Džiaugtis Viešpatyje? Taip!

Nuotr. Rolanos Kunske

Pasakykite, ar yra koks pagrindas (pastoviam) krikščionio liūdesiui? Jis juk yra Dievo vaikas ir tarnas, kuris priėmė Viešpaties atleidimą, Jo apvalančią jėgą, kuris išgirdo bei patikėjo Jo gyvenimą atstatančiu Žodžiu, yra apdovanotas Jo malonėmis (juk Jo malonė atsinaujina kas rytą!). 

Jis pasodintas danguose su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiuose amžiuose jam būtų apreikšti beribiai Jo malonės turtai (Ef 2, 4-7). Jam paruoštas NEVYSTANTIS palikimas (bei likimas) danguje (1 Pt 1, 4)… Danguje!

Ak, tiesa, negalime džiaugtis, kai mus užklumpa išbandymai. Taip, tokiomis akimirkomis išties būna liūdna… Nes būna nepaprastai gaila savęs. Savęs visuomet labiausiai gaila. Tai toks perdėtas, gana egoistiškas ir dažnai kūniškumu pasižymintis savęs gailėjimas. Kartais būna gaila kitų. Ir štai - stebuklas: jei tik išties būna gaila kitų, jei būname empatiški ir pradedame su kitais dalintis tuo, ką turime - gebėjimais, pinigais, bet kokia pagalba, tuoj atrandame, kad „palaiminčiau duoti nei imti“ - taigi atrandame didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą, o liūdesiui vietos tampa vis mažiau... 

O kaip, jei mane, mane vis tik užgriuvo bėdos? Pasirodo, net ir tokiais atvejais liūdesį nuginkluoja Jo žodis: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2-4). Taip, džiaugtis tokiais atvejais - iššūkis. Tačiau jei nustojau džiaugtis išmėginimais, jei mano tikėjimas tiek nusilpo, kad išmėginimų metu vien tik gailiu savęs, vis tiek negaliu ištrinti šių Rašto eilučių iš savo gyvenimo ir tikrai neturėčiau vaikščioti su „trintuku“, kad „ištrinčiau“ tai ir iš kitų gyvenimo... Tai būtų tiesiog nesąžininga. Sąžiningiau - apmąstyti šią eilutę ir maldoje pasvarstyti, kodėl nesidžiaugiu išbandymų metu? Kas atsitiko su mano tikėjimu? Ar aš vis dar seku Jėzumi?

Taigi, ne mes patys susigalvojome, bet Viešpaties žodis kviečia džiaugtis net išbandymo akimirkomis. Nes džiaugsmas Viešpatyje yra mūsų jėga! Nuo Senojo Testamento laikų Dievo tauta žinojo šį principą, šį savo pašaukimą - džiaugtis Viešpatyje, nes džiaugsmas Viešpatyje yra jų jėga (Neh 8, 10).

Ir liūdintys bus paguosti

Palaiminti liūdintys? Taip - bet galiausiai jie bus paguosti. Bus paguosti! Taigi, liūdesys apmalš, nes širdis pasieks Viešpaties paguoda. O argi ne džiaugsmas aplanko, patyrus tikrą paguodą? Skaitydami Izaijo pranašystę apie Jėzų ir Jo tarnystę, taip pat randame paguodos lobynus: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane <...> paguosti visus liūdinčius, įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei (Iz 61, 2-3). Juk tai, kad žmogus vietoj gedulo gauna džiaugsmo aliejaus, ne mažesnis stebuklas nei Lozoriaus prikėlimas iš mirusiųjų (Jn 11)! Ar taip ignoruojamas gedulas, liūdesys dėl netekties? Nemanau. Tai - širdies išgydymas ir atstatymas, kai labai skauda. Tai aliejus širdžiai, kuri kraujuoja, bet galiausiai pakyla naujam gyvenimui, kai apsunkusi dvasia aprengiama nauju, Viešpaties gyriaus drabužiu. Mat apsunkusi dvasia lyg juodas debesis apgaubia tuomet, kai savo gyvenime įtvirtiname gedulą, liūdesį ir neviltį. Kai neleidžiame Jėzui aprengti mus nauju - gyriaus drabužiu, užveriame duris Jo prisikėlimo Dvasiai ir jėgai. Taip, yra laikas gedėti (ir galbūt kažkiek gedėsime visą gyvenimą), tačiau girdami Viešpatį mes vėl pajusime žemę po kojomis, mūsų tikėjimas sutvirtės, bendrystė su Dievu gilės. Galiausiai apsunkusi dvasia bus tik slogus prisiminimas.

Vienoje psalmėje pasakyta: Iš akių man srūva upeliai, nes jie nesilaiko Tavo įstatymo(Ps 119, 136). Šių žodžių autorius išgyveno gilų, sakyčiau, dievišką liūdesį dėl matomos bedievystės. Nehemijo knygoje skaitome apie dar vieną Dievo žmogų - Nehemiją, karaliaus vyno pilstytoją, kurio liūdesį (Neh 1, 4) pastebėjo pats karalius. Tuomet šis tarnas paaiškino, kad gedi sugriauto ir išniekinto Jeruzalės miesto. Nehemijas įgijo palankumą karaliaus akyse ir gavo leidimą bei paramą atstatyti Jeruzalės miestą. 

Šios ir kitos eilutės Biblijoje liudija, kad liūdesys gali aplankyti Dievo žmones, tačiau svarbu atminti - toks liūdesys visuomet yra ne galinė, o tik tarpinė „stotelė“. Jei mes liūdime dėl savo ir kitų nuodėmių, meldžiamės, kad žmonės būtų išgelbėti ir pažintų tiesą, - tokias maldas išties gali palydėti ir gilus liūdesys bei ašaros... Tačiau kaip po lietaus nušvinta saulė, taip ir po tokių išgyvenimų mumyse pakyla skaidri dvasia.

Lietuviai, džiaukitės Viešpatyje!

Apaštalas Paulius, pats būdamas kalėjime, filipiečiams rašė: Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4). 

Ak, Pauliau, tu - ne lietuvis, todėl nesupranti, kad mes negalime džiaugtis. Na, kaip mums džiaugtis? Juk mūsų algos mažos, o paskolos didelės. Vaikai neklauso, sutuoktiniai - pilni ydų, darbdaviai - „žulikai“, o tobulų bažnyčių išvis nėra... Tad kaip džiaugtis??? Bet Paulius nesako: „Džiaukitės Lietuvoje.“ Ne, jis sako: DŽIAUKITĖS VIEŠPATYJE. Mūsų džiaugsmas - Viešpatyje! Taigi, kad ir kur būtum - Lietuvoj, Albanijoj, Tibete ar Ukrainoje, šis džiaugsmas įveikia visas geografines, socialines, ekonomines, kultūrines plotmes, nes tai - džiaugsmas Viešpatyje. Tai džiaugsmas, kuris kyla patyrus Dievo artumą, Jo prisilietimą, nuodėmių atleidimą, kiekvienam iš mūsų dovanotą Kristaus prisikėlimo jėgą, ir pažinus tiesą, nes tiesos pažinimas išlaisvina, suteikia sparnus - mes tarsi pakylame virš žemiškojo gyvenimo rūpesčių. Vis labiau pažindami tiesą, mes tampame šeimininkais, o ne rūpesčių įkaitais (Kol 3, 1-3), suvokiame, kiek daug Viešpats mums yra dovanojęs. Ir jei tik mes pamatytume, kiek daug Jis mums yra dovanojęs, jei tik mylėtume Viešpatį visomis savo jėgomis, tikrai pažintume ir suprastume, kad džiaugsmas Viešpatyje - ne emocinis spragsėjimas, o širdies nuostata, potyris, kuris atsinaujina kiekvieną kartą, susitikus su Jėzumi. Patiriant Jo artumą, neįmanoma likti abejingam ar apatiškam. Jei apatija yra nuolatinis mūsų palydovas, vadinasi, mes senokai su Juo bendravome, drauge vakarieniavome, Jį garbinome… 

