 |
| Autorės nuotr. |
Jos dėka atėjau pas Kristų - nes kiemo draugė, jau lankanti šią bendruomenę, man papasakojo apie išgelbėjimo malonę ir būtinybę. Priėmiau šią žinią, tą pačią dieną kartu kulniavome bažnyčion. Ten ir išpažinau Kristų savo Viešpačiu.
Tai buvo kelio pradžia.
Vėliau, pamenu, su didele baime keliavome į namų grupelę. Žinojome, kad tikintieji renkasi ne tik į bendras pamaldas, bet ir namuose, mažesniuose rateliuose. Kad pabendrautų, drauge melstųsi ir nagrinėtų Šventąjį Raštą. Abi su drauge dar nė vieno žmogaus asmeniškai nepažinojome, todėl ir buvo baugoka. Tačiau baimes greitai ištirpdė padrąsinančios tikinčiųjų šypsenos, nuoširdus bendravimas.
Su drauge ten daug mokėmės... Melstis, skaityti Bibliją. Pajutusios, kad norime suprasti daugiau, įstojome į Biblijos mokyklą. Koks nuostabus laikas tai buvo! Nors teko bėgte bėgioti (mokykla - dailės mokykla - Biblijos mokykla), buvau labai laiminga. Daugybė klausimų ir atsakymai, vienas po kito byrantys į širdį...
Po atsivertimo abi jautėme, kad norėtume prisidėti prie patarnaujančių bažnyčioje. Nesvarbu kaip, svarbiau, kad tai patiktų Viešpačiui. Po truputį įsiliejome tai vienur, tai kitur, tiesdamos savo jaunas pagalbos rankas... Netobulas, bet trokštančias padėti.
Tai irgi buvo kelio pradžia. Kelio, kuriame mokėmės ne tik imti, bet ir duoti.
Štai ko bažnyčia mane išmokė - o ir tebemoko, - tai dalintis. Aukoti ir aukotis. Suvokiau, jog be aukos nebūna prasmingos veiklos. Be aukos ji kažkokia paviršutiniška, lyg netikra... Tad mokiausi aukoti savo laiką, gebėjimus ir turtą. Tiesa, dėl pastarojo visuomenė kartais piktindavosi: „Šitie tai visą turtą iš žmonių išpeša". Hm... Juk Jėzus mokė krauti turtą (o ne gražius žodžius) danguje, mokė atiduoti ne dalį, bet viską, ką turi.
Be to, Evangelijose skaitome apie moteris, kurios vaikščiojo su Jėzumi, paremdamos Jį savo turtu.
Labai noriu būti panaši į tas moteris. Įveikti savo nuodėmingą, godžią prigimtį, - ir tarnauti Kristui tuo, ką turiu.
O ką gi turiu, ko nebūčiau gavus iš Jo malonės?
Matyt, todėl vieno pokalbio metu dėl darbo aukštas pozicijas turintis žmogus, skaitydamas mano CV nusistebėjo: „Jūs daug savanoriavote, esate aktyvi visuomenininkė. Kaip čia taip?".
Klausimas buvo labiau retorinis, ir, prisipažinsiu, malonus. Tikrai, kaip gi čia šitaip? Dabar kyla savanorystės bangos, bet mano ir mano bendraminčių gyvenime jos prasidėjo tuomet, kai ateidami pas Kristų atėjome į šią bažnyčią. Prieš daugiau nei dvidešimt metų...
Daugelis dalykų, kuriais šiandien džiaugiuosi, ką turiu ir ką sugebu, - atėjo į mano gyvenimą dėka bažnyčios.
Jos dėka savu metu suvokiau ir tai, kad galiu (ir noriu) studijuoti. Buvau „vėlyva" studentė, bet baigiau ne tik bakalaurą, o ir du magistrus. Iš kur ta energija? Nenoriu kartotis, bet bažnyčioje gaunu tiek (ir klausydama Dievo žodžio, ir kažką jai atiduodama), kad natūraliai, ateina metas, kai noris tai „kažkur padėti".
O ir prisimindama daugybę savo draugų, galvoju: daugelis šeimų gimė būtent bažnyčioje. Žmonės susipažino čia. Čia pamilo vienas kitą, sukūrė šeimas. Čia išmoko ir Kristaus mokslo pagrindų. Ir t.t...
O kur dar mano išaugęs religinis supratimas? Kadaise apie tikėjimo klausimus ir prasižioti bijojau, nes nieko neišmaniau. Tačiau puikūs pamokslai bažnyčioje, nuolat skatinamos asmeninės Šventojo Rašto bei geros (krikščioniškos) literatūros studijos mano nuovoką augino... Ir tebeaugina.
Ar esame dėkingi savo bažnyčiai?
Būkime. Net jei kartais turime priekaištų ją lankantiems netobuliems nuodėmingiesiems.
Būkime tobulesni už netobulus, kurie mus supa, būkime mylintys ir dėkingi.
Ir ačiū bažnyčios pastoriams bei vyresniesiems, - kur būtų bažnyčia, jei ne Jūs, jei ne Jūsų ištikima tarnystė?
Klausimas, ar ji būtų...
-
O jūs, ar lankote kokią nors bažnyčią?
p.s. aš lankau "Tikėjimo žodžio" bendruomenę Vilniuje. Žiniąsklaidos "vėtytą" ir "mėtytą", bet tai pati tikriausia ir, sakyčiau, gražiausia protestantiška bendruomenė Lietuvoje.Teatleidžia man kitos bendruomenės:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą