Daugelis turime vienokią ar kitokią tikėjimo patirtį. Pateikti teiginiai - tik mano asmeninės patirties apmąstymas bei noras tinkamai įvertinti tikėjimą kaip dovaną, galimybę, Dievo duotybę.  Biblijoje ne kartą skaitome raginimus tikėti, matome joje įkvepiančius tikėjimo pavyzdžius. Prisiminkime, kad mūsų tikėjimo pradininkas ir atbaigėjas yra Viešpats Jėzus (Hbr 12, 2), ir kad „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Hebr 11, 6). Būkime dėkingi, kad Jis pasėjo mumyse tikėjimo grūdą, kurį mums belieka puoselėt, pasiliekant Jame: „Taigi tikėjimas - iš klausymo, klausymas - iš Dievo žodžio“ (Rom 10, 17)
Tikėjimas visuomet yra pliusas, o netikėjimas visuomet yra minusas.

Tikėjimas atveria gyvenimą, o netikėjimas jį susiaurina.

Tikėjimas atgaivina ir padrąsina, o netikėjimas verčia susigūžti.

Tikėdami dėkojame, netikėdami - murmame.

Tikėjimas atsuka veidą Viešpačiui, netikėjimas - nugarą.

Tikėjimas atsuka kitą skruostą, netikėjimas - kumštį.

Tikėjimas atgaivina sielą, netikėjimas - vargina.

Tikėjimas eina atleidimo keliu, netikėjimas - keršto.

Tikėjimas yra tik ėjimas, o netikėjimas - netikęs ėjimas.

Geriau silpnas ir trapus tikėjimas nei tvirtas netikėjimas.

Būna, kad silpnas netikėjimas nuteikia viltingiau, nei silpnas tikėjimas.

Tikėdami matome tai, kas nematoma, netikėdami - tik tai kas matoma. Taigi, tikėdami matome kur kas daugiau, plačiau ir giliau, nei netikėdami.

Tikėjimas skatina mus keistis, netikėjimas - keisti kitus.

Tikėdami įkvepiame ir praturtiname kitus, netikėdami - pirmiausiai sau siekiame naudos.

Tikėjimas mus skatina visų pirma ieškoti Dievo Karalystės ir Jo teisumo, netikėjimas - rūpintis žemiškais dalykais.

Tikėjimas moko gerumo, dosnumo, atjautos. Netikėjimas - pirmiausiai pasirūpinti savimi.

Tikėjimas moko užleisti vietą kitam, netikėjimas toleruoja lipimą „per kitų galvas“.

Tikėjimas veda tobulumo link, skatina sekti Kristaus pavyzdžiu - aukotis dėl kitų, netikėjimas - aukoti kitus dėl savęs.

Tikėjimas šlovina nuolankumą, netikėjimas - išdidumą.

Tikėjimas pripažįsta Dievo ir Jo žodžio autoritetą, netikėjimo autoritetas - savo paties nuomonė.

Tikėjimą reikia puoselėti, o netikėjimas veši savaime.

Tikėjimas veda artyn Viešpaties, netikėjimas - tolyn nuo Jo.

Tikėjimui gyvybiškai svarbus sąžiningumas, netikėjimui dažnai priimtinas melas.

Tikėjimas remiasi Dievu, netikėjimas - tik savimi.

Tikėjimas veda šventumo link, netikėjimas - toleruoja nuodėmę.

Tikėjimas skatina vykdyti Dievo valią, netikėjimas - savo valią.

Tikėdami viliamės, netikėdami - nusiviliame.

Tikėdami turime ramybę, netikėdami - panikuojame, bijome.

Tikėjimas gerbia ir myli bažnyčią, netikėjimas linkęs ją paniekinti.

Tikėjimas skatina būti romiais, netikėjimas pateisina išdidumą.

Taigi, tikėjimas visuomet yra pliusas, o netikėjimas - minusas...

Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku. Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus (1 Pt 1, 5-7).