerti... Kaip sakoma, įkliuvai žmogus. Man atrodo, Dievas per šią unikalią patirtį (turėti vaikų) "paspendžia" mums "spąstus" - turime progą išgyventi dieviškos širdies apraiškas savyje... Su visais tą patirtį lydinčiais džiaugsmais ir skausmais...

Ir dar man beprotiškai gera matyti, kaip mūsų dukrelė myli savo tėtį... Tokia maža, o ta jos meilė pranoksta visus mokslininkų atradimus. Ji ne kosmonautė, bet jau moka mylėti nuo Mėnulio ir atgal, ir labai pergyvena bei "ratus suka":), kai tėtis pyksta :). Būna, pasiguodžia man dėl šitos baisios nelaimės, prisipažįsta kad neklausė, tai tada sakau tu gal eik ir atsiprašyk, apkabink, susitaikykit, ir pamatysi, koks tėtis geras. Ir jau girdžiu po akimirkos krykštavimus ir juokus ant tėčio kelių...

Gal ir mes taip kartais susipykstam su dangišku Tėčiu, ratus sukam, ir vis neprieinam... O Jis laukia... Su meilės, paguodos ir artumo pliūpsniu...Man rodos, ir Jo akys drėgsta kartas nuo karto...

Dievas te laimina viso pasaulio tėčius!


---
*Iš vienos knygos... Radau viename blog'e visą aprašą:) - http://swajotoja.blogas.lt/as-myliu-tave-iki-pat-menulio-ir-atgal-1.html

Apie dangų, kuris tikrai yra :)

Nors savo bloge retai pateikiu skaitytas knygas, šįkart tas atvejis, kai noriu pasidalinti:)
Mane labai (maloniai) nustebino vienas Alma litteros leidinys - Dangus tikrai yra.
Tai mažo berniuko pasakojimas apie dangų. O tiksliau - tai tėvų pastangos iš mažylio "ištraukti" visus tuos regėjimus ir susitikimo su Kristumi nuotrupas, kurias vaikas patyrė būdamas komoje...

Būtinai turiu pasakyti, kad į tokias knygas žiūriu labai atsargiai. Dabar pilna visokių regėtojų, pranašautojų. Bet, kadangi pati skaitau Bibliją, man patiko, jog šios knygos autorius, pats būdamas pastorius (JAV), atsargiai žiūrėjo į savo vaiko pasakojimus. Net gi... bandė savo vaiką suklaidinti. Nepavyko :) Vaikio pasakojimai atitiko ne vieną Biblijos vietą bei tiesą - ir būtent tai "veža". Kaip ir liudija jo tėtis, vaiko matyti regėjimai stulbina Biblijos vietų atitikmenimis, nors vaikas, nemokėdamas skaityti, to dar negalėjo perskaityti...

Tikrai nuoširdžiai šią knygą rekomenduoju visiems tiems, kas esate tikintys, o gal... dvejojantys... Kai kurių tikėjimui išties reikia paspirties. Nors visiems mums jos reikia kartas nuo karto.
Apaštalas Petras sako: "Jūs tikite Jį, nors ir nesate Jo matę..."
O Jėzus sakė Tomui: "Tu įtikėjai, nes Mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę".

Taip, mūsų, kurie tikime, tikėjimas remiasi daugiau širdies matymu bei Šventuoju Raštu, tačiau negalime paneigti, jog yra ir tie atvejai, kai žmonės pamato. Ir tas, kuriam buvo duota pamatyti, sutikti JĮ - niekada to neužmirš... O tiems, kas tikime nematę taip pat tenka Viešpaties palaiminimas: "Palaiminti, kurie tiki nematę".

Be to, šią knygą nuoširdžiai rekomenduoju turintiems vyresnių vaikų, ypač jei jūsų vaikai vengia eiti į bažnyčią, o jūsų nuolatiniai raginimai tikėti jiems jau "gerklėje stovi". Manau, kad šioje knygoje jie atras kažką, kas pasės juose abejones netikėjimui... Manau, tai gali būti puiki sėkla, kuri vieną dieną sudygs į tikėjimo medelį.

Tiesa, pasakojimo stilius gali nepatikti, ypač labai ilga įžanga. Bet, kaip suprantu, vaiko pasakojimą reikėjo įpinti į tam tikrą rūbą, nes juk ir tas pasakojimas prasidėjo labai netikėtai, kai vaikas vienoje kelionėje spontaniškai užsiminė, jog jam yra giedoję angelai...

Tada tėvams ir iššoko akys ant kaktos, kai suprato, jog vaikas nepokštauja....

:)