Toks ilgai ilgai lauktas, lyg atsakyta malda.
Taip lėtai krinta, elegantiškai, dar su šokio sūkuriais... Lyg kurtų pasaką iš lėto, lyg ruoštųsi padaryti stebuklą.
Kartais atrodo, kad tos snaigės kikena. Ar šnibždasi tarpusavyje žiūrėdamos į mano langus, pranašaudamos stebuklus... Šoka gyvenimo šokį ir nė nesuka galvos, kas bus tuomet, kai tas šokis baigsis... Žinoma, galvas gi suka tie, kas jas turi.
Nors Jėzus sako ne galvas sukti, o Jo karalystės visų pirma ieškoti. Bet negi taip imsi ir tuo patikėsi. Netikim, kad bus pridėta, kad Jis viskuo pasirūpins... Iš kur gi paims, kad pridėtų? Tiesa, Jis pats sukūrė ir saulę, ir mėnulį, ir žvaigždes... Ir visa kita... Bet gi kur paims tai, ko mums reikia?
Būna tų dienų su pragiedruliais, kai imi ir patiki... Matai Jo ranką, Jo stebuklus. Tuomet supranti, kad gyveni iš malonės, o ne todėl, kad tavo valtyje įtaisytas motoriukas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą