Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2014 m. vasario 7 d., penktadienis

Laimė tikėti

                     <...> jūsų broliai pasaulyje. (1 Pt 5, 9)

Pamenu, kaip kartą bažnyčioje viena pamokslininkė pasakė, jog jai patinka stebėti žmones. 
Kad būdama kažkur viešoje vietoje, sakykim, kavinėje, ji stebi žmones ir pagalvoja: kokie būtų jų gyvenimai, jei jie atsiduotų Kristui...

Šiandien, išties, ne tik kavinėse gali stebėti žmones. Internete taip pat atsivėrusios neįtikėtinos galimybės... Ir mane be galo įkvepia tai, kad gali rasti giedančius, dėkojančius Jam ir kitaip liudijančius savo pasitikėjimą įvairiomis kalbomis. Anądien draugė socialiniame tinkle pasidalijo giesmės įrašu. Nuostabi garbinimo giesmė. Po ja kažkas dėkoja Kristui, kad Jis padėjo sunkiu metu, kad atsakė į maldas ir pan... Skaitant tokius komentarus staiga „topteli“, lyg niekada nebūtum žinojus (nors žinojau tikrai), kokia daugybė žmonių šiandien pasitiki Juo - iš įvairių tautų, šalių... Kokia laimė, koks didelis įkvėpimas aplanko tai suvokus! Supranti, kad broliai tame plačiame pasaulyje taip pat patiria įvairius tikėjimo iššūkius, sunkumus, pagundymus, išgyvena silpnumo akimirkas, bet taip pat akimirkas, kai Dievo Dvasia juos įkvepia geriems darbams, kai jie iškovoja pergales Kristuje, kai parodo ištikimybę Dievui, renkasi eiti siauru keliu, atveriančiu neįtikėtinas Dievo dovanas. Raštas mums liudija apie „liudytojų debesį“ (Žyd.l. 11-12 sk.), tačiau, pasirodo, šie „debesys“ vis plaukia ir plaukia dangumi, jie nenustoja plaukti, nes Viešpats kiekviename laikmetyje pašaukia žmones sekti Juo ir kiekvienoje kartoje atsiranda tų, kurie Juo seka!!! Ir štai būtent tie nuoširdieji Kristaus mokiniai, kurie nebijo Jam atsiduoti, pamilsta Jį tyra ir neveidmainška meile, tampa įkvėpimu dar daugeliui… Kokia didelė, ilga „debesų“ grandinė driekiasi per laikmečius, kartų kartas... Ar norėtum būti šiame debesyje?

Kitą kartą įjungus dukrai vaikišką garbinimo giesmę negalėjau sulaikyti ašarų. Žodžiai toje giesmėje buvo tokie taiklūs, gražūs, tikri... Beje, vieno pokalbio metu dukra labai nustebo, kai pasakiau, kad ne visi tiki Jėzumi. Ji žiūrėjo kelias akimirkas į mane ir nežinojo ką pasakyti, nors paprastai žodžio kišenėje neieško. Tuomet pasakiau: bet žinai, yra daug tų, kurie Juo tiki. Vaiko veidas nušvito ir jau mano nuostabai ji tuoj paminėjo savo pusseserę, kuri jau studentė, labai mylinti Dievą mergina. Pagalvojau - kaip vaikas tai suprato, kad paminėjo būtent ją pirmiausiai. 

Kokia laimė tikėti Dievu. Marija, sėdėjusi prie Jo kojų, buvo suradusi savo laimę, kaip ir Marija Magdalietė, prie Jo kapo, buvo ją pametusi. Bet toji laimė prisikėlė, pažvelgė į ją ir pašaukė vardu. 

https://www.youtube.com/watch?v=GYXJmnJCPG0 

2014 m. vasario 5 d., trečiadienis

Velnias nemiręs, tad budėkime ir būkime blaivūs

Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje. O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo. (1 Pt 5, 8-9)

Kartkartėmis gali kilti toks lyg ir keistas klausimas – ar galima kalbėti apie velnią? Ar galima krikščioniui, kuris tiki Visagaliu Dievu, bakstelti į kokią situaciją savo gyvenime ir pasakyti: „Tai velnio darbas“.
Šiais pamąstymais nenoriu sureikšminti šio pasaulio kunigaikščio, nes Kristus jį nugalėjo, vis tik norėčiau pažadinti mūsų budrumą, kad nebūtume naivūs ir neapsigautume, – Petro žodžiai nedviprasmiškai primena: velnias ne tik egzistuoja, nėra miręs, bet aktyviai veikia, jis palyginamas su plėšriu žvėrimi, kuriam reikės pasipriešinti tvirtu tikėjimu.

Štai kaip apie „(ne)tikėjimą velniu“ kalba teologas J.Stottas Laiško efeziečiams komentare: „Velnio kėslai“ pasireiškia įvairiomis formomis, tačiau labiausiai jis triumfuoja tuomet, kai jam pavyksta žmones įtikinti tuo, kad jo iš tikrųjų nėra. Tas, kuris atmeta jo egzistavimą, užkimba ant jo gudrumo bei klastos kabliuko. Dr. Loidas-Džonsas išreiškė šią mintį taip: „Aš įsitikinęs, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šių dienų bažnyčia yra apverktinoje padėtyje (svarbu pažymėti, kad autorius kalba, atsižvelgdamas į kontekstą ir laikmetį, kuriame gyveno, - A. U.) yra faktas, kad velnias yra užmirštas. Viskas priskiriama  mums – mes tiek susižavėję  psichologija, kad neįsidėmime vieno svarbiausių faktų – velnio, besipriešinančio, meluojančio, ir pamirštame jo „deginančias strėles“. <...> velnias retai atakuoja atvirai, bet verčiau renkasi pasirodyti „šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14), kad mus sutriuškintų. Jis vilkas, plėšrūnas, tačiau įsėlina į Kristaus kūną avies kailiu. Kartais jis riaumoja, kaip liūtas, tačiau dažniau yra nepastebimas, kaip gyvatė (1 Pt 5, 8; Pr.kn. 3, 1). Nereikėtų manyti, kad akivaizdus persekiojimas ir atviras pagundymas yra vienintelis ir labiausiai paplitęs velnio ginklas. Šėtonas dažniau naudoja kompromisus ir klastas, tuo pačiu įvesdamas mus į paklydimą.“

Viename iš savo laiškų apaštalas Paulius sako, kad mums nėra nežinomi velnio kėslai. Tenka šiandien pripažinti, kad mums (arba, tikriau sakant, man), kartas nuo karto, užmigusiems ant perdėto pasitikėjimo savimi, o ne Dievo žodžiu, velnias tampa labiau mistine būtybe. Tačiau kam priešinsimės, jei velnias liks tik mistifikuota būtybe, negalinti sugundyti krikščionio? Kaip taikliai pastebi J. Stottas, apaštalas Paulius, kalbėdamas apie tarpusavio santykius šeimoje (Laiške efeziečiams), netikėtai pereina prie raginimo apsirengti visa Dievo ginkluote bei pasipriešinti velnio klastoms (paskutiniame laiško skyriuje). Taigi, anot J. Stotto, tai liudija, jog negalime „užsiliūliuoti“ vien ramia kasdienybe ir pamaldžiais tarpusavio santykiais – egzistuoja dvasinis pasaulis, egzistuoja priešas, šėtonas, kuris tikrai nei snaudžia, nei miega, ir mums teks vienaip ar kitaip su juo susidurti bei jam pasipriešinti, o taip pat nuolat budėti. Dievo žodis tiesiai ir atvirai apie tai mums kalba.

Neduokime vietos velniui (Ef 4, 27)

Jokūbas savo laiške teigia, kad (net) ir velniai tiki (Dievu), ir dreba. Kodėl dreba? Nes tiki Juo žinodami, kad Dievas yra ir kad Jis yra Visagalis. Velnias žino, kad Kristus nugalėjo jį, mirdamas ant kryžiaus bei prisikeldamas. Tačiau, esu tikra, velnias taip pat žino, jog yra būdų suvilioti, apgauti ir sugundyti krikščionis, kad jie nustotų jam priešintis... O galiausiai vienaip ar kitaip pamestų tikėjimą. Velnias žino, kad jei tikintysis paliks jam vietos įslinkti, jis būtinai tą padarys. O ką žino krikščionis? Ar krikščioniui reikia drebėti?

Krikščioniui nereikia drebėti, bet budėti – būtina. Apaštalas Petras nebijo paminėti velnio ir parodyti jį vaizdingai: kaip alkaną, piktą, žiaurų ir aktyvų liūtą. Juk liūtai neriaumoja tuo metu, kai miega ar skaičiuoja debesis. Liūtai riaumoja, kai niršta, kai medžioja, kai nori įbauginti. Velnias šiandien yra aktyvus. O taip, pasakysime, kai kurie politiniai sprendimai tikrai atsiduoda velnio darbais... Bet. Kol kas apsižiūrėkime arčiau savęs. Ar velnias gali aktyviai veikti mano sieloje, gyvenime, mano bažnyčioje? Panašu, jog netikėjau, kad velnias gali įslinkti ir į bažnyčią. O kodėl negalėtų, jei jam paliksime ten vietelę? (O jei dar ne vieną?) Tegu ir ne tokią akivaizdžią, tegu kur po suolu ar kėde, bet vis tiek vietą įsitaisyti. Ir jis būtinai ja pasinaudos. Juk jis mėgsta stebėti iš pasalų – tik kvaili, atleiskite, liūtai, medžioklėje nebūna budrūs, gudrūs bei atsargūs.

Prarytas krikščionis. Ar galime įsivaizduoti tokią padėtį? Visgi apaštalas kalba, kad kiekvienas, jei nebudėsime, galime būti praryti, ir, manyčiau, nuryti su pasigardžiavimu. Neduok Dieve tokios baigties.
Tad ką daryti?

Būti blaiviems ir budėti

Negi krikščionis gali būti neblaivus? Pasirodo, gali. Vargu, ar apaštalas kalba apie alkoholio vartojimą – labai tuo abejoju. Manyčiau, čia kalbama apie sielos stovį. Ar mūsų nusistatymas, mintys, nuostatos neatsiduoda kokiom „promilėm“, papūtus? (Tai yra, atvėrus burną, širdį...). Ar kartais nepervertiname savęs?.. Ar vadovaujamės Dievo žodžiu savo gyvenime? Ar leidžiame jam mus pamokyti, pabarti, paraginti, kad būtume pasiruošę bet kuriam geram darbui? ( 2 Tim 3, 16). Būti blaiviems padeda įsiklausymas į Jo žodį, kuris neretai būna itin nepatogus ir nemalonus mūsų nuodėmingai, kūniškai prigimčiai. Tačiau taip svarbu priimti ir tą „kartų“ žodį, kad gyvenime ragautume saldžius vaisius. Antai buvo metas, kai Jonas Krikštytojas kalbėjo: Angių išperos, kas pamokė jus bėgti nuo besiartinančios Dievo rūstybės?; tačiau taip pat buvo metas, kai Jėzus gailėjosi minių, nes matė, jog jie išsklaidyti lyg avys be piemens; taip pat buvo metas, kai Jis gydė ligonius, maitinio alkstančius... Vis tik buvo dar kitas metas, kai Jėzus priekaištavo minioms, kad jos seka Juo ne dėl amžinojo gyvenimo, o dėl duonos padauginimo ir pan... Kokia komiška ir apverktina būtų situacija, jei „angių išperoms“ Krikštytojas kalbėtų: „Jūs nuostabūs Dievo kūriniai, aš už jus pasimelsiu, o jūs išlikite tuo, kas esate“. Arba, jei Jėzus minioms, sekančioms Jį vien dėl duonos padauginimo tartų: „Kaip džiaugiuosi jumis visais, jūsų tiek daug susirinko – esu sužavėtas, kad jūs tokie išalkę kasdienės duonos – pabandykime šiek tiek pasikalbėti ir apie duoną, nužengusią iš dangaus...“.

Kad mūsų lūpomis nekalbėtų velnias

Būkite blaivūs ir budėkite, sako Petras. Jis žino, ką sako, nes net būdamas labai arti Jėzaus išgyveno velnio gundymą, ir jo lūpomis prabilo šėtonas: „Viešpatie, tau negali taip nutikti“. „Pasitrauk nuo manęs, šėtone“ – pasakė tikrasis Liūtas, Judo Liūtas, Kristus. Petrui, turbūt, iš gėdos bei netikėtumo ausys užkaito. Kristaus apaštalą, sekėją, mokinį, ganytoją staiga „uzurpavo“ velnias, pats šėtonas? Negi taip galėjo nutikti, ir kodėl būtent Petras tapo velnio „taikiniu“? Manau, velnias mielai padiktuotų bažnyčiai ir kiekvienam mūsų tam tikrą kryptį: „Nieko neįžeiskime, nieko neužkliudykime, būkime tik gailestingi ir tik malonūs, būkime tik geri geri kaip pūkeliai ir nieko niekam niekada nepadarykime blogo, nebūkime nei griežti, nei pernelyg konservatyvūs, tiesiog būkim visiems labai geri“. Ir štai tokia užmigusi, apgauta Kristaus nuotaka staiga taptų nuotakos parodija... Pačiam Petrui, jo kūniškai prigimčiai būtų be galo patogu sekti savęs pagailėjusiu Jėzumi – štai kodėl mes linkę atsiduoti „tiesai“, kuri nereikalauja aukos, savęs išsižadėjimo. Jėzus ėjo siauru keliu, kuris vedė Jį ant kryžiaus. Petras norėjo praplatinti šį kelią, atverti Kristui „didesnes pasirinkimo galimybes“.
„Pasitrauk nuo manęs, šėtone, nes kalbi ne tai kas Dievo, o tai, kas žmonių“ – tuoj pats atsakė Jėzus. Viešpatie, kaip Tu taip negailestingai ir Petro, ir žmonių žodį suplakei į vieną „kokteilį“ su paties velnio žodžiais? Kaip Tu taip negailestingai prabilai Petro – būsimo ganytojo – atžvilgiu? Ar reikėjo Petrą šitaip „sumalti“ į miltus?

Tačiau tiesa ta, kad nesvarbu, ar tai būtų Petras, ar Jonas, ar Jokūbas, ar tu, ar aš – Jėzus visuomet kalbės man ir tau tiesą. O bloga žinia yra ta, kad jei velnias kalbėjo Petro lūpomis, neturėkim iliuzijų, kad ir patys neišgyvensime piktojo pagundymų.

Štai kaip apie Petro paslydimą Biblijos komentaruose kalba garsus ankstesnių laikų presbiterionų teologas M. Henris: „Jis (Jėzus) nebandė apmąstyti šio sakinio („Atsitrauk nuo manęs, šėtone!”), tačiau nedelsdamas davė atsakymą gundymui, tuo parodydamas, kokiu piktu Jis jį palaikė. Ką tik, prieš tai Jis pasakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau“, ir buvo giliai paliestas jo (Petro išpažinimo, kad Jėzus yra Mesijas – A.U.) žodžių, o dabar sako: „Pasitrauk nuo manęs, šėtone!“. <...> Netikėtas pagundymas gali greitai gerą žmogų padaryti visiškai nepanašiu į save. Kristus atsakė Petrui taip pat, kaip Jis kadaise atsakė pačiam  velniui Mt 4, 10. <...> (1) Tame ir glūdi velnio klasta, kad jis siunčia pagundas per pačius geriausius ir mums brangiausius žmones, kuriais mes neabejojame, kurie mums nekelia jokių įtarimų. Taip  Adomą jis puolė per Ievą, Jobą – per jo žmoną, ir dabar Kristų – per jo mylimą Petrą. Tai įpareigoja mus nebūti nemokšomis velnio pinklių atžvilgiu, bet pasipriešinti jo klastoms ir jo gyliams, visuomet stovėti sargyboje prieš nuodėmę, kas mus į tai bestumtų. Net gi mūsų draugų gerumas gali būti naudojamas piktam, mūsų pagundymams. (2) Žmonės, kurių dvasinis jautrumas išlavintas, atpažįsta velnio balsą netgi draugų, mokinių, tarnautojų žodžiuose, kurie bando perkalbėti juos įvykdyti savo pašaukimą. Mes turime kreipti dėmesį ne tik į tai, kas kalba, kiek į tai, ką kalba, mums svarbu išmokti atpažinti velnio balsą, kai jis kalba per šventuosius taip pat gerai, kaip ir tuomet, kai jis kalba per mane. Kiekvienas, kuris nukreipia mus nuo gėrio ir nori, kad mes bijotume pernelyg daug atlikti dėl Dievo, kalba velnio liežuviu. (3) Mes turime tiesiai ir teisiai pataisyti savo draugus, jei jie kalba arba elgiasi neteisingai, net jei jie teisinasi geru nusiteikimu mūsų atžvilgiu. Mes neturime sveikinti ir pritarti jų vylingam mandagumui, bet privalome priekaištauti dėl to. Tokius pamokymus reikia priimti kaip gėrį - Ps 141, 5 (Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai. Bet aš meldžiuosi prieš nedorėlių darbus“).  (4) Kas begundytų mus nusidėti, mes turime tvirtai, be jokių svarstymų, tam pasipriešinti. <...> Petras negavo tokio griežto priekaišto už savo Viešpaties išsižadėjimą Jo kentėjimo valandą, kokį gavo už tai, kad bandė atkalbėti Jį nuo kančios prisiėmimo ant Savęs, nors anuo atveju priežastimi buvo gerumo stoka, o šiuo – besaikis gerumas. Žmogus įrodo savo tvirtumą ir įsitikinimą darbais tuomet, kai perkalbėjimą jis vertina kaip suvedžiojimą ir nenori išklausyti nieko, kas prieštarauja jo ketinimams, kaip Rūta: „Neversk manęs tave palikti“.“.

Mūsų stiprybė – gyvenimas tiesoje

Kristus rodė gailestingumą žmonėms, tačiau ne jų nuodėmėms, ne jų kūniškiems polinkiams. Jis niekuomet nepagirdavo mokinių už jų netikėjimą (nepagirs ir mūsų, jei nesekam Juo, jei neaugame tikėjime). Jėzus ne tik mokė, kalbėjosi, dalijosi, bendravo. Kartais Jis bardavo, priekaištaudavo, ir, manau, išgirsti priekaištus iš Jo lūpų nebūdavo labai malonu. Bet buvo būtina!
Ar šiandien mes pajėgūs išgirsti Jo priekaištus?

Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai.(Ps 141, 5)

Įdomiausia tai, kad Viešpaties pamokymai visuomet išlaisvina, prablaivo, pastato ant tiesos pamato. Kai Petro lūpomis kalbėjo velnias, o Kristus jam pasipriešino, buvo išlaisvinti ne tik šio įvykio dalyviai, bet ir jų pasekėjai. Kokius pamokslus pamokslautų Petras, jei tuo metu Kristus būtų jam tik paglostęs galvą ir pasakęs: „Koks tu man geras, Petrai... Ačiū, bičiuli, už supratimą, užuojautą... Jei ne Tu, būčiau kaip kvailys mokėjęs tokią didelę kainą... Dabar galiu būti laisvas. Ačiū, Petrai, dar kartą tau ačiū“.

Ne. Kristus buvo pasiruošęs sumokėti visą kainą. Ir po šio pasipriešinimo Petrui bei šėtonui Jėzus kalbėjo mokiniams apie savęs išsižadėjimą, kryžiaus nešimą bei įspėja, jog žmogui nėra naudos, jei, laimėjęs pasaulį pakenktų savo sielai (Mt 16, 24-28). Kuo daugiau pataikaujame savo kūniškiems polinkiam, tuo labiau pakenkiam savo sielai. Štai čia ir glūdi paradoksas: kūniškam žmogui atrodo, kad išsižadėdamas savęs jis daug ko netenka, kenkia savo gerovei, tuo tarpu yra atvirkščiai.

Kuo seksime – tiesos šaukliais, ar dūzgentojais ausyse?

Ačiū Dievui, kad Kristus yra Tiesa. Nekintama. Ir jokie mūsų virkavimai, dejonės, melai ir veidmainystės šios Tiesos nepakeis. Kristus visuomet išliks Šviesa, neturinčia jokios tamsos. Išliks Tiesa, neturinti jokio melo savy. Ir, svarbiausia, Jame šio pasaulio kunigaikštis, velnias, neturi nieko.

O mumyse?

Tad būkime blaivūs ir budėkime. Neturėkime iliuzijų, kad velnias snaudžia, miega neapsakomai saldžiu žiemos miegu. Ne, velnias dirba, medžioja, riaumoja, slankioja aplinkui. Jis norėtų tave ir mane praryti. (Siūlau per www.ebiblija.lt programą atrasti tas vietas, kurios kalba apie velnią, šėtoną, šio pasaulio kunigaikštį, melo tėvą, panagrinėti jų kontekstą, kad suprastume, jog negyvename iliuzijų pasaulyje, bet realiame, kuriame vyksta dvasinė kova dėl mūsų ir kitų žmonių sielų. Taip pat labai rekomenduočiau pasiskaityti Luiso „Kipšo laiškus“). Piktasis norėtų ir iš Kristaus tarnų padaryti jų parodiją, kai jie tampa tik nenusakomo gerumo nešėjais, humanizmo puoselėtojais, kai viskas galima, nors ne viskas naudinga, bet Dievas taip labai gerbia laisvą valią, kad galime daryti, ką norime, kai labai to norisi... Tokiu būdu atsiranda ir tokie iš pradžių netikėti reiškiniai: gimsta „bažnyčios“, laiminančios homoseksualų santuokas.

Aš primygtinai prašau prieš Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, Jam ir Jo karalystei atėjus: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms. (2 Tim 4, 1-4)

Manau, kad velnio svajonė – pakelti tokius dūzgentojus, kad jie nukreiptų žmonių ausis nuo tiesos, nuo siauro kelio, kuriuo eiti kviečia Kristus. „Žmonės nebepakęs sveiko mokslo“ – kokia baisi diagnozė... Tokie žmonės patys pasikviečia sau mokytojus, kad šie nuramintų jų netyras sąžines, kad jie ir toliau galėtų gyventi taip, kaip jiems patinka. Tuo tarpu Kristaus kūne Dievo žodžio mokytojus pakelia Viešpats, savo numatymu, o ne dėl kažkieno įgeidžių (Ef 4, 11). Jų dėka bažnyčia tampa tiesos ramsčiu ir pamatu, o ne šilta vietele šio pasaulio kunigaikščiui. Ir net jei Jo tarnai slysteli, kaip tai nutiko Petrui, melskimės, kad galiausiai triumfuotų tiesa, kuri netoleruoja jokio melo.

Atsiduokime Kristui

Apsaugok Dieve mus nuo velnio klastų! Apaštalas Paulius sako, kad mums nėra nežinomi velnio kėslai. O mums? O mums ar nėra nežinomi, jei kartais nė patys nežinome, yra gi tas velnias, o gal čia tik iliuzija? Gal Dievo gerumas toks beribis, kad velnias tik rykštelė pagąsdinimui? Ir kam budėti, jei budi Dievas Visagalis, Jo Apvaizda? O jei ir mums svarbu budėti, gal turime bijoti šėtono?

Bijoti nereikia, bet ir užmigti nereikia taip pat. Žmogus, kuris užrakina savo namų duris, negyvena baimėje. Jis tiesiog yra blaivus. Žino, kad yra vagių, kad jie gali užsukti. Taigi, sveikas protas jam liudija: užsirakink. Girtas žmogus gali pamiršti ir duris užsirakinti, ir apskritai, jis net savo namų adresą gali užmiršti – būna, girtus tiesiog gatvėje nurengia, apvagia... Kartais alkoholis visą žmogų praryja, ir šis tiesiog miršta. (Šventajame Rašte apie apsvaigimą nuo vyno neretai kalbama perkeltine prasme – kad apsvaigęs žmogus negabus spręsti teisingai nei apie save, nei apie kitus ir pan. Dėl šios priežasties, manau, apaštalas Petras ir ragina siekti blaivumo, tai yra šviesaus ir sveiko mąstymo).

„Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“, - teigia Petras pridurdamas, kad tokius pačius kentėjimus patiria ir kiti broliai. Jo laiškas skirtas išsklaidytiems, taigi ir persekiojimus patiriantiems broliams Kristuje, Dievo vaikams, kurie, greičiausiai, patiria gundymus grįžti prie seno gyvenimo būdo, atmesti kūno kentėjimą (žr. 1 Pt 4 sk.), kad nereikėtų palikti nuodėmių, išsižadėti savęs.

Tad išeitis viena – atsiduoti Kristui. Tegu kartais aštriam, bet gydančiam, atstatančiam, kompromisų netoleruojančiam Jo žodžiui. Leiskime Jo žodžiui gryninti mūsų sąžines, maitinti mūsų tikėjimą. Leiskime Jo Dvasiai kalbėti mūsų širdims, palenkti jas į klusnumą tiesai. Tiesa, gyvenimas tiesoje – mūsų didžiausias ir svarbiausias ginklas. Velnias nekenčia tiesos. Jėzus sakė: Aš esu Tiesa. Atsidavę Kristui būsime gabūs pasipriešinti velniui tvirtu, nepalaužiamu tikėjimu. Ir, atkreipkime dėmesį, apaštalas nekviečia mus pasyviai gintis nuo velnio, bet jam priešintis!

Budėkime, nebūkime naivūs. Svarbiausia – tarnaukime Kristui. Ir, kaip sako Petras,  visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo. 

Tai, anot D. Boenhofferio, brangios malonės Dievas. Dievas, šaukiantis mus paklusti Jam, nes tik taip galime būti apsaugoti nuo riaumojančių bei siaučiančių liūtų. Tik paklusdami Jo tiesai atpažinsime kaip pats Kristus savo metu: kur Petro – tai yra jau mūsų, klastingai įkvėptų paties velnio žodžiai, o kur Kristaus gyvenimą teikianti tiesa. Amen.