Jėzus visuomet kupinas gyvenimo, šviesos, vilties. Kristaus žodis ne uždeda nepakeliamus ir sunkius jungus, bet visuomet išlaisvina, visuomet praskaidrina mūsų protą. Mano našta yra lengva ir mano jungas yra švelnus, - sakė Jėzus. Tad tenka pripažinti, kad jei tik mes, kaip tie traukinio vagonai, atitrūkstame nuo savo Kūrėjo, nuo Jėzaus, nuo to tikrojo Garvežio, mes pametame ir džiaugsmą Viešpatyje, nes šis džiaugsmas randamas TIK JAME. Atitolus nuo Jo, belieka mąstyti apie nuodėmingumą ir pamiršti, kad Jėzus atleidžia visas mano kaltes ir gydo visas mano ligas (Ps 103, 3). 

Jėzus yra mūsų Kelias - ne „puskelis“, kur sustojame ties savo nuodėmingumo suvokimu, bet amžinybėn besidriekiantis Kelias, kuriuo eidami patiriame nuodėmių atleidimą. Nes Jo gailestingumas amžinas. Jis sukūrė mane savo šlovei ir pažadėjo, kad mano nuodėmių nebeprisimins. Tai bent! Aš pati menu savo nuodėmes, jas prisimenu, dėl jų liūdžiu, bet Viešpats sako: NEPRISIMINSIU! (Jer 31, 34)

„Oi, Viešpatie, negi neprisimeni, kaip anądien nusidėjau? Baisu… Negaliu su tuo gyventi…“ - „Ne, - sako Viešpats, - niekaip negaliu prisiminti.“ - „Bet kaip, Viešpatie, Tu gi viską žinai! Tu juk viską atsimeni, nes Tu juk Dievas. Kaipgi galėtum neprisimint?“ - „Ne, - sako Viešpats, - neprisimenu, nes tu juk atgailavai. Prisimenu tik Jėzaus Kristaus kraują, pralietą Golgotoje, kur tavo nuodėmės buvo išpirktos. Prisimenu tavo atgailaujančią ir sudužusią širdį. Tokios širdies niekuomet neatstumsiu.“

Štai Dovydas, nusidėjęs, meldė: Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą. Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai. Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk. Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs. Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane (Ps 51, 7-12).

Kokia graži seka: kai Viešpats nuplauna mūsų nuodėmes, mes išties galime patirti džiaugsmą ir linksmybę. Kai mūsų širdys tyros, kai esame sveiko tikėjimo, teisingoje dvasioje, anot Dovydo, („teisingą dvasią atnaujink“), patirsime išgelbėjimo džiaugsmą! Prisiminkime Viešpaties žodžius mokiniams: Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums paklūsta, bet kad jūsų vardai įrašyti gyvenimo knygoje. Džiaukitės tuo, nes tai tikrai pakankamai didelis pagrindas džiaugtis! 

--
Taip, gyvenime mes patiriame skaudžių išmėginimų, skaudžių netekčių. Tačiau žvelgiant į Jo žodį akivaizdu - net ir didžiausias skausmas dar nėra pabaiga. Jei mąstome apie Jobo kančią, nesustokime pusiaukelėje, nes Jobas galiausiai visko turėjo dvigubai - Viešpats itin dosniai jį palaimino, atlygindamas už visus vargus. O velnias, kuris šios knygos pradžioje prašė Dievo išbandyti Jobą, liko su dideliu šnipštu. O mes? Nesustokime pusiaukelėje, kai velnias siūlo mums savo šnipštą, - sekime Kristumi. Kristuje atrasime poilsį, ramybę, skaidrius ir saulės nugairintus krantus, žydinčius sodus. Tose Jo ramybės bei pilnatvės oazėse įgysime jėgų sklandyti kaip ereliai, net jei mus, skrendančius, iš apačios kartais degins ugnies kaitra. 

