Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2014 m. gegužės 5 d., pirmadienis

Išsprogę sparnai

Atrodo, kad įsibėgėjus pavasariui su mūsų vaikais ima vykti neįtikėtini stebuklai: jie ima dygti kiemuose, lyg grybai po lietaus. Žiemą rūpestingų rankų įsukti į vilnonius kokonus, įsprausti į „sandarius“ ir neperpučiamus vežimaičius, mažieji nei elgesiu, nei klegesiu neišduoda savo amžiaus, polėkių ir pomėgių... 
O štai pavasarį - kitas reikalas. Mūsų kokonai tampa drugeliais! Jie tikrai įgyja sparnus pavasario saulėje ir ima skraidyti po smėlio dėžes, sūpynes, pievas, takus, laiptines... Tik užsuk į kokį kiemą, kur išdidžiai pūpso jiems pastatytos sūpynės, lindynės, kopėtėlės, smėliadėžės ir dar kokie pramogučiai, tuoj tave pagaus vaikystės vėjas - taip taip, net ir tavo vaikystės, ir dar su visais jos kvapais!

Mūsų mažiausiasis šį pavasarį toookius sparnus išskleidė, tiesiog išsprogdino mano akyse lyg kokį parašiutą, - tai buvo didelis ir net labai juntamas bum. Bum į širdį. Nuo smūgio prisimerkiau, o kai atsimerkiau, aiktelėjau - su sparnais buvo ne tik mūsų mažius, bet ir jo sesė, ir aš pati... Nieko sau, pagalvojau, tai matai, net ir man tie sparnai išaugo - tiesiog iš laimės, iš džiaugsmo, iš paprastos kasdienybės nepaprastų pastebėjimų... O gal mažius mane tiesiog užkrėtė ta sparnų „liga“? 

Mat vieną popietę šmėžuodami netoli smėlio dėžės (nors iš tikro tai ten prastas žvyras...) sutikome trimetį - šis buvo apsirūpinęs visa reikalinga smėliadėžei įranga: ir kastuvėliu, ir kibirėliu, ir sunkvežimiu - jums reikėtų pamatyti, koks jo sunkvežimis! Mes su mano (jau beveik) penkiamete buvom pasiruošusios dirbti to jaunikaičio „firmoje“ pačius juodžiausius darbus, kad tik jis leistų palaikyti savo kastuvėlį ar grėbliuką. Ir mažius leido ir dar net pyragėlius mums kepė - tik labai jaudindavosi, kai mes juos suvalgydavome... Bet va, tuo pat metu mano sūnelis ir parodė, kad jo sparnai jau dideli, ir jis tikrai pasiruošęs skraidyti! Bent jau po smėlio dėžę tai tikrai. Tą akimirką su dukra greit sumojom, kad negalima šitaip gėdingai nepasiruošus eiti į lauką, nes mūsų mažiausiasis jau seniai ne kokone, jo sparnai reikalauja dangaus! Tad kitą dieną skridome jau visi trys: apsirūpinę ne tik smėliadėžės atributais, bet net ir kreidelėmis, kad galėtume papaišyti ant asfalto.

Kaip sūnus dirbo! Kokia rimtis, koks susikaupimas, kokios išraiškos... Suprantu, kad aš „svaigstu“, ir mamos mane supras. Turbūt niekas kitas taip nepastebi savo vaiko mimikų, džiaugsmų, tų per žiemą subrendusių ir pavasarį sprogte išsprogusių sparnų, kaip mamos! Na, taip, ir tėčiai, ir seneliai, ir mylinčios tetos bei dėdės, ir dar kitų vaikų mamos, su šypsenom pasitinkančios visus kiemo naujokus... Taip, tuose kiemuose, kuriuose žaidžia vaikai, - telpa ištisas pasaulis. Tai lyg Stebuklų šalis, kur pasakos persipina su tikrove, kur pelenės jau seniai virto princesėmis, karalienėmis, ir dabar pačios augina mažuosius princus bei princeses. Tai pasaulis, kur visi aplūžę ar „nutąsyti“ žaislai turi savo istoriją, nuglostytus, nuverktus ir nubučiuotus šonus... Tai pasaulis, kur visi žaislų turėtojai turi sparnus... Ir maži, ir dideli. Ir net jei kartais tuos sparnus kažkas apkarpo, aplamdo, galiausiai jie vis tiek atsigauna, pagavus bent vieno sparnuotojo šypsnį ar panosytės turinį.

Ar pastebėjote, kad visi, kurie dūzgia arčiau smėliadėžių ir kitų panašių vietų, turi sparnus? Ar pastebite, su kokiais sparnais eina mamos, kai šalia jų skriste skraido jų mažos ir nepagaunamos kopijos? O senelių kokie solidūs sparnai, ir kaip jie gražiai skleidžiasi, vos mažieji drugeliai juos aplanko...

Ir sutapk tu man taip - tik ką išsprogdinę savuosius sparnus, išdidžiai žingsniuodami namo sutikome drugelį. Jis meiliai nutūpdavo prieš mus, o mums priartėjus skrido toliau, ir vėl nutūpdavo. Koks džiaugsmas mūsų mažiausiajam, apsuptam mamos ir sesės. Juk tai tikriausiai pats pirmas toks didelis, toks tikras, toks akivaizdus, beveik sąmoningas ir spalvingas drugelis visu gražumu „pusantramečio“ akivaizdoje. Rodės, tą akimirką net ir mes su dukra pabuvome jam sparnais, kad jis galėtų eiti kojomis nesiekdamas žemės... 

Kitą vertus, ar daug vaikų kojomis siekia žemę, kai išgirsta: „Tuoj eisime į lauką!”?