Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Moterys vadovės. Ką Šventasis Raštas apie tai kalba?

Kai su keliomis moterimis kalbėjomės apie šių laikų tendencijas – į vadovaujančius postus paskiriama vis daugiau dailiosios lyties atstovių – svarsčiau: o ką Šventasis Raštas kalba apie tai? Mat šis klausimas ypač tikinčiuosius neretai verčia ginčytis: cituodami atskiras šventraščio eilutes vieni krikščionys bando parodyti, kad moteris gali būti vadove; o kiti – kad negali. Nusistovėjusios nuomonės iš dalies atsispindi ir skirtingų konfesijų nuostatose bažnyčių vyskupėmis bei ganytojomis, diakonėmis skirti – arba ne – moteris.

  ***
Išties, moteris buvo sukurta būti pagalbininke vyrui (Pr 2, 18). Nuo seno, nuo pat Adomo ir Ievos laikų ji – vyro padėjėja, vaikų gimdytoja ir auklėtoja, šeimos židinio puoselėtoja. Ištisus laikmečius moterys atlikdavo, dainavimo terminais kalbant, „backo“ (pritariančiuosius) vaidmenis. Jos tik išimtiniais atvejais užimdavo vadovaujančią padėtį, nes rūpinosi namų ruoša, vaikais... Pamenu, kadaise teko būti Izraelyje, kur viename iš muziejų stebėjome žydų sinagogų maketus: gidas netruko paaiškinti, kad moterų vieta būdavo „ana ten“, tai yra šventyklos „pakraštyje“. Tuomet svarsčiau – vis tik moterims reikėjo nuolankumo, kad jos nemurmėtų dėl savo padėties ir tuo pačiu nesijaustų nereikalingos ar išnaudojamos „vergės“. Tačiau taip pagalvojus mane pasivijo ir kita mintis – gal mano svarstymai apie nuolankumą yra šio amžiaus išdava? Gal toms moterims viskas tuo metu atrodė natūralu, priimtina, gera? Juk kaip dažnai būtent šiais laikais diegiamos vertybės skatina mąstyti, jog nepasiekęs tam tikrų pozicijų žmogus nieko vertas...

Svarstau, kad moters lyderystės „teisėtumo“ klausimas gali kilti ir iš tam tikro vidinio komplekso, kurį formuoja išankstinis neigiamas požiūris į šių laikų tendenciją, kai vis daugiau ponių (ir net panelių) tampa vadovėmis. Arba iš tam tikro kaltės jausmo: „jei dirbu vadovaujantį darbą, negaliu visa širdimi atsiduoti šeimai, vaikams“. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas – ar užimtumas bet kokiame kitame, ne vadovaujančiame darbe jau garantuoja atsidavimą šeimai? Juk dirbant ir vienokį, ir kitokį darbą susiduriama su tuo pačiu iššūkiu – šeimai skirto laiko neatiduoti darbui.  

Ir vis dėlto – tai, ką esu perskaičius Biblijoje apie moteris (ar moterims) man leidžia manyti, kad... šiek tiek teisios abi pusės – ir teigiančios, ir neigiančios moters pašaukimą būti vadovėmis. Tai patvirtina net ir šių dienų realijos: kai kurių moterų vadovavimas, kaip liaudyje sakoma, „neduok Dieve“, kitų – didelis palaiminimas ir sėkmės laidininkas. Tad pastarieji atvejai akivaizdžiai liudija – ir moterys gali turėti vadovei būtinų savybių, o kai kurios dailiosios lyties atstovės gali geriausiai atsiskleisti būtent vadovaujančiame darbe.
Tad ar tikrai Viešpats rūsčiai nužvelgia tokias „karjeristes“? Nemanau.

Kai laikmečiai diktuoja savo

Jei paklaustumėte, ar daug moterų – vadovių pavyzdžių yra Šventajame Rašte, tektų kukliai nuleidus galvą atsakyti – nedaug. Bet jei reikėtų atsakyti į klausimą, ar daug moterų buvo įamžintos Biblijos puslapiuose todėl, kad pasižymėjo drąsa, darbštumu, pasiaukojimu, nuolankumu, ištikimybe, tikėjimu, religine nuovoka, išmintimi, autoritetu (!) ir buvo tikrai įtakingos – ilgokai vardintume!

Vis tik, anų laikų moteriškėms nebuvo lemta turėti nuosavų vairuotojų, kaukšėti „aukštesnio“ socialinio statuso nudailintais kulnais rankoje laikant labai svarbų, madingą segtuvą... Moterys buvo visiškai išlaikomos savo vyrų, o vietoj segtuvų rankose laikė puodus (jei neturėjo tarnaičių) bei ganė savo vaikus. Ar dėl to jos buvo dvasingesnės už šių laikų „karjeristes“? Abejoju. Kiekviename laikmetyje, kaip ir jame nusistovėjusiose normose yra savi iššūkiai, problemos, yra ir savi privalumai ar – kraštutinumai.
Tačiau, net jei anuomet, kai buvo tik rašomi Senojo ir Naujojo Testamentų puslapiai, kai moters vieta būdavo „tik namuose“, viena kita moteris stodavo vadovauti, – ar turėtų stebinti, kad tokių moterų daugėja šiuo laikmečiu?..

Manyčiau, daugeliu atvejų moterys tampa vadovėmis ne todėl, kad tik tame mato savo gyvenimo tikslą bei prasmę, o todėl, kad tam tikri gebėjimai bei susiklosčiusios aplinkybės natūraliai jas ir atvedė iki tos vietos. Ar dėl to jos turėtų atsiprašinėti? Ar būdamos vadovėmis jos „išduoda“ savo moteriškumą, Dievo įdėtą prigimtį? Apaštalas Paulius, regis, paneigia tokią mintį: Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28).
Ir, kaip yra pastebėjęs Dr.G.Saulytis – šios (ir panašios) apaštalo Pauliaus mintys buvo itin pažangios, atsižvelgiant į ano laiko tendencijas, vyravusį požiūrį į moteris. Išties, pavyzdžiui ir tai, kad apaštalas Paulius (bei Lukas), minėdamas vieną šeimą (Priskilės ir Akvilo) pirmiausia mini moterį, o tik tuomet jos vyrą – turėjo ne vienam anuomet nuskambėti kaip akibrokštas... Greičiausiai taip buvo dėl to, kad Priskilė turėjo didesnę tarnystės malonę nei jos vyras Akvilas (Apd 18, 26; Rom 16, 3).

Tačiau čia pat noriu pastebėti, kad jei Šventajame Rašte randame vadovaujančių moterų pavyzdžių, šeimai brėžiama vienintelė nuostata: šeimos galva yra vyras. „...nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios <...>“; ir taip pat, matomai siekiant apsaugoti moteris nuo išnaudojimo, o vyrus – nuo piktnaudžiavimo jiems skirta padėtimi, skamba raginimas ir vyrams: „Jūs vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save <...>“ (Ef 5, 22-24). (Tiesą sakant manau, kad paklusti yra kur kas lengviau, nei mylėti taip, kaip Kristus bažnyčią...).

Lyderiaujanti darbštumu

Jei reikėtų apibrėžti, kokį dievotos moters paveikslą piešia Šventasis Raštas, nedvejodama atsakyčiau – tą, kuri pasižymi dideliu darbštumu, meile šeimai: pagarba ir atsidavimu savo vyrui, vaikams, patarnavimu kitiems, giliu tikėjimu, nuolankumu ir romumu (žr. Pat.31 sk, 1 Tim 5sk, 1 Pt 3 sk). Tokia moteris – tarytum apaštalo Pauliaus aprašoma meilė laiške Korintiečiams – visa pakelianti, maloni, neieškanti savo naudos... Tad šiuo aspektu ‚Šventojo Rašto moteris‘ tikrai yra lyderė – būtent savo darbštumu ir atsidavimu šeimai, kasdieniu patarnavimu bei atida aplinkiniams.

Ar galėtų tokia moteris, jei taptų vadove, staiga tapti ne palaiminimu kitiems, o dideliu rūpesčiu? Galbūt, nes vadovavimui būdingos savybės – tai ir dovana, ir pašaukimas, kurio galima ir neturėti. Ir vis dėlto, Dievo žodis duoda pagrindą manyti, kad tas, kuris geba tvarkytis namuose, gebės susitvarkyti ir su vadovaujančios pozicijos iššūkiais bei atsakomybėmis (žr. 1Tim 3, 5). 
Kas žino, galbūt būtent išmokusi suktis virtuvėje, namuose, „išsitreniravusi“ planuoti laiką, kai reikia išvežioti vaikus į mokyklas, būrelius, kai reikia dar pasirūpinti namais, „kalnais“ rūbų, indų bei dulkėmis ant lentynų, moteris tampa puikia lydere – ji žino, kaip paskirstyti darbus, kad jie būtų padaryti laiku, greitai ir gerai. (Tiesa, dabar buityje daug pagelbsti ir vyrai).

Kai moterys „ant bangos“

Kartais galime pastebėti tokią tendenciją – tuo pačiu laikotarpiu visuomenėje pasižymi ne viena, o kelios moterys. Štai ir šiuo metu Lietuvoje vadovaujančius (ir svarbiausius) postus užima dailiosios lyties atstovės – Prezidentė, Seimo pirmininkė, Krašto apsaugos bei Finansų ministrės. Įdomu tai, kad ir Šventajame Rašte yra pavyzdžių, kai „veikė vien moterys“. Gana retas, tačiau įspūdingas atvejis aprašytas Senajame Testamente, Teisėjų knygoje (4sk.) – kaip kovai su priešais Viešpats pažadina pranašę ir teisėją Deborą. Ne vyrai, o ji veda tautą į kovą ir toje kovoje pasižymi drąsa bei dideliu užsidegimu. Viešpats dovanojo pergalę. Tačiau priešų stovyklos karalius liko gyvas – ir štai čia „išdygsta“ dar viena (būtent) moteris, Jaelė, kuri gudrumu įvilioja priešą poilsiui, ir jį nužudo – tokiu būdu tarsi padeda „tašką“, užbaigdama kovą. Noriu pabrėžti, kad tais laikais moterims tikrai nebuvo būdinga nei vadovauti, nei, juolabiau, dalyvauti mūšio lauke. Tačiau, kaip sakoma, visos „taisyklės“ turi išimčių.
Yra ir kitos istorijos, kur moterys pasižymėjo drąsa, įtakodamos ir politinius sprendimus. Tiesa, kai kurios istorijos byloja ne apie gerą, doros moters paveikslą, o atvirkščiai – nepasotinamą godumą, panieką Viešpaties tarnams ir visišką atsidavimą vien nuodėmingiems polinkiams.  


Vadovaujanti, bet nuolanki

Vyrai ir moterys yra skirtingi – išties, mes pasižymime ne tik panašiais, bet ir kitokiais, mūsų lytiškumui būdingais bruožais. Nesileisiu į detales, bet nesunku pastebėti, kad vyrai daugiau ir dažniau pasižymi įgimtu autoritetu bei vadovams būtinomis savybėmis, nors, pasikartosiu, vis dažniau su vadovaujančiomis pozicijomis puikiai susitvarko ir moterys (ir psichologai šiandien išskiria tiek moterų, tiek vyrų tinkamas vadovavimui savybes, ir pataria vadovais skirti atsižvelgiant ne į lytį, o į individualius bruožus).

Manau, jog sukurdamas moterį vyro padėjėja, o ne jo vedle, Viešpats jai suteikė geriausiąją dalį – moteris turi gerą progą parodyti tikros tarnystės pavyzdį ir tuo, be jokios abejonės, patikti Dievui. Be to, sukurta būti tarsi vyro užuovėjoje ji nėra nustumta „į šešėlį“, kaip kad kartais teigia kai kurios moterys, bet, atvirkščiai, apsaugota ir palaiminta daryti tai, ką ji geba geriausiai. Nors čia galima būtų kritiškai pajuokaujant pridurti – ji jaučiasi geriau tuo atveju, jei vyras savo autoritetu ir Dievo duotu svoriu jos „neprispaudžia“, o iš tikro ją gerbia, globoja ir saugo („...kaip ir Kristus bažnyčią“ – pgl.Ef 5, 29).

Tačiau, – vis tik drįstu manyti – kad būtent dėl savo ištikimybės mažuose dalykuose (už tai Viešpats žada atlygint – žr. Lk 19, 17 – ir pavesti parodžiusiems tokią ištikimybę daugiau, nei jie turėjo iki tol), moterys neretai tampa ir puikiomis vadovėmis. Išmokusios atsakingai vykdyti savo kasdienes pareigas jos gali parodyti reikalingą išprusimą ir sugebėjimus būdamos vadovėmis. Daugelis moterų turi ir įgimtą vadovės charizmą. Be to, šiame laikmetyje matoma ir dar viena tendencija – nemažai moterų nesukuria šeimos, negimdo vaikų. Taigi, jos atsiskleidžia daugiau profesinėje srityje ir/ar vykdydamos vien tą pašaukimą, kurį atrado Viešpatyje. Nuostabus to pavyzdys – palaimintoji Motina Teresė, kurios pasišventimas Kristui buvo toks didelis, kad palaipsniui ji tapo ir kitų gailestingumo seserų vedle bei įkvėpėja, vadove...

Ir jei atsidavusi Dievui moteris tampa vadove, jai, matyt, pravartu neapleisti svarbiausios, Viešpaties motinos Marijos mums parodytos nuostatos – mes, moterys, pirmiausia esame pašauktos būti nuolankiomis tarnaitėmis. Juk mūsų moteriškumas gražiausiai atsiskleidžia mūsų gebėjime švelniai patarnauti aplinkiniams. Tad jei ši tarnystė atveda kai kurias dailiosios lyties atstoves į vadovavimą, galbūt tai gera proga išpildyti šiuos Viešpaties žodžius: Pagonių karaliai viešpatauja jiems ir tie, kurie juos valdo, vadinami geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie kaip tarnas (Lk 22, 25-26).

2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

(Anti)Žmogiškumo liudytoja

Neįmanoma perduoti visų žodžių ir įspūdžio, kuris apima perskaičius apie profesorę Ireną Veisaitę (š.m. vasaros "Tapati" numeryje, E.Kučinskaitės str.).

Kaip jai, dar paauglei, teko bėgti iš geto - jaučiant kulkos grėsmę. Kaip ši didi moteris išsaugojo bendražmogiškas vertybes nuolat lydima tos nelemtos kulkos grėsmės, artimųjų netekties... Prarasti tėvai, bet išsaugoti mamos priesakai. Ir taip toliau...

Noriu pasidalinti dviem profesorės pasakojimų fragmentais. Ji pasakoja, kaip dvi šeimos padėjo jai išsigelbėti iš geto. Paauglė atsidūrė vienos ponios, Stefanijos Ladigienės namuose:

"Tai buvo stebuklas, pas ją aš atėjau kaip į namus... Visiems vaikams buvau pristatyta kaip sesutė ir taip jie turėjo į mane žiūrėti. Kai sėdome prie stalo valgyti varganų karo meto skrylių, pastebėjau, kaip p.Ladigienė man įdėjo truputį daugiau negu savo vaikams. Negaliu apsakyti, ką tuo metu man tai reiškė [...]. Pirmąjį vakarą ji mane paguldė kartu su savo vaikais ir prieš miegą atėjo manęs pabučiuoti. To seniai nebuvau patyrusi. Pratrūkau raudoti, tada ji atsisėdo prie mano lovos ir klausia - kodėl aš verkiu, gal ji mane kuo užgavo? O aš jai ir sakau: [...] "Ar jums ne šlykštu bučiuoti žydę?". Man tada jau atrodė, jog manyje tikrai yra kažkas tokio, kas turi atstumti kitus žmones. Tąsyk mes kalbėjomės iki ketvirtos valandos ryto. Ji verkė, aš verkiau... Nuo tos dienos ji tirkai tapo mano antrąja motina"
(Citata iš dr. Irenos Veisaitės prisiminimų. "Sandora", 1998, Nr.10, parengė Jūratė Grabytė).

Kita citata iš profesorės atsiminimų:

"Karo metais dirbau darželyje ir maitindavau vaikus. Vyresnieji gaudavo manų košės, virtos piene, kuri tada man atrodė kaip ambrozija. Pati būdama nuolat peralkusi, taip norėdavau bent vieną šaukštelį įsidėti į burną. Vaikai būdavo irgi alkani ir nepalikdavo nė kruopelytės - jei būtų palikę, būčiau suvalgiusi. Ištvėriau tai nežmoniškai sunkiai. Manydavau - po karo valgysiu vien tik pienišką manų košę. Bet jei aš kuo nors didžiuojuosi, tai tuo, kad to šaukštelio niekada nepaėmiau".


Be komentarų...

2011 m. birželio 24 d., penktadienis

(Ne)vaisingos Onos istorija

Šventame Rašte yra aprašoma ne viena istorija, kaip moterys negalėjo susilaukti vaikų, tačiau... Galiausiai jų susilaukdavo. Nes Viešpats atsakydavo į jų maldas.

Siūlau pažvelgti į vieną tokią istoriją apie Oną (perskaityti galima čia:  http://www.ebiblija.lt/cgi-bin/bible/read.py).

Ona nebuvo vienintelė žmona savo vyrui Elkanai, nors labai mylima. (Tokios anuomet buvo tradicijos - vyras galėjęs turėti ne vieną žmoną - kaip ir dabar kai kuriose kultūrose). Kita žmona, Penina, nevaisingąją Oną užgauliodavo. Matyt, buvo dėl ko - dviejų moterų vyras labiau mylėjo Oną, bet ne tą, kuri jam pagimdė vaikų. Tad, atrodo, Penina norėjo atsigriebti: „Toji taip užgauliodavo ją [Oną], kad ji verkdavo ir nevalgydavo" (1Sam 1, 7b).

Taigi nevaisingoji Ona, panašu, suserga depresija:
„Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Ko liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų?"- klausia jos mylintis vyras Elkana (8eil.).

Esu linkusi galvoti, kad vyrai tais laikais nebuvo itin sentimentalūs. Vis tik, šios istorijos herojus Elkana demonstruoja pavydėtiną švelnumą ir supratimą - jis visaip stengiasi paguosti savo žmoną ir, rodos, nebežino ko griebtis: kai su šeima (o Dieve, dviem žmonomis ir vienos jų vaikais...) keliauja aukoti į šventyklą, vyras visuomet duoda Onai geriausiąją [aukos] dalį... Bet tai jos nepaguodžia.

Vildamasis, kad yra jai brangus, Elkana, kaip skaitėme, „išbando" kitą būdą - „Ar gi aš nesu tau vertesnis už dešimtį sūnų?".

Sakytum, vyriška savimeilė? Kodėl gi ne, jei jie išties mylėjo vienas kitą. Tačiau, manau, šiuo atveju Elkana tiesiog neriasi iš kailio dėl Onos ir, rodos, net gi "aukojasi" - juk vaikai, o ypač sūnūs tais laikais, yra ir vyro pasididžiavimas, ne vien tik moters (šiuo atveju Onos) moteriškumo "išsipildymas".

Tad, turint omenyje anuometinę Izraelio kultūrą, Elkana šiuo atveju demonstruoja tikrai pavyzdinį palaikymą ir švelnumą mylimai žmonai...

Bet Onos nepaguodžia net ir tai. Nors ji patiria vyro meilę, dėmesį ir švelnumą - nevaisingumas tampa jos liūdesio priežastimi. Be to, nevaisingumas tais laikais reiškė ir Dievo nemalonę. (Dabar yra kitaip).
Štai kodėl Penina jautėsi pranašesnė, o griežė dantį ant Onos, matyt, pavydėdama vyro meilės... Irgi skausmas...

Sunki istorija. Dviejų moterų skausmingos "rungtynės". Viena kovoja dėl vyro meilės, kita - trokšte trokšta vaikų. Abi jaučiasi savotiškai pažemintos, nuskriaustos - viena vyro, kita - Dievo.
Tačiau ko ši istorija moko?

Iš Peninos galime pasimokyti, kaip nereikėtų elgtis. Panašu, kad ji nebuvo gero būdo moteris, - atvirkščiai, - tačiau Viešpats ją laimino vaikais. Matyt, tai ir buvo paguoda jos gyvenime - nėra vyro meilės, bet yra vaikai. O tai reiškia - Dievas su ja, nes įsčių vaisius - Jo palaiminimas.Galbūt ir šiandien daugeliui vienišų motinų didelė paguoda yra jų vaikai.

Tačiau Penina nuo Onos skiriasi tuo, kad ji nepasirenka, kaip jos "varžovė", išlieti širdies Dievui. Ji nori būti pranašesnė už nevaisingąją, ir nuolat savo pranašumą pabrėžia, piktais žodžiais žemindama kitą moterį. O apie Oną neskaitome, kad ji užgauliotų Peniną dėl to, jog toji vyro ne taip mylima, taigi neatsako į pikta tuo pačiu.

Taigi, šios moterys skausmingose aplinkybėse reaguoja skirtingai: Penina užgaulioja ir erzina Oną (6-7eil) - ir taip elgiasi ne vienerius metus.
Tuo tarpu Ona, girdėdama piktus Peninos žodžius, neatsako tuo pačiu, nors jai labai sunku: po užgauliojimų ji "verkdavo ir nevalgydavo" (7 eil).

Kaip mes elgiamės skausmingose aplinkybėse? Kad ir kaip mums kartais skaudėtų dėl vienokios ar kitokios netekties, padėties, visuomet galime rinktis - užgaulioti ir žeminti "kaltuosius", ar  kantriai iškęsti sunkumus, susiklosčiusią situaciją. Taip pat manau, jog Peninos ir Onos istorija puikiai iliustruoja tai, jog kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria vienokį ar kitokį skausmą. Kiekvienas. Tik kiekvienas elgiamės tų sunkumų akivaizdoje kitaip.

Ona. Ji gali mėgautis vyro meile, tačiau neturi vaikų. Galiausiai, tai tampa nebepakeliamu skausmu...
Ji taip liūdi, kad nevalgo, o tik verkia...

Ir štai, ji tampa mums pavyzdžiu bei įkvėpimu tuomet, kai pasuka į šventyklą. Melstis. Atverti, pagaliau, savo širdgėlą ir skausmą Dievui. Galbūt Ona savo skausme subrandino tikėjimą, kad Dievas gali ją išklausyti. Dabar.

„Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė. Ji davė įžadą: „Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos". Ji ilgai meldėsi Viešpaties akivaizdoje, o Elis stebėjo jos lūpas. Ona kalbėjo savo širdyje, jos lūpos judėjo, bet balso nesigirdėjo. Todėl Elis palaikė ją girta ir tarė: „Ar ilgai būsi girta? Išsipagiriok". Ona atsakė: „Ne, viešpatie, aš esu nelaiminga moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, tik išliejau savo širdį Viešpačiui. Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukra, nes iš didelio sielvarto ir skausmo aš kalbėjau". Elis tarė: „Eik ramybėje, o Izraelio Dievas teįvykdo tavo prašymą". Ji atsakė: „Duok savo tarnaitei atrasti malonę tavo akyse". Po to ji nuėjo, valgė ir nebeliūdėjo" (10-18eil).

(Esu tikra, kad geriausiai šios moters skausmą gali suprasti tos, kurios negalėjo/negali susilaukti vaikų).

Viešpats atsigręžia į Oną, ir dovanoja jai stebuklą. Gimsta Samuelis, kurį ji, kaip žadėjo, atneša į Dievo namus - kai tik kūdikis buvo nujunkytas, jį pašventė Viešpačiui.

Galbūt čia reikėtų užbaigti pasakoti, bet būtent šioje vietoje Ona pribloškia savo ištikimybe duotam žodžiui - ji, kaip žadėjo, atiduoda savo vaiką (!) šventyklon. Ne, ne globos namam. Jos vaikelis auga kunigo priežiūroje, ir iš jo išauga didis Izraelio pranašas, Viešpaties tarnas.

Šiuo savo poelgiu Ona primena Abraomą, Švento Rašto vadinamą visų tikinčiųjų tėvu - kaip jis aukojo savo vienintelį sūnų Izaoką, kurio laukė ne vieną dešimtmetį... O išties Dievas nenorėjo atimti sūnaus iš Abraomo - bet norėjo pažvelgti į Abraomo širdį, ar jis  tai, ką turi brangiausio, atiduos Viešpačiui. Ir Abraomas buvo pasiryžęs paaukoti, už ką susilaukė didelių Dievo pažadų ir palaiminimų.(Pr kn 22 sk).

Taigi Ona tam tikra prasme tampa Abraomo sekėja. Ji atiduoda Viešpačiui savo brangiausią turtą - išmelstą, ilgai lauktą vaikelį. Ir štai, vėliau ji susilaukia daugiau vaikų, nes Viešpats ją laimina!

Apie Peniną daugiau nelabai ką žinome, o štai Ona mums tapo tikėjimo pavyzdžiu.

Savo skausme ji subrandino nuostabų tikėjimą. Tikėjimą, kuris Izraeliui dovanojo didžiausią pranašą, o moterims - padrąsinimą ir paguodą - kad Dievas gali nevaisingas įsčias padaryti vaisingomis.
Viešpats atsako į paprastų moterų maldas - žinau, jog ir šiandien ne viena tikinti moteris gali papasakoti, jog meldė šio stebuklo, ir sulaukė...

Savo skausme Ona subrandino ir neįtikėtiną pasišventimą - ne kiekviena galėtų savo pirmagimį, ilgai lauktą ir išverktą, atiduoti į Dievo namus. O Ona atidavė, nes tikėjo - vaikai, tai Viešpaties palaiminimas, dovana ir turtas. Jie, pirmiausia, yra Jo.

Tikriausiai tokios moterys kaip Ona tampa didžiuliu palaiminimu savo vaikams ir tuomet, kai šie užauga. Nes šitaip Dievu pasitikinčios moterys, tikėtina, nemanipuliuoja vaikų dėmesiu, jiems užaugus, o leidžia jiems tvarkytis savo gyvenimus patiems.

Vėliau Ona gieda nuostabias psalmes - per savo skausmingą patirtį ji pažino Viešpatį ir nuostabiai tai apgiedojo:

Ona meldėsi: „Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje ir mano ragas išaukštintas Jame. Aš plačiai atveriu savo burną prieš savo priešus, nes džiaugiuosi Tavo išgelbėjimu.
Niekas nėra toks šventas, kaip Viešpats! Šalia Tavęs nėra kito ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas.
Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus.
Galingųjų lankas sulaužomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jėga.
Sotieji parsisamdė už maistą, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdė septynetą, o turinčioji daug vaikų nusilpo.
Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina.
Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština.
Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį.
Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga.
Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą“. (1 Sam 2sk)


Kadaise Ona meldėsi verkdama, jos lūpos vos judėjo, o balso nesigirdėjo... Dabar ji plačiai atvėrė savo burną! Ašaringos dienos jos gyvenime baigėsi.

Melskimės Dievui, nes Jis girdi mūsų maldas. Mūsų ašaras jautriai surenka, ir iš jų nuaudžia džiaugsmo skraistes... Tikiu, ant jų dar nupiešdamas svajones. Kad išsipildytų.

Kaip apie Kristų pranašavo Izajas: Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą; skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną, paguosti visus liūdinčius, įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei. (Iz 61, 1-3).

2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

23 Psalmė

Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu.
Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.
Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.
Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.
Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.
Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.

Šiandien lyja

Lietus, berods, niekuomet nebūna paprastas.

Dangus išlyja ašaras ir juoką, gražius ir skausmingus prisiminimus...

Gal todėl kartais noriu bėgti į lietų, o kartais nuo jo slėptis.

Dangus išlyja susikaupusias mintis, svajones ir lūkesčius...

Štai kodėl kartais noriu bėgti į lietų, o kartais - nuo jo slėptis.

Šiandien noriu būti lietuje. Labai.

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Ko esame verti?

Manau, mūsų gyvenime yra duota įvairiausių situacijų ir aplinkybių, kuriose Dievo Apvaizda mus tarytum patikrina... ko esame verti.

Pavyzdžiui, kaip žiūrime į žmogų, kiek esame linkę būti šališki dėl išankstinio nusistatymo, kiek esame gabūs pasiaukoti, atplėšti geresnį kąsnį nuo savęs ir ištiesti kitam, o gal gyvename pasiduodami pasaulio tuštybių mugei, o gal...

Kiekvienas iš mūsų vėl ir vėl tarsi laikome egzaminą, o gal įskaitą. Kad ir žmogiškumo. Elementaraus.
Jei neišlaikome - kada nors, jei gyvi būsime, laikysime vėl.

Pavyzdžiui, mes galime šypsotis ir kalbėtis su žmogumi, kurio absoliučiai nepažįstame arba pažįstame labai paviršutiniškai, ir nesikalbėti su tuo, kurį pažįstame puikiai. Tik dėl to, kad tas žmogus vienaip ar kitaip mus nuvylė, gal įskaudino, o gal šiaip "prikiaulino". Nors visai gali būti, kad tas žmogus dėl savo šunybių gailisi ir apskritai yra vertas kur kas daugiau, nei visos mūsų sutiktos įspūdingos asmenybės kartu sudėjus.

O gyvenimas toks įvairialypis, kad kartais išties yra teisingiau su kažkuo nebendrauti.

Vis gi, ar esame teisingi rodydami begalinį draugoviškumą nepažįstamoms, bet iš pirmo žvilgsnio įspūdingoms asmenybėms, yra didelis klausimas. Čia kaip su reklama - viskas taip gerai atrodo, bet kai paragauji - norisi išspjaut, ir kuo greičiau.

Nors visai gali būti, kad kai kurios asmenybės išliks patraukliomis pažiūrėjus ir iš ketvirto karto.

Bet kuriuo atveju, reikėtų pasistengti likti žmonėmis.

Manau, geriausiai šito išmokyti gali... Kristus.



P.S. Šventas Raštas liudija, jog Viešpats žvelgia į žemę tirdamas žmonių širdis. Įdomu, ką ten mato... Spėju, daug tamsos.

Nors - kartais gal net tamsa būna šviesesnė už tai, ką galima "aptikti" žmogaus širdyje.
Gaila, bet nė vieno širdis nėra išimtis.

Įspūdis :)

Visuomet malonu sutikti žmogų didelės vidinės kultūros.
Turėjau garbės.
Ponia, kurią pažįsta praktiškai visa Lietuva, ir kurios, kiek pamenu, niekas nekritikavo. O juk mūsų šalyje tai taip reta, kad žmogus, susijęs su politiniu gyvenimu, nebūtų kritikuojamas. Neabejoju, jog šį fenomeną lėmė tam tikros ponios savybės.

Kai stovėjome tarp daugybės kitų įtakingų žmonių, ir pasisveikinome pirmiausiai žodžiu ir žvilgsniu, natūraliai tiesėsi ir ranka... Bet kelias akimirkas vis kas nors sutrukdydavo - mat nesu tokia įtakinga, kad manęs kas nepertrauktų ir neužlįstų, jei kalbuosi su itin dideliu ir įtakingu žmogumi.
Bet toji ponia, mano nuostabai, kantriai ir atkakliai palaukė, taip maloniai į mane žvelgdama ir šypsodamasi.
Galiausiai mes pasisveikinome.

Širdy liko toks geras ir malonus įspūdis.

2011 m. birželio 14 d., antradienis

Gedulo ir vilties dienai arba vosilkos, kurios dar žydės...

Šiandien minime vieną liūdniausių dienų tautos istorijoje.
Trėmimai negailestingai suluošino kone kiekvieną giminę...
Prieš 70 metų, 1941 m. birželio 14-ąją, į lagerius buvo ištremta daugiau nei 21 tūkstantis žmonių. Ir tai buvo tik pradžia, vėliau ištremta kur kas daugiau... Planuota tokiu būdu išnaikinti pusę tautos...

Kai klausaisi ar skaitai tremtyje buvusiųjų liudijimus, sunku sulaikyti ašaras. Palaužtos svajonės, lūkesčiai, nuolat gniuždoma viltis, darkomas žmogiškumas, išbandomas tikėjimas...

Išeisiu vieną vakarą,
Ir jau daugiau negrįšiu,
Žydės vosilkos mėlynai,
Bet jų nebematysiu.
/“Jei ne auksinės vasaros“ – iš Lietuvių tautosakos rankraštyno dainos/

Tremčių istorijos akivaizdoje permąstome ir savo kelius. Ar esame verti tų žmonių kraujo, netekčių, nuolatinės kančios ir skausmo? Ar tarp mūsų dar pražys vosilkos gerų darbų, gražių pavyzdžių pavidalu?..

Klausydama vienos tremtinės liudijimo, išgirdau ją sakant, kad tremtį lėmė blogi žmonės. Todėl negaliu nemąstyti apie tai, kaip gyvename šiandien... Ar mūsų vertybės, nuostatos ir santykiai liudija meilę Tėvynei, atjautą, pagarbą artimui? O gal mielai vieną kitą žmogų ištremtume tolyn nuo savęs? O gal, teisybę pasakius, tai ir darome?

Ar seni žmonės, išsiųsti į senelių namus ar visų užmiršti ir pasmerkti vienatvei savo namuose, nėra tremtyje?
Ar globos namuose augantys vaikai ir juos pagimdę tėvai, dažnai išgyvenantys socialinę atskirtį, nėra ištremti į amžinai besisukantį skurdo ir priklausomybių ratą?
O mūsų neatleidimo, neapykantos gniaužtuose laikomi žmonės, ar nėra negailestingai ištremti lauk iš mūsų širdžių?..

Anksčiau naiviai galvojau: juk galėtų nebūti karų, negi neįmanoma pasistengti sutarti... Bet dabar, matant, kiek daug neapykantos esama mūsų kasdienybėje, kiek daug bujojančio savanaudiškumo ir egoizmo – tenka nusivilkti naivumo rūbą. Karų, matyt, bus nuolat, nes jie vyksta ir mūsų šeimose, mūsų bendruomenėse, etc... Jei negalime atleisti vieni kitiems, jei brolis ar sesuo Kristuje negali pakęsti ar pakelti savo bendraminčio ar kitatikio, jei nesibodim šiurkščiai apkalbėti vieni kitus, jei, jei...

Nenoriu nieko kaltinti. Bet, prisimindama minėtos tremtinės pasakojimą apie tai, kaip, giminėms Lietuvoje gavus leidimus, atsirado žmogus, sutikęs parvežti iš Sibiro tris svetimus vaikus, – o juk kelionė truko kelis mėnesius! – susimąsčiau apie tą geradarį... Juk dažnai ir šiandien taip reikia, kad atsirastų tas stebuklingas žmogus, galintis atlikti vieną ar kitą darbą, o gal tiesiog ištiesti draugiškumo ir supratimo dešinę. Tiesą sakant, ir pačiai norisi būti tuo žmogumi, kuris reikiamu metu atsiduria reikiamoje vietoje. Nors tos poreikių pritvinkusios vietos ne visuomet būna malonios... Ir taip norisi, kad galimybę padėti suvoktume kaip duotybę, dovaną, o ne kaip didelę auką iš savo pusės, už kurią, žiūrėk, kažkas nuolat reikalauja ir rentos, ir dar nuolatinio pagerbimo...
Kas šiandien pažįsta tą geradarį, parvežusį tuos tris našlaičius? Tačiau tie, kurie su juo parvyko, visuomet jį prisimins. O ir Viešpats, tikiu, atlygino...

---

Štai, girdžiu ir mokinė, drauge su garbiais politikais skaitanti pranešimą šiai dienai paminėti, kalba
apie darną šeimose, taikią Lietuvą... Džiugu, kad ir Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė prisiminė mūsų Viešpaties Jėzaus žodžius iš Kalno pamokslo: O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus (Mt 5, 44).
Išties, tebūna daugiau meilės ir supratimo mūsų šeimose, bendruomenėse, darbovietėse ir visur, kur esame... Juk nesame priešai.

