Pranešimas :)

Mieli tėveliai ir mokytojai, jei manote, kad jūsų akiratyje gyvena labiausiai padūkę vaikai ir jaučiatės pavargę, išsekę, bejėgiai - skaitykite Emilį iš Lionebergos!!! Pailsėsit, pasiguosit, atsipūsit, pasijuoksit - žodžiu, nuostabiai praleisite laiką - ir imsite dėkoti Dievui už savo "akiratį", net jei nieko bendro su Dievu iki šiol neturėjote...

Pavasario žydėjimai svaigina...

 



Pavasario žydėjimai svaigina... Ar jaučiate? Juk tai mūsų Viešpaties kvapas, Jo šventumas skleidžiasi ir žydi... Paliesk, Viešpatie, kad ir mūsų meilė Tau šitaip ... Skaisčiai, tyrai, be neapykantos artimui...

Gal tai rojaus šešėliai suspindo žemėje?

                                                

                

               Aplankyk, Viešpatie, kaip saulė iš ryto...

               Aplankyk, ir tegu meilė Tau žydės nuolatos...

Kai apklotas per mažas...

Lyg fotoaparato blykstę kažkas įjungė sieloje.

Akimirksniu pamačiau juokingai graudų vaizdelį – kaip beviltiškai bandau apkloti suaugusius žmones su... kūdikio apklotėliu. Jei timpteliu arčiau galvos, kojos kyšo ir šąla. Jei timpteliu ant kojų, šonai tirta, rankos kyšo.

Na, o prašyti, kad žmogus susiriestų į mažytį kamuoliuką, nesiryžtu – kažkaip neetiška...

Taip ir vargstu vargelį su mažyčiu apklotu rankose. Galiu savo meile pridengti kokią nors nedidukę nuodėmę, o visos kitos lyg specialiai kyšo norėdamos atimti iš manęs gyvenimo džiaugsmą... Ir jau taip jos mane nervina, taip...  

O ko nenervina nepridengtos nuodėmės?

Būna, kai jau „išveda“, nebyliai paleidžiu gerklę – apsiklok, žmogau, prisidenk savo nuodėmes, nes negaliu žiūrėt!

Žvilgt į Viešpatį ir tuoj prikandu lūpą, mindžiukuodama vietoje – nė vienas savo nuodėmių „apsikloti“ patys negalim. Jas – pridengia arba ne – kiti.

Pamačiau ir tai, kad įsigudriname tokių apklotų turėti ne vieną. Vienas skirtas mylimajam (pripažįstu, sutuoktiniui apklotą turiu pakankamai didelį, galėčiau užkloti keliais sluoksniais, ir tik pabandykit paprieštarauti!), kitas – vaikui (-ams), dar kitas – tėvams, dar – draugams, o jau tada lieka vis mažesni apklotai pažįstamiems, kolegoms, praeiviams, ateiviams, užlindusiems be eilės, garsiai nusikeikusiems, rūkantiems tau po nosim nevėjuotą dieną, ir t.t.... Na, o pavyzdžiui politikams, kaip žinia, jau nebelieka nieko.  

O va dvasininkams neretai turim porą apklotų paruošę – didesnį prie akių, mažesnį – už jų... Nors vėl gi, žiūrint, ką susitinki. Kai kurie žmonės tiesiog prašyte prašo to apkloto (šnabždantis apie dvasininką) neišsitraukti, ir palikti mirtingąjį nuodėmingą nuo galvos iki kojų. Suprantate, kitaip susitikus kalbėti nebūtų apie ką!

Juk jei neapklojam, tuomet – lojam...

Būna, tiesa, kad ir sutuoktiniai vienas antram turi tik mažyčius apklotus, skirtus mažiausio svorio kategorijos kūdikiams (tad prieš vestuves patartina pasitikrinti, kiek tos medžiagos esama jūsų rankose...).

Pasitaiko, kad ir vaikai tėvams "nesukrapšto" didesnių užklotų. Nors patys jau būna visas vaikystės pakopas peraugę bambliai.  

Įdomiausia, kad nei ekonominė, nei socialinė padėtis čia ne prie ko. O štai religinė šį tą reiškia...

Ir dar, žvelgdama į savo mažytį apklotėlį pagalvojau – o ką daryti tiem, kurie, pavyzdžiui, manęs pačios nemėgsta, nemyli, gal net nekenčia? Kaip padėti tokiems žmonėms? Matyt, nė mažiausio apkloto man neduotų, kad ir kaip kalenčiau dantimis. Tai, pagalvojau, pasikviesčiau visus į Teismo dieną. Nepažadėčiau, kad bus smagu, bet kai Dievas mane teis už mano gyvenimą, galvoju, Jam tikrai gali prireikti pagalbos... Nes Jėzus turi tokį didžiulį apklotą, TOKĮ, kad tik tie, kurie turi mažesnius, gali Jam parodyti viską taip, kaip yra iš tikrųjų, o ne kaip Kristui mane užklojus. Tad negalima leisti, kad neteisybė liktų nenubausta!

Ironiškai tegaliu pridurti, jog nežinau, ką tame pakvietime užrašyti – nei valanda, nei vieta man nežinoma…

O gal jūs žinot? Gal jus jau kas nors pakvietė ir bent adresą galėtumėt pasakyti?

Jei man pačiai su tais apklotais nesiseks, ir mane kas pakvies, tuomet būtinai informuosiu, pasidalinsiu patirtimi, kaip tą apklotą Jėzaus rankose sumažinti, ar iškaulyti sau... Bet, kaip sakiau, jei tik man pasiseks...

----------------------------------------------------------------

P.S.

Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių (1 Pt 4, 8)

Kas pridengia nusikaltimą, ieško meilės; kas kaltę nuolat primena, suardo draugystę (Pat 17, 9)

Ko Viešpaties motina Marija moko mane kaip mamą (II dalis)

Bus daugiau

A.Kučinsko foto

Stebuklingas vaikų atsiradimas


Gerai pamenu, kaip viena draugė, pagimdžiusi dukrą, pasakė: „Nežinau, kaip įmanoma netikėti Dievu pagimdžius vaiką. Juk tai toks stebuklas!“

Taip, tai išties STEBUKLAS.

Dar laukdamasi savo dukters tarsi kitomis akimis skaičiau apie angelo apsireiškimą mergelei Marijai:
<…>. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo”. Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?” Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; <…>”. (Lk 1, 30–35a).

Skaitydama šią istoriją suvokiau, kad KIEKVIENO vaiko prasidėjime vyksta didelis, tik iš dalies protu paaiškinamas stebuklas.

Be jokios abejonės, Kristaus gimimas buvo unikaliausias, antgamtiškiausias, niekas niekada jo neatkartos… Pats Dievas tapo mažu kūdikiu, kad ateitų pas žmones. Jis tapo pažeidžiamas, bejėgis, visiškai priklausomas nuo Marijos ir Juozapo pagalbos bei rūpesčio. Jis atėjo per Šventąją Dvasią, Marijai dar nepažinus vyro.

Tačiau ši Jėzaus gimimo istorija man tapo aiškiu liudijimu, kad ir kiekvieno vaiko atėjimas yra nepaprastai unikalus bei antgamtinis. Mat mes galime mediciniškai paaiškinti visą prasidėjimo bei vaikelio vystymosi eigą, tačiau juk pati gyvybė, vaiko siela – būtent jos prasidėjimas, atėjimas į gyvenimą lieka paslaptimi.

„Kaip tai įvyks, jei aš nepažįstu vyro?” – sutrikusi klausė Marija.

„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs….” – o kaip nužengs, kas vyks tuo metu – aiškesnio atsakymo Marija negavo. Lygiai taip ir kalbant apie mums jau įprastą naujo žmogučio atsiradimą galim tik gūžčiot pečiais, svarstydami apie tai, kada, kaip ir kur užsimezga žmogaus SIELA.

Gal ir drąsu taip teigti, bet tikiu ir manau, kad Dievas dalyvauja kiekvienam žmogui ateinant į šį pasaulį, Jis yra kiekvienos naujos sielos Kūrėjas. Šventasis Raštas duoda didelį pagrindą tokiam manymui. Ir, kaip Jėzaus gimimą lydėjo protu nepaaiškinami dalykai – antgamtinis Dievo veikimas, taip, manau, ir gimstant kiekvienam žmogui klausimas: „kaip tai įvyks?” virsta į „kaip tai vyksta kiekvieną kartą?“

Štai kaip pamaldus ir dievobaimingas Izraelio karalius Dovydas apgieda savo atsiradimą: „Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino. Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo“ (Ps 139, 13–16).

Dovydas suvokė, kad Dievas dalyvavo jo prasidėjime bei gimime, kad tai Viešpats jį sukūrė. Taigi šio apreiškimo dėka šiandien ir mes galime pamatyti, kad Viešpats nėra abejingas nė vienam žmogui: kiekvienas Jam yra brangus, unikalus, svarbus ir – neatsitiktinis. Net jei jam duodamas „netyčiuko” vardas ir/ar jis nebuvo laukiamas. Kiekviena širdis, kiekviena siela – Kūrėjo prisilietimo vaisius.

Taip pat atkreipkime dėmesį – jei moteris šiame pasaulyje dažnai yra parodoma tik kaip aistrų patenkinimo objektas – iš besilaukiančios moters niekas nedrįsta nei šaipytis, nei jos niekinti ar suvulgarinti (gal pasitaiko, bet tai itin reti kraštutinumai). Manau, taip yra todėl, kad besilaukianti moteris nešioja savyje tyrą, subtilų ir giluminį Dievo veikimą. Gal net pati to nesuvokdama, ji tampa Viešpaties „bendrininke“, nes ne vien vyro ir moters, bet ir Dievo Dvasios prisilietimo dėka joje vystosi ir auga nauja gyvybė. „Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose“, – sako Dovydas tuo paliudydamas, kad būtent moters įsčios tampa slėpiningo Viešpaties veikimo vieta. Net jei būsima mama to nesuvokia, nesupranta, o ir fiziškai jaučiasi blogai. (Mūsų kūnai yra paliesti nuodėmingumo bei jo pasekmių – neretai ligos ar fizinis išsekimas atneša ir skausmingų, liūdnų padarinių. Tačiau net ir tai, manau, nepaneigia Dievo veikimo.)

Taigi Marijos patirtis nuostabiai paliudija, jog Viešpats dalyvauja kiekvieno žmogaus prasidėjime, gimime: Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį (Jn 1, 9). Kiekviena besilaukianti moteris tampa įstabaus, antgamtinio ir sunkiai protu paaiškinamo Dievo veikimo dalininke. Ji tampa naujo gyvenimo vartais, prieglobsčiu, užuovėja ir pagalba pažeidžiamai, dar taip neseniai užgimusiai amžinai sielai. Kaip tai didinga!

Ko Viešpaties motina Marija moko mane kaip mamą (I dalis)

Mąstydama apie motinystę naujai atradau mūsų Viešpaties motinos Marijos paveikslą. Net nustebau, atradusi daugybę paralelių tarp jos ir savo – tegu dar gležnos – bet jau motiniškos patirties. Neabejoju, jog stebuklinga Marijos motinystė – tai tarsi garbės vainikas visoms motinoms: mūsų Gelbėtojas į šią žemę nenužengė ugninga karieta lydimas cherubimų ir angelų, bet įėjo į mūsų tarpą per moters įsčias.
Visos Kūrinijos Viešpats visiškai atsidavė žemiškos motinos (o ir tėvo) meilei bei globai. Manau, kad būtent toks Dievo pasirinkimas neabejotinai pagerbė bei paliudijo moters, kaip motinos, pašaukimo kilnumą, prasmingumą, išskirtinumą, grožį... O ir šventumą.

Tapimas „kažkuo daugiau“

Šiandien niekas nedrįsta abejoti, kad Marija buvo nuostabi Viešpaties tarnaitė. Tačiau kuo pasireiškė jos tarnystė? Motinyste. Pamaldžia, dievota motinyste. Įdomu tai, kad net užauginusi Jėzų Marija netapo nei kurios nors bendruomenės vyresniąja (keletą tokių moterų diakonių apaštalas Paulius mini savo laiškuose), nei pranaše (tuometiniam Izraeliui buvo pažįstama tokia moters tarnystė – pavyzdžiui, pranašė Ona – žr. Lk 2, 36) – nors, atrodytų, jei tiek laiko praleido su pačiu Viešpačiu, tikrai galėjo tapti „kažkuo daugiau“ dar gyvendama šioje žemėje. Kaip ir daugelis mamų, beje, augindamos vaikus namuose pagalvoja ir pasvajoja apie buvimą „kažkuo daugiau“ nei namų šeimininke. Tačiau būtent Marijos pavyzdys man leidžia manyti, kad tapimas motina ir yra tapimas tuo didesniu, nei būti, pavyzdžiui, režisiere, mokytoja, gydytoja, politike etc (nors dauguma pozicijų, be jokios abejonės, yra kilnios ir girtina, jei jų siekiama). Gal todėl, pastebėkime, daugelis vienišų merginų svajoja ne tik apie princą ant balto žirgo (šiais laikais perspektyvų jaunikaitį su geru auto bei moto) – jos svajoja turėti vaikų! Mat motinystė – lyg trokštamas įrašas kiekvienos moters „prigimties charakteristikoje“. ir jį ne taip paprasta iš ten ištrinti.

Kas tą „įrašą“ paliko mumyse, jei ne pats Kūrėjas?

Nors tai nereiškia, kad Dievui mažiau patinka tos moterys, kurios nesusilaukia vaikų. Viešpačiui tarnaujama skirtingais būdais. Pats Kristus kalbėjo ir apie eunuchus, kurie tampa tokie dėl Dievo Karalystės (žr. Mt 19, 12).

Tad akivaizdu, kad mūsų atsidavimo Viešpačiui išraiška gali būti skirtinga – ir, matyt, ji ir turi būti įvairiopa. Štai palaimintoji Motina Teresė atsidavė vien Kristui, gyvenimui be šeimos, tačiau tarnaudama vargingiesiems visuomet, pasitaikius progai, ragindavo šeimas mylėti savo vaikus, būti jiems dėmesingiems.

Būti mama – tai būti palaimintai tarp moterų

Noriu atkreipti dėmesį, ką pamaldžioji Elžbieta, sveikindama jau besilaukiančią savo giminaitę Mariją, sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!” (Lk 1, 42). Elžbieta nepasakė: „palaiminta tu tarp motinų“. Ji pasakė – labiausiai palaiminta iš visų moterų.

Būtent toks pasveikinimas man leidžia manyti, kad palaiminimu buvo įvardyta ne tik tai, kokį ypatingą kūdikį pagimdys Marija, bet ir tai, jog ji apskritai taps mama. Ne visos moterys tampa mamomis, tačiau tos, kurios tampa, tampa išties palaimintos tarp moterų. Ir nors motinystė neatsiejama nuo kančios, skausmingų išgyvenimų, ji vis tiek išlieka nuostabiausia moters gyvenimo patirtimi, atveriančia jai jos moteriškumo pilnatvę. Tai, matyt, patyrė ir ta pati Marijos giminaitė Elžbieta: dievota, bet nevaisinga moteris (žr. Lk 1, 7), antgamtiškai Dievui veikiant, pastojo senatvėje (jos sūnus – Jonas Krikštytojas).

Kodėl motinystė yra tokia palaiminta? Kodėl moterys vis dar nori gimdyti ir auginti vaikus, nors tai turi savo kainą – tenka daug ko atsisakyti, nemiegoti naktimis, patirti daugybę stresų? Kodėl, augindamos ne vieną atžalą ir negalėdamos dar kartą pastoti (tačiau to norėdamos), jos išgyvena taip, lyg neturėtų nė vieno vaiko?
Žinoma, į tokius klausimus atsakyti nėra paprasta. Tai slėpiniai, kuriuos kiekviena šeima išgyvena savaip. Tačiau neabejoju, kad vaikų gimdyme slypi dieviškumo ilgesys, troškimas sukurti kažką amžino, nepakartojamo, itin artimo sielai (kaip sako kinų patarlė: pasaulyje yra tik vienas pats geriausias vaikas, ir kiekviena mama jį turi)... Mat būti tėvais – reiškia tapti indais, per kuriuos veikia pats Dievas, sukurdamas naują gyvybę.

„<...>
Mama man sakė, kad gimiau taip laiku,
Lyg ją būtų sušildęs kas paltu šiltu<...>“

Šio „palto“ – motinystės – moterims ir merginoms neatstoja jokie pasiekimai. Jie gali prislopinti šį troškimą, tačiau jis kaskart primena save. Kiekviena moteris nori būti sušildyta motinystės patirties, ir reta mergina galėtų nuoširdžiai pasakyti, jog niekada nenorėtų susilaukti vaikų.

Ar už jus kas nors meldžiasi?

