Gedulo ir vilties dienai arba vosilkos, kurios dar žydės...

Šiandien minime vieną liūdniausių dienų tautos istorijoje.

Trėmimai negailestingai suluošino kone kiekvieną giminę...

Prieš 70 metų, 1941 m. birželio 14-ąją, į lagerius buvo ištremta daugiau nei 21 tūkstantis žmonių. Ir tai buvo tik pradžia, vėliau ištremta kur kas daugiau... Planuota tokiu būdu išnaikinti pusę tautos...

Kai klausaisi ar skaitai tremtyje buvusiųjų liudijimus, sunku sulaikyti ašaras. Palaužtos svajonės, lūkesčiai, nuolat gniuždoma viltis, darkomas žmogiškumas, išbandomas tikėjimas...

Išeisiu vieną vakarą,

Ir jau daugiau negrįšiu,

Žydės vosilkos mėlynai,

Bet jų nebematysiu.

/“Jei ne auksinės vasaros“ – iš Lietuvių tautosakos rankraštyno dainos/

Tremčių istorijos akivaizdoje permąstome ir savo kelius. Ar esame verti tų žmonių kraujo, netekčių, nuolatinės kančios ir skausmo? Ar tarp mūsų dar pražys vosilkos gerų darbų, gražių pavyzdžių pavidalu?..

Klausydama vienos tremtinės liudijimo, išgirdau ją sakant, kad tremtį lėmė blogi žmonės. Todėl negaliu nemąstyti apie tai, kaip gyvename šiandien... Ar mūsų vertybės, nuostatos ir santykiai liudija meilę Tėvynei, atjautą, pagarbą artimui? O gal mielai vieną kitą žmogų ištremtume tolyn nuo savęs? O gal, teisybę pasakius, tai ir darome?

Ar seni žmonės, išsiųsti į senelių namus ar visų užmiršti ir pasmerkti vienatvei savo namuose, nėra tremtyje?

Ar globos namuose augantys vaikai ir juos pagimdę tėvai, dažnai išgyvenantys socialinę atskirtį, nėra ištremti į amžinai besisukantį skurdo ir priklausomybių ratą?

O mūsų neatleidimo, neapykantos gniaužtuose laikomi žmonės, ar nėra negailestingai ištremti lauk iš mūsų širdžių?..

Anksčiau naiviai galvojau: juk galėtų nebūti karų, negi neįmanoma pasistengti sutarti... Bet dabar, matant, kiek daug neapykantos esama mūsų kasdienybėje, kiek daug bujojančio savanaudiškumo ir egoizmo – tenka nusivilkti naivumo rūbą. Karų, matyt, bus nuolat, nes jie vyksta ir mūsų šeimose, mūsų bendruomenėse, etc... Jei negalime atleisti vieni kitiems, jei brolis ar sesuo Kristuje negali pakęsti ar pakelti savo bendraminčio ar kitatikio, jei nesibodim šiurkščiai apkalbėti vieni kitus, jei, jei...

Nenoriu nieko kaltinti. Bet, prisimindama minėtos tremtinės pasakojimą apie tai, kaip, giminėms Lietuvoje gavus leidimus, atsirado žmogus, sutikęs parvežti iš Sibiro tris svetimus vaikus, – o juk kelionė truko kelis mėnesius! – susimąsčiau apie tą geradarį... Juk dažnai ir šiandien taip reikia, kad atsirastų tas stebuklingas žmogus, galintis atlikti vieną ar kitą darbą, o gal tiesiog ištiesti draugiškumo ir supratimo dešinę. Tiesą sakant, ir pačiai norisi būti tuo žmogumi, kuris reikiamu metu atsiduria reikiamoje vietoje. Nors tos poreikių pritvinkusios vietos ne visuomet būna malonios... Ir taip norisi, kad galimybę padėti suvoktume kaip duotybę, dovaną, o ne kaip didelę auką iš savo pusės, už kurią, žiūrėk, kažkas nuolat reikalauja ir rentos, ir dar nuolatinio pagerbimo...

Kas šiandien pažįsta tą geradarį, parvežusį tuos tris našlaičius? Tačiau tie, kurie su juo parvyko, visuomet jį prisimins. O ir Viešpats, tikiu, atlygino...

---

Štai, girdžiu ir mokinė, drauge su garbiais politikais skaitanti pranešimą šiai dienai paminėti, kalba

apie darną šeimose, taikią Lietuvą... Džiugu, kad ir Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė prisiminė mūsų Viešpaties Jėzaus žodžius iš Kalno pamokslo: O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus (Mt 5, 44).

Išties, tebūna daugiau meilės ir supratimo mūsų šeimose, bendruomenėse, darbovietėse ir visur, kur esame... Juk nesame priešai.

Pagerbkime nukentėjusius ne vien gražiais žodžiais, bet ir darbais. O geri darbai ne visuomet skambūs, bet visuomet reikalingi ir džiuginantys, lyg tos pražydusios vosilkos...