Baigiantis metams širdis sprogsta iš dėkingumo...

Dukros (2,7m) besmegenis:) lb linksmas,
sakyčiau:) kas ten kairėj nežinom, gal koks angelas.... :))))

Taip įdomiai žiūriu susiklostė, kad šis, paskutinis pranešimas šiemet čia, blog'e, yra šimtasis :)

Iš tikro tai širdis šiomis dienomis, rodos, sprogsta... Iš dėkingumo. Kai pumpurai sprogsta, iš jų išauga, išsiskleidžia gražūs lapai, o štai kas bus, kai taip sprogsta širdis, nežinau... :)

Esu be galo dėkinga Dievui už šeimą - mylimą žmogų, - kuris pranoko mano visus lūkesčius. Kurio širdis ir garbingumas mane žavi iki širdies gelmių, o tikėjimas įkvepia į Dievo namus eiti su pagarba. Ir dar daug galėčiau apie jį rašyti, bet tai taip asmeniška...

Be galo esu dėkinga Dievui už savo dukrą. Šis saulės zuikutis vieną rytą įkrito į mūsų delnus (tiesa, purptelėjo į šį pasaulį akivaizdžiausiu būdu jau gerokai įsidienojus), ir nors ji būna kaip ta orų prognozė - nepastovi ir kartais tik su pragiedruliais, jos buvimas mūsų gyvenime neįkainuojamas, tai didelė, didelė dovana ir privilegija turėti TOKĮ turtą. Neseniai jos paklausiau (dabar jai 2,7m.), ar ji žino, iš kur atsirado. Įdomiai vaikas atsakė, pati šypsodamasi šelmiškai (taip šypsos kai nežino ir sako maždaug bile ką). Sakau mama tave pagimdė, bet sukūrė Dievas. O ji sako - dar papasakok. Papasakojau, kad Dievas sukūrė žmogų, ir davė jam tokią dovaną - gimdyti vaikus, sukurti kitus žmones (na, teologiškai tiksliau būtų sakyti - prisidėti prie žmogaus atsiradimo šioje žemėje:) - tai dukra atsakė - kaip Kalėdų Senelis davė dovanų. O taip, sakau, tikrai tas Kalėdų Senelis kažkuo panašus į Dievą - kuris turtingas visiems ir Jo "maiše" dovana rasis kiekvienam... Be išimčių. Tik Jo dovanų reikia ieškoti ne po eglute, o savo širdyje, maldos „Tėve mūsų“ „užkulisiuose“... Tuomet pasakojau apie Jėzų, nes dukra prašė dar papasakot. Tada apie tai, kaip vienas iš išgydytų grįžo Jam padėkot už stebuklą ir jau ne juokais sunerimau, kai dukra pasakė baigus man - dar papasakok :). Dar pasakojau ir galvojau, kaip ir ką dar pustrečių metų vaikui suprantamai pasakot... Juk Jėzus sakė - nedrauskite mažutėliams ateiti pas Mane, o ar nedraudžiam, jei jiems nepasakojam apie Jėzų? Juk patys tai keliaujam į bažnyčią, klausomės... O kaip "suorganizuoti" bažnyčią dvimečiui-trimečiui? :)

Na, o tąkart dukra palengvino mano nepasiruošimąJ pagaliau pasakydama - dabar, mama, papasakok apie sraigę.

Juokaudama pagalvoju, kad reikės kada knygą parašyti apie tai, kaip sraigė su skruzdelytė ėjo miegoti :) nes visos tos spontaniškos pasakos prieš miegą baigiasi tuo, kad personažai eina miegoti... Ir tada vaikui tai jau skamba įtikinamai, kad ir jam jau laikas... Nors, pridursiu, pastaruoju metu dažniausiai užmiega klausydama giesmių, o ne pasakų...

--

Esu be galo dėkinga Dievui už visus artimus žmones...Tiek draugus, tiek gimines. Tikrai, lietuvių šeimose dažnai ir nėra tos gražios bendrystės, giminės neretai būna susiskaldžiusios dėl įvairių priežasčių... Bet kaip gera, jei giminėje yra garbingi ir dvasingi žmonės, vertinantys bendrystę, žmogų pirmiausiai, o ne litą. Litų reikia visiems, bet ne visi jį iškelia į pirmą vietą, ačiū Dievui. Nors teko patirti ir skaudžių dalykų, kai dalelė giminės, tikrai brangios širdžiai, atskilo kaip tas ledo luitas ir nuplaukė daryti lito... Apgaudamas, apiplėšdamas tiesiogine ta žodžio prasme mano artimą žmogų, ir dar kone šantažuodamas... Graudu ir liūdna.

Prieš pat Kalėdas būta ir kitokios netekties – kai mirė mano vaikyste kvepiantis žmogus, ir tai buvo taip pat geras priminimas, kad Kalėdos - tai vartai į amžinybę, tai atviras dangus ir angelų giesmės, kurias vieną dieną girdėsim, jei tik tikėsim čia, žemėje... Ir, pagaliau, kaip svarbu TIKĖTI. Kaip svarbu „pasirūpinti“ savo sielos išgelbėjimu... Tik ji yra neįkainuojama, ir kad išpirktum savo sielą, kaip pasakyta vienoje psalmėje, „tiek niekad neturėsi“... Vieną dieną, gyvybei nutrūkus žemėje VISKAS baigiasi. Kas tuomet svarbu? Man svarbiausia atrodo tai, kur žmogus praleis amžinybę... Ar susitaikė su Dievu, ar tikėjo... Juk Jo akivaizdon stosime visi – ir tikintys, ir ne.

Tiesa, liūdina tai, kad kai kuriems žmonėms atrandame laiko tik per jų laidotuves, o kol jie gyvi - niekaip.

Taip, gyvenimas, o tiksliau maloningojo Dievo Apvaizda visiems mums duoda prasmingų pamokų. Visi esame mokomi, ir pamokomi. Visi, be išimčių. Kaip ir apaštalas Paulius sako, Dievas neatsižvelgia į asmenis. Jis teisingas visiems. Ir mes ragaujame tas teisingumo apraiškas vienaip ar kitaip... Jei užkietinam savo širdį, esam mokomi griežčiau, akistatos būna skausmingesnės, bet jei atveriam širdį ir gebam atsiverti ne visuomet maloniai tiesai, žiūrėk, tos pamokos ateina švelnios ar ateina ne tiek pamokos, kiek dovanos, duotybės... Tikrai, anksčiau ar vėliau visi esame pamokomi, visi tarytum stojame prieš lyg ir nematomą teisingumą. Kol pasaulis piktojo pavergtas (anot apaštalo Jono), teisingumas lyg ir anapus kažkur, nedaug jo žemėje besama... Tačiau einant laikui po truputį Viešpats to teisingumo atseiki tikrai kiekvienam...

Taigi, baigiantis metams tiesiog konstatuoju, kad esu be galo dėkinga Dievui už visa, ką Jis duoda, visko ir neišvardinsi tai paprastai (esu rašius "Ačiū, bažnyčia", - tuo str. išreiškiau, kažkiek, padėkos, kurią jaučiu bažnyčiai ir žmonėms, kurie padėjo ir padeda augti Kristuje). Už visa – reiškia ir gera, ir bloga. Viskas tampa duotybe (perfrazuojant apaštalą Paulių) mylintiems, tikintiems Dievą. Tikrai, gyvenimas su Dievu pranoksta mano lūkesčius. Kaip ir prieš daug metų sakiau, taip ir dabar tik galiu pakartoti – niekada nemaniau, kad gyvenimas su Dievu toks kupinas įvairių spalvų. Nesakau, kad tai gyvenimas euforijoje. Tikėjimas neatplėšia nuo gyvenimo realybės, tikrai ne. Tačiau biblinis tikėjimas mato kur kas daugiau – dar Antuanas de Sant Egziuperi sakė, jog yra dalykų, kurie matomi tik širdimi. Manau, tikintys žmonės tai suvokia giliausiai. Ir tikintys žmonės patiria daug sielvartų, bėdų, išmėginimų. Tačiau žinote, kai vieną dieną tave pasiekia paties Dievo paguoda, kai pats Viešpats prisiliečia prie tavo širdies – tuomet tikrai supranti, dėl ko gyveni ir dėl ko apskritai verta gyventi. Vienas Jo prisilietimas keičia absoliučiai viską.

Taigi, tų Jo prisilietimų, aplankymų linkiu mums visiems. Ir skausmuose, ir džiaugsmuose. Visko bus ateinančiais. Svarbu tik būti išmintingiems ir suprasti, kada laikas džiaugtis, o kada verkti, kada laikas apkabinti, o kada susilaikyti nuo apkabinimo, kada laikas rinkti ir t.t...

Viskam savas laikas, anot išmintingojo Ekleziasto, taip pat teigiančio, jog „Jis savo laiku viską puikiai padarė“.

Dievo Apvaizda veikia šioje žemėje, veikia ir mūsų gyvenimuose. Pasitikėkime Dievu!

Eglutė

Eglutė iš dukros piešinių

Nedideliame lapuočių miškelyje pro pernykščius lapus ryžtingai ėmė skverbtis liaunas eglutės stiebelis. Apsidairė mažylė ir sutriko: aplinkui stūksojo dideli, aukšti medžiai, o panašaus į ją – nė vieno. Čia pat augantis didžiulis beržas pastebėjo aukštyn besistiebiančią spygliuotą viršūnėlę.

– Labas, kaip gera čia tave matyti! – sulingavo beržas ir paglostė savo žemiausiomis šakomis mažytę eglutę.
– Tikrai? – nustebo eglutė ir baikščiai pažvelgė aukštyn.
– Žinoma! Kokia tu graži – ir vienintelė tokia mūsų miškelyje. Mes taip seniai svajojome, kad tarp mūsų išaugtų bent vienas spygliuotis!
Eglutė, rodos, net dar labiau ūgtelėjo iš laimės. Juk taip ilgai bijojo prabilti ir pasirodyti visu savo gražumu – galvojo, šaipysis iš jos, atstums, – juk ji kitokia nei visi...

Bet medžiai taip gaiviai sužaliavo, kai tarp jų atsirado ši mažylė. Ir ėmė visi su ja pažindintis, pasakoti visokias istorijas apie medžius, miškus, žvėrelius – kaip įmanydami stengėsi ją visko išmokyti... Atsiradus žaliaskarei, senieji lapuočiai tarytum atjaunėjo, nuolat šypsojosi, o eglutė iš laimės švytėte švytėjo! Ir visai neužrietė nosies dėl to, kad visi ją laikė ypatinga. Tiesa, tik lazdynmedis raukėsi ir vis tyliai burbėjo: „Iš tų eglių jokios naudos“. Bet žalioji nė kiek dėl to nepyko, tik drovėjosi riešutmedį užkalbinti.

Kartais koks neatsargus kurmis ar kiškutis įsidurdavo į mažylės spyglius, bet eglutė tuoj atsiprašydavo.

– Oi, – sakydavo žvėreliai, – juk tavęs anksčiau čia nebuvo?
– Nebuvo, – linksmai atsakydavo eglutė, – o štai dabar esu! Malonu susipažinti!

Ir visiems buvo taip gera, kad eglutė tokia linksma, protinga ir guvi. Ją stebino ir džiugino visa, ką tik ji matė. O jei koks voras bandydavo nusiausti voratinklį jos šakose, ji taip skambiai juokdavosi, kad visi medžiai sutartinai ir džiaugsmingai linguodavo.

– Ponas vore, jūs mane kutenate, aš bijau kutuko! – juokdamasi sakydavo eglutė.
Kartais voras pasitaikydavo ne itin draugiškas. Štai vienas jų burbtelėjo:
– Tamsta galėtum ir nekrutėti juokdamasi, baisiai pavargstu tarp tų nesvetingų tavo spyglių. Ir kas čia juokinga?
– Oi, atleiskite, ponas vore, jei jums taip pasirodė. Bet visi mano spygliai galvoja tą patį, ką ir aš. O aš manau, kad be galo nuostabu, kad čia atvykote! Jūs toks mielas!

Voras nuduodavo, kad neprigirdi, bet labai jau gera būdavo nuo tokio eglutės pasakymo – mat dauguma medelių nesidžiaugdavo vorų svečiavimusi ant jų jaunų šakų.

O vieną vasaros rytą eglutė išpūtusi akis žvelgė į netoliese išaugusį... Na, ji nenutuokė, kas tai galėtų būti. Išaugęs nepažįstamasis buvo tylut tylutėlis. „Gal bijo, kaip ir aš kadaise?“ – tyliai mąstė eglutė ir paklausė beržo.

– O, mieliausioji mūsų, juk tai – grybas! Pats tikriausias baravykas! Kaip nuostabu! – beržas taip džiaugėsi, kad, rodės, tuoj sušoks kadrilių.
Eglutė žvelgė tai į beržą, tai į grybą ir labai stebėjosi.
– Aha, tikrai nuostabu, – pagaliau guviai tarė žaliaskarė, – bus dar linksmiau! Sveikas atvykęs!
– Mieliausia mūsų, – kreipėsi beržas į eglutę, – tik dėl tavęs mes tampame pačiu tikriausiu mišku! Anksčiau čia nedygo nė vienas grybas! Nė vienas!
– Nuostabu, nuostabu! – mojavo šakomis bei šūkčiojo ir kiti lapuočiai. Na, išskyrus lazdynmedį. Jis kažkodėl vis nemėgo eglutės...

O ši jautėsi labai pamaloninta ir laiminga – mat ji jau spėjo prisiklausyti medžių pasakojimų apie didelius, gražius miškus... Ir labai svajojo, kad kada nors ir ji išaugs didžiule egle, o tada galės žiūrėti į tolius, bandys sugauti pro šalį plaukiančius debesis ir pati pasės daug daug mažų eglaičių... Tuomet, žiūrėk, ir samanų kilimą vėjas paties. Kiek daug svajonių turėjo eglutė!

Bet atėjus žiemai kai kas nutiko... Vienas miestelėnas, netyčia užsukęs į miškelį, pamatė gražuolę žaliaskarę. Pagalvojo, kad artėja Kalėdos, tad eglutės kaip tik reiks.

Žalioji žvelgė į žmogų išpūtusi akis: kaip gyva nebuvo mačiusi tokio, kaip ji galvojo, žvėries, nors žmogus nepriminė nei kurmių, nei kiškučių, nei skraidančių paukštelių ar, juo labiau, vorų. Tad žaliaskarė bandė nuspėti, kas čia toks.

Kai nelauktas svečias nubėgo į automobilį pasiimti kirvio, eglutė klausiamu žvilgsniu pažvelgė į beržą. Šis buvo toks mirtinai liūdnas, kad žaliaskarė nuščiuvo...

– Mažute, nespėjau tau kai ko pasakyti... – liūdnai pradėjo beržas, o mažoji baikščiai žvelgė į savo geradarį, tapusį jos globėju. – Šis žmogus dabar tave nusiveš į savo namus... Bet tu juk nebijai, tiesa?
– Aha, – guviai linktelėjo eglutė, bet jos žalia širdelė suvirpėjo – ji ir pati nežinojo, kodėl...
– Mažute, tave labai gražiai papuoš, ir tada tu keliausi į dangiškus miškus – ten, žinok, yra nepaprastai gražu... Ir sutiksi daug daug savo žavių sesučių... Pamatysi, tau bus taip gera, kad labai džiaugsies, ten patekusi!
– Bet... – bandė prieštarauti žalioji, nenorėdama skirtis su beržu, tačiau nespėjo – pajuto skausmingą kirvio kirtį. Netrukus eglutė suprato, jog jau palieka savo mylimus medžius... Žmogus nešėsi ją į automobilį.

Daugiau eglutės niekas nematė...

Lapuočiai taip liūdėjo žaliaskarės, kad nė vienas jų pavasariop nesužaliavo. Nei tą, nei kitą vasarą. Net žaliūkės nemėgęs lazdynmedis. Kelias vasaras šitaip...

Ir tik tuomet, kai beržas pajuto, jog vieną jo šaknį kažkas lyg kutena, ėmė kaltis ir jo, ir kitų medžių žali pumpurėliai...

Ei, žiūrėkit, mūsų miškelis vėl sužaliavo! – šaukė pro šalį važiuodami žmonės. Tačiau, panorėję įeiti vidun ir juo pasigrožėti, neįstengė to padaryti, mat medžiai ir krūmai savo šakomis buvo supynę gyvą grandinę, kad joks žmogus čia kojos neįkeltų.

Visi jie saugojo sparčiai aukštyn besistiebiančią ir gaivų, skambų juoką skleidžiančią spygliuotą ir dar labai gležną žaliaskarę.

:) skanaus:)

https://www.youtube.com/watch?v=SXh7JR9oKVE&feature=player_embedded

Jame...

Kokia laimė pažinti Kristų. Kokia laimė būti tikinčiu žmogumi...
Didelė laimė.
Gyventi su Dievu, būti Jo pažintam.
Pasitikėti, viltis Juo.
Pažinti Jo meilę, prisilietimą.
Atrasti Jo gylį, ilgį, plotį ir aukštį.
Atrasti Jo netikėtumus.
Jis niekada, niekada neišsenka. Jo meilė - it neišsenkantis šulinys.
Ši ašarų  pakalnė galėtų būti prilyginta dykumai kur stūkso tas gaivą teikiantis šulinys. Kad ir kaip toli benueitum, pavargtum ir kristum be jėgų, tas šulinys taip arti... Tavo širdyje.
Jėzus visuomet šalia. Tačiau niekuomet nespaus mūsų, kad mes būtume šalia Jo. Jis tik švelniai kvies...
-
Kartą turėjau tokį išgyvenimą, lyg pats Jėzus stovėtų anapus namelio, žvelgtų tai į vieną langą, tai į kitą. Bet nė nekrustelėjo, kad pabelstų. Nes tame name gyvena labai ant Jo įsiskaudinusi moteris. Ji neteko brangiausio, ką turėjo, ir todėl labai pyksta... Galiu suprasti jos nuoskaudą (bent iš dalies), manau, kad ir Viešpats supranta. Tačiau šiuo metu Jis ir nesibeldžia į jos širdį, nes ji... to nenori. Jis tik stovi ten... Ir naktį, ir dieną. Budi. Laukia menkiausio krustelėjimo, širdies virptelėjimo.

Jis niekuomet nesiverš į mūsų širdis per prievartą. Tačiau lauks. Jei Jis beldžias, kad įeitų ir vakarieniautų su mumis, - matyt išgirdo nebylų širdies pakvietimą, virptelėjimą.

Gyvenkime su Jėzumi. Tuomet gyvensime taikoje ir vieni su kitais.
Kaip norėčiau, kad ir durys, ir langai būtų Jam atviri. Ateik, Viešpatie... Mūsų dykumose taip reikia Tavęs.

Sūrių Kalėdų nuojauta

D.Baumilienės nuotr.

Šiemet aplankė įdomus patyrimas - vieną rytą maldoje suvokiau, kad Kalėdos man... jau kaip ir įvyko. Turbūt keistai nuskambės, - net ir man buvo keista, - tačiau kitą vertus suvokiu, jog tai taip natūralu. Juk kas yra Kalėdos? Kristaus gimimo šventė. O gimtadienius kartais atšvenčiame anksčiau, o kartais - vėliau. Kartais - tą pačią - taip vadinamą kalendorinę dieną...

Pagal kalendorių jų vis dar kaip ir reikia laukti, bet... Ką gi daryti, jei šventė jau aplankė??? Aplankė, nes įvyko. Prisilietimas. Susitikimas... - - -

Žinoma, švęsiu drauge su visais. Bet tos nuotaikos šiomis dienomis tokios nuostabios. Susitikimai su širdžiai artimais, gražiais žmonėmis. Tikėjimo bendražygiais, artimaisiais... Daug, tikrai daug susitikimų. Esu laiminga, kad galiu pabūti tai vienoje, tai kitoje terpėje, kuri kiekviena savaip praturtina. Žmonės tokie skirtingi, ir tokie gražūs. Visi paliekantys many kažkokią puošmeną...

Tikiu, kad ir tie susitikimai ateina iš to vienintelio, tikrojo Susitikimo... Viešpatį visuomet supdavo daug žmonių, ir labai skirtingų. Kartais tie, kurie supo Jį, nesutardavo tarpusavyje ar sunkiai vieni kitus talpino. Tačiau ačiū Dievui už Jį - Jis švelniai moko mus mylėti, priimti, pakelti... Moko tikros, neveidmainiškos bendrystės. Vis tik šiomis dienomis supa mane vien tie, kuriuos lengva mylėti - visi man be galo brangūs... Nors kitą vertus mylėti nuolat reikia mokytis – tai yra auginti savy Kristaus širdį...

Šiomis dienomis taip pat suvokiu, kaip noriu Jį pažinti, pasilikti Jame. Tai ne visuomet taip paprasta ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Toli gražu ne visuomet norisi anksčiau atsikelti, kad skirtum laiko maldai. Ne visuomet susivoki, kad štai dabar yra ta ramybės valanda, kurią gali atskirti Dievui apmąstant Jo žodį, o ne naršyti socialiniame tinkle... Prisimenu, kaip Viešpats sakė - vargšų jūs visuomet turėsite, o Mane - ne... Taip ir draugų socialiniame tinkle, matyt, bus visuomet. O Jėzus? Ar Viešpats mano gyvenime užims deramą, pačią garbingiausią, vietą?

Vakar išgirdau tokią šaunią mintį - kad žmogus gali tikėti Kristumi, tačiau nebūti Jo mokiniu. ... Tikintis, pasekėjas, bet - ne mokinys (??). Ar tai įmanoma? Ir dar kaip... 

Rodos, lyg ir žinojau šias tiesas, bet matyt ne veltui šiomis dienomis jos suskambo naujai, šviežiai, lyg niekada negirdėtos. Jaučiu, jog Viešpats atidengė šią "paslaptį", leisdamas palikti apsisprendimo teisę - ar tik tikėsi Manimi, ar ir seksi Mane, mokysies iš Manęs? Mokinystė nebūna lengva. Kaip sunku, kai kažką sunkiai suvoki, kai tenka save ir "palaužyti", ir "paminkyti", ir pasimuistyti tenka, ir daug ko išsižadėti. Daugiausia - tai savęs. Oi, tai tikrai nelengva. Tačiau Jis kantriai laukia ir kviečia - ar būsi Mano mokine? Ar tik tikėsi Manimi, ar ir MOKYSIES iš Manęs?

Mokytis - reiškia daryti dažnai tai, ko mielai nedarytum... Kaip patogu būtų tiesiog tikėti, ir toliau gyventi kaip nori, kaip tau patinka. Bet jei tampi mokiniu, imi daryti tai, kas ne visuomet "prie širdies". O žmonės šiais laikais taip vertina nuoširdumą. Tačiau ir vėl suvokiu, kokia bėda priimti vien nuoširdumą kaip už gryną "pinigą", tiesos grynuolį. Neapsigaukime - nuoširdumas nėra tiesa - jis gali atvesti į tiesą, gali padėti pažinti tiesą ir padėti pasilikti joje. Tačiau žmonės dažnai itin nuoširdžiai labai klysta, labai nuoširdžiai bėga nuo Dievo, nuo tiesos, ir galiausiai - labai nuoširdžiai krenta pragaran... Juk "kokia nauda žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?" - Jėzus nenori, kad mes pražūtume. Tik vieni žūsta, pavyzdžiui,  priklausomybių liūne, o kiti - laimėdami pasaulį... Vieni žūsta nuoširdžiai, kiti – ne. Koks skirtumas, kaip nuoširdžiai, jei vis tiek – žūsta? Aš ir pati be galo vertinu nuoširdumą, tačiau noriu pasakyti, jog nuoširdumas nėra ta „galutinė stotelė“, į kurią vykstame. Galutinė stotelė yra Tiesa. Pats Jėzus iš Nazareto. Keičiantis gyvenimus, keičiantis pirmiausiai mus pačius, nepaliekantis plūduriuoti nepajėgiančiame mus išlaisvinti nuoširdume...Tik Jo tiesa išlaisvina (žr. Jn 8, 31-32. 36).

Kalėdų metu šloviname išminčius, atnešusius Kristui dovanų. Tikrai, jie tapo mums gražiu pavyzdžiu. Tačiau... kitą kartą mums labai patogu imituoti vien šią patirtį - imti ir atnešti kūdikėliui Jėzui dovanų. Bet taip svarbu prisiminti, kad Jis jau ne kūdikėlis. Bet visatos Viešpats. Išganytojas, kviečiantis imti savo kryžių ir sekti paskui Jį. Mesijas, kalbantis apie didesnę meilę Jam nei savo artimiausiems... Gelbėtojas, kviečiantis VISŲ PIRMA ieškoti Jo Karalystės ir Jo teisumo. Dievo Sūnus, sūdantis mūsų širdis ir gyvenimus, kad netaptume niekam tikusia beskonybe... 

Taip, norėčiau sūrių Kalėdų. Paženklintų ne gardėsių ar žvangančių cimbolų, bet mane keičiančia tiesa. Norėčiau Kūčių stalo, ant kurio puikuotųsi ne vien dvylika patiekalų, bet dvylika mano pasiryžimų, dvylika - bent dvylika - dorybių, kurios patiktų Dievui. Ne intencijos, bet realūs pasiryžimai, darbai ir pastangos, atvedančios mane Dievo akivaizdon ne tuščiomis.

Tikiu, kad štai su kokia dovana (ir malda) Viešpats mūsų laukia:

Aukų ir atnašų Tu nenorėjai. Ausis Tu man atvėrei. Deginamųjų aukų ir aukų už nuodėmę Tu nereikalavai. Tada tariau: „Štai ateinu; knygos rietime apie mane parašyta. Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje“. (Ps 40, 6-8)

 Mokyk mane vykdyti Tavo valią, nes Tu esi mano Dievas. Tavo geroji Dvasia tegul veda mane tiesiu keliu (Ps 143, 10)

 "Man patinka vykdyti Tavo valią.... " - tikiu, tai geriausia, ką galėtume padovanoti Kristui.

---

Ir didelio džiaugsmo kiekvienam, laukiančiam Viešpaties!

Atgailos būtinybė

Susimąstyti apie atgailą mane paskatino tiek Advento laikotarpis, tiek neseniai bažnyčioje nagrinėtas Evangelijos pagal Luką 13 skyrius. Šio skyriaus pradžioje Viešpats atsako tiems, kurie teiraujasi dėl ką tik įvykusio tragiško įvykio - kai Pilotas galilėjiečių kraują sumaišo su jų aukomis. 

Šis Piloto poelgis sukrečia, žmonės, tikėtina, ieško Jėzaus paguodos ir užtarimo:

Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis. Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo? Ne, sakau jums! Bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus? Ne, sakau jums, bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite" (Lk 13, 1-5).

Jėzus šioje situacijoje neguodžia atėjusių pas Jį, taip pat nepatenkina žmogiško smalsumo ir nekalba apie tai, kodėl įvyko tokia nelaimė (ar vyksta, panašios, nuolatos). Nepažeria prakeiksmų ir Pilotui. Jis vien pabrėžia atgailos būtinybę teigdamas, jog jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite.  Ir pasitelkdamas į pagalbą dar vieno tragiško įvykio pasakojimą, šį teiginį - raginimą atgailauti - pakartoja vėl.

Labai abejoju, ar būtent tokio atsakymo tikėjosi atėjusieji pas Jį. Klausimas, ar Jėzaus žodžiai nenuskambėjo jiems kaip netikėtas akibrokštas. Todėl apmąstydama šią Evangelijos ištrauką klausiu savęs - ar mes pasiruošę pažinti tą Jėzaus pusę, kuri neatsako į mūsų lūkesčius, norus bei troškimus? Ar mes pasiruošę priimti iš Jėzaus tiesą apie save - tiesą, kuri mums nėra maloni? Ar įsileisime „netikėtą" Jėzų, kurio žodžiai galbūt net labai skaudžiai pervers mūsų širdis?

Kai ko linkę nepastebėti

Neabejoju, kad žmonės buvo sukrėsti Piloto žiaurumo, tačiau Jėzus neskuba jų guosti. Kodėl? Nes mato galimą tragišką ir šių žmonių likimą - pražūtį, tai yra amžiną atskirtį nuo Dievo. Prarasti savo sielą Kristaus požiūriu yra kur kas didesnė nelaimė, nei Piloto išsityčiojimas ar žūtis užgriuvus bokštui. Štai kodėl Viešpats sukrėstųjų neguodžia, bet ragina atgailauti.

Kaip dažnai tai atsitinka ir su mumis - mes matome nelaimes, sunkias aplinkybes, neteisybes, o Kristus mato tai, kas yra svarbiau - Jis mato, kaip giliai savo širdyse mes išsižadame tiesos ir siekiame patenkinti vien tik paprasčiausius žemiškuosius poreikius. Mes ieškome paguodos, greito nusiraminimo, gyvenimo be sukrėtimų, o Jis - kaip atvesti mus į atgailą, parvesti į Tėvo namus. Kodėl Jis ragina atgailauti? Nes tik per atgailą turime galimybę susitaikyti su Dievu, pasikeisti patys ir pažinti tiesą, sekti Juo. Tik atgailos dėka pasiliekame išganymo malonėje. Atgaila neleidžia mums statyti savo gyvenimų „ant žemės", be jokių pamatų, tačiau padeda „giliai iškasti žemę" (Lk 6, 48-49), kad padėtume savo pamatus ant uolos - Kristaus. Atgailaujantys susilaukia Dievo palankumo ir malonės, o neatgailaujančiam, kaip apie tai vaizdžiai rašoma psalmėse, Jis kardą galanda...(Ps 7, 12).
Be to, esu tikra, jog didžiausia ir giliausia Viešpaties paguoda pasiekia būtent atgailaujančiųjų širdis, nes nėra tikresnės paguodos už susitaikinimo su Dievu patirtį ir žinojimą, jog tavo nuodėmės atleistos.

Įsivaizduokime šiek tiek kitokią situaciją - būrelis žmonių išsigelbsti iš skęstančio laivo ir su valtimi atplaukia pas Viešpatį klausdami, kodėl taip nutiko, kodėl tas laivas (ir daugelis žmonių su juo) nuskendo. Tačiau Viešpats, užuot guodęs dėl žuvusių artimųjų, sakytų: „Jei neišlipsite iš šios valties, nuskęsite ir jūs". Mat pasirodytų, jog ir toji valtis nepatikima.

Sakytume - ačiū, Viešpatie, kad mus perspėjai. Tačiau ar tikrai? Veikiausiai taip sakytume tik tuo atveju, jei tikrai pamatytume, kad mūsų valtys prastos, skylėtos. O juk kaip dažnai iki laiko kažko nematome („Kaip gali mano valtis skęsti, jei tiek laiko ja sėkmingai plaukiu?"), ir tos mūsų valtys mums taip patinka. Vienoje psalmėje skaitome kaip Dovydas meldėsi: Nuvalyk nuo manęs man nežinomas kaltes(Ps 19, 12). Matyt, jis suvokė, kad dėl savo nuodėmingos prigimties daugelio savo kalčių nelinkęs pastebėti. Ir išties, Viešpaties žodžiai apie mūsų gebėjimą matyti krislą kito akyje bei nepastebėti rąsto savojoje tai tik patvirtina - mes nesame greiti pastebėti savo nuodėmingumo.

Be to, klausimas: Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitusleidžia manyti, jog atėjusieji pas Jėzų išties taip mąstė - to meto religinė samprata leido būtent taip galvoti: jei įvyksta nelaimės, tai, tikėtina, yra Dievo bausmė už nuodėmes (šio požiūrio dabar nenagrinėsime plačiau). Tačiau čia veikiausiai yra ir kita medalio pusė: kaip neretai mūsų kūniškai prigimčiai malonu paieškoti nuodėmingesnių už save. Štai ir Rašto žinovai, pagavę moterį svetimaujant atvedė ją pas Viešpatį, sakydami, jog Mozė tokias įsakė užmėtyti akmenimis. Tačiau Kristus pasakė mums žinomą frazę: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas į ją meta akmenį". Taigi Viešpats nuodėmingumo paieškas kituose visuomet kreips į mus pačius. Negalime savo teisumo grįsti kitų nuodėmingumu. Mūsų teisumo pagrindas - Viešpaties gailestingumas, Kristaus auka.

Viešpats griežtai auklėja tuos, kuriuos myli

Žydams laiške skaitome tokius žodžius: Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima".<...> Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų (Žyd 12, 5-6;11-12).

Taigi, ne tik mes auklėjame savo vaikus, bet ir Viešpats mus taip pat auklėja, nes esame Jo sūnūs ir dukterys. Manau, kad būtent ją, tą karčiąją, o ne saldžiąją „piliulę" karts nuo karto, esu tikra, Viešpats nori įdėti į mūsų burną. Ir jeigu mes jos neišspjauname, jei nuolankiai priimame tą kartų skonį, - manau, būtent tuo metu mumyse ir gimsta į atgailą vedančios mintys, taip gyvybiškai svarbios ir reikalingos mūsų krikščioniškame kelyje.
Kas toji „piliulė" ar ta karti auklybos patirtis? Manau, tai nemaloni tiesa apie mus pačius. Dievo žodžio šviesos apšviestos neteisios mūsų širdys, nuodėmingi poelgiai, pasirinkimai, motyvai bei siekiai. Taip pat tai gali būti nemalonios patirtys - kaip fariziejai kartkartėmis būdavo sugėdinami Viešpaties išminties. Tačiau net ir sugėdinimas yra Dievo malonė - galimybė permąstyti savo mintis, kelius, siekius. Manau, kad neretai mus gali sugėdinti bei paraginti atgailauti patirtys tų, kurie išties gyvena atsidavę Dievui, daug aukojasi ir aukoja Dievo Karalystės labui. Vien žvelgiant į jų pasišventimą gali kilti noras atgailauti dėl savo nuodėmių, savanaudiško gyvenimo būdo.
Taip pat tikiu, kad „pakelti nuleistas rankas, sustiprinti linkstančius kelius bei ištiesinti takus po savo kojomis", kaip kad skaitėme ištraukoje, mes gabūs tik po atgailos, tai yra nuoširdaus atsigręžimo į Jį atnaujinimo.

Veriančių žodžių poreikis

Prisiminkime apaštalo Petro pamokslą Sekminių dieną ir kokios reakcijos jis susilaukė iš klausytojų: Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?"Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. (Apd 2, 38-39)

Beklausantieji apaštalo pamokslo išgyveno, kaip „tie žodžiai vėrė jiems širdį". Manau, kad ši patirtis kartas nuo karto turėtų atsikartoti ir mūsų gyvenime. Taip svarbu, kad į savo širdis bei gyvenimus įsileistume tuos nemalonius nuodėmingajai prigimčiai žodžius, kurie gerokai supurtys mūsų esybę, apšvies mūsų tamsiąsias puses - juk jų visi turime. Ne tam, kad mus pasmerktų, bet kad paragintų atgailauti - tai yra pakeisti savo mintis, gręžtis į tiesą.

Žydams laiške taip pat skaitome: Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą. (Žyd 4, 12).

Manau, mums labai reikia to Žodžio, kuris prasiskverbtų iki sielos bei dvasios gelmių ir nuteistų mūsų širdžių sumanymus bei mintis. Mums labai reikia tų Dievo tarnų, kurie būtų gabūs mums atnešti tokį žodį, tokį raginimą. Mat patys iš savęs mes negabūs keistis ir atgailauti. Jei atgailaujame, reiškia mus pasiekė Dievo malonė, kviečianti mus susitaikyti su Viešpačiu ir gyventi taip, kaip Jam patinka. Tačiau toji malonė, tikiu, ateina ir tuomet, kai nesame abejingi, bet palenkiame savo širdis prie Viešpaties įsakymų, kai norime keistis, augti Kristuje, kai leidžiame Jo žodžiui pasilikti mumyse. Kai nuoširdžiai sakome: „Dieve, noriu Tave pažinti, pažinti Tavo kelius ir jais eiti. Padėk, Viešpatie, man įveikti savo nuodėmingą prigimtį, kuri taip Tau priešinasi. Padėk man priimti nemalonią tiesą apie save, nes tik Tavo tiesa išlaisvina. Išlaisvina iš nuodėmingumo, padeda sekti paskui Tave". Tikiu, kad turime prašyti ir melstis atgailos malonės, kad ji pripildytų mūsų širdis.

Te Viešpats siųs savo žodį, kuris mus apkaltins, nuliūdins ir vers susimąstyti, permąstyti savo kelius, siekius - kaip tai nutiko su korintiečiais, gavusiais apaštalo Pauliaus laišką: Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku, tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui. Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį. Ir štai kaip tik tas dieviškas nuliūdimas pagimdė jumyse tokį susirūpinimą, tokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, tokį stiprų troškimą, uolumą, tokį atpildą! (2 Kor 7, 11a).

***
Jei jaučiame, kad stokojame atgailos patirties,  prašykime šios malonės - kad mus pasiektų širdį veriantys žodžiai. Nes jei Dievo žodis pervers mūsų širdis, jis keis ir mus, ir mūsų gyvenimus. Neliksime tokie patys. Kaip kad vienoje giesmėje yra žodžiai:

Neišeisim tušti iš Tavo gelmių,
Neišeisim tokie patys...

Po atgailos lyg po lietaus išgyvensime tikrą atgaivą ir dar labiau šliesimės prie Viešpaties, dar stipriau Jį pamilsime. Po atgailos būsime kitokie.

Skiriu rudeniui

Rudens atspindys (autorės nuotr.)

Peržiūrėjau Akvilės blog'ą, paskaičiau ką ji rašo apie rudenį, ir pagalvojau, o koks man buvo šis ruduo? Prisiminiau savo mėgėjiškas nuotraukas... Spalvingas. Tiesa, kol dar draugauja su vasara, būna gražiausias, bet kai tolsta... Niūrėja. Kaip ir mes, toldami nuo Dievo.

Kas dar rudens tema? Aa... Meškiukas su ežiuku gaudė rudenį, o mano draugė Renata sakė, kad "oras toks mieguistas, kad jam nepamaišytų puodelis kavos". 

Pagalvoju, kad ruduo yra geras draugas ir net gi mokytojas. Kiekvienas jo krintantis lapelis byloja, kad šioje žemėje nieko nėra amžino. Na, yra... Bet toji amžinybė paslėpta - ji gyvena kažkur taip akivaizdžiai, ir tuo pat metu slepiasi, apsimeta nematoma. Kaip tas ponas Oras - rodos, amžinas, bet toks slystantis iš rankų... Ir jeigu jį vaišinčiau kava, gal būtų kaip į kiaurą maišą. Vis tik tas Oras man kužda kažką apie amžinybę, žmogaus dvasią... Kužda kažką apie tai, kad yra daug nematomų, neapčiuopiamų dalykų šioje žemėje, be kurių negalime gyventi...

Šiandien yra abejojančių tuo, ar yra Dievas. O tada paklausčiau: ar yra meilė? O kur? Kaip man ją pamatyt, paliesti, su ja pasikalbėti? Na, taip, sakysi ar tu kvaila, ar nematai meilės aplinkui? Gal kvaila, gal akla, bet ne taip jau gerai ji matosi, kai pasižiūri atidžiau. Daug daugiau matau nemeilės.

O kaip su ramybe? Ar ji yra? Naktį, o gal paryčiais kažkur vaidenasi, o gal išeina pasivaikščioti keliais, kurių nežino žmogus? O kaip man ją sugauti? Kaip įsidėti į vidų ir užrakinti širdyje, kad niekas nepavogtų?

Vis gi kažkas mums kuo aiškiausiai kužda, kad yra ir ramybė, ir meilė... Kažkur, lyg vaiko paleistas aitvaras, sklando ir viltis. Jei ji užsikabintų už mano namo antenos, gal ir aš pakilčiau su visu namu...

Pakilčiau ir skrisčiau ne į niekur, o į amžinus Namus. Pas Dievą. Pas Tą, kuris pats įdeda ramybės širdin, kaip geroji mama vaikui košės. Dar ir su uogiene. Pas Tą, kuris ir meilės negaili nė vienam. Tereikia Jo meilės lietui lyjant skėčius paslėpti.

Tad rudenį mąstau apie Dievą ir man tai visai nebanalu. Kai medžiai nuogi, ir kai aš pati lieku be nieko. Suvokdama savo skurdą ir nuodėmingumą, negebėjimą pakilti su prie namo antenos prikibusiais vilties aitvarais. Stoviu kaip tas medis nuogom šakom ir kartais jaučiu gėdą. Žaliaskarės dėbčioja į mane ir linksmai pokštauja. Pušys padrąsinančiai nusišypso. O man liūdna. Liūdna, kad negaliu pakilti taip, kaip norėčiau.
Eidama tamsiomis gatvėmis menu psalmininko žodžius: Tavo žodis žiburys mano takui, šviesa mano kojai... (Ps 119, 105), ar kad Ir tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną (Ps 139, 12)... 

Galiausiai norėčiau sakyti – palaiminti liūdintys medžiai, nes pavasarį jie bus paguosti...

Taip, laukiu pavasario. Jau laukiu. Bet... Patinka man ir skaidrus liūdesys. Nes... Dievas, kaip byloja apaštalų patirtis, yra pažemintųjų Guodėjas.

____________________

P.S. Akvile, pakviesk Jėzų į savo salą... Ir nenustebk, jei su Juo ateis ir daug Jo draugų:) Jis retai vaikšto vienas:)

Iš dukros žodžių aruodo:)

Nors per maža, kad taip gražiai pieštų, bet nupiešė :) pati.

Nusprendžiau įkelti keletą pustrečių dukrelės pasisakymų. Tiesa, kai kurie pasisakymai įvyko prieš kelis mėn, nerašiau datų. Čia tarp 2 ir 2,5 metukų. Ji nepailsta mūsų stebinti...

- Tuoj valgysim, - sakau.

Dukra:

- Rimtai?

-

- Mama, valgai makaronus.. Nu gražiausia! :)

-

Dukra paėmė mobilų tel, ir kalba: - Tėti, aš tave myliu. Myliu tave, tėti. Tėti, myliu tave, aš tave myliu... Tėti.. [ sakoma, vaikai kopijuoja tėvus ;)))) ]

O visai neseniai ji tėčiui pasakė - tu geriausias tėtis pasaulyje!

Abu susimąstėm, iš kur ji "paėmė" tą frazę :)

-

Vaikai turi tokius pakojukus-kėdutes. Kad palypėtų prie kriauklės ir pan. - žinote. Paėmė ji tokią kėdutę, atsinešė prie manęs, sėdinčios prie kompo, ir pasilypėjo, kad pasiektų apsikabinti aplink kaklą... Ir sako - mama, aš tave myliu... ... 

 -

Ruošiamės į svečius. Stoviu prieš veidrodį. Dukra žiūri į mane ir sako - lėtai ir ištęstai: 

- Maamaa, kookia tu gražiii panelė! Matai!

 - 

‎- I bambeklis i bambeklis, - sako dukra, paėmusi knygą.
- Murmeklis ir bambeklis.
- Bambeklis ir bamaneklis.
- Ne, pasakyk: Murmeklis
- ir bambeklis
- Ne... tiesiog pasakyk: Murmeklis
- ir bambeklis
- Tai kaip knygute vadinasi?
- Bambeklis i bambeklis 

 :)

-

Dukra rodo man išpieštą komodą (pakeverzota pieštuku ant komodos) ir sako: 

- Mama, matai?
- Matau. Na, kitą kartą gausi per nagus! 
- Gerai. Kitą kartą.

-

Anądien žiūrim vunderkindų vaikų pasirodymus per LTV. Šoka, groja vaikučiai. Paskui išeina tokia jau visa mergina, ne visai vaikas. Dukra žiūri žiūri, sako - mergaitė dainuoja; tada, žiūrėdama į tą pačią atlikėją vėl sako: teta dainuoja. O tada, vis tik: mergaitė teta dainuoja! Ir dar pakartojo kelis kartus - mergaitė teta dainuoja :)

-

Dukra sukinėjas virtuvėj, ima ko negalima, begamindama valgyt sakau: šita... tuoj ką nors aš tau duosiu, palauk. Duktė nekantriai: - nu mama, duok man šitą ką nors!

- 

Kai dar ne visus žodžius pasakydavo aiškiai, kažką vis man sakė, o aš nesupratau.

- Na, nesuprantu, - pasikartojau.

Pagaliau ji sako:

- Tėtis supras.

-

- Dūmai rūksta, - sako dukra, rodydama per langą į namų kaminus. O čia pat pastebėjusi du rūkančius žmones sako: - Žmogiukai rūksta. :)

-

Liepiau eiti rankų plautis. Tik pasuko už sienos, girdžiu liūdną atodūsį: "Jėzau Jėzau...".

:)

- Mamą nupiešiau, su uodegytėm ir ausytėm.
(šalia mergaitės gėlytė) :)) p.s. mane labiausiai žavi skaidri nuotaika jos piešiniuose...

Ačiū, bažnyčia

Autorės nuotr.

Kartais susimąstau - kur šiandien būčiau, jei ne bažnyčia?

Jos dėka atėjau pas Kristų - nes kiemo draugė, jau lankanti šią bendruomenę, man papasakojo apie išgelbėjimo malonę ir būtinybę. Priėmiau šią žinią, tą pačią dieną kartu kulniavome bažnyčion. Ten ir išpažinau Kristų savo Viešpačiu.

Tai buvo kelio pradžia.

Vėliau, pamenu, su didele baime keliavome į namų grupelę. Žinojome, kad tikintieji renkasi ne tik į bendras pamaldas, bet ir namuose, mažesniuose rateliuose. Kad pabendrautų, drauge melstųsi ir nagrinėtų Šventąjį Raštą. Abi su drauge dar nė vieno žmogaus asmeniškai nepažinojome, todėl ir buvo baugoka. Tačiau baimes greitai ištirpdė padrąsinančios tikinčiųjų šypsenos, nuoširdus bendravimas.
Su drauge ten daug mokėmės... Melstis, skaityti Bibliją. Pajutusios, kad norime suprasti daugiau, įstojome į Biblijos mokyklą. Koks nuostabus laikas tai buvo! Nors teko bėgte bėgioti (mokykla - dailės mokykla - Biblijos mokykla), buvau labai laiminga. Daugybė klausimų ir atsakymai, vienas po kito byrantys į širdį...

Po atsivertimo abi jautėme, kad norėtume prisidėti prie patarnaujančių bažnyčioje. Nesvarbu kaip, svarbiau, kad tai patiktų Viešpačiui. Po truputį įsiliejome tai vienur, tai kitur, tiesdamos savo jaunas pagalbos rankas... Netobulas, bet trokštančias padėti.

Tai irgi buvo kelio pradžia. Kelio, kuriame mokėmės ne tik imti, bet ir duoti.

Štai ko bažnyčia mane išmokė - o ir tebemoko, - tai dalintis. Aukoti ir aukotis. Suvokiau, jog be aukos nebūna prasmingos veiklos. Be aukos ji kažkokia paviršutiniška, lyg netikra... Tad mokiausi aukoti savo laiką, gebėjimus ir turtą. Tiesa, dėl pastarojo visuomenė kartais piktindavosi: „Šitie tai visą turtą iš žmonių išpeša". Hm... Juk Jėzus mokė krauti turtą (o ne gražius žodžius) danguje, mokė atiduoti ne dalį, bet viską, ką turi.
Be to, Evangelijose skaitome apie moteris, kurios vaikščiojo su Jėzumi, paremdamos Jį savo turtu.

Labai noriu būti panaši į tas moteris. Įveikti savo nuodėmingą, godžią prigimtį, - ir tarnauti Kristui tuo, ką turiu.

O ką gi turiu, ko nebūčiau gavus iš Jo malonės?

Matyt, todėl vieno pokalbio metu dėl darbo aukštas pozicijas turintis žmogus, skaitydamas mano CV nusistebėjo: „Jūs daug savanoriavote, esate aktyvi visuomenininkė. Kaip čia taip?".

Klausimas buvo labiau retorinis, ir, prisipažinsiu, malonus. Tikrai, kaip gi čia šitaip? Dabar kyla savanorystės bangos, bet mano ir mano bendraminčių gyvenime jos prasidėjo tuomet, kai ateidami pas Kristų atėjome į šią bažnyčią. Prieš daugiau nei dvidešimt metų...

Daugelis dalykų, kuriais šiandien džiaugiuosi, ką turiu ir ką sugebu, - atėjo į mano gyvenimą dėka bažnyčios.

Jos dėka savu metu suvokiau ir tai, kad galiu (ir noriu) studijuoti. Buvau „vėlyva" studentė, bet baigiau ne tik bakalaurą, o ir du magistrus. Iš kur ta energija? Nenoriu kartotis, bet bažnyčioje gaunu tiek (ir klausydama Dievo žodžio, ir kažką jai atiduodama), kad natūraliai, ateina metas, kai noris tai „kažkur padėti".

O ir prisimindama daugybę savo draugų, galvoju: daugelis šeimų gimė būtent bažnyčioje. Žmonės susipažino čia. Čia pamilo vienas kitą, sukūrė šeimas. Čia išmoko ir Kristaus mokslo pagrindų. Ir t.t...
O kur dar mano išaugęs religinis supratimas? Kadaise apie tikėjimo klausimus ir prasižioti bijojau, nes nieko neišmaniau. Tačiau puikūs pamokslai bažnyčioje, nuolat skatinamos asmeninės Šventojo Rašto bei geros (krikščioniškos) literatūros studijos mano nuovoką augino... Ir tebeaugina.

Ar esame dėkingi savo bažnyčiai?

Būkime. Net jei kartais turime priekaištų ją lankantiems netobuliems nuodėmingiesiems.

Būkime tobulesni už netobulus, kurie mus supa, būkime mylintys ir dėkingi.

Ir ačiū bažnyčios pastoriams bei vyresniesiems, - kur būtų bažnyčia, jei ne Jūs, jei ne Jūsų ištikima tarnystė?
Klausimas, ar ji būtų...
-

O jūs, ar lankote kokią nors bažnyčią?

p.s. aš lankau "Tikėjimo žodžio" bendruomenę Vilniuje. Žiniąsklaidos "vėtytą" ir "mėtytą", bet tai pati tikriausia ir, sakyčiau, gražiausia protestantiška bendruomenė Lietuvoje.Teatleidžia man kitos bendruomenės:)

Apie gyvates ir kitus mūsų sielos veidrodžius :)

Pamenu, kai vaikystėje važiuodavom su tėvais grybauti, mama vis bijodavo ant gyvatės užlipti. O jei pamatydavo kokią, tai būdavo daug kartų aptariama, kaip ten buvo, kaip pamatė tą žvilgsnį...

O viena moteris pasakojo sutikusi vilką. Sako, nuo to karto grybauti nevažinėja.

Kartais pagalvoju, kad žvėrys yra žmonių sielos veidrodis. Tik pasisuk, kažkas kriuksi, o jei priartėji prie lovio su kibiru maisto, tai ir žviegimas... Nežmoniškas, nes kiauliškas :) Kai kas panašus į vilką - tokį bijai ir sutikti, kad neužpultų, jei alkanas.

Kažkas tavęs tyko it lapė. Ar gulasi ant kelio, apsimeta leisgyviu, kad pasiimtų pašalpą.

Galima būtų ir daugiau fantazuoti - kad ir apie katinus, kurie mėgsta vaikščioti vieni ir į visus žvelgia kaip į patarnautojus... Ar apie interneto "kurmius"... :)

Vis tik, regis, baisiausia yra sutikti gyvatę. Jei užminsi, įkąs. Jei priartėsi, šnypš. Gaila, bet pasitaiko tokių šnypščiančių ir geliančių žmonių. Jie nuolat gamina nuodus savyje. Nuolat jais spjaudosi. Nuodija save ir kitus. Vos atveria burną, jau norisi plautis ausis, gelbėtis nuo pasakytų žodžių poveikio. Tokie žmonės dažnai yra labai vieniši, arba turi į save panašėjančių pasekėjų. Nors juos palaiko tie, kurie solidarizuojasi su kenčiančiais, vis tik toji kančia jų neišgydo...

Ech, duok Dieve nepakliūti į tokią padėtį.

Tiesa, atsidavusius Kristui žmones noris palyginti ne su avimis, kaip tai įprasta Evangelijose, bet... su lakštingalomis. Jų gyvenimas tampa it lakštingalos giedojimas - keliantis aplinkinių susižavėjimą ar bent jau simpatijas. Jų norisi klausytis. O ar gi nesinori? Juk skaitome ir skaitome apie Motiną Teresę, cituojame ir cituojame... Visas jos gyvenimas ištisa citata.
Bet yra tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių praranda tikėjimą. Ar sutrinka jų tikėjimo raida. Tuomet, žiūrėk, imi girdėti vien kranksėjimą. Ir kaip negerai, kai tokių varnų pulkai nutūpia ištisom kolonom. Imi galvoti, kad lakštingalų ir nebeliko...
Tos varnos... Matau jas vien besiknisančias šiukšlėse ir sunkiai, sunkiai kranksinčias. Yra ir žmonės tokie - patys sau sunkūs ir visiems aplinkui.
Ir nesitikėk, žmogau, kad jie ims giedoti kaip lakštingalos...

Tiesa, įdomu, kad Kristus kalbėdamas apie žmones neapsiribojo avimis ir ožiais, minėjo ir lapę. Taip pat gyvates. Ir vištą su viščiukais. Balandžius. Šunis. Ir šiaip Rašte - daug faunos:)

Super giesmynas vairuotojams :)

Lenkijos pajūrio miestelio Smoldzyno klebonas Robertas Jakubowskis išgarsėjo visoje šalyje sudarytu giesmynu kelių chuliganams.