Apaštalas Paulius, rašydamas filipiečiams, mini tikėjimo džiaugsmą (Fil 1, 25). Man šis tikėjimo džiaugsmas - lyg gražiausių spalvų paletė. Patikėjusi Kristumi daugiau nei prieš dvidešimt metų, nežinojau, neįsivaizdavau, kad gyvenimas su Dievu toks turtingas, turiningas, kupinas nuostabių spalvų... Tai įkvepiančios spalvos. Kaip dailininkai savo paletėse sukuria daugybę spalvų ir tūkstančius (!) atspalvių, taip ir Viešpats mūsų gyvenimą papuošia neįtikėtinomis, nuostabiomis spalvomis... 
Ačiū Jam už tai.

Maldos intencija. Pagal Izajo 53 skyrių

Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų (1-2 eil.).

Viešpatie, tik iš Tavo malonės patikėjau Tavim. Tu atvėrei mano akis, ir aš išvydau Tave, savo gyvenimo Šviesą... Tavo Žodžiai tepasiekia mane, net jei mano širdis - lyg sausa žemė... Suvilgyk ją, Viešpatie. Kad pažinčiau Tave.
Viešpatie, suteik įžvalgos matyti Tavo rankų darbus - matyti ne tik tuomet, kai įvyksta nepaneigiami ir akivaizdūs stebuklai, bet ir tuomet, kai Tavo darbai neturi jokio patrauklumo, nei išvaizdos... Kai Tavo veikimas yra didžiulis slėpinys, pastebimas tik jautrios ir Tau atsidavusios širdies...
Padėk pamatyti Tave ir tame, kuris šiandien taip pat neturi nei patrauklumo, nei išvaizdos. Padėk, Viešpatie, nenusisukti, bet mylėti.

Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti (3-5 eil.).

Viešpatie, Tu praėjai panieką ir skausmus, Tu praėjai atmetimą ir Dievo bausmę. Tu prisiėmei rūstybės taurę, kad mes būtume išgydyti... Viešpatie, te mano širdis niekuomet neužmirš, kokia didelė kaina sumokėta už mano sielą. Be galo didelė kaina.
Atleisk, Viešpatie, kad slėpėme ir dažnai vis dar slepiame savo veidus nuo Tavęs. Taip mes vėl ir vėl paniekinam Tavo auką. Suteik drąsos parodyti savo veidą Tau, savo tikrąjį aš, kad Tavo žaizdomis būtume išgydyti.
Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus (6 eil.).

Kaip dažnai vis dar vaikštome savo keliais. Vis dar galvojame, kad mūsų kelias bus tikresnis, geresnis, skaidresnis. Tik atradę Tave nustojame klaidžioti. Tik atradę Tave paliekame savo kelius ir atrandame Tavuosius. Tu išpirkai mūsų paklydimus...Tavy randame vienintelį Išganymo ir Malonės Kelią.

Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos (7 eil.).

Viešpatie, Tavo romumas pranoksta bet kokį mano išmanymą ir supratimą. Tavo romumas yra sunkiai suvokiamas, tik Tavo meilės didybėje galiu matyti jo prasmę. Tavo romumas nuginkluoja maištingą ir nuodėmingą manąją prigimtį.
Tavo tyla prieš kirpėjus yra didelė dovana bei pergalė. Tavo tyla prieš kirpėjus nutildo mano sielos triukšmą. Viešpatie, padėk suprasti, kad pergalės mano gyvenime taip pat iškovojamos tyloje. Širdies tyloje (Ekl 5, 1). Tyloje, alsuojančioje meile bei atsidavimu Tau. Tyloje, kur Tu minkai mane kaip molį, lydai kaip auksą, kad apvalytum... Tik toje tyloje, kurioje Tu randi paklusnią Tau širdį... Nuolankią širdį. Ne taip lengva ją tokią subrandinti, Viešpatie.  Juk nuolankumas - tai mano širdies tyla, kai nusprendžiau priimti Taurę iš Tavo rankos - paėmiau savo kryžių ir nusekiau paskui Tave...

Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų. Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo. Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius (8-12 eil.).

Viešpatie, Tu esi šventas, tobulas ir teisus. Tu atidavei save į nedorėlių rankas - į mūsų nedoras rankas. Tu tai padarei, kad atpirktum mane, išlaisvintum, kad galėtum džiūgauti dėl manęs giedodamas (Sof 3, 17), aprengęs mane savo teisumu rūbu...

Tavo patirtas skausmas neliko be atlygio. Tavo sielos vargas nutiesė kelią Viešpaties valios išsipildymui.
Tu nešei mano nuodėmes, aš esu tarp tų nusidėjėlių, kuriuos užtarei.

-
Viešpatie, te mano širdies akys bus atviros matyti, kokią didelę kainą sumokėjai už mane (Ps 49, 8) ir kiekvieną nusidėjėlį. Te mano širdis bus dėkinga, kad ištraukei mane iš klampaus purvo, pastatei ant uolos, ir įdėjai į mano lūpas naują giesmę (Ps 40, 1-3). Tu aprengei mane džiaugsmo rūbu, pats vilkėdamas gilų skausmą. Tik vilkėdamas pastarąjį ir galėjai aprengti mane nauju rūbu, suteikti viltį ir ateitį.
Tavo rankoje mano likimas (Ps 16, 5). Amen.

Ką daryti, kai paaugliai "slysta iš rankų"

Neseniai viename straipsnyje perskaičiau moters, kuri netikėtai susipažino su tikruoju savo penkiolikmetės dukros gyvenimu, liudijimą. Kitu vardu prisijungusi prie socialinio tinklo paskyros, motina sužinojo daugybę dukros gyvenimo detalių, apie kurias nė neįtarė. Dabar moteris ieško pagalbos, nes nežino, kaip elgtis su dvigubą gyvenimą gyvenančia dukra.

Nors iš šalies patarti nėra lengva, vis dėlto išeitį, manau, galima rasti. Pamąstymus šia tema norėčiau išguldyti be didesnių išvedžiojimų. Šie pasiūlymai gimė remiantis pedagoginio darbo patirtimi bei anksčiau įgytomis žiniomis. Galbūt skaitant, „tarp eilučių“ jums gims savų minčių ir idėjų.

Taigi, mano pasiūlymai būtų šie:

Domėkitės paauglystės gyvenimo tarpsniu, jo ypatumais, raida. Paskaitinėkite psichologijos vadovėlius. Su šiuo tarpsniu būtina susipažinti, kad paauglystei įžengus į namus išliktumėte ramūs, nepultumėte į paniką ir neliktumėte kvailių vietoje. Savišvieta būtina! Pamatysite, kad paauglystė turi savo ypatumų, ir į kai kuriuos iš jų reikia išmokti žiūrėti pro pirštus, kad ten, kur ypač svarbu ko nors reikalauti, nustatytume ribas. Nors ne visi paaugliai išgyvena šiam amžiaus tarpsniui būdingas gilias krizes, reikėtų pasiruošti blogiausiam.

Paauglystė yra toks metas, kai tėvams būtina „apsiginkluoti“ „žąsies plunksnomis“ – pamenate posakį „kaip vanduo nuo žąsies“? Kartais paaugliai gali labai skaudžiai įžeisti tėvus tiek žodžiais, tiek veiksmais. Turite išmokti atsiriboti nuo tam tikrų vaikų frazių, elgesio modelių, kad galėtumėte blaiviai reaguoti tuomet, kai išties reikia griežtesnio žodžio bei jūsų įsikišimo. Saugokite savo širdį, tiesiog į vaikų skaudinimus žvelkite atlaidžiai. Kol kas jie nelabai supranta, ką daro. Te jus nors kiek paguodžia mintis, jog paauglystė praeis.

Paauglystės laikotarpiu dūžta ne tik tėvų lūkesčiai, bet ir pačių paauglių. Todėl būkite pakantūs ir savikritiški. Prieš kiekvieną pokalbį su vaikais pasverkite, ar esate labiau kritiški, ar labiau savikritiški (pavyzdžiui, kartais pravartu atsiprašyti vaiko už savo nejautrumą ir pan., ne tik iš vaikų laukti atsiprašymo suklydus. Juk klystame visi). Kita vertus, nenuvertinkite savęs – dažnai šiuo periodu tėvai verkia, apgailestauja, kad padarė auklėjimo klaidų ir pan., todėl jų paaugliai tokie „ežiukai“ ir „ožiukai“.  Atminkite – nėra tėvų, kurie nedarytų klaidų. Nėra tobulų žmonių, nėra tobulų tėvų. Tačiau jūs esate dovana savo vaikams. Būdami savikritiški išlikite orūs.

Kad ir kaip jūsų paaugliai „badytųsi“ ar rodytų, kokie jūs jiems neįdomūs, išmokite gyventi nesivadovaudami tuo, ką matote – iš tikrųjų paaugliams nepaprastai reikia jūsų dėmesio, supratimo, jie nori būti išklausyti ir išgirsti. Skirkite jiems sutelktą dėmesį. Neįkyriai, bet stenkitės jiems rodyti, kad juos mylite, esate dėmesingi jų būsenoms, jausmams. Pasikvieskite vaiką į kavinę. Jei negalite sau to leisti, pabandykite suorganizuoti bendrą veiklą namuose ar kartu pakeliauti. Jei iki šiol neturėjote šeimos tradicijų, būtų gerai tokių sugalvoti – tai gali būti bendra maisto ruoša kurią nors pastovią dieną, kokia nors tradicinė išvyka ar socialinė veikla (kai kurie paaugliai labai jautrūs socialinėms ir kitoms neteisybėms, tad gal kartu galite nuveikti ką nors gero: padėti vienišiems seneliams, globos namuose gyvenantiems vaikams ir t. t.?). Tai gali būti ir ypatingi pietūs ar vakarienė, gero filmo peržiūra drauge ir pokalbis po jo, etc.

Pagalvokite, kaip galėtumėte su paaugliais aktyviai praleisti atostogas. Būtent aktyviai. Tai galėtų būti pažintinė kelionė (regis, nedaug paauglių mėgsta degintis pajūry...), dar geriau, jei kelionėje patirtumėte šiokių tokių išbandymų, sunkumų ir kartu juos įveiktumėte. Jei negalite sau leisti kelionės į Tailandą, Tibetą ar Indiją (miniu tik kaip pavyzdžius), galbūt galėtumėte dviračiais pakeliauti po Lietuvą arba pagyventi palapinėse, paplaukioti baidarėmis, pajodinėti žirgais ir pan. Siekite tokios kelionės, kad paauglys galėtų kiek atsiriboti nuo draugų, pabūti su jumis. Jei yra galimybių, neprošal pakviesti drauge pakeliauti ir kokį paauglio draugą (ar paauglės dukros draugę). Kartais draugas ar draugė gali padėti statyti tiltus tarp jūsų, nes iš šalies ne taip jautriai reaguos į jūsų trūkumus bei pastabas. O dar jei patiksite, tikėtina, jog „įsigysite“ „advokatą“, kuris jus gins. Verta pagalvoti apie išvyką su paauglių grupe: tokioje išvykoje galite pamatyti savo vaiką visiškai naujame amplua, kuris jus gali maloniai nustebinti.

Dukroms labai didelę reikšmę turi bendravimas su tėčiais. Tėčiai, kvieskitės dukras į „pasimatymus“: į kiną, į kavinę ar šiaip pasivaikščioti. Siekite jų dėmesio, girkite jas, sakykite komplimentus (net jei jos neva nekreips dėmesio, nes tai irgi gali būti tik abejingumo kaukė, o iš tikrųjų slapčia ji skraidys lyg ant sparnų), paklauskite, ką jos norėtų sužinoti apie vaikinus (dabar joms tai ypač rūpi) ir pan. Prisiminkite savo jaunystę, pagalvokite, ką įdomaus galėtumėte papasakoti savo dukroms. Turėkite su dukromis savų paslapčių – tai jos ypač įvertins ir jausis pagerbtos. Jei tėčio nėra, su dukra ieškokite kontakto jūs (mama). Papasakokite dukrai apie savo jaunystę, kokias vidines kovas kovojote, kokias klaidas darėte... Venkite moralizuojančio tono. Išklausykite. Jei išgirstate, ko nenorite girdėti, ir neišgirstate, ką norėtumėte išgirsti, tyliai šią piliulę nurykite – išsiverksite vienumoje. Tik nerėkite (jei linkę tai daryti), nešaukite ant vaikų, kai jie papasakoja „ne tai“, ar tyli, kai norite, kad kalbėtų. Stenkitės kalbėtis ramiai. Nesitikėkite, kad keli pokalbiai pakeis dukros/sūnaus elgesį. Pokyčiai nevyksta greitai. Domėkitės jaunimo gyvenimu apskritai, klauskite paauglės(-io) patarimų kokiais nors klausimais. Jei su paaugliu kalbatės automobilyje, stebėkite, kuriuo metu paaugliai linkę atsiverti. Paprastai, kaip pažymi kai kurie psichologai, tai vyksta kelionei baigiantis. Todėl miesto kamščiai gali jums net pasitarnauti. (Beje, jei turite automobilį, galite kartais pasisiūlyti parvežti paauglį namo – būtent netikėtai, neva važiuodami pro šalį).

Jei nerašėte laiškų ar dienoraščio apie vaikus, kai jie buvo maži, dabar atsiverskite nuotraukas, parašykite prisiminimų, išliekite širdis apie tai, kaip mylite savo vaikus, kaip jų laukėte, kaip auginote, kaip jie jums kėlė ne tik rūpesčių, bet buvo ir didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Tokį dienoraštį (galbūt su nuotraukomis) padovanokite vaikams kokia nors įsimintina proga. O gal, jei esate raštingas (jei mokate be klaidų parašyti savo vardą, tai toks esate), galite parašyti romaną ir jame išguldyti savo nerimą, baimes, meilę vaikams ir pan. Skirkite romaną savo vaikams.

Dalinkitės su vaikais savo gyvenimu, išgyvenimais, patirtimi. Tačiau neužkraukite jiems savo problemų, rūpesčių ar tikslingų pamokymų. Pasistenkite kuo daugiau tiesiog kalbėtis, bendrauti. Taip pat pasidomėkite, kokios temos domina jūsų paauglį. Gal šiomis temomis verta „pasikaustyti“ ir jums? Siekite bendravimo, kad jūsų pokalbiai neapsiribotų vien klausimais-atsakymais („Kur buvai vakar vakare?“) ar nurodymų tirada, ką vaikas turi padaryti (išnešti šiukšles, susitvarkyti kambarį ir t. t.). Ar jums patinka, kai jums kas nors nurodinėja, ką turite padaryti (pvz., darbe ar namuose)? Dabar padauginkite savo jauseną iš trijų kartų – maždaug taip jaučiasi paaugliai, kai jiems nurodinėja. Kokia išeitis? Tenka pasukti galvą. Pavyzdžiui, viena mama netvarkingam paauglių kambary pabėrė tokių „nekenksmingų“ kirmėliukų. Po tokio radinio vaikai ėmė tvarkytis. Žiauru? Sugalvokite geriau. Ir dar – o gal verta drauge su paaugliais pažaisti ir kai kuriuos kompiuterinius žaidimus? Tik pasiruoškite garbingai pralaimėti.