Neseniai prie manęs priėjo viena senyva moteris ir pasakė: „Maždaug prieš septyniolika metų jūs priėjote prie manęs ir pasakėte: ‚Ačiū, Regina, už jūsų maldas‘. O aš galvojau tada: iš kur žinote, juk niekam nesakiau, kiek daug už jus meldžiausi...“

Nelengva prisiminti, kas vyko prieš tiek metų ir kas man tuomet pakuždėjo apie tos brangios moters maldas. Bet tie žodžiai taip ir subiro širdin: „Kiek daug už jus meldžiausi...“. Juk aukotas brangus laikas Dievo akivaizdoje dėl manęs...

Tikintieji žino – jei yra kas už juos meldžiasi, tai didelė Dievo dovana. Toks dėmesys negali nejaudinti... (Manau, tai nepalieka abejingų ir netikinčių).

Juk meldžiantysis meldžiasi ne už save, ne už savo reikmes. Dar daugiau, jei tas žmogus nėra jūsų sutuoktinis (artimiausias žmogus), ar jūsų giminaitis, tėvas/motina, net gi draugas... Tačiau vieną dieną išgirsti: „kiek daug už jus meldžiausi...“.

Pažįstu žmogų, kuris kiekvieną dieną meldžiasi už jam artimus žmones, nors bendrauti su jais neturi galimybių. KIEKVIENĄ DIENĄ. Todėl, kad juos myli... Tik todėl.

Daugelis žinome palyginimą apie gailestingąjį samarietį – žmogų, padėjusį plėšikų užpultajam. Nukentėjusįjį apėjo ir kunigas, ir levitas. Bet ne samarietis.

[Šią istoriją Viešpats Jėzus papasakojo atsakydamas į klausimą, kas yra mūsų artimas. Akivaizdu, jog artimas yra kiekvienas, ir ypač tas, kuriam reikalinga mūsų pagalba (žr. Lk 10sk)].

Manau, kad esama tokių situacijų ir aplinkybių, kai žmogui didžiausia pagalba ir yra malda...

Ir tikiu, kad šiandien yra tų gailestingųjų maldos „samariečių“, besimeldžiančių už savo draugus, gimines, kolegas, o gal atsitiktinai sutiktus žmones...

Tai nuostabus būdas parodyti Dievo meilę, atsidavimą. Nuolankų patarnavimą.

Galbūt niekas niekada to nesužinos. Bet Viešpats...

Tiesa, Jėzus moko ir priešus mylėti bei laiminti. Vadinasi, ir tuos, kurie priešiškai nusiteikę mūsų atžvilgiu. O kai kažkas mūsų (švelniai tariant) nemyli, malda už tuos žmones keičia ir mūsų širdis – moko nugalėti piktą gerumu, rodyti meilę tuomet, kai mieliau to nedarytum...

Jei ir patys kažko nemėgstame, „nevirškiname“, negalime pakelti ir mielai prieš tą žmogų pakeltume ranką ar balsą – malda už tą žmogų taip pat gali tapti gydančiu nuo neapykantos ar nuoskaudos vaistu.

Na, o jei nežinome, ar kas nors už mus meldžiasi, kiekvienas galime melstis už kitus. Ir ne vien už pačius artimiausius, bet ir priešiškai nusiteikusius mūsų atžvilgiu.

Dievo žodis mus ragina tai daryti, išskirdamas:

-          dvasinius vadovus (ganytojus, diakonus ir pan., taip išreiškiant palaikymą jų tarnystėje, dėkingumą ir pagarbą);

-          valdžias (melstis už juos, kad gyventume ramų ir gerbtiną gyvenimą);

-          priešus (proga brandinti romų Kristaus charakterį);

-          bei visus žmones (kad jie įgytų pilną tiesos pažinimą, susitaikytų su Dievu).

Tad laiminkime vieni kitus – anot Saliamono, teisiųjų laiminamas miestas kyla... O juk miestas – tai žmonių bendruomenė.

Jei tau reikalinga tokia malda - nesidrovėk to paprašyti dvasininko, o gal tiesiog tikinčio draugo... Kartais mums labai reikalinga kitų pagalba, parama. Maldoje taip pat.

---

P.S. Jei mūsų apkalbos virstų laiminančiomis maldomis, ar ne geriau gyventume visi? Antai danai turi net tokią patarlę – tau nesiseka gerai, jei tavo kaimynui sekasi blogai. Regis, lietuviai dažnai mąsto kitaip...

O gal – išskyrus tikinčiuosius?

Auginant vaikus...

Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 15, 13).

Nors šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius tikriausiai reikėtų suprasti tiesiogine prasme, nejučia ėmiau svarstyti apie tą kasdienę meilės išraišką, kuri pasireiškia savosios „gyvybės" atidavimu patiems artimiausiems, su kuriais gyvename, kuriais rūpinamės, kuriuos mylime išties labiausiai.

Kasdien aukotis kartais gali būti taip pat sunku, kaip kad atiduoti savąją gyvybę kur nors kovos lauke ar netikėtai ginant draugą nuo, tarkim, plėšikų. Tokią auką Jėzus įvertina kaip aukščiausią meilės tašką, tarsi jos viršukalnę, įvardija tai kaip meilės kulminaciją ir nubrėžia ribą - didesnės meilės nėra.

O meilė išties daro stebuklus. Pačius vertingiausius žmonijos istorijoje ir labai prasmingus „pilkiausioje" kasdienybėje. Meilė - toji tikroji, nesavanaudiška, besiaukojanti, kuri visa pakelia, viskuo tiki ir nesidžiaugia neteisybe (1 Kor 13) - niekuomet nebūna bergždžia, tuščia ar beprasmė.

Tėviškoji/motiniškoji meilė yra būtent tokia: mes auginame vaikus, kad kada nors jie mus paliktų... Neauginame jų dėl savo išskaičiavimo, bet dėl jų pačių, dėl Viešpaties - gyvybės Davėjo. Nuostabu, kad motinystė padeda mums brandinti tą neieškančią savo naudos meilę ir, duok Dieve, augant mūsų mažyliams mums ją savyje užauginti...

Meilė sunkias naštas paverčia lengvomis, švelniomis. Meilės dėka problemos tampa dovanomis, Dievo duotybėmis - progomis mums tobulėti, keistis bei parodyti savo gerumą, švelnumą iki galo.

Anksčiau galvojau, kad turinti vaikų moteris visiškai neturi savo gyvenimo - juk ji visą parą saugo bei rūpinasi mažyliu (ar keliais iškart). Tačiau šiandien, augindama dukrytę, matau, kad rūpinimasis ja tapo mano gyvenimo dalimi. Išties, jos ir mano gyvenimas (bei mano vyro) susiliejo į vieną mūsų gyvenimą. Galbūt ir nėra to „manojo" gyvenimo, koks jis buvo anksčiau, tačiau įdomiausia, kad nė už ką nenorėčiau į jį sugrįžti.

* * *

Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda - ar tik mamos neįkūnija šių Jėzaus žodžių nejučiomis, dažnai net jų nežinodamos, tačiau kasdieną ištikimai besirūpindamos savo vaikais, vyrais, namais?.. Galbūt tai ir yra didžiausia Dievo dovana mums, moterims, - juk mums suteikta proga kasdien aukotis - taigi nuolat gyventi meilėje!

Argi tai ne vertybė?

--------------------------------------------------------------------
Nuotr. S. Kučinskienės

Ačiū, kad skaitote šį blogą!

Saulėtekis Nidoje

Noriu padėkoti visiems, kurie dažnai, podažniai, retsykiais, nuolatos ar kartas nuo karto įkelia koją į šią tylos valtį...

Ačiū, kad skaitote. Nors bloge yra ir taip vadinami "sekėjai", tačiau žinau (matau statistiką), kad Jūsų yra kur kas daugiau. Tai mane maloniai nustebino.
Džiugu, jei randate atgaivos ar tiesiog gero žodžio/laiko gurkšnį tyloje...

Tiesa, daugelį mano straipsnių, straipsneliukų galima rasti kai kuriuose portaluose, tačiau džiaugiuosi, kad užsukate ir čia...

Anksčiau per klaidą buvau palikus nustatymą, kad negalima rašyti komentarų... Dabar jau galima:) Kita vertus žinau, kad komentarai nėra lietuvių stiprioji pusė:), esame linkę komentuoti dažniau tada, kai mums kažkas nepatinka. Bala nematė:)). Net jei kažkas širdy mane keiksnoja - ir Jūs man esate Dievo dovana :).

Tad ačiū visiems, kad esate!

Šiaip dar paminėsiu, kad mano širdžiai brangiausi straipsniai - "Kaip gyveni, žinoma mieste nusidėjėle" ir "Sauja aviečių"... Avietėse įgyvendinau troškimą nors kiek padėkoti savo seneliui, ir Dievui už jį...

Laiškas nusidėjėlei - tai laiškas visiems, kurie puoselėja šventumą savo gyvenime, ir tiems, kurie ieško atleidimo malonės, nors ja sunkiai betiki... Tačiau tokia yra tiesa - Viešpats atleidžia kiekvienam, kuris nuoširdžiai gailisi dėl savo nuodėmių. (O kiek nuoširdžiai gailisi - mato tik Dievas ir patys artimiausi žmonės).
Tad jei ir tu ieškai atleidimo, žinok - Jėzus mirė už tavo nuodėmes, kad už jas mirti ir kentėti nereikėtų tau.

O rašydama tą laišką jaučiausi taip, lyg sutikčiau gailestingą Viešpatį aršiai nusiteikusių žmonių minioje... Viešpatį, kuris rūpestingai surenka visus akmenis, mestus į nusidėjėlio daržą, širdį... Viešpatį, kuris vienodai myli visus - ir akmenis nešiojančius bei laidančius "šventuosius" - tai yra nusidėjėlius, nesuvokiančius savo nuodėmingumo, ir tuos, kurie tą nuodėmingumą suvokia padarytų nuodėmių 'dėka'. Suvokia ir gailisi.
Visi esame Jo mylimi.
Net jei tenka atsakyti už savo nuodėmes.
Tikiu, kad tas laiškas gimė ir tam, kad neatsidurtume to vyresnėlio sūnaus padėty, pasipiktinusio savo tėvo atlaidumu palaidūnui...

Tiesa, turėčiau paminėti ir straipsnį "Atleiskite man, kad aš... tikiu kitaip". Šis straipsnis subrendo manyje taip natūraliai, lyg koks pavasario subrandintas pumpuras... Rodės, sprogte išsprogo...
Viliuos, Viešpaties šlovei ir daugelio tikinčiųjų paguodai, o gal susimąstymui, permąstymui.

Tai tiek :)


P.S. Jei kažkas norėtumėte susisiekti asmeniškai turėdami su tikėjimu susijusių klausimų, maloniai prašom: aurelija.umbrasiene@gmail.com


Gerų skaitymų,
su pagarba Viešpatyje,
Aurelija

- - - Žinutės - - -

‎"Likusias savo gyvenimo dienas Džonatanas Žuvėdra praleido vienas <...>. Ne vienatvė jam slėgė širdį, bet tai, kad kitos žuvėdros atsisakė patikėti, jog jų laukė skrydžio džiaugsmas; jos nepanoro atsimerkti ir pamatyti" (R.B.)

"<...> - Mūsų ten niekas nelaukia! Mes juk Atstumtieji! Nejaugi verta brautis pas tuos, kurie tavęs nenori matyti?  - Mes galime laisvai skristi ten, kur norime, ir būti tokie, kokie iš tikrųjų esame, - atsakė Džonatanas ir, pakilęs nuo kranto, pasuko rytų link, kur gyveno Būrys" (R.B.)

Ko iš tikrųjų mus moko gailestingumas? (из бесед митрополита Афанасия Лимассольского)

Gailestingą širdį įgyjame nuo paprastų dalykų: nuo to, kokiu būdu tu kalbi su kitu žmogumi, su kokia nuostata padedi jam, net gi paduodamas kupiūrą. Kodėl Kristus mus pašaukė būti gailestingais? Ar dėl to, kad vargšus padarytų turtingais, o turtingus vargšais? Žinoma, ne dėl to, o kad mes bendrautume su kitu žmogumi. Išmaldos priežastis, pagal Evangeliją, glūdi ne socialinėje srityje, o dvasinėje - išmokti bendrauti su savo broliu, užjausti jį varge, išmokti atimti iš savęs kažką dėl kito, galiausiai, numirti, kad kiti gyventų. Kaip Kristus numirė, kad gyventume mes.

--Tas pats tekstas rusų kalba:
Обретение милостивого сердца начинается с простых вещей: с того, каким образом ты говоришь с другим человеком, с каким расположением помогаешь ему, даже протягивая купюру. Почему Христос призвал нас быть милостивыми? Для того ли, чтобы бедных сделать богатыми или богатых бедными? Конечно, не для этого, а для того, чтобы мы общались с другим человеком. Причина милостыни, согласно Евангелию, лежит не в социальной, а в духовной сфере – научиться общаться со своим братом, сострадать ему в его бедах, научиться лишать себя чего-то ради другого, наконец, умереть, чтобы другие жили. Как и Христос умер, чтобы жили мы.
---
(..из бесед митрополита Афанасия Лимассольского. Перевод с болгарского диакона Георгия Максимова)

P.S. Norėjau įkelti mažytę ištraukėlę iš straipsnio, kuris man labai patiko...

Išsigydykime kosulius ir važinėkime ekologiškai :)



O kad burzgiant mašinai imtų žydėti gėlės
(ar bent jau pasklistų jų kvapas)!



Pasitaiko, kad kokia mašina "iškosėja" neskanių dūmų kamuolį.

O būna, kad kosėja ir kosėja, ir vėl kosėja, ir nežinai kur dėtis, puoli išjunginėti visus „pūtikus“ automobilyje... Aplenki arba atsilieki, kad nei matytum, nei užuostum. Užjauti, žinoma, vairuotoją (dėl būsimų išlaidų).

Bet blogiau, kai žmonės vieni apie kitus irgi kosėja ir kosėja. Kur bepasisuktum, girdi tuos kosulius, užuodi ir matai nuolat be paliovos leidžiamus dūmų kamuolius... Oho kaip mokame juos leisti! Ne prasčiau nei sovietiniai "Ikarusai" – tuos dūmus jausdavo visi, kas tą autobusą matydavo – nesvarbu, iš išorės ar iš vidaus. Tikra nelaimė būdavo stovėti ten, kur „Ikarusas“ pajudėdavo iš vietos ar paspausdavo ant gazo...

Taip ir gražių moterų pasitaiko – rodos, nieko jai netrūksta, tokia trapi, pažeidžiama, bet kai paleidžia dūmų kamuolį ant kokio nusidėjėlio, tai nežinai, ar Ikarusas pajudėjo, ar žmogus burną pravėrė!

(Žiūrėk, ir pats nenorom imi kosėti, nes gerklę užgraužia).

Maža mūsų Lietuva, tai ir užuodi žmogus tuos dūmų kamuolius, ir vis netyčiom. Tada užjauti "sergantįjį", kuriam vis nepavyksta pasveikti. Chroniška, nepagydoma liga?

Bet ką daryti tam, ant kurio nuolat kosėja?

Žinoma, tai retorinis klausimas, nes kai išgirsti, kad ant tavęs kosėja – nedarai, paprastai, nieko. Nebent, jei yra proga – apeini ar apvažiuoji, kad dūmams daugiau vietos liktų.

Vis gi, kas dėl automobilių, tai tokiais važinėti draudžiama, tokius vairuotojus jei sugauna baudžia, o Ikarusus, nemokančius nieko kito, tik kosėti, nurašinėja...

Bet kaip suvaldyti žmogų su šia baisia liga? Kaip jį pagydyti?

O juk nuo to kosulio ir leidžiamų dūmų kenčia daugybė žmonių... Net ir pats (dažniau pati) juos leidžiantysis! Ar jūs taip nemanote?

Moralas: susitaisykime savo automobilius ir važinėkime ekologiškai, nekosėdami.

Galų gale, kiek galima!

P.S. (Beje, kaip gerai pastebėjo viena kolegė - savąsias mašinas reikia taisyti nuolat. O  viena draugė, gyvenanti užsienyje pakomentavo, kad tik susirinkus lietuviams imi jausti tų dūmų kvapą... Keistas sutapimas - senos mašinos mūsų keliuose ir dūmus leidžiantys žmonės jų šaligatviuose... Gal, sakau, išsigydžius nuo chroniško kosulio/dūmijimo ir ekonominė padėtis pagerėtų, ne tik sveikata?).

Žydėjimo metas

Viso pasaulio drugeliai skrenda prie žydinčių medžių, kurie juos pagimdė...

Vienmečiai, trimečiai, dešimtmečiai, šešiasdešimtmečiai...

Ant margo svieto visi vaikeliai žino kvepiantį žodį "Mama".

Žodį ir medį, kuris žydi visada, amžinai.

Netrukus po pasaulį pasklis daugybė kvepiančių, margų drugelių.