Žiūrėk į tobuląjį ir stebėk teisųjį, nes tokių galas - ramybė (Ps 37, 37)

37-oje psalmėje skaitome ir apie negandas, kurias tenka patirti teisiajam. Vis dėl to, baigdamas psalmę, jos autorius tarytum apibendrina išsakytas mintis ir nurodo, kur turime žiūrėti - į tobuląjį, teisųjį žmogų. Tai yra į tą, kuris gyvena Dievo akivaizdoje, siekdamas Jam patikti. Tokio žmogaus galas - ramybė, net jei jam ir tenka patirti daugybę išmėginimų. 
Nedorėlis - atvirkščiai. Gali patirti ir didžiulę sėkmę, išsiplėsti kaip šakotas kedras (Ps 37, 35), kol gyvena šioje žemėje, tačiau galiausiai jis bus išrautas, sunaikintas - jo tiesiog neliks (žr. 36 eil.).

Taigi žvelkime ne į tuos, kurių kiemuose žolė žalesnė, o į tuos, kurių širdis geresnė.

-

"Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu"

(Maironis, iš eil. "Nebeužtvenksi upės")

Ar sportininkus palaikom tik tuomet, kai jie laimi medalius?

Vakar mane pribloškė LRT studijos nuotaikos po V. Aleknos pasirodymo. Atrodė, kad žurnalistas studijoje tuoj nuvirs iš sielvarto ir gedulingos nuotaikos. Suprantu, kad visi labai labai norėjome medalio, tačiau gi gal mūsų vertė slypi ne vien medaliuose? BE TO, juk turim pagrįstai didžiuotis sportininkais, patekusiais į penketukus, finalus ir apskritai olimpines žaidynes. Dabar gi Lietuvos sportininkai lyg atsiprašinėja, pasakoja, kokius tikslus sau kėlė, kad juos pasiekė ir pan. O V.Alekna tikrai vertas didžiausios pagarbos ir tokio sutikimo, lyg grįžtų su medaliu!

P.S. O tv studijose norėtųsi emocingesnių ir šviesiau mąstančių žurnalistų - man patiko komentatorius, komentavęs disko metimą - taip, pripažino pralaimėjimą, bet čia pat gebėjo be tų gedulingų nuotaikų tuoj pat pasidžiaugti, kokį šaunų sportininką turime.