Teko skaityti pasakojimą, kaip viena šeima, pajutusi, jog vaikai „slysta“ iš rankų, išvyko gyventi į kaimą. Vaikai (trys paaugliai berniukai) paburbėjo, tačiau bėgant laikui prisitaikė ir šeimą galiausiai suartino bendras ūkis. (Reikėtų pridurti, kad mes, miestiečiai, netekome daugybės gražių tradicijų bei patirčių, suartinančių šeimos narius.) Pagalvokite, galbūt pats laikas imtis drastiškesnių priemonių? O gal galite pagyventi kur nors kaime keletą mėnesių? Taip pat psichologai pataria paauglių tėvams pagalvoti apie „pagranduko“ atsiradimą. Žinoma, negalime planuoti vaikų kaip gelbėjimo operacijos kažkam kitam, tačiau jei iki šiol buvo dvejonių, gal pats laikas ryžtis? Mažyliai suartino ne vieną šeimą, ir jūs nustebsite, kokie švelnūs gali būti paaugliai. Pažįstu šeimą, įsidukrinusią mergaitę, kai pirmieji du vaikai jau buvo paaugliai – abu vyresnėliai noriai rūpinosi mažąja sesute.

Stenkitės išlikti ramūs, mylėkite savo paauglius. Mylėkite taip, lyg rytoj gali kilti karas, ir būtų didelė tikimybė jų netekti. Tačiau leiskite jiems klysti, nes jie bet kuriuo atveju klys. Prisiminkite, kad jų klaidos tikrai nėra „svieto pabaiga“.  Dažniau prisiminkite savo jaunystę.

Jei užsimezga ryšys su kitų šeimų paaugliais, palaikykite juos, bendraukite (o gal specialiai užmegzkite tokius ryšius). Kartais žmonės iš šalies gali daug labiau pasitarnauti paaugliams nei jų tėvai. Ir vaikai, pastebėję jūsų pagarbą kitiems paaugliams, labiau jus gerbs.

Bendraukite su tėvais, kurie augina paauglius vaikus, tačiau pasistenkite neprisirišti tik prie vienos patirties. Stenkitės pabendrauti su daugiau šeimų, diskutuokite, kalbėkitės. Kartu skaitykite knygas, galbūt pasikvieskite lektorių/psichologą ir aptarkite savo problemas bei jų sprendimo būdus. Svarbiausia – nepalikite visko savieigai, bet sąmoningai siekite savišvietos, pasikeitimų. Pirmiausia – savyje.

Jei esate tikintis, melskitės už savo vaikus. Jei netikintis – taip pat melskitės. Dar viena pastaba: jei anksčiau ankstyvoji paauglystė buvo „skaičiuojama“ nuo dvylikos metų, tai šiuo metu daugelis pastebi, kad paauglystės „simptomus“ ima jausti jau nuo dešimties metų. Tad nelaukime šio „baubo“ tamsoje, bet įsijunkime visas įmanomas šviesas.

Kokią literatūrą rekomenduočiau? Knygas: „Kaip mylėti savo paauglį“ (R. Campbell), „Vaikai kilę iš dangaus“ (J. Gray), „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“ (E. Mazlish, A. Faber) – pastaroji knyga, manyčiau, ypač naudinga ir svarbi, nes moko būti empatiškiems, pripažinti vaiko jausmus, būsenas (ši knyga skaitosi itin lengvai ir maloniai, nes autorės dalijasi ne tik akademinėmis žiniomis, bet ir savo patirtimi, padarytomis klaidomis bei atradimais). Būtent šito neišmokę dažnai uždarome vaikams duris, ir jie nebenori mums atsiverti. Paaugliams reikia besąlyginės meilės bei supratimo. Jie klys, darys klaidingus sprendimus, nes patys išgyvena „pasimetimo tarpsnį“, nors tuo pačiu metu jie yra ir atradimų kelyje. Šiuo laikotarpiu užjauskime juos, palaikykime. Jie tik pradeda gyvenimą, maištingai žengdami į dažnai veidmainišką ir rafinuoto melo kupiną suaugusiųjų pasaulį.