Pagerbkime nukentėjusius ne vien gražiais žodžiais, bet ir darbais. O geri darbai ne visuomet skambūs, bet visuomet reikalingi ir džiuginantys, lyg tos pražydusios vosilkos...



2011 m. birželio 11 d., šeštadienis

Bernardas Brazdžionis. Dialogas

Kristus:
Tavo sielą radau tartum paukštę mirštant
Ant akmens be vandens šio rudens sausroje,
Nepridėjau aš tau prie žaizdos nė piršto,
Tik praeidamas pažvelgiau liūdnas į ją...

Žmogus:
Tik žiedų milijonus pabėrei po kojų
Tolimiausių žvaigždynų šviesioj pilnaty,
Tik senus Švento Rašto žodžius pakartojai,
Kad šlamėtų man juos eukaliptai aukšti...

Tavo džiaugsmą radau, kai žvelgiau į leliją,
Kai klausiau, ką kalbi kurtiniam, nebyliam -
Ir sausros vidury Tavo meile man lijo
Ir tamsa Tu švietei mano žemės keliam.

Kristus:
Ir žiedų milijonai žydėjo po kojų
Tolimųjų žvaigždynų šventoj pilnaty,
Švento Rašto rašte mano veido ieškojai,
O jį kėlė dangop eukaliptai aukšti.

2011 m. birželio 4 d., šeštadienis

Tėvo dienai


Kiekvienas turi/turėjo patį geriausią tėvą, tik ne kiekvieno tėvas yra/buvo laimingas žmogus...

--

Su metais imi suprasti, kad net ir tavo tėvas turi trūkumų. Koks pavojingas metas tapti nedėkingu, storžieviu bambliu!

--

Būna, augina žmogus vaikus, o užauga paršiukai.
Kiek vėliau, dėka žilo plauko sukeltos vidinės transformacijos paršiukai, žiūrėk, tampa žmonėmis.

--

Su kiekvienais mano gyvenimo metais kažkokiu paslaptingu būdu tėvas tampa vis protingesnis ir protingesnis...

--

Laimingi tie, kurie yra dėkingi savo tėvams ir tą dėkingumą parodo. Juk dėkingumas – dovana ir dėkojančiam. Nedėkingumas – lyg pasirinkimas gyventi amžinam pavėsyje.

--

-          Viešpatie, ar gali pakeisti mano tėvą?
-          Taip.
-          O! Kaip greitai galėtum tai padaryti?
-          Kai tik leisi man pakeisti tave.

--

Pamenu, atsidūriau ligoninėj. Išgirdęs, kas nutiko, bėgte atbėgo tėvas...
-          Ar tai jūsų tėtis? – paklausė viena moteris iš palatos, kai tėvas išėjo.
-          Taip, - atsakiau su pasididžiavimu.
-          Oi, koks šviesus žmogus!
Tai buvo vienas gražiausių komplimentų man.

--

Net jei kažkas negali pasakyti „Mano tėvas man yra didelė Dievo duotybė“, su metais gali tokiu tapti savo tėvui.
Ir tik po tokių pastangų pats taps duotybe savo vaikams...

--

Keista, bet Saliamono patarlėse nerasime minčių apie kvailą tėvą – tik apie kvailus vaikus...

--

Pretenzijos – lyg parazitai, lėtai graužiantys ir naikinantys bendravimo džiaugsmą.

--

Atsisakius pretenzijų staiga suvoki, kokį nuostabų tėvą turi!

--

Viešpats ypatingai globoja tuos, kurie niekada neturėjo tėvų, ar jų neteko:
Nors mano tėvas ir motina paliktų mane, tačiau Viešpats mane priims (Ps 27, 10)
Našlaičių tėvas ir našlių globėjas savo šventoje buveinėje yra Dievas (Ps 68, 5)
--

Chamas, vienas Nojaus sūnų, paniekino savo tėvą, atidengdamas jo nuogumą (Pr.kn. 9sk.). Šiuo poelgiu Chamas užsitraukė rūstybę ir prakeikimą.
Tai įspėjimas ir mums, kad netaptume chamais.

--

Pasitaiko, kai tėvus prisimename tik tuomet, kai mums kažko reikia.

--

Gerai, jei yra kas pasako: „Nelipk savo tėvui ant galvos“. Mat įpratę lipti vaikystėje kartais nepajuntame, kaip lipame ir užaugę...

--

Bendravimo žaizdas gydo nuoširdus tėvo apkabinimas.

--


Iš Saliamono patarlių:

Išmintingas sūnus yra džiaugsmas tėvui <...> (Pat 15, 20)
Kvailas sūnus – ne džiaugsmas, bet rūpestis tėvui (Pat 17, 21)
Kvailas sūnus – apmaudas tėvui ir skausmas motinai (Pat 17, 25)
Kvailas sūnus – nelaimė tėvui <...> (Pat 19, 13)
<...> nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi (Pat 3, 12)
Teisiojo tėvas džiūgauja ir, pagimdęs išmintingą sūnų, džiaugsis juo (Pat 23, 24)
Te tavo tėvas ir motina bus patenkinti ir džiaugsis ta, kuri tave pagimdė (Pat 23, 25)

--

Branginkime savo tėvus...
Pasisekė tiems, kas juos turi. 
Viešpaties artumas ir paguoda su tais, kurie jų neteko...