Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. liepos 26 d., antradienis

Diskusija. Apie meilę įgyvendinančią tarnystę ir kt. (ne tik moterų) klausimais

Po mano straipsnio bernardinai.lt "Moterys vadovės. Ką Šv.Raštas kalba apie tai" - išsirutuliojo diskusija. Gavau atsakomąjį straipsnį (jį galima perskaityti http://www.bernardinai.lt/). Pratęsiau diskusiją, kviečiu paskaityti.

---

Dėkoju gerbiamai Monikai Kareniauskaitei už pateiktas įdomias mintis ir įžvalgas straipsnyje: Apie moters padėtį krikščioniškojoje kultūroje. Nuo antikos iki feminizmo.
Norėčiau pratęsti diskusiją ir atsakyti į kai kuriuos teiginius, išsakytus gerbiamos autorės straipsnyje.

Dėl kultūrinio-istorinio konteksto

Be jokios abejonės, turiu sutikti su gerbiama autore, kad būtina atsižvelgti į kultūrinį (bei istorinį) kontekstą, nagrinėjant Šventąjį Raštą. Rašydama savo straipsnį šio konteksto neplėtojau.

Šaunu, kad gerbiama autorė užpildė mano galimas straipsnio spragas. Tačiau dabar, kai kultūrinis ir istorinis kontekstai autorės yra šiek tiek išplėtoti, norėčiau pabrėžti, kad kaip tik kultūrinis kontekstas ir verčia mus labiau, o ne mažiau įsižiūrėti į Bibliją, pripažįstant jos autoritetą, o ne suteikiant jai vien „epizodinį“ vaidmenį.

Kitu atveju yra pavojus atitolti (ir) nuo Katalikų Bažnyčios mokymo bei pasiduoti sekuliariam liberalizmui. Tai reikštų ir atitolimą nuo bendrųjų Šventojo Rašto principų, mūsų Viešpaties mokymo.

Gerbiama autorė perteikia mano mintį, kad „pagal biblinę tradiciją, moteriai tenka antraeilis, vyro padėjėjos vaidmuo“ bei priduria, kad „Šventajame Rašte moteris išties groja antruoju smuiku“ [-M.K. mintis]. Norėčiau patikslinti, kad savo straipsniu norėjau parodyti ne vien antraeilį moters vaidmenį, bet kaip tik išryškinti ir pasitaikantį pirmaeilį – tai liudija ir parodo, jog Viešpats gali pašaukti ir moteris būti vadovėmis. Maža to, – atkreipdama dėmesį į tokią moters galimą (o ne negalimą) padėtį norėjau parodyti, kad net jei tuometinėje išties patriarchalinėje visuomenėje buvo vadovaujančių moterų, tuo labiau dabar, pasiekus išsilavinimo aukštumų bei įgyvendinus pažangias idėjas, tai neturėtų mūsų stebinti ar versti gūžčioti pečiais. Tad šiuo klausimu nematau prieštaravimo tarp kai kurių teiginių, kuriuos išdėstome moterų klausimais su gerbiama Monika Kareniauskaite.

Taip pat gerbiama autorė teigia: „Tačiau, pasak katalikiškosios Biblijos interpretacijos, pasaulyje, kaip ir lyčių vaidmenyse, daugelis dalykų yra iškreipti, tikrovė – sujaukta gimtosios nuodėmės. Lyčių nelygybė – greičiau nuodėmės, Adomo ir Ievos nuopuolio padarinys, o ne prigimtinė tikrovė. Nes pradžioje Dievas sukūrė Žmogų – kaip Vyrą ir Moterį. Beje, garsusis pavyzdys apie Ievos gimimą iš Adomo šonkaulio, pasak biblistų, iš tiesų reiškia ne moters pavergimą ar menkesnę padėtį, bet, atvirkščiai, – lygybę su vyru. Ne veltui kai kuriose senosiose kultūrose net paveldėjimas vykdavo pagal moteriškąją liniją.“

Su Bažnyčios tradicijos interpretacija sutinku, tačiau noriu pabrėžti, kad Šventasis Raštas, kuriame aprašytas žmogaus Nuopuolis, jo padariniai, atveria ir Dievo Apvaizdos sprendimo būdą: Kristaus – Dievo sūnaus – Išperkamąją auką. Taigi nuostatai, kuriuos jame skaitome, yra skirti mokytis suvaldyti mūsų nuodėmingą prigimtį, ją pažaboti ir paskatinti gyventi Kristaus Dvasioje, žvelgiant į Jį kaip į pavyzdį. Nedrįsčiau teigti, kad Šventasis Raštas nepakankamai aiškina prigimtinės nuodėmės padarinius arba per mažai moko suvaldyti mūsų kūniškąją prigimtį. O dėl biblistų teiginių ir kitų kultūrų nenorėčiau dabar plėstis, tik paminėsiu, kad ir pačių biblistų įžvalgos neretai skiriasi, kaip ir įvairių kultūrų patirtis. Tai tik patvirtina įsižiūrėjimo į biblinius principus (ne vien atskirus teiginius, o brėžiamą vientisą tiesos giją) svarbą – nes ne kitų žmonių, tautų, kultūrų patirtis, o Šventasis Raštas mums brėžia pavyzdį, pagal kurį turėtume gyventi. Tai ir yra Viešpaties žodžio unikalumas – nekintanti ir pritaikoma tiesa visais laikmečiais (tinkamai suvokta ir pritaikyta ji nereikš anachronizmo). Be jokios abejonės, daugelis patirčių praplečia mūsų nuovoką, tačiau ji neturėtų mūsų atitolinti nuo tiesos, apreikštos Biblijoje.

Savo straipsnyje gerbiama autorė teigia, kad „...tiesiogiai perimti Biblijoje atsispindinčias tuometinių žmonių gyvenimo realijas, tuo labiau taikyti jas šiandieniame pasaulyje kaip neginčijamas elgesio normas yra mažų mažiausiai anachronizmas.“

Sutinku, kad tiesioginis perėmimas tuometinių realijų reikštų prasilenkimą su sveiku protu ir savo mintimis tokio prasilenkimo (sąmoningai) neskatinau. Kitą vertus, vėlgi noriu atkreipti dėmesį, kad Biblija mus moko tam tikrų nuostatų ir principų, kurie, keičiantis istoriniam ir kultūriniam kontekstui, lieka nepakitę. Tikrai nemanau, kad turėtume ją pritaikyti tiesiogiai, su visomis anų dienų tradicijomis ir papročiais (nors būtent ir todėl turime įsižiūrėti, kokiame ir anuometiniame kontekste skambėjo Viešpaties pamokymai ir kaip jie buvo pritaikyti, kad darytume prielaidas kaip tą pačią tiesos šerdį pritaikyti savo gyvenimuose, jau kitame laikmetyje ir kontekste).

Tarnystei įkvepia meilė

Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad krikščionybės esmė – perkeista širdis. Kuo skiriasi tikintysis nuo netikinčiojo? Jų siekiai, nuostatos bei vertybės yra skirtingi, nors neretai gali ir supanašėti. Tačiau tikintysis pirmiausia siekia gyventi Dievo akivaizdoje ir Jam patikti. Jo siekinys – mylėti Dievą visa savo širdimi, visomis jėgomis, o savo artimą – kaip save patį. Tikintysis suvokia, kad Dievas mato ne tik jo darbus, bet ir širdies nuostatas, motyvus. Todėl, net jei ir yra tokia galimybė, kad tikintysis tarnautų iš savanaudiškų paskatų, – sekdamas Kristumi jis greičiausiai suvoks, jog tokia (savanaudiška) tarnystė Dievui nepriimtina. O kokia priimtina? Ta, kuri gimsta iš meilės.
Tačiau kai kalbame apie meilę – nemanau, kad yra teisinga ją supriešinti su tarnyste ar tarno sąvoka, nes būtent meilė yra jos įkvėpimas bei šaltinis. Kitu atveju mus perspėja apaštalo Jono žodžiai: „Mano vaikeliai, nemylėkite liežuviu ar žodžiu, bet darbu ir tiesa“ (1Jn 3, 18).

Taigi Šventasis Raštas nesupriešina tarnystės ir meilės, atvirkščiai – šias patirtis sujungia. Tik toji tarnystė yra priimtina, kuri gimsta iš meilės (anot apaštalo Pauliaus, jei jis neturėtų meilės, bet nuveiktų gausybę darbų – būtų niekas), ir tik toji meilė laikoma tikra, kuri pasireiškia tiek darbais, tiek tam tikrais būdo bruožais, subrandintais vaisiais (1 Kor 13, Gal 5).

Tad metaforiškas tarno ir šeimininko santykis nebūtinai naikina meilės santykį, kaip teigia gerbiama autorė, jei tik, žinoma, teisingai suvokiame tą santykį. Sakyčiau, remiantis Šventojo Rašto principais tarno ir šeimininko santykis paremtas kaip tik meile, nes gera tarnystė gimsta iš meilės šeimininkui, kaip kad žmonos tarnystė vyrui ir atvirkščiai. Būtent meilė įkvepia gerai, atsidavusiai tarnystei. Maža to – suvokimas, kas yra šeimininkas (Kristaus palyginimuose apie tarną ir šeimininką parodoma į žmogaus ir Dievo santykius tam tikru aspektu), teikia tarnui didžiulį pasitenkinimą ir džiaugsmą, jog buvo palaikytas kaip vertas patarnauti. Geras tarnas nesuvokia savo padėties kaip pažeminimo, o suvokia ją kaip duotybę, dovaną, malonę. Toks žmogus gali užimti ir labai aukštą padėtį visuomenėje, tačiau, būdamas tikintysis, jis regi save ne tik kaip Dievo vaiką, Kristaus mokinį, bet ir tarną – Viešpaties tarną, ir nesvarbu, ar tai būtų vyras, ar moteris. O tai reiškia ir tuo, kuris pašauktas patarnauti aplinkiniams. (Štai ir popiežiaus vienas titulų yra – Dievo tarnų tarnas.)

Apie primestą tapatybę ir laisvę

Gerbiama autorė taip pat teigia, kad „nesuvokta, neįsisąmoninta ir nereflektuota, primesta tapatybė – baisiausia, kas gali nutikti kiekvienam žmogiškajam asmeniui. Nes taip yra pasikėsinama į patį brangiausią Dievo žmogui suteiktą turtą – Laisvę.“ Iš dalies sutinku su šiuo teiginiu, tačiau dėl autorės pateikto labiau neigiamo tarno sąvokos suvokimo konteksto galėčiau teigti, jog būtent nesuprasta tarno sąvoka ir veda prie požiūrio, kad būti tarnu – tai žeminama padėtis, besikėsinanti į žmogaus laisvę, orumą. Anaiptol. Pats Kristus plaudamas mokiniams kojas parodė, kad taip nėra. Be to, Jis sakė: „Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas, ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 26–27). (Galima būtų kelti klausimus, ar pats Viešpats čia neskatina nelygybės, vergystės?.. Akivaizdu, kad Jis skatina turėti patarnaujančią širdį. O patarnaujantis žmogus Viešpaties akyse tampa didžiausias – ar ir tai nelygybė, su kuria reikėtų kovoti? Tad, matyt, kalbame apie skirtingas lygybės-nelygybės sampratas.)

Ir jei kalbame apie pasikėsinimą į žmogaus laisvę, norėčiau pacituoti apaštalo Pauliaus žodžius: „Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems“ (Gal 5, 13). Akivaizdu, kad negalime Dievo suteikta laisve pateisinti savo nenoro patarnauti, nors, kita vertus, išties turime teisę rinktis – gyventi dėl savęs ar dėl Viešpaties ir savo artimo. Adomas su Ieva taip pat turėjo laisvę rinktis tarp to, ką jiems kalbėjo Dievas, ir to, ką pasiūlė gundytojas. Taigi, pats Dievas, suteikęs pasirinkimo laisvę, į tą laisvę „nesikėsina“.

Apibendrindama noriu pasakyti, kad tarnystė nepaneigia meilės, nesunaikina meilės santykio, o jį įgyvendina. Jei, žinoma, toji tarnystė kyla iš meilės.

Neabejotinai Viešpats mus kviečia meilės santykiui, tačiau suradę ir išgyvendami, suvokdami šį santykį anksčiau ar vėliau tapsime Jo tarnais, nes trokšime aukoti savo gyvenimus dėl Jo, kaip kad Jis pasiaukojo dėl mūsų.

Apie tariamą „trečiąjį vaidmenį“

Sutinku, kad tam tikras vaidmuo turi būti atrastas, o ne primestas. Vėlgi Biblija taip pat mums jo neprimeta, o moko atrasti, suprasti. Tačiau negaliu sutikti su gerbiamos autorės teiginiu: „Ir kad moteris, tapdama žmona ir motina, kartu neprisiimtų ir trečiojo – vyro tarnaitės – vaidmens. Tarno ir šeimininko santykis naikina meilės santykį. O mes juk žinome – kur nėra Meilės, ten nelieka ir Jo.“

Kaip jau minėjau, tarno ir šeimininko santykis nebūtinai naikina meilės santykį, jei tas santykis yra tinkamai suvoktas, o tarnas patarnauja iš meilės savo šeimininkui. Taip pat negaliu sutikti su „tarno-šeimininko“ sąvokos perkėlimu į vyro ir moters santykius bei su iš to suformuluotu teiginiu apie neva trečiąjį – vyro tarnaitės –  vaidmenį. Pirmiausia šiuo teigimu, manyčiau, suteikiama neigiama reikšmė tarno ar tarnystės, patarnavimo sąvokai. Ką noriu pasakyti? Tai, jog moteris tikrai neateina į šeimą kaip pasamdyta tarnaitė, atliekanti visus buities ir kitokius darbus. Moteris (ir vyras) ateina į santuoką iš meilės. Tame meilės santykyje gimsta moters, kaip žmonos, vaidmuo, vėliau, gimus kūdikiui, – kaip motinos. Ar motinos nuolatinį rūpinimąsi vaikeliu galėtume pavadinti vaiko (lyg pasamdytos) tarnaitės padėtimi? Sveikas protas mums byloja, kad patarnavimas vaikui – tai natūralus veiksmas, kylantis iš meilės. Tad net jei ji išoriškai galėtų būti panaši į pasamdytą auklę, ji nėra auklė. Arba – ne tik auklė. Taigi kai kalbame apie moters patarnavimą šeimoje, neįvardyčiau to kaip trečio – vyro tarnaitės (ar vaiko tarnaitės) vaidmens. Veikiau tai virsmas gera žmona, kaip ir gera motina ir t. t. Tarnystei pašaukta ne vien moteris, bet ir vyras. Visi pašaukti „patarnauti vieni kitiems“ (Gal 5, 13). Visi pašaukti laikyti „vienas kitą aukštesniu už save“ (Fil 2, 1),  tad jei moteris šitaip gerbia ir savo sutuoktinį ir jam patarnauja – ji išpildo Viešpaties žodį. Pridursiu, kad Biblijoje nerasime sąvokos, jog žmona turi suvokti save kaip vyro tarnaitę. Tačiau ji skatinama suvokti save kaip vyro pagalbininkę, kuri, beje, padeda ne tik savo sutuoktiniui, bet ir apskritai pasižymi gerais darbais, svetingumu, karitatyvine veikla ir t. t. (1 Timot 5 sk.). Tad piešiamas moters paveikslas Biblijoje akivaizdžiai „peržengia“ šeimos ribas.
Taigi moters tarnystė šeimoje kyla ne iš dar vieno, trečiojo vaidmens prisiėmimo, o iš meilės, kurią palydi darbai. Taip pat ji kyla ir iš Kristaus pavyzdžio – nes Jis moko visus mus nuolankiai patarnauti. Ir ši tarnystė mūsų nežemina, o, atvirkščiai, išaukština Dievo akyse. Be to, tokia tarnystė laimina šalia esančius ir juos praturtina.

Dar kartą dėl lyčių lygybės

Vyrų ir moterų lyčių lygybės klausimo nenorėčiau plėsti, nes nesu pakankamai gerai susipažinusi su Katalikų bažnyčios mokymu šiuo klausimu. Galbūt kas nors iš teologų įsitrauks į diskusiją ir šias mintis išplėtos. Išties neabejoju, kad ir vyras, ir moteris – yra brangūs ir kilnūs Dievo kūriniai, kaip teigia ir psalmininkas: „<... kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai. Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai <...>“ (Ps 8, 4–6).

**

Manau, kad mano straipsniuose išdėstytos mintys nepaneigia Katalikų Bažnyčios mokymo lygybės klausimais, bet, mano galva, padeda jį išpildyti. Nuolankumo ir patarnavimo (kylančių iš meilės) nuostatų mus moko Šventasis Raštas – ne tik moteris, bet ir vyrus. Atkreipiau dėmesį savo ankstesniame straipsnyje, kad moterims daugiau būdingi gailestingumo darbai, karitatyvinė veikla – greičiausiai tai natūraliai siejasi su moteriška prigimtimi: atjauta, švelnus patarnavimas ir t. t., nors nebūtinai. Skatinau įsižiūrėti į Kristaus pavyzdį – kaip kad Viešpaties motina Marija teigė: „Štai aš nuolanki Tavo tarnaitė, tebūnie man pagal Tavo žodį“ – manau, kad taip moters tarnystė Dievui gali reikštis kasdienėje jos veikloje. Tikinti moteris greičiausiai sieks gyventi Dievo akivaizdoje ir daryti gera kitiems iš širdies kaip Viešpačiui. Taigi ir savo sutuoktiniui.

Pridursiu, kad patarnavimas šeimoje bei vyro autoriteto pripažinimas man padeda lavinti tas savybes, kurių siekti mokė Viešpats Jėzus. Nors, tiesa, nesu savo sutuoktinio raginama ar „spaudžiama“ pripažinti didesnį jo autoritetą – tai mano savanoriškas pasirinkimas, nė kiek nesumenkinantis mano, kaip moters, vertės ar padėties (nei mano pačios, nei žmonių nei, esu tikra, Dievo akyse).

**

Dar kartą dėkoju autorei už priminimą, kad aiškinant(is) Bibliją svarbu nepamiršti kultūrinio-istorinio konteksto. Regis, su gerbiama autore laikomės tos pačios nuomonės, jog moters veikla neapsiriboja vien šeima. Maža to, Rašto Sukūrimo ir Atpirkimo istorija ją netgi skatina reikštis bei patarnauti plačiau – tomis dovanomis, kurias ji savyje atranda tiek išsilavinimo, tiek, pridursiu, bendrystės su Dievu dėka.

Bernardinai.lt

2011 m. liepos 23 d., šeštadienis

-

"Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams" (Titui 2, 14)

2011 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Pasiuntiniai

Prieš kurį laiką į mano namus pasibeldė du... kaip čia pasakius. Jei pasakysiu jaunuoliai – pagalvosite, kad jie iš kokios savanorių organizacijos.
Jei pasakysiu – jauni vyrai, paklausite, ar nebuvo baisu pačiai įsileisti juos į savo namus.
Tačiau išties – vienas jų jaunesnis, kitas – vyresnis. Dievo pasiuntiniai. Ne ne, aš tikrai nekvanktelėjau. Tuoj viską paaiškinsiu.

Jie tiesiog atėjo ir pasakė, kad nuo šiol gyvens mano namuose ir sekios mane visur, kur tik eisiu.
Žinodama, jog tai Dievo pasiuntiniai, nė kiek neišsigandau. Tik gūžtelėjau pečiais – ką jie nori man pasakyti?

Bendravimas su jais užbūrė. Broliai daug pasakojo apie save – ir nesuprantu kaip, tačiau kiekviename jų pasakojime matydavau save...

Kai jaunesnis imdavo pasakoti, kaip jis paliko savo tėvo namus, kaip išprašė savo turto dalį, kaip ją švaistė grimzdamas vis giliau į nuodėmės bedugnę – man verdavo širdį. Visai ne todėl, kad jam teko visa tai patirti ir kiekvieną kartą su dideliu apgailestavimu pasakoti, kaip buvo... Bet todėl, kad kiekvieną kartą jo patirtis man bylodavo apie mane.
Apie mano nuodėmę. Nuodėmes. Nuodėmėles. Nuodėmiukes. Nuodėmytes. Dideles, tikrai nemenkas nuodėmes.
Kai pagalvoji – ta jos didenybė neva saldybė Nuodėmė. Ji ateina kaip sumani vijoklė, o palieka skausmą, širdgėlą, nusivylimą, nerimą, kaltę, vienatvę, abejones... Ir visa ši „puokštė“ tave palieka ne taip greitai, kaip norėtum paskui, su ja pasibičiuliavęs.

Kodėl tu man vėl ir vėl visa tai pasakoji, kartą paklausiau. O jis man nusišypsojo.

Vėliau man ėmė patikti jo klausytis... Keista, bet ta istorija, kaip jis paniekino ir tolo nuo savo tėvo, šeimos, kaip pasiekė visišką dugną – ta istorija, rodos, lyg magnetas pritraukdavo buvimą To, Kuris siuntė juos pas mane. Artumą. Tokį laukiamą, trokštamą. Lyg tame artume Jis norėtų man kažką pasakyti.
Anksčiau galvodavau, kad toks artumas pasiekiamas tik maldoje, pasislėpus kur nors šventoje vietoje.
O dabar – pačiame dugne...

Širdį veriantys susitikimai. Po kojomis jaučiant nuo nuodėmės perdžiūvusį dugną. Nė gyvybės ženklo ten, tame dugne.

Net ir verdant vaikui košę, vėliau keičiant „kvapniąsias“ sauskelnes klausaus to pasakojimo ir jaučiu – Jis čia.
Jo buvimas lyg vanduo sunkiasi per visus mano širdies labirintus... Kai istorija pasiekdavo kulminaciją – grįžimas namo, tėvo glėbys, geriausias rūbas, puota – tas buvimas semte apsemdavo.

Ir tuo metu, rodės, kai tuoj tuoj pritrūks oro, prabildavo vyresnysis.
Vos jam pravėrus burną pajusdavau žemę po kojomis. Aha, saugu. Neturėčiau paskęsti.
Kaip gerai, kad jie dviese.

Kartais jie abu imdavo pokštauti, net gi traukti per dantį vienas kitą. Mačiau pačius tikriausius brolius – labai skirtingus, bet taip mylinčius vienas kitą. Man užimdavo kvapą, kai jie imdavo kalbėti apie savo tėvą. Jų balsuose jausdavau didžiulę pagarbą, o tuo pačiu – skleidžiamą saugumo pojūtį. Ir dėkingumą. Abu jautėsi – ir buvo – itin mylimi. Abu apgailestavo, kad ne visuomet tai suvokė, kad buvo paniekinę savo tėvą ir vienas kitą. Bet tai jau jų praeitis, nors dažnam iš mūsų – dabartis.

Ilgainiui ėmiau pastebėti, kad kaimynai į mane šnairuoja.
Kartą išdrįsau ir paklausiau: kodėl šnairuojate, ką matote?

Matome, kaip tu šypsaisi, ir kaip tviska tavo rūbai. Iš kur gavai šitą „paddielką“? Neužsimiršk ir neapsimetinėk! Mes žinome apie tavo nuodėmes!

Akimirką nieko nesupratau. Tik vėliau susivokiau, kad tuos pasiuntinius jie mato kitaip. Ir mane mato kitaip, nei tie pasiuntiniai.

Išties, jaunėlis man dovanojo Rūbą, kurį jam paliko jo tėvas. Tiesiog taip – ėmė ir atidavė. Sako, panešiosi, tada vyrui duok. Rūbas nenusidėvi, pridūrė.
Vyresnysis kažkokiu paslaptingu būdu įskiepijo pareigos ir atsakomybės jausmą. Kaip to ženklą padovanojo man žiedą. Laukiau, kada pasakys, jog panešiočiau ir paskui duočiau vyrui.
Jis tik nusišypsojo ir pasakė – tavo vyras seniai tokį turi.
Iš tikro jis teisus. Lyg pažinotų mano vyrą...

Paklausiau, ar jie aplankys ir kaimynus.

Taip, atsakė, bet dar ne dabar.

Mano brolio apsilankymas ne visiems malonus, ėmė aiškinti vyresnėlis, tam turi ateiti laikas.
Mat ne kiekvienas yra pasiruošęs pažvelgti į Palaidūno sielos veidrodį. Dažnai jame pernelyg netikėtai (ir skausmingai) sušmėžuoja paties žvelgiančiojo atvaizdas...

Tačiau yra tie, kurie laukte laukia mūsų, švelniai prabilo Palaidūnas. Pirmiausia pas juos ir keliausime.

Atsisveikinome. Vieną akimirką pastebėjau, kad Palaidūnas turi tą patį rūbą, kurį padovanojo man. Nusišypsojau. Suvokiau, kad kiekvieną kartą, kai jis atiduoda savo rūbą kitiems, Tėvas vėl jį aprengia...
Uždarius duris nusijuokiau – jau mačiau, kaip atiduosiu šį rūbą vyrui, o paskui būsiu apdovanota nauju.

Ir čia pat nugrimzdau į apmąstymus...
Vaikas užmigo, galėjau melstis toliau.

Viešpatie, padėk man pamatyti tuos, kurie kenčia stingdantį kaltės šaltį.

„Buvau nuogas, ir Mane aprengėte...“ – skamba širdy, lyg svajonė.

2011 m. liepos 4 d., pirmadienis

1 Psalmė

Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai,
nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais,
bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą
dieną ir naktį.
Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atejus,
duoda derlių ir jo lapai nevysta;
ką jis bedarytų, jam sekasi.
Ne tokie yra bedieviai. Jie kaip pelai, sklaidomi vėjo.
Todėl teisme neišstovės bedieviai, nė nusidėjėliai teisiųjų susirinkime.
Nes Viešpats žino teisiojo kelią, o bedievių kelias pražus.