Gerai pamenu, kaip mokydamasi mokykloje per istorijos pamoką gavau raštelį: „Jei su ja nedraugausi, mes su tavimi draugausime.“ Jau nebuvome maži vaikai... Suprantama, šis raštelis šį tą pasako apie susiklosčiusią situaciją. Taip jau nutiko, kad keletas klasės mokinių lyg kokiame Seime jautėsi turintys daugumą, tad drąsiai prabilo visų vardu. Iš tikro mokykloje teko išgyventi daug ko... Ir visa, kas buvo ne tik džiaugsminga, bet ir skaudu, šiandien suvokiu kaip Dievo dovaną, davusią man vertingų pamokų.Neslėpsiu, jog dabar prisimindama tą įvykį nuoširdžiai džiaugiuosi, kad anuomet nė mintis nešmėstelėjo išduoti savo suolo Draugės. Raštelis pasirodė ir juokingas, ir niekingas.
Nesuprantu kokiu būdu, bet ir suaugus tas „jeigu tu, tai mes su tavim...“ mutuojasi, arba transformuojasi... Netikit?
Jokiu būdu nesakau, kad visa savo esybe esu dovana Lietuvai. Bet ar visi mes būtume verti pačios gražiausios pakuotės, ant kurios būtų užrašyta: „Tau, Lietuva“? Būta mano kely ir to, ko nė už ką nenorėčiau pasakoti viešai. Nes tai mano gyvenimas, mano keliai ir klystkeliai, mano klaidos... Pakanka kiekvieno gyvenime savų klaidų, tad...
Vis dėlto kartais jaučiuosi nejaukiai. Kodėl? Nes tikiu KITAIP. Na... NE TAIP. Kaip ne taip?
Suprantate, skaitau Martyno Mažvydo Katekizmą ir suvokiu jį pirmiausia ne kaip literatūrinę vertę turintį kūrinį, o kaip nuoširdų paraginimą tūlam lietuviui kasdien imti Dievo Žodį, jį skaityti ir permanyti. Skaitau...
Arba nuėjus į bažnyčią ne tik šnabždu, bet ir garsiai plyšauju, giedu. Bet nesu chore. Plyšauju ir namuose. Tiesa, ne visada. Kartais nė šnabždesio nesigirdi, nors širdis – meldžiasi. Nėra įprasta viešai prisipažinti meilėje. Dažniau sakome – aš tikiu Kristų, o ne aš myliu Kristų. Bet šįkart noriu pasakyti – net jei švelnus raudonis nuspalvins mano veidą – aš myliu Kristų. Tikrai. Gal dar ne taip, kaip norėčiau, bet... Nežinau, kaip reikėtų gyventi be Jo... Ne kartą išgyvenau, kad Jis atleidžia mano kaltes... Kaip atsako į prašymus...
Tikintys žmonės žino (kad ir kokias bendruomenes lankytų), kad atsakymai į maldas yra kažkas, ko negalėtum paneigti. Tai lyg stovėjimas ant pašėlusios srovės nešamos ledo lyties, kuri tirpsta tau trypčiojant, ir, jau kai galvoji nuskęsiąs, bet meldies, po kojomis atsiranda žemė. Suprantate, žemė!
Išties galėčiau daug pasakoti, kiek daug mano gyvenime įvyko Dievo Apvaizdos dėka... Kaip Jis pasigailėjo jaunos, gyvenimo prasmės ieškančios ir pasiklydusios mergaitės...
Bet noriu pasakyti dabar kitką – net jei aš tikiu kitaip, nei dauguma (tariama, o gal esama) Lietuvos žmonių, tai nereiškia, jog aš... netikinti. Ar kad nesu krikščionė. Pasakiau nesąmonę?
Bet kartą, pamenu, Vilniaus knygų mugėje prie vieno religinio stalelio, kur įsigijau savo mėgstamiausią knygą: Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“, man buvo pasakyta, kad aš nesu tikinti. Kad mano meilė Kristui, alpėjimas dėl Jo Buvimo, Grožio, Šventumo etc. – nieko nereiškia. Kad daug svarbiau priklausyti vienai Bažnyčiai (suprantama, ne tai, kuriai priklausau).
Buvau priblokšta. Nes niekada negirdėjau, kad Bažnyčia būtų mane atpirkus... (Kartu visad maniau ir tebemanau, kad Bažnyčia be galo svarbi žmogaus išganymui.)
Ant kryžiaus kabėjo lyg ir ne tie, kurie sėdėjo prie to stalelio, bet – Kristus. Niekingai, gėdingai, savanoriškai... Jis sakė: Ateikite pas Mane Visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir Aš jus atgaivinsiu...
Vieną saulėtą pavasario dieną išgirdau tą Kvietimą, ir nuėjau. Būtent šitaip paprastai. Išgirdau (vedžiodama šunį), tada (nuvedžiau šunį namo) ir nuėjau. Pas Kristų. Nė nenutuokdama, kad Jis „ne toj bažnyčioj“.
Quo vadis, ar ne...
Taigi, nuėjus nuo to (baugiai religingo) stalelio mąsčiau... Apie tai, kad ir aš kadaise galvojau, jog jei žmogus tiki kitaip, tai jis tiki visai ne taip, kaip reikia. Tik... Mane visuomet sustabdydavo viena vienintelė mintis – jei jis tikėdamas kitaip tiki Kristumi, tada valio.
Ir dabar, po dvidešimties tikėjimo metų, tolerancijos many kur kas daugiau. Prisipažįstu.
Vienas stačiatikių šventikas (nuostabus žmogus), nuoširdžiai besirūpindamas mano siela, paragino skaityti Antonijų iš Surožo. Kaip nustebo išgirdęs, jog labai mėgstu tą autorių. Tuomet paragino skaityti Aurelijų Augustiną. Tai tau – ir jis man seniai žinomas, mėgstamas... Ir mano bendruomenė, kurią lankau, jau seniai jį godžiai skaito. Per pamokslus vis cituoja. Ne tik jį.
Ir taip toliau...
Kartais girdžiu, kad protestantai yra lėkšti, paviršutiniški, negerbiantys tradicijos. Ką padarysi – visur visokių žmonių būna. Mat kartais girdžiu ir tai, kad lietuviai – galvažudžiai.
Nepamiršiu, kaip kartą atostogaujant užsienyje, kur spaudoje praūžė žinios apie lietuvių baisius darbelius, į mūsų mašiną spoksojo ne viena pora akių. Atvažiavome apsižvalgyti į viešbutį. Žmonės jo prieangyje esančioje lauko kavinėje šnekučiavosi. Reikėjo pamatyti, kaip visi sustingo, kai atvažiavome – juk mes, patriotai, turėjome aiškią atributiką, liudijančią – mes iš Lietuvos. Jei kas stebėjo iš šalies, galėjo pagalvoti, jog čia filmuojamas filmas – įvažiavus tokiam tai automobiliui visiems įsakyta atsisukti ir sustingti...
O kartą mus nubaudė už tai, kad keletą minučių pavėlavome į mašinų aikštelę. Daug ten stovėjo tų vėluojančiųjų. Bet tik patriotiniai mašinos numeriai priviliojo tuos, kurie vėliau mums atsiuntė nemenką sąskaitą. Suprask – galvažudžių tauta čia nepageidaujama.
Skaudu...
Toks tas gyvenimas. Aš visai nesiskundžiu. Tiesiog... Net ir būdama suaugusi kartais gaunu nebylių raštelių: „Jei tik tikėtum kaip mes, mes su tavimi...“
Kartais tokių raštelių gauna ir kiti mano bendruomenės žmonės. Sakote, perdedu? Būna ir tokių situacijų, kai žmonės, pasiklausę giesmių, pasižiūrėję jaunimo vaidinimų ir dar šio bei to, sako – tai bent, tai šaunuoliai... Iš kur jūs tokie nuostabūs, kas jūs? Iš kur toks gražus jaunimas šiais laikais?
Stovi ir galvoji – ar sveika to žmogaus širdis, ar atlaikys, jei pasakysiu?
