Sekminės prie durų

Rolanos Kunske nuotrauka

Ar tiki, kad Šventoji Dvasia nori tave pripildyti ypatingai?

Šis klausimas suskambo kažkur tolumoj. Prislinkau prie durų ir užėmus kvapą ėmiau klausytis... 

Ar nori, kad Šventoji Dvasia pripildytų tave ypatingai?

Dabar šis klausimas taip aiškiai suskambo širdyje, kad stovėti prie durų pasirodė kvaila.

Kaip labai nori, kad Šventoji Dvasia pripildytų tave?
Atrodė, šis klausimas vėl suskambo kažkur toli, gal net laiptinėje. Pribėgau prie durų, pridėjus ausį klausiausi.

O mintyse iškilo Joelio pranašystė: Paskutinėmis dienomis, - sako Dievas, - Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus. Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios, ir jie pranašaus. (Apd 2, 17-18)

Taip, Viešpatie, tikrai noriu, kad Tavo Dvasia pripildytų mane. Kad Tavo Dvasia gyventų ne tik manyje, bet būtų ir ant manęs. 

Kad galėčiau pranašauti - tai yra matyti taip, kaip Tu matai. 

Kad galėčiau patarnauti žmonėms - tai yra mylėti juos taip, kaip Tu myli. 

Kad gyvenčiau šventai ir regėčiau Tave, nes nieko nėra brangiau ir geriau, kaip mylėti, jausti, regėti ir ragauti Tave, Viešpatie...

Viešpats nuvedė prie upės ir ėmiau godžiai bristi gilyn. Jėzaus gyvenimas... Jėzaus daromi stebuklai, darbai, pasakyti žodžiai. Visuomet laiku ir vietoje. Visuomet keičiantys ir įkvepiantys. Visuomet pilni gyvenimo.

Dievo žodžio upė. Kaip gera, kai Šventoji Dvasia atveria Dievo žodį. Kai Šventoji Dvasia atskleidžia paties Jėzaus paveikslą ir gyvenimą... Kai Šventoji Dvasia ima veikti čia ir dabar. Kai įkvepia tave maldoms ir tavo gyvenime ima vykti neįtikėtini, antgamtiniai dalykai.

Šventoji Dvasia, pripildyk mane, keisk, mokyk ir vesk... „Išversk“ man Dievo žodį į tą „kalbą“, kurią tegaliu suprasti, nes juk taip dažnai nieko nesuprantu. Man atrodo, kad stebuklai vyko vakar, o Tu sakai, kad jie tikrai vyksta ir gali vykti šiandien bei rytoj.
--

Ar tu nepametei Jėzaus? Ar Jis yra gyvas tavo širdyje - Asmuo, Viešpats, Gyvenimo šaltinis? Ar tu girdį Jo balsą? Ar klausai Jo? 

Ateik prie Dievo žodžio upės: atsiversk Šventąjį Raštą ir prašyk, kad Šventoji Dvasia kalbėtų ir vestų tave. Skaityk, mąstyk, godžiai ieškok... Lyg paslėpto lobio. Ką atrasi? Jėzų. Tu atrasi brangiausią turtą - viltį, gyvenimą, tikėjimą teikiantį, ir tikrai tau kalbantį Jėzų. Amen.

Yra laikas

Rolanos Kunske nuotrauka

Yra laikas mano gyvenime, mano kasdienybėje, kuris tampa ypatingu, išskirtiniu. Tai laikas, kurio laukiu,  valanda, kurios ilgiuosi. Toks trapus, bet amžinybe dvelkiantis metas. Metas, kai atidedu visus savo pasiekimus, tačiau susirenku savo pralaimėjimus, liūdesį ir džiaugsmą, metas, kai ateinu tokia, kokia esu, ir nešu viską, kas tuo metu many gyva, svarbu, ką dovanojo gyvenimo verpetai.


Taip, tai - ypatingas laikas, kai tikrai žinau, kad nesu viena. Laikas, kai mano širdis, protas, dvasia yra sujaudinti, nes žinau - įvyks (ir vyksta) kažkas nepaprasto, ypatingo, nepakartojamo. Nors tai vyksta ir gali vykti vėl ir vėl, tačiau tai niekuomet nebūna taip pat, ir aš tuo stebiuosi.

Tai neabejotinai pats svarbiausias laikas. Nors visa kita - kasdieniai įsipareigojimai, dėmesys aplinkiniams, artimiesiems, vaikams, rūpestis jais - taip pat be galo svarbu, vis dėl to TAS laikas yra pats ypatingiausias, išskirtinis. Šis ypatingas laikas tarsi kelio tiesimas - kelio, kuriuo netrukus eisiu. Juo žengs mano siela, vėliau jį pasieks ir mano kojos. Mano egzistencija įprasminama tik šiame kelyje. Jame, žinau, turėsiu keistis aš, turėsiu priimti ir nugalėti įvairius iššūkius. Šiame kelyje klausimų bus daugiau nei atsakymų, tačiau TUO ypatingu laiku aš nurimstu... Mano klaustukai išsitiesia, lieka daugtaškiai, kableliai, šauktukai. Nes TUO laiku man dovanojama ramybė, aš semiu iš ramybės Šaltinio. Šaltinio, kuris niekuomet neišsenka. Šaltinio, kuris visuomet manęs laukia, net ilgisi manęs ir mane myli. Šis Šaltinis - ypatingas: jo kairėje yra turtai ir garbė, dešinėje - ilgas amžius (Pat 3, 16). Šio Šaltinio akivaizdoje ir tik Jo dėka tirpsta mano skurdas ir atgimsta tikrasis skurdas - tas, kuris verčia mane trokšti, ieškoti, eiti, belsti, prašyti... Šis Šaltinis to ir laukia, Jis nuolat mane kviečia... Eidama prie šio Šaltinio, jaučiuosi lyg ta našlė iš Sareptos, - kiek pajėgsiu indų atsinešti, tiek Jis ir pripildys. Mano širdis keičiasi, keičiuosi ir aš pati, vos tik Šaltinis pripildo mane vėl ir vėl.

Taip, šis Šaltinis trokšte trokšta mane pripildyti. Jis pils ir duos tiek, kiek aš pajėgsiu priimti, kiek tik trokšiu. Jis vis duos ir duos, lauks, kol viską sugersiu, ir vėl duos... 

Tuo ypatingu laiku prie Šaltinio aš ilsiuosi, geriu iš Jo, semiuos iš Jo, plaunuosi kasdienybės užneštas dulkes nuo savo sielos... Šaltinio vanduo vėl ir vėl mane apvalo, atgaivina, užgydo žaizdas... Suprantu, kad be Šaltinio esu niekas, kad nieko negaliu ir nieko nemoku, nesugebu. Nors kartais norėčiau sugebėti, parodyti Šaltiniui, kiek daug galiu. Bet vos prie Jo priartėju, suprantu savo nuogumą, išdidumo beprotybę, kūno skurdą ir vargą. Tik Šaltinio akivaizdoje tai manęs nesugniuždo, bet suteikia sparnus. Po to ypatingo laiko prie Šaltinio esu kitokia... Pavyzdžiui, netikėtai pačiai sau tampu jautresnė ir dėmesingesnė visiems, kuriuos sutinku.

Tad klausimas toks natūralus ir paprastas, bet neprastas: kodėl prie to Šaltinio ateinu taip retai? Kodėl taip dažnai leidžiu, kad Šaltinis būtų pats sau vienas, o aš toliau klaidžioju savo pačios labirintuose, lyg to Šaltinio nė nebūtų... Savo akyse pasirodau nemažai galinti, regis, turiu ir kuo pasididžiuoti ar pasigėrėti - taip galvoju būdama toli nuo Šaltinio... Labai toli. O dangau! Kaip aš trokštu, kad Šaltinis nuplautų mane nuo... savęs pačios ir atvertų manyje dieviškąją prigimtį.

Juk tas Šaltinis yra Asmuo. Beprotiškai mane mylintis, laukiantis manęs, trokštantis kalbėtis ir kalbėti man... 

Ar pastebėjai, kad Šaltinis čiurlena čia pat, tavo širdyje?..