Iš 13 į giesmyną įtrauktų maldų-giesmių tik 2 skirtos tiems, kurie laikosi eismo taisyklių ir važiuoja optimaliai saugiu 80-90 km/val. greičiu. Šiems vairuotojams dvasininkas pataria kelyje melstis giesmėmis „Palaimink, Dieve, mano kelią" bei „Tai - laiminga diena".

Tiems, kurie važiuoja 120 km/val. greičiu, klebonas pataria stiprybės semtis malda „Viliuosi Tavo malonės, Tėve".

Važiuojantiems 150 km/val. greičiu patariama giedoti „Dieve, arčiau Tavęs", o lekiantiems 170 km/val. greičiu - „Prie Tavo durų stoviu, Viešpatie".

Skrendantiems didesniu greičiu nei 170 km/val. labiausiai tinka maldos „Dievas yra čia", „Sveikinu Tave, Tėve" ir  „Angelai tegu mano sielą pasiima"...

Pritarimą šiam giesmynėliui savo interneto svetainėje (www.klaipeda.policija.lt) išreiškė ir Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas


Iš ww.btz.lt / šį tekstą publikuoja ir Klaipėdos policijos internetinė svetainė:)

Maironis. Viltis

Sunku mums būtų be vilties!

Be jos skausme kas suramintų!

Kas duotų širdžiai tiek ugnies?

Kas ištvermę varge gamintų?

Ji mums brangiausia dovana!

Visur lyg angelas ji lydi!

Ji mūs stiprybė, mūs drąsa!

Pats pragaras mums jos pavydi!

Be spindulio vilties šviesos

Pavergtų sielos galią žemė;

Mes nepažintume giedros,

Ir būtų mūs darbai aptemę. 

Apie gėdą

Būna katalikui gėda dėl savo brolio kataliko, kaip ir protestantui dėl savo brolio protestanto. Būna valdžios atstovui labai gėda dėl savo kolegos valdžios atstovo... Būna tėvams gėda dėl vaikų, būna vaikams gėda dėl tėvų... Ogi būna ir dėl savęs labai, labai gėda kartais.

Beje, pridursiu, kad mums būna gėda dėl skirtingų dalykų. Protestantui gali būti gėda, kad jo brolis paduoda ranką katalikui, o kitam gali būti gėda, kad nepaduoda.

Šiandien - Reformacijos diena!

Džiaugiuosi, kad šįvakar dar suspėjau padaryti šį įrašą. Kviečiu šia tema paskaityti profesorės I.Lukšaitės straipsnį: http://www.btz.lt/article/articleview/4758/1/434/


Dar, šiemet su šia diena susijusi žinutė man pasirodė labai įdomi ši:

(Lietuviškas variantas paimtas iš www.btz.lt )

Katalikų vyskupas ragina Reformacijos dieną padaryti bendro Jėzaus Kristaus išpažinimo diena

Regensburgo Romos katalikų bažnyčios vyskupas Liudwigas Mulleris paragino reabilituoti ir Reformacijos oponentus, ir vieną nuosekliausių katalikybės kritikų Martiną Liuterį.

Katalikų bažnyčios hierarchas teigė, kad per pastaruosius 80 metų katalikų bažnyčioje susiformavo palankus Martinio Liuterio teologinio palikimo vertinimas.

Vyskupo, kuris taip pat yra atsakingas už Vokietijos katalikų bažnyčios ekumeninius ryšius, nuomone, protestantai, savo ruožtu, turėtų iš naujo suformuoti požiūrį į M. Liuterio oponentų veikalus. Vyskupas L. Mulleris taip pat priminė, kad neseniai vykusios kelionės į Vokietiją metu popiežius Benediktas XVI deramai įvertino kristocentrinį Liuterio teologijos aspektą. Regensburgo vyskupo nuomone šis pripažinimas gali būti laikomas „neabejotina" M. Liuterio reabilitacija.

Mąstydamas  apie 2017 m. laukiamą Reformacijos 500 metų sukaktį, L. Mulleris paragino protestantus atsisakyti „pasenusių stereotipų". Anot jo, 2017 m. spalio 31 d. turi tapti „bendro Jėzaus Kristaus išpažinimo diena sekuliariame pasaulyje".

-

Yra šalių, kur žmonės dėl tikėjimo Kristumi miršta. Ir laiko tai dovana, duotybe.

Yra šalių, kur dėl tikėjimo tenka pakentėti aplinkinių nepagarbą ir užgauliojimus.

Yra šalis, kur dėl kitokio tikėjimo turi daug progų pasijusti balta varna. Nors labiau norėtus pabūti juoda lakštingala :) Toji vis gražiau gieda :)

Danguje visi tie skirtumai ištirps kaip vaškas... Tai viena iš priežasčių, matyt, kodėl pirmieji apaštalai ragino žiūrėti į Kristų - viltį Jame, palikimą danguje, o ne žemėje. Žmonės... Jie keičia nuomones, kaip.... Ir gerai. Juk kai kuriais atvejais kvepia baisia diagnoze, kai žmogus negabus savo nuomonės keisti. Augame, kažką sužinome... Pagaliau, susitikimai su Kristumi taip keičia mūsų širdis... O tai juk atsiliepia ir nuomonei.

Plačios širdies Viltis

Žinau, kad ne vienas tūlas susigūžia išgirdęs, jog Evangelija šį savaitgalį skambės Siemens (tokioje didelėje) arenoje.

Sutinku, jog tai ne pati geriausia vieta tiems, kurie mėgsta tylius saulėtekius ar vienumą prie spragsinčių malkų židinyje.

Tačiau, juk saulei pakilus pakylame ir mes. Einame, dirbame, gyvename... Sutinkame daugybę žmonių, sprendžiame įvairius klausimus... Neužsidarome vien tik vienumoje, ar vien artimųjų rate. Mūsų tikslai, uždaviniai, pagaliau net ir poreikiai veda mus tolyn nuo jaukių namų, pažintų krantų. Kartais tenka žengti žingsnį, kurio dar niekada nežengei. O žengę tokį žingsnį dažnai pajuntame, jog kažkur savo sieloje tikrai paėjėjome į priekį...

Tad kodėl Viltis turėtų užsidaryti vienumoje? Kodėl ji turėtų aplankyti tik saujelę žmonių? Man regis, kartas nuo karto ji trokšte trokšta surengti šventę. Didelę šventę. Tam, kad parodytų į Dievo Sūnų ir pasidžiaugtų Jo teikiama dovana – amžinuoju gyvenimu. Juk toji Viltis be galo, be galo plačios, kiekvieną iš mūsų talpinančios širdies...

Lietuva statė krepšinio arenas, gamino mėgstamo sporto atributus... Tačiau kiek daug buvo ašarų, kai mūsų krepšinio komanda nepateisino sukeltų lūkesčių bei vilčių.

Viltis mus kviečia kur kas daugiau nei į krepšinio čempionatą. Ten bus paliesti amžinybės klausimai. Gyvenimo ir mirties. Tikėjimo ir abejonių. Skausmo, kurio kupini kiekvieno mūsų gyvenimai, bet ir išgydymo, kurį teikia Jėzus kiekvienai ištroškusiai širdžiai.

Nesusigūžkime. Viltis kviečia mus išgirsti svarbią žinią. Ir padėti ją išgirsti tiems, kurie dar nėra jos girdėję. Apie Kristų, teikiantį Gyvenimą kiekvienam, kuris tiki.

Aplankyk mus, Viešpatie. Tegu mūsų širdys prisipildo tikros vilties Kristuje. Ji reikalinga ne tik netikintiems, bet ir tikintiems. Juk dažnai ir tikintieji, susižavėję šio pasaulio blizgučiais, pameta tą brangią Viltį, kurią Kristus įgijo mums, sumokėdamas savo paties gyvybe...

Atvirai :)

Pamenu iš savo jaunos jaunystės:) tokį epizodą, kai labai norėjos padaryti kokią nesąmonę. Na, kažkaip išsišokti, sukilti, gal nusimegzti kokį pabaisuoklišką megztinį, ir būt be proto originaliai. Gal ne tiek originaliai, kiek vat išsišokti tai tikrai norėjosi. Tai būsiu AŠ! Tie norai virte virė. Burbuliavo, kunkuliavo, taškėsi. O baigėsi viskas tuo, kad man numezgė gražų, švelnutį megztinį, o aš gavau pamoką - už noro išsišokti slypi puikybė. Beje, čia pat skubu pasakyti, kad išsišokti ir išsiskirti iš kitų yra du skirtingi dalykai :) Kaip ir pasispjaudyti ant kitų arba padaryti tikrų žygdarbių.

Likimo ironija - kai kam pabaisuokliškai atrodau ir be to megztinio :) [Dabar kaip tuose interviu reikėtų įrašyti: "juokiasi" ]

:)))

Gailestingojo samariečio akibrokštas

I
Į mano namus nuolat beldėsi gailestingasis samarietis.

Taip, rodos, ir neįkyriai, bet pradėjo erzinti... Jo atkaklumą galbūt turėčiau suprasti kaip malonę, vis tik tas nuolatinis beldimas pabodo.

Žinojau - jis vėl nori vesti mane ton vieton, kur pats susitiko su Viešpačiu.

Taip, vengiau to širdį veriančio Susitikimo. Nors ir ilgėjaus jo, kai pagalvoju... Bet man kur kas labiau patinka matyti Kristų išaukštintą Tėvo dešinėj ar bent jau gerbiamą pavyzdinių tikinčiųjų gyvenime.

Bet matyti Jį pakelėj, plėšikų sumuštą, leisgyvį, paniekintą, ištroškusį, be skatiko, duonos, net vandens...

Visgi samarietis buvo stebėtinai pakantus. Todėl galų gale atidariau. Bet jis vidun neužėjo - gal matė, kad nesu svetingai nusiteikusi. Tik galvos mostu parodė, kad sekčiau paskui jį.

Jau iš tolo galėjau pastebėti tą pačią sceną - pakelėj gulėjo žmogus. Stabtelėjau. Pažvelgiau į samarietį, lyg klausdama, lyg konstatuodama, kad netrukus turėtų pasirodyti kunigas su levitu ir praeiti pro šalį.

 - Jie seniai šiuo keliu nevaikšto, - ramiai pasakė mano vedlys, lyg norėdamas juos pateisinti.

Kai priartėjome, nustėrau. Nors Jis gulėjo sumuštas, paniekintas ir purvinas, pažinau Jį.
Stovėjau lyg stabo ištikta, negalėjau nė krustelt - buvo labai gėda dėl savo nerangumo, dėl to, kad atėjau čia tik dabar. Gerklėj ėmė kauptis gumulas, lyg per visus tuos metus, kiek gyvenu [ar bandau gyventi] Jo akivaizdoje, niekuomet nebūčiau verkus.

- Juk tai mano Viešpats, - ištariau tyliai, bet užtikrintai, ir tą pačią sekundės dalį iš manęs išsiveržė rauda.

Puoliau prie Jo. Mačiau, kad Jis sumuštas, kenčiantis, nuskurdęs ir atstumtas. Kaip toji nusidėjėlė raudojau ir ne plaukais (nes jie trumpi), o savo delnais šluosčiau Jo veidą. Pastebėjusi Jo perdžiūvusią burną ėmiau karštligiškai dairytis į šalis - kur, po galais, tas samarietis, kodėl jis nepaėmė vandens, juk žinojo!

„Tik tu gali Jį pagirdyti", - išgirdau ramų samariečio balsą.

Ėmiau raudoti dar labiau, nes tą pačią akimirką suvokiau, jog mano Viešpats, kiekvieną kartą priartėdamas prie manęs tuo keliu, kuriuo aš einu pas Jį, turi tiek, kiek Jam duodu aš... Ir jei aš neturiu to vandens, kurio Jam reikia, Jis mano gyvenime lieka nepagirdytas, jei neturiu maisto, Jis lieka alkanas, jei neturiu rūbų Jam, Jo kūną dengia vieni skarmalai...

Žodžiai mintyse pynėsi, norėjau klausti - Viešpatie, bet juk tavimi rūpinasi Tėvas, Tu esi Jo Viengimis Sūnus, Jis Tave juk išaukštino... Ir čia pat išgirdau tylų - vos galėjau girdėti - šnabždesį: „Juk ateidamas į šią žemę Jis tapo žmogumi. O dabar bažnyčia yra Jo kūnas ir tu esi jo dalis. Viešpats ne tik Tėvo, bet ir žmonių rankose".

Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau, ir akimirksniu suvokiau - aš galiu, leidžiu sau nepaduoti Viešpačiui nė stiklinės vandens, galiu pagailėti Jam kad ir ne paties geriausio savo rūbo... Galiu sumušti Jį, būdama nejautri savo artimui, paniekinti, paniekindama kitus žmones. Matydama Jo purvinas mėlynes, žinojau, kad kai kurios galėtų papasakoti apie mano neapykantą, neatleidimą, apkalbas ir t. t.

Akivaizdu, jog Jis gulėjo sumuštas nesantaikos, nuoskaudų, neapykantos, apkalbų, nuolatinio nepasitenkinimo ir murmėjimo... Jis ten gulėjo... dėl bažnyčiose klestinčių ir vešinčių nuodėmių.

Bet dabar galvojau tik viena - kur, po galais, gauti to vandens, kai aplinkui vien dykvietė. Kur dingo samarietis?

„Jei Man tarnausi, pagirdysi Mane", - išgirdau taip aiškiai, lyg tai būtų saulėtekis vidury nakties.

Kiek atsitokėjusi ir palinkusi prie Jo, bandžiau pasakyti, kad norėčiau Jį ir aprengti, ir pamaitinti... 

„Pirmiausia pagirdyk", - vėl išgirdau tylų ir švelnų balsą, lyg vėjas šiurentų medžių lapus.

Vėl ėmiau raudoti. Iš nevilties, kad neturiu vandens. Pakėlusi akis ir tikėdamasi kur nors netoliese pamatyti laukiantį samarietį, išvydau šulinį.

- Viešpatie, aš tuoj... Atnešiu Tau vandens ir Tu pakilsi... - pabučiavusi į kaktą ir padrąsinamai paspaudusi Jo ranką [veikiau drąsindama save], bėgte nubėgau prie šulinio.

Greta šulinio gulėjo ąsotis. Tuoj prisėmusi vandens bėgau atgal - norėjau nors kiek atpirkti savo nuodėmingumą, apiplaudama Jo veidą ir Jį pagirdydama.

Akimirką susimąsčiau ir apie samarietės pokalbį su Jėzumi prie šulinio. Gal tai jos pamestas ąsotis... Tačiau priėjusi įsimintiną vietą, nuščiuvau - Jo ten nebuvo.

Toje vietoje augo jaunas medis, jo šakose lizdus suko paukščiai, o pavėsyje mekeno keletas avių. Apsidairiau aplinkui ir, teisybę pasakius, pasijutau visiška kvaiša. Dar kartą peržvelgiau visą vietovę - gal nuo šulinio bėgau ne į tą pusę? Tačiau toje vietoje, - tą žemės lopinėlį gerai įsiminiau - kur gulėjo Viešpats, žydėjo gėlės...

Iš sąstingio pažadino vis stipresnis avių baksnojimas ir mekenimas. Jos kaip išmanydamos baksnojo į ąsotį ir bandė liežuviais pasiekti vandens...

Ką gi, pagalvojau, pradžiai pagirdysiu avis.

II

Netoliese ramiai ganėsi avys, o aš sėdėjau po medžiu ir mąsčiau. Mane guodė viena vienintelė mintis - kažkieno kito gyvenime Viešpats bus ir pagirdytas, ir pamaitintas, ir aprengtas... Kažkieno gyvenime Jis bus deramai priimtas ir ten Jam nesuduos. Ten Jis bus paguostas mylinčiųjų atsidavimo, jų širdžių nuolankumo ir romumo. Kažkieno namuose Jis atsikvėps... Kaip kadaise, užsukdamas tai į vienus, tai į kitus namus...

Tolumoje išvydau du žmones. Žinojau, kad tai samarietis toliau vykdo savo misiją - dar vieno nuodėmingojo laukia širdį veriantis susitikimas...

Vos tik samarietis paliko nuodėmingąjį ir priartėjo prie manęs, pratrūkau:

- Dievo gailestingume, tai kur tu buvai?? Ar žinai, ką man teko išgyventi?! Ar, užuot beldęsis į mano namus, negalėjai man tiesiog pasakyti, kad mano Viešpats... guli ten... sumuštas mano pačios nuodėmingumo...

 - Negalėjau. Tu turi Raštus, jie tave moko. O gal nesupranti, kas ten parašyta?

Vėl pratrūkau raudoti.

Tądien, kiek atsipeikėjus, perskaičiau Motinos Teresės žodžius: Žodį „Trokštu!" Jėzus ištarė ant kryžiaus, nepatirdamas nė menkiausios paguodos, mirdamas visiškame skurde, paliktas vienas, paniekintas ir sugniuždytu kūnu bei siela. Jis kalbėjo apie savo troškulį - ne vandens - o meilės, aukos.

Jėzus yra Dievas: todėl Jo meilė, troškulys yra amžinas. Mūsų tikslas yra numalšinti šį amžiną žmogumi tapusio Dievo troškulį.
Vieno negalėjau suprasti - kodėl mano regėjime Viešpats buvo ne ant kryžiaus, bet gulėjo - toks trokštantis ir sielvartaujantis, sumuštas ir silpnas ten, pakelėje.

Gal todėl, kad daugelis mūsų, nors ir vadinamės tikinčiaisiais, bet gyvename kaip plėšikai? Sutikę Jį kelyje, užuot davę Jam vandens, atimame iš Jo paskutinį gurkšnį ir kąsnį?..

Juk gyvename dėl savęs, ne dėl Jo... Ir mūsų poreikiai išlieka svarbiausi.

Bent jau iki širdį veriančių susitikimų...