Kažkas lemena: „Mes iš Tik..ėj... žo..d...“
„Oi, tik jūs nesakykit, tylėkite, būkit geri, nes suprantate...“
Suprantame, ponia, suprantame... Sunkiai, bet suprantame... Ne pirmą kartą... Bet esam kas esam ir negalim sakyt to, kas nesam. Ar mus suprantate?
O kita, kur kas drąsesnė ponia sako: Mielieji, jums reikia eiti į mokyklas. Jūs taip įdomiai pravestumėte tikybos pamokas, jūs tokie apsiskaitę!..
Ką jūs, ponia, vienas Svarbus (tikintis teisingai) žmogus pasakė, kad nė nesvajotume apie tokią galimybę. Sakė, kad nė vienas protestantas tegu nė nedrįsta apie tai galvoti. Va, ir galvoti neleido... Lyg būtų padvelkę gūdžia praeitim, kai draudė galvoti.
Netikite? Ir teisingai. Netikėkite. Bus lengviau gyventi, netikint... O tie apsiskaitę potencialūs mokytojai savuosius talentus panaudos vaikams Sekmadieninėje mokykloje – kiekvieną sekmadienį ištikimai vesdami tikėjimo pamokas mažiesiems... Tiems, kurie talentų ringą per TV keičia į bažnyčią. Nes pamokos įdomios.
Neseniai sužinojau, kad ir tokie kaip mes dar turės greičiausiai ilgokai palaukti, kol bus oficialiai, tai yra pagal valstybėje numatytą tvarką pripažinti. Kai pagalvoji – na taip, ir menininkų daugybė (ne)pripažintų gyvena. O gal jau mirę. Jų atminimui kuriami interneto puslapiai, kuriuos palaiko (pradžioje) koks devynetas žmonių. Gausumas, žinoma, čia niekuo dėtas.
Svarbiausi yra tie, kurie turi galią pripažinti arba atmesti, arba rekomenduoti tiems svarbiausiems. Tai tarsi laiškas, kurį rašai gmail.com: ten yra kelios galimybės – išsiųsti, įrašyti į juodraštį arba atmesti. Sėdi toks svarbus, ir ką nori, tą su savo laišku darai – išsiunti, įrašai į juodraštį ir tobulini, arba – atmeti. T.y. sunaikini.
Taigi. Pasirodo, ir pats esi lyg tas laiškas, kurį tave kažkas nusprendžia arba atmesti, arba įrašyti į Lietuvos religinio gyvenimo juodraščius. O gal juoduosius sąrašus...
Kai geriau pagalvoji – ačiū Dievui, nesiunčia į Vorkutą... Juk yra šalių, kur siunčia. Dėl tikėjimo.
Bet kaip gera sutikti žmonių, kurie priima „kitatikius“. Kurie „nenurašo“ tavęs dėl to, jog esi „iš kitur“ ir kitoks... Gera sutikti tuos, kurie – šįkart mano požiūriu – tikėdami kitaip pirmiausia žvelgia į tavo akis, širdį, o tik tuomet, lyg tarp kitko, jei yra proga, paklausia... Tiesa, tokių žmonių sutinku vis daugiau.
Gal todėl, kad vis daugiau tikinčiųjų pastebi, jog Kristus yra ir kitoj bažnyčioj, ir tame „kitame“ tikėjime? Kad ne mes Jį vedam ir mokom, o... Jis mus?
Ir... galbūt net po truputį leidžiame sau pagalvoti, jog gal tai Jis atveda žmogų į vieną ar kitą bendruomenę?
Prisipažinsiu, kai sekmadienio rytą važiuodama į bažnyčią prie skirtingų bendruomenių pamatau
besibūriuojančius, iš autobusų it pupas pabirusius žmones – virpa širdis. Man gera, kad žmonės tiki. Beprotiškai gera. Kad eina garbinti Viešpaties. Kristaus. Net jei garbina šiek tiek kitaip, nei aš. Bet negera, kai kartais gaunu nebylių raštelių... Nesiskundžiu.
Tik prašau – nerašykime jų vieni kitiems...
--------------------------------------------------------------------------------------------------------
Foto: Miglė Kavaliukaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą