-

Kokia didelė Dievo dovana yra artimi žmonės... Suprantu, kad ne visiems pasiseka juos turėti. Bet tai išties didelė, didelė dovana ir malonė. Kai artimieji apsupa meile, dėmesiu, rūpestingumu. Kai tiesiog gali drauge dalintis gyvenimu...
Tačiau žinau, kad Dievas yra su tais, kurie jaučiasi vieniši. Ir... švelniai moko išbristi iš vienatvės, vesdamas tarnystės ir draugystės keliu. Moko ir tuos, kurie apsupti dėmesiu, lankyti vienišus žmones (apaštalas Jokūbas sako, kad tai ir yra tikrasis pamaldumas...).
Daugeliui tam labai pasitarnauja bažnyčia. Ir šia prasme aš ypatingai džiaugiuosi protestantiškų bažnyčių pliusu - žmonės ten pažįsta vieni kitus, yra sudarytos visos sąlygos bendrystei, bičiulystei. O juk taip svarbu savo kelyje turėti tikėjimo bendražygių. Žmonių, kurie įkvepia ir padeda pasitikėti Dievu, Jį pažinti. Kad su draugais galėtum pasikalbėti ne tik apie materialius dalykus, mokslus, pasiekimus ar pralaimėjimus, bet ir tai, kas mus vienaip ar kitaip praturtina Dieve.
Kristus, kalbėdamas istoriją apie kvailį, kuris vien tik krovėsi materialų gerbūvį, o galiausiai netikėtai numirė, pasakė - taip bus kiekvienam, kuris nesirūpina tapti turtingas pas Dievą (Lk 12, 21).
Kažkaip susimąsčiau ties šia eilute - nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.
Juk kaