Baigiantis metams širdis sprogsta iš dėkingumo...

Dukros (2,7m) besmegenis:) lb linksmas,
sakyčiau:) kas ten kairėj nežinom, gal koks angelas.... :))))

Taip įdomiai žiūriu susiklostė, kad šis, paskutinis pranešimas šiemet čia, blog'e, yra šimtasis :)

Iš tikro tai širdis šiomis dienomis, rodos, sprogsta... Iš dėkingumo. Kai pumpurai sprogsta, iš jų išauga, išsiskleidžia gražūs lapai, o štai kas bus, kai taip sprogsta širdis, nežinau... :)

Esu be galo dėkinga Dievui už šeimą - mylimą žmogų, - kuris pranoko mano visus lūkesčius. Kurio širdis ir garbingumas mane žavi iki širdies gelmių, o tikėjimas įkvepia į Dievo namus eiti su pagarba. Ir dar daug galėčiau apie jį rašyti, bet tai taip asmeniška...

Be galo esu dėkinga Dievui už savo dukrą. Šis saulės zuikutis vieną rytą įkrito į mūsų delnus (tiesa, purptelėjo į šį pasaulį akivaizdžiausiu būdu jau gerokai įsidienojus), ir nors ji būna kaip ta orų prognozė - nepastovi ir kartais tik su pragiedruliais, jos buvimas mūsų gyvenime neįkainuojamas, tai didelė, didelė dovana ir privilegija turėti TOKĮ turtą. Neseniai jos paklausiau (dabar jai 2,7m.), ar ji žino, iš kur atsirado. Įdomiai vaikas atsakė, pati šypsodamasi šelmiškai (taip šypsos kai nežino ir sako maždaug bile ką). Sakau mama tave pagimdė, bet sukūrė Dievas. O ji sako - dar papasakok. Papasakojau, kad Dievas sukūrė žmogų, ir davė jam tokią dovaną - gimdyti vaikus, sukurti kitus žmones (na, teologiškai tiksliau būtų sakyti - prisidėti prie žmogaus atsiradimo šioje žemėje:) - tai dukra atsakė - kaip Kalėdų Senelis davė dovanų. O taip, sakau, tikrai tas Kalėdų Senelis kažkuo panašus į Dievą - kuris turtingas visiems ir Jo "maiše" dovana rasis kiekvienam... Be išimčių. Tik Jo dovanų reikia ieškoti ne po eglute, o savo širdyje, maldos „Tėve mūsų“ „užkulisiuose“... Tuomet pasakojau apie Jėzų, nes dukra prašė dar papasakot. Tada apie tai, kaip vienas iš išgydytų grįžo Jam padėkot už stebuklą ir jau ne juokais sunerimau, kai dukra pasakė baigus man - dar papasakok :). Dar pasakojau ir galvojau, kaip ir ką dar pustrečių metų vaikui suprantamai pasakot... Juk Jėzus sakė - nedrauskite mažutėliams ateiti pas Mane, o ar nedraudžiam, jei jiems nepasakojam apie Jėzų? Juk patys tai keliaujam į bažnyčią, klausomės... O kaip "suorganizuoti" bažnyčią dvimečiui-trimečiui? :)

Na, o tąkart dukra palengvino mano nepasiruošimąJ pagaliau pasakydama - dabar, mama, papasakok apie sraigę.

Juokaudama pagalvoju, kad reikės kada knygą parašyti apie tai, kaip sraigė su skruzdelytė ėjo miegoti :) nes visos tos spontaniškos pasakos prieš miegą baigiasi tuo, kad personažai eina miegoti... Ir tada vaikui tai jau skamba įtikinamai, kad ir jam jau laikas... Nors, pridursiu, pastaruoju metu dažniausiai užmiega klausydama giesmių, o ne pasakų...

--

Esu be galo dėkinga Dievui už visus artimus žmones...Tiek draugus, tiek gimines. Tikrai, lietuvių šeimose dažnai ir nėra tos gražios bendrystės, giminės neretai būna susiskaldžiusios dėl įvairių priežasčių... Bet kaip gera, jei giminėje yra garbingi ir dvasingi žmonės, vertinantys bendrystę, žmogų pirmiausiai, o ne litą. Litų reikia visiems, bet ne visi jį iškelia į pirmą vietą, ačiū Dievui. Nors teko patirti ir skaudžių dalykų, kai dalelė giminės, tikrai brangios širdžiai, atskilo kaip tas ledo luitas ir nuplaukė daryti lito... Apgaudamas, apiplėšdamas tiesiogine ta žodžio prasme mano artimą žmogų, ir dar kone šantažuodamas... Graudu ir liūdna.

Prieš pat Kalėdas būta ir kitokios netekties – kai mirė mano vaikyste kvepiantis žmogus, ir tai buvo taip pat geras priminimas, kad Kalėdos - tai vartai į amžinybę, tai atviras dangus ir angelų giesmės, kurias vieną dieną girdėsim, jei tik tikėsim čia, žemėje... Ir, pagaliau, kaip svarbu TIKĖTI. Kaip svarbu „pasirūpinti“ savo sielos išgelbėjimu... Tik ji yra neįkainuojama, ir kad išpirktum savo sielą, kaip pasakyta vienoje psalmėje, „tiek niekad neturėsi“... Vieną dieną, gyvybei nutrūkus žemėje VISKAS baigiasi. Kas tuomet svarbu? Man svarbiausia atrodo tai, kur žmogus praleis amžinybę... Ar susitaikė su Dievu, ar tikėjo... Juk Jo akivaizdon stosime visi – ir tikintys, ir ne.

Tiesa, liūdina tai, kad kai kuriems žmonėms atrandame laiko tik per jų laidotuves, o kol jie gyvi - niekaip.

Taip, gyvenimas, o tiksliau maloningojo Dievo Apvaizda visiems mums duoda prasmingų pamokų. Visi esame mokomi, ir pamokomi. Visi, be išimčių. Kaip ir apaštalas Paulius sako, Dievas neatsižvelgia į asmenis. Jis teisingas visiems. Ir mes ragaujame tas teisingumo apraiškas vienaip ar kitaip... Jei užkietinam savo širdį, esam mokomi griežčiau, akistatos būna skausmingesnės, bet jei atveriam širdį ir gebam atsiverti ne visuomet maloniai tiesai, žiūrėk, tos pamokos ateina švelnios ar ateina ne tiek pamokos, kiek dovanos, duotybės... Tikrai, anksčiau ar vėliau visi esame pamokomi, visi tarytum stojame prieš lyg ir nematomą teisingumą. Kol pasaulis piktojo pavergtas (anot apaštalo Jono), teisingumas lyg ir anapus kažkur, nedaug jo žemėje besama... Tačiau einant laikui po truputį Viešpats to teisingumo atseiki tikrai kiekvienam...

Taigi, baigiantis metams tiesiog konstatuoju, kad esu be galo dėkinga Dievui už visa, ką Jis duoda, visko ir neišvardinsi tai paprastai (esu rašius "Ačiū, bažnyčia", - tuo str. išreiškiau, kažkiek, padėkos, kurią jaučiu bažnyčiai ir žmonėms, kurie padėjo ir padeda augti Kristuje). Už visa – reiškia ir gera, ir bloga. Viskas tampa duotybe (perfrazuojant apaštalą Paulių) mylintiems, tikintiems Dievą. Tikrai, gyvenimas su Dievu pranoksta mano lūkesčius. Kaip ir prieš daug metų sakiau, taip ir dabar tik galiu pakartoti – niekada nemaniau, kad gyvenimas su Dievu toks kupinas įvairių spalvų. Nesakau, kad tai gyvenimas euforijoje. Tikėjimas neatplėšia nuo gyvenimo realybės, tikrai ne. Tačiau biblinis tikėjimas mato kur kas daugiau – dar Antuanas de Sant Egziuperi sakė, jog yra dalykų, kurie matomi tik širdimi. Manau, tikintys žmonės tai suvokia giliausiai. Ir tikintys žmonės patiria daug sielvartų, bėdų, išmėginimų. Tačiau žinote, kai vieną dieną tave pasiekia paties Dievo paguoda, kai pats Viešpats prisiliečia prie tavo širdies – tuomet tikrai supranti, dėl ko gyveni ir dėl ko apskritai verta gyventi. Vienas Jo prisilietimas keičia absoliučiai viską.

Taigi, tų Jo prisilietimų, aplankymų linkiu mums visiems. Ir skausmuose, ir džiaugsmuose. Visko bus ateinančiais. Svarbu tik būti išmintingiems ir suprasti, kada laikas džiaugtis, o kada verkti, kada laikas apkabinti, o kada susilaikyti nuo apkabinimo, kada laikas rinkti ir t.t...

Viskam savas laikas, anot išmintingojo Ekleziasto, taip pat teigiančio, jog „Jis savo laiku viską puikiai padarė“.

Dievo Apvaizda veikia šioje žemėje, veikia ir mūsų gyvenimuose. Pasitikėkime Dievu!

Eglutė

Eglutė iš dukros piešinių

Nedideliame lapuočių miškelyje pro pernykščius lapus ryžtingai ėmė skverbtis liaunas eglutės stiebelis. Apsidairė mažylė ir sutriko: aplinkui stūksojo dideli, aukšti medžiai, o panašaus į ją – nė vieno. Čia pat augantis didžiulis beržas pastebėjo aukštyn besistiebiančią spygliuotą viršūnėlę.

– Labas, kaip gera čia tave matyti! – sulingavo beržas ir paglostė savo žemiausiomis šakomis mažytę eglutę.
– Tikrai? – nustebo eglutė ir baikščiai pažvelgė aukštyn.
– Žinoma! Kokia tu graži – ir vienintelė tokia mūsų miškelyje. Mes taip seniai svajojome, kad tarp mūsų išaugtų bent vienas spygliuotis!
Eglutė, rodos, net dar labiau ūgtelėjo iš laimės. Juk taip ilgai bijojo prabilti ir pasirodyti visu savo gražumu – galvojo, šaipysis iš jos, atstums, – juk ji kitokia nei visi...

Bet medžiai taip gaiviai sužaliavo, kai tarp jų atsirado ši mažylė. Ir ėmė visi su ja pažindintis, pasakoti visokias istorijas apie medžius, miškus, žvėrelius – kaip įmanydami stengėsi ją visko išmokyti... Atsiradus žaliaskarei, senieji lapuočiai tarytum atjaunėjo, nuolat šypsojosi, o eglutė iš laimės švytėte švytėjo! Ir visai neužrietė nosies dėl to, kad visi ją laikė ypatinga. Tiesa, tik lazdynmedis raukėsi ir vis tyliai burbėjo: „Iš tų eglių jokios naudos“. Bet žalioji nė kiek dėl to nepyko, tik drovėjosi riešutmedį užkalbinti.

Kartais koks neatsargus kurmis ar kiškutis įsidurdavo į mažylės spyglius, bet eglutė tuoj atsiprašydavo.

– Oi, – sakydavo žvėreliai, – juk tavęs anksčiau čia nebuvo?
– Nebuvo, – linksmai atsakydavo eglutė, – o štai dabar esu! Malonu susipažinti!

Ir visiems buvo taip gera, kad eglutė tokia linksma, protinga ir guvi. Ją stebino ir džiugino visa, ką tik ji matė. O jei koks voras bandydavo nusiausti voratinklį jos šakose, ji taip skambiai juokdavosi, kad visi medžiai sutartinai ir džiaugsmingai linguodavo.

– Ponas vore, jūs mane kutenate, aš bijau kutuko! – juokdamasi sakydavo eglutė.
Kartais voras pasitaikydavo ne itin draugiškas. Štai vienas jų burbtelėjo:
– Tamsta galėtum ir nekrutėti juokdamasi, baisiai pavargstu tarp tų nesvetingų tavo spyglių. Ir kas čia juokinga?
– Oi, atleiskite, ponas vore, jei jums taip pasirodė. Bet visi mano spygliai galvoja tą patį, ką ir aš. O aš manau, kad be galo nuostabu, kad čia atvykote! Jūs toks mielas!

Voras nuduodavo, kad neprigirdi, bet labai jau gera būdavo nuo tokio eglutės pasakymo – mat dauguma medelių nesidžiaugdavo vorų svečiavimusi ant jų jaunų šakų.

O vieną vasaros rytą eglutė išpūtusi akis žvelgė į netoliese išaugusį... Na, ji nenutuokė, kas tai galėtų būti. Išaugęs nepažįstamasis buvo tylut tylutėlis. „Gal bijo, kaip ir aš kadaise?“ – tyliai mąstė eglutė ir paklausė beržo.

– O, mieliausioji mūsų, juk tai – grybas! Pats tikriausias baravykas! Kaip nuostabu! – beržas taip džiaugėsi, kad, rodės, tuoj sušoks kadrilių.
Eglutė žvelgė tai į beržą, tai į grybą ir labai stebėjosi.
– Aha, tikrai nuostabu, – pagaliau guviai tarė žaliaskarė, – bus dar linksmiau! Sveikas atvykęs!
– Mieliausia mūsų, – kreipėsi beržas į eglutę, – tik dėl tavęs mes tampame pačiu tikriausiu mišku! Anksčiau čia nedygo nė vienas grybas! Nė vienas!
– Nuostabu, nuostabu! – mojavo šakomis bei šūkčiojo ir kiti lapuočiai. Na, išskyrus lazdynmedį. Jis kažkodėl vis nemėgo eglutės...

O ši jautėsi labai pamaloninta ir laiminga – mat ji jau spėjo prisiklausyti medžių pasakojimų apie didelius, gražius miškus... Ir labai svajojo, kad kada nors ir ji išaugs didžiule egle, o tada galės žiūrėti į tolius, bandys sugauti pro šalį plaukiančius debesis ir pati pasės daug daug mažų eglaičių... Tuomet, žiūrėk, ir samanų kilimą vėjas paties. Kiek daug svajonių turėjo eglutė!

Bet atėjus žiemai kai kas nutiko... Vienas miestelėnas, netyčia užsukęs į miškelį, pamatė gražuolę žaliaskarę. Pagalvojo, kad artėja Kalėdos, tad eglutės kaip tik reiks.

Žalioji žvelgė į žmogų išpūtusi akis: kaip gyva nebuvo mačiusi tokio, kaip ji galvojo, žvėries, nors žmogus nepriminė nei kurmių, nei kiškučių, nei skraidančių paukštelių ar, juo labiau, vorų. Tad žaliaskarė bandė nuspėti, kas čia toks.

Kai nelauktas svečias nubėgo į automobilį pasiimti kirvio, eglutė klausiamu žvilgsniu pažvelgė į beržą. Šis buvo toks mirtinai liūdnas, kad žaliaskarė nuščiuvo...

– Mažute, nespėjau tau kai ko pasakyti... – liūdnai pradėjo beržas, o mažoji baikščiai žvelgė į savo geradarį, tapusį jos globėju. – Šis žmogus dabar tave nusiveš į savo namus... Bet tu juk nebijai, tiesa?
– Aha, – guviai linktelėjo eglutė, bet jos žalia širdelė suvirpėjo – ji ir pati nežinojo, kodėl...
– Mažute, tave labai gražiai papuoš, ir tada tu keliausi į dangiškus miškus – ten, žinok, yra nepaprastai gražu... Ir sutiksi daug daug savo žavių sesučių... Pamatysi, tau bus taip gera, kad labai džiaugsies, ten patekusi!
– Bet... – bandė prieštarauti žalioji, nenorėdama skirtis su beržu, tačiau nespėjo – pajuto skausmingą kirvio kirtį. Netrukus eglutė suprato, jog jau palieka savo mylimus medžius... Žmogus nešėsi ją į automobilį.

Daugiau eglutės niekas nematė...

Lapuočiai taip liūdėjo žaliaskarės, kad nė vienas jų pavasariop nesužaliavo. Nei tą, nei kitą vasarą. Net žaliūkės nemėgęs lazdynmedis. Kelias vasaras šitaip...

Ir tik tuomet, kai beržas pajuto, jog vieną jo šaknį kažkas lyg kutena, ėmė kaltis ir jo, ir kitų medžių žali pumpurėliai...

Ei, žiūrėkit, mūsų miškelis vėl sužaliavo! – šaukė pro šalį važiuodami žmonės. Tačiau, panorėję įeiti vidun ir juo pasigrožėti, neįstengė to padaryti, mat medžiai ir krūmai savo šakomis buvo supynę gyvą grandinę, kad joks žmogus čia kojos neįkeltų.

Visi jie saugojo sparčiai aukštyn besistiebiančią ir gaivų, skambų juoką skleidžiančią spygliuotą ir dar labai gležną žaliaskarę.

:) skanaus:)

https://www.youtube.com/watch?v=SXh7JR9oKVE&feature=player_embedded

Jame...

Kokia laimė pažinti Kristų. Kokia laimė būti tikinčiu žmogumi...
Didelė laimė.
Gyventi su Dievu, būti Jo pažintam.
Pasitikėti, viltis Juo.
Pažinti Jo meilę, prisilietimą.
Atrasti Jo gylį, ilgį, plotį ir aukštį.
Atrasti Jo netikėtumus.
Jis niekada, niekada neišsenka. Jo meilė - it neišsenkantis šulinys.
Ši ašarų  pakalnė galėtų būti prilyginta dykumai kur stūkso tas gaivą teikiantis šulinys. Kad ir kaip toli benueitum, pavargtum ir kristum be jėgų, tas šulinys taip arti... Tavo širdyje.
Jėzus visuomet šalia. Tačiau niekuomet nespaus mūsų, kad mes būtume šalia Jo. Jis tik švelniai kvies...
-
Kartą turėjau tokį išgyvenimą, lyg pats Jėzus stovėtų anapus namelio, žvelgtų tai į vieną langą, tai į kitą. Bet nė nekrustelėjo, kad pabelstų. Nes tame name gyvena labai ant Jo įsiskaudinusi moteris. Ji neteko brangiausio, ką turėjo, ir todėl labai pyksta... Galiu suprasti jos nuoskaudą (bent iš dalies), manau, kad ir Viešpats supranta. Tačiau šiuo metu Jis ir nesibeldžia į jos širdį, nes ji... to nenori. Jis tik stovi ten... Ir naktį, ir dieną. Budi. Laukia menkiausio krustelėjimo, širdies virptelėjimo.

Jis niekuomet nesiverš į mūsų širdis per prievartą. Tačiau lauks. Jei Jis beldžias, kad įeitų ir vakarieniautų su mumis, - matyt išgirdo nebylų širdies pakvietimą, virptelėjimą.

Gyvenkime su Jėzumi. Tuomet gyvensime taikoje ir vieni su kitais.
Kaip norėčiau, kad ir durys, ir langai būtų Jam atviri. Ateik, Viešpatie... Mūsų dykumose taip reikia Tavęs.

Sūrių Kalėdų nuojauta

D.Baumilienės nuotr.

Šiemet aplankė įdomus patyrimas - vieną rytą maldoje suvokiau, kad Kalėdos man... jau kaip ir įvyko. Turbūt keistai nuskambės, - net ir man buvo keista, - tačiau kitą vertus suvokiu, jog tai taip natūralu. Juk kas yra Kalėdos? Kristaus gimimo šventė. O gimtadienius kartais atšvenčiame anksčiau, o kartais - vėliau. Kartais - tą pačią - taip vadinamą kalendorinę dieną...

Pagal kalendorių jų vis dar kaip ir reikia laukti, bet... Ką gi daryti, jei šventė jau aplankė??? Aplankė, nes įvyko. Prisilietimas. Susitikimas... - - -

Žinoma, švęsiu drauge su visais. Bet tos nuotaikos šiomis dienomis tokios nuostabios. Susitikimai su širdžiai artimais, gražiais žmonėmis. Tikėjimo bendražygiais, artimaisiais... Daug, tikrai daug susitikimų. Esu laiminga, kad galiu pabūti tai vienoje, tai kitoje terpėje, kuri kiekviena savaip praturtina. Žmonės tokie skirtingi, ir tokie gražūs. Visi paliekantys many kažkokią puošmeną...

Tikiu, kad ir tie susitikimai ateina iš to vienintelio, tikrojo Susitikimo... Viešpatį visuomet supdavo daug žmonių, ir labai skirtingų. Kartais tie, kurie supo Jį, nesutardavo tarpusavyje ar sunkiai vieni kitus talpino. Tačiau ačiū Dievui už Jį - Jis švelniai moko mus mylėti, priimti, pakelti... Moko tikros, neveidmainiškos bendrystės. Vis tik šiomis dienomis supa mane vien tie, kuriuos lengva mylėti - visi man be galo brangūs... Nors kitą vertus mylėti nuolat reikia mokytis – tai yra auginti savy Kristaus širdį...

Šiomis dienomis taip pat suvokiu, kaip noriu Jį pažinti, pasilikti Jame. Tai ne visuomet taip paprasta ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Toli gražu ne visuomet norisi anksčiau atsikelti, kad skirtum laiko maldai. Ne visuomet susivoki, kad štai dabar yra ta ramybės valanda, kurią gali atskirti Dievui apmąstant Jo žodį, o ne naršyti socialiniame tinkle... Prisimenu, kaip Viešpats sakė - vargšų jūs visuomet turėsite, o Mane - ne... Taip ir draugų socialiniame tinkle, matyt, bus visuomet. O Jėzus? Ar Viešpats mano gyvenime užims deramą, pačią garbingiausią, vietą?

Vakar išgirdau tokią šaunią mintį - kad žmogus gali tikėti Kristumi, tačiau nebūti Jo mokiniu. ... Tikintis, pasekėjas, bet - ne mokinys (??). Ar tai įmanoma? Ir dar kaip... 

Rodos, lyg ir žinojau šias tiesas, bet matyt ne veltui šiomis dienomis jos suskambo naujai, šviežiai, lyg niekada negirdėtos. Jaučiu, jog Viešpats atidengė šią "paslaptį", leisdamas palikti apsisprendimo teisę - ar tik tikėsi Manimi, ar ir seksi Mane, mokysies iš Manęs? Mokinystė nebūna lengva. Kaip sunku, kai kažką sunkiai suvoki, kai tenka save ir "palaužyti", ir "paminkyti", ir pasimuistyti tenka, ir daug ko išsižadėti. Daugiausia - tai savęs. Oi, tai tikrai nelengva. Tačiau Jis kantriai laukia ir kviečia - ar būsi Mano mokine? Ar tik tikėsi Manimi, ar ir MOKYSIES iš Manęs?

Mokytis - reiškia daryti dažnai tai, ko mielai nedarytum... Kaip patogu būtų tiesiog tikėti, ir toliau gyventi kaip nori, kaip tau patinka. Bet jei tampi mokiniu, imi daryti tai, kas ne visuomet "prie širdies". O žmonės šiais laikais taip vertina nuoširdumą. Tačiau ir vėl suvokiu, kokia bėda priimti vien nuoširdumą kaip už gryną "pinigą", tiesos grynuolį. Neapsigaukime - nuoširdumas nėra tiesa - jis gali atvesti į tiesą, gali padėti pažinti tiesą ir padėti pasilikti joje. Tačiau žmonės dažnai itin nuoširdžiai labai klysta, labai nuoširdžiai bėga nuo Dievo, nuo tiesos, ir galiausiai - labai nuoširdžiai krenta pragaran... Juk "kokia nauda žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?" - Jėzus nenori, kad mes pražūtume. Tik vieni žūsta, pavyzdžiui,  priklausomybių liūne, o kiti - laimėdami pasaulį... Vieni žūsta nuoširdžiai, kiti – ne. Koks skirtumas, kaip nuoširdžiai, jei vis tiek – žūsta? Aš ir pati be galo vertinu nuoširdumą, tačiau noriu pasakyti, jog nuoširdumas nėra ta „galutinė stotelė“, į kurią vykstame. Galutinė stotelė yra Tiesa. Pats Jėzus iš Nazareto. Keičiantis gyvenimus, keičiantis pirmiausiai mus pačius, nepaliekantis plūduriuoti nepajėgiančiame mus išlaisvinti nuoširdume...Tik Jo tiesa išlaisvina (žr. Jn 8, 31-32. 36).

Kalėdų metu šloviname išminčius, atnešusius Kristui dovanų. Tikrai, jie tapo mums gražiu pavyzdžiu. Tačiau... kitą kartą mums labai patogu imituoti vien šią patirtį - imti ir atnešti kūdikėliui Jėzui dovanų. Bet taip svarbu prisiminti, kad Jis jau ne kūdikėlis. Bet visatos Viešpats. Išganytojas, kviečiantis imti savo kryžių ir sekti paskui Jį. Mesijas, kalbantis apie didesnę meilę Jam nei savo artimiausiems... Gelbėtojas, kviečiantis VISŲ PIRMA ieškoti Jo Karalystės ir Jo teisumo. Dievo Sūnus, sūdantis mūsų širdis ir gyvenimus, kad netaptume niekam tikusia beskonybe... 

Taip, norėčiau sūrių Kalėdų. Paženklintų ne gardėsių ar žvangančių cimbolų, bet mane keičiančia tiesa. Norėčiau Kūčių stalo, ant kurio puikuotųsi ne vien dvylika patiekalų, bet dvylika mano pasiryžimų, dvylika - bent dvylika - dorybių, kurios patiktų Dievui. Ne intencijos, bet realūs pasiryžimai, darbai ir pastangos, atvedančios mane Dievo akivaizdon ne tuščiomis.

Tikiu, kad štai su kokia dovana (ir malda) Viešpats mūsų laukia:

Aukų ir atnašų Tu nenorėjai. Ausis Tu man atvėrei. Deginamųjų aukų ir aukų už nuodėmę Tu nereikalavai. Tada tariau: „Štai ateinu; knygos rietime apie mane parašyta. Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje“. (Ps 40, 6-8)

 Mokyk mane vykdyti Tavo valią, nes Tu esi mano Dievas. Tavo geroji Dvasia tegul veda mane tiesiu keliu (Ps 143, 10)

 "Man patinka vykdyti Tavo valią.... " - tikiu, tai geriausia, ką galėtume padovanoti Kristui.

---

Ir didelio džiaugsmo kiekvienam, laukiančiam Viešpaties!

Atgailos būtinybė

Susimąstyti apie atgailą mane paskatino tiek Advento laikotarpis, tiek neseniai bažnyčioje nagrinėtas Evangelijos pagal Luką 13 skyrius. Šio skyriaus pradžioje Viešpats atsako tiems, kurie teiraujasi dėl ką tik įvykusio tragiško įvykio - kai Pilotas galilėjiečių kraują sumaišo su jų aukomis. 

Šis Piloto poelgis sukrečia, žmonės, tikėtina, ieško Jėzaus paguodos ir užtarimo:

Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis. Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo? Ne, sakau jums! Bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus? Ne, sakau jums, bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite" (Lk 13, 1-5).

Jėzus šioje situacijoje neguodžia atėjusių pas Jį, taip pat nepatenkina žmogiško smalsumo ir nekalba apie tai, kodėl įvyko tokia nelaimė (ar vyksta, panašios, nuolatos). Nepažeria prakeiksmų ir Pilotui. Jis vien pabrėžia atgailos būtinybę teigdamas, jog jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite.  Ir pasitelkdamas į pagalbą dar vieno tragiško įvykio pasakojimą, šį teiginį - raginimą atgailauti - pakartoja vėl.

Labai abejoju, ar būtent tokio atsakymo tikėjosi atėjusieji pas Jį. Klausimas, ar Jėzaus žodžiai nenuskambėjo jiems kaip netikėtas akibrokštas. Todėl apmąstydama šią Evangelijos ištrauką klausiu savęs - ar mes pasiruošę pažinti tą Jėzaus pusę, kuri neatsako į mūsų lūkesčius, norus bei troškimus? Ar mes pasiruošę priimti iš Jėzaus tiesą apie save - tiesą, kuri mums nėra maloni? Ar įsileisime „netikėtą" Jėzų, kurio žodžiai galbūt net labai skaudžiai pervers mūsų širdis?

Kai ko linkę nepastebėti

Neabejoju, kad žmonės buvo sukrėsti Piloto žiaurumo, tačiau Jėzus neskuba jų guosti. Kodėl? Nes mato galimą tragišką ir šių žmonių likimą - pražūtį, tai yra amžiną atskirtį nuo Dievo. Prarasti savo sielą Kristaus požiūriu yra kur kas didesnė nelaimė, nei Piloto išsityčiojimas ar žūtis užgriuvus bokštui. Štai kodėl Viešpats sukrėstųjų neguodžia, bet ragina atgailauti.

Kaip dažnai tai atsitinka ir su mumis - mes matome nelaimes, sunkias aplinkybes, neteisybes, o Kristus mato tai, kas yra svarbiau - Jis mato, kaip giliai savo širdyse mes išsižadame tiesos ir siekiame patenkinti vien tik paprasčiausius žemiškuosius poreikius. Mes ieškome paguodos, greito nusiraminimo, gyvenimo be sukrėtimų, o Jis - kaip atvesti mus į atgailą, parvesti į Tėvo namus. Kodėl Jis ragina atgailauti? Nes tik per atgailą turime galimybę susitaikyti su Dievu, pasikeisti patys ir pažinti tiesą, sekti Juo. Tik atgailos dėka pasiliekame išganymo malonėje. Atgaila neleidžia mums statyti savo gyvenimų „ant žemės", be jokių pamatų, tačiau padeda „giliai iškasti žemę" (Lk 6, 48-49), kad padėtume savo pamatus ant uolos - Kristaus. Atgailaujantys susilaukia Dievo palankumo ir malonės, o neatgailaujančiam, kaip apie tai vaizdžiai rašoma psalmėse, Jis kardą galanda...(Ps 7, 12).
Be to, esu tikra, jog didžiausia ir giliausia Viešpaties paguoda pasiekia būtent atgailaujančiųjų širdis, nes nėra tikresnės paguodos už susitaikinimo su Dievu patirtį ir žinojimą, jog tavo nuodėmės atleistos.

Įsivaizduokime šiek tiek kitokią situaciją - būrelis žmonių išsigelbsti iš skęstančio laivo ir su valtimi atplaukia pas Viešpatį klausdami, kodėl taip nutiko, kodėl tas laivas (ir daugelis žmonių su juo) nuskendo. Tačiau Viešpats, užuot guodęs dėl žuvusių artimųjų, sakytų: „Jei neišlipsite iš šios valties, nuskęsite ir jūs". Mat pasirodytų, jog ir toji valtis nepatikima.

Sakytume - ačiū, Viešpatie, kad mus perspėjai. Tačiau ar tikrai? Veikiausiai taip sakytume tik tuo atveju, jei tikrai pamatytume, kad mūsų valtys prastos, skylėtos. O juk kaip dažnai iki laiko kažko nematome („Kaip gali mano valtis skęsti, jei tiek laiko ja sėkmingai plaukiu?"), ir tos mūsų valtys mums taip patinka. Vienoje psalmėje skaitome kaip Dovydas meldėsi: Nuvalyk nuo manęs man nežinomas kaltes(Ps 19, 12). Matyt, jis suvokė, kad dėl savo nuodėmingos prigimties daugelio savo kalčių nelinkęs pastebėti. Ir išties, Viešpaties žodžiai apie mūsų gebėjimą matyti krislą kito akyje bei nepastebėti rąsto savojoje tai tik patvirtina - mes nesame greiti pastebėti savo nuodėmingumo.

Be to, klausimas: Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitusleidžia manyti, jog atėjusieji pas Jėzų išties taip mąstė - to meto religinė samprata leido būtent taip galvoti: jei įvyksta nelaimės, tai, tikėtina, yra Dievo bausmė už nuodėmes (šio požiūrio dabar nenagrinėsime plačiau). Tačiau čia veikiausiai yra ir kita medalio pusė: kaip neretai mūsų kūniškai prigimčiai malonu paieškoti nuodėmingesnių už save. Štai ir Rašto žinovai, pagavę moterį svetimaujant atvedė ją pas Viešpatį, sakydami, jog Mozė tokias įsakė užmėtyti akmenimis. Tačiau Kristus pasakė mums žinomą frazę: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas į ją meta akmenį". Taigi Viešpats nuodėmingumo paieškas kituose visuomet kreips į mus pačius. Negalime savo teisumo grįsti kitų nuodėmingumu. Mūsų teisumo pagrindas - Viešpaties gailestingumas, Kristaus auka.

Viešpats griežtai auklėja tuos, kuriuos myli

Žydams laiške skaitome tokius žodžius: Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima".<...> Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų (Žyd 12, 5-6;11-12).

Taigi, ne tik mes auklėjame savo vaikus, bet ir Viešpats mus taip pat auklėja, nes esame Jo sūnūs ir dukterys. Manau, kad būtent ją, tą karčiąją, o ne saldžiąją „piliulę" karts nuo karto, esu tikra, Viešpats nori įdėti į mūsų burną. Ir jeigu mes jos neišspjauname, jei nuolankiai priimame tą kartų skonį, - manau, būtent tuo metu mumyse ir gimsta į atgailą vedančios mintys, taip gyvybiškai svarbios ir reikalingos mūsų krikščioniškame kelyje.
Kas toji „piliulė" ar ta karti auklybos patirtis? Manau, tai nemaloni tiesa apie mus pačius. Dievo žodžio šviesos apšviestos neteisios mūsų širdys, nuodėmingi poelgiai, pasirinkimai, motyvai bei siekiai. Taip pat tai gali būti nemalonios patirtys - kaip fariziejai kartkartėmis būdavo sugėdinami Viešpaties išminties. Tačiau net ir sugėdinimas yra Dievo malonė - galimybė permąstyti savo mintis, kelius, siekius. Manau, kad neretai mus gali sugėdinti bei paraginti atgailauti patirtys tų, kurie išties gyvena atsidavę Dievui, daug aukojasi ir aukoja Dievo Karalystės labui. Vien žvelgiant į jų pasišventimą gali kilti noras atgailauti dėl savo nuodėmių, savanaudiško gyvenimo būdo.
Taip pat tikiu, kad „pakelti nuleistas rankas, sustiprinti linkstančius kelius bei ištiesinti takus po savo kojomis", kaip kad skaitėme ištraukoje, mes gabūs tik po atgailos, tai yra nuoširdaus atsigręžimo į Jį atnaujinimo.

Veriančių žodžių poreikis

Prisiminkime apaštalo Petro pamokslą Sekminių dieną ir kokios reakcijos jis susilaukė iš klausytojų: Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?"Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. (Apd 2, 38-39)

Beklausantieji apaštalo pamokslo išgyveno, kaip „tie žodžiai vėrė jiems širdį". Manau, kad ši patirtis kartas nuo karto turėtų atsikartoti ir mūsų gyvenime. Taip svarbu, kad į savo širdis bei gyvenimus įsileistume tuos nemalonius nuodėmingajai prigimčiai žodžius, kurie gerokai supurtys mūsų esybę, apšvies mūsų tamsiąsias puses - juk jų visi turime. Ne tam, kad mus pasmerktų, bet kad paragintų atgailauti - tai yra pakeisti savo mintis, gręžtis į tiesą.

Žydams laiške taip pat skaitome: Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą. (Žyd 4, 12).

Manau, mums labai reikia to Žodžio, kuris prasiskverbtų iki sielos bei dvasios gelmių ir nuteistų mūsų širdžių sumanymus bei mintis. Mums labai reikia tų Dievo tarnų, kurie būtų gabūs mums atnešti tokį žodį, tokį raginimą. Mat patys iš savęs mes negabūs keistis ir atgailauti. Jei atgailaujame, reiškia mus pasiekė Dievo malonė, kviečianti mus susitaikyti su Viešpačiu ir gyventi taip, kaip Jam patinka. Tačiau toji malonė, tikiu, ateina ir tuomet, kai nesame abejingi, bet palenkiame savo širdis prie Viešpaties įsakymų, kai norime keistis, augti Kristuje, kai leidžiame Jo žodžiui pasilikti mumyse. Kai nuoširdžiai sakome: „Dieve, noriu Tave pažinti, pažinti Tavo kelius ir jais eiti. Padėk, Viešpatie, man įveikti savo nuodėmingą prigimtį, kuri taip Tau priešinasi. Padėk man priimti nemalonią tiesą apie save, nes tik Tavo tiesa išlaisvina. Išlaisvina iš nuodėmingumo, padeda sekti paskui Tave". Tikiu, kad turime prašyti ir melstis atgailos malonės, kad ji pripildytų mūsų širdis.

Te Viešpats siųs savo žodį, kuris mus apkaltins, nuliūdins ir vers susimąstyti, permąstyti savo kelius, siekius - kaip tai nutiko su korintiečiais, gavusiais apaštalo Pauliaus laišką: Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku, tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui. Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį. Ir štai kaip tik tas dieviškas nuliūdimas pagimdė jumyse tokį susirūpinimą, tokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, tokį stiprų troškimą, uolumą, tokį atpildą! (2 Kor 7, 11a).

***
Jei jaučiame, kad stokojame atgailos patirties,  prašykime šios malonės - kad mus pasiektų širdį veriantys žodžiai. Nes jei Dievo žodis pervers mūsų širdis, jis keis ir mus, ir mūsų gyvenimus. Neliksime tokie patys. Kaip kad vienoje giesmėje yra žodžiai:

Neišeisim tušti iš Tavo gelmių,
Neišeisim tokie patys...

Po atgailos lyg po lietaus išgyvensime tikrą atgaivą ir dar labiau šliesimės prie Viešpaties, dar stipriau Jį pamilsime. Po atgailos būsime kitokie.

Skiriu rudeniui

Rudens atspindys (autorės nuotr.)

Peržiūrėjau Akvilės blog'ą, paskaičiau ką ji rašo apie rudenį, ir pagalvojau, o koks man buvo šis ruduo? Prisiminiau savo mėgėjiškas nuotraukas... Spalvingas. Tiesa, kol dar draugauja su vasara, būna gražiausias, bet kai tolsta... Niūrėja. Kaip ir mes, toldami nuo Dievo.

Kas dar rudens tema? Aa... Meškiukas su ežiuku gaudė rudenį, o mano draugė Renata sakė, kad "oras toks mieguistas, kad jam nepamaišytų puodelis kavos". 

Pagalvoju, kad ruduo yra geras draugas ir net gi mokytojas. Kiekvienas jo krintantis lapelis byloja, kad šioje žemėje nieko nėra amžino. Na, yra... Bet toji amžinybė paslėpta - ji gyvena kažkur taip akivaizdžiai, ir tuo pat metu slepiasi, apsimeta nematoma. Kaip tas ponas Oras - rodos, amžinas, bet toks slystantis iš rankų... Ir jeigu jį vaišinčiau kava, gal būtų kaip į kiaurą maišą. Vis tik tas Oras man kužda kažką apie amžinybę, žmogaus dvasią... Kužda kažką apie tai, kad yra daug nematomų, neapčiuopiamų dalykų šioje žemėje, be kurių negalime gyventi...

Šiandien yra abejojančių tuo, ar yra Dievas. O tada paklausčiau: ar yra meilė? O kur? Kaip man ją pamatyt, paliesti, su ja pasikalbėti? Na, taip, sakysi ar tu kvaila, ar nematai meilės aplinkui? Gal kvaila, gal akla, bet ne taip jau gerai ji matosi, kai pasižiūri atidžiau. Daug daugiau matau nemeilės.

O kaip su ramybe? Ar ji yra? Naktį, o gal paryčiais kažkur vaidenasi, o gal išeina pasivaikščioti keliais, kurių nežino žmogus? O kaip man ją sugauti? Kaip įsidėti į vidų ir užrakinti širdyje, kad niekas nepavogtų?

Vis gi kažkas mums kuo aiškiausiai kužda, kad yra ir ramybė, ir meilė... Kažkur, lyg vaiko paleistas aitvaras, sklando ir viltis. Jei ji užsikabintų už mano namo antenos, gal ir aš pakilčiau su visu namu...

Pakilčiau ir skrisčiau ne į niekur, o į amžinus Namus. Pas Dievą. Pas Tą, kuris pats įdeda ramybės širdin, kaip geroji mama vaikui košės. Dar ir su uogiene. Pas Tą, kuris ir meilės negaili nė vienam. Tereikia Jo meilės lietui lyjant skėčius paslėpti.

Tad rudenį mąstau apie Dievą ir man tai visai nebanalu. Kai medžiai nuogi, ir kai aš pati lieku be nieko. Suvokdama savo skurdą ir nuodėmingumą, negebėjimą pakilti su prie namo antenos prikibusiais vilties aitvarais. Stoviu kaip tas medis nuogom šakom ir kartais jaučiu gėdą. Žaliaskarės dėbčioja į mane ir linksmai pokštauja. Pušys padrąsinančiai nusišypso. O man liūdna. Liūdna, kad negaliu pakilti taip, kaip norėčiau.
Eidama tamsiomis gatvėmis menu psalmininko žodžius: Tavo žodis žiburys mano takui, šviesa mano kojai... (Ps 119, 105), ar kad Ir tamsa nepaslepia nuo Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną (Ps 139, 12)... 

Galiausiai norėčiau sakyti – palaiminti liūdintys medžiai, nes pavasarį jie bus paguosti...

Taip, laukiu pavasario. Jau laukiu. Bet... Patinka man ir skaidrus liūdesys. Nes... Dievas, kaip byloja apaštalų patirtis, yra pažemintųjų Guodėjas.

____________________

P.S. Akvile, pakviesk Jėzų į savo salą... Ir nenustebk, jei su Juo ateis ir daug Jo draugų:) Jis retai vaikšto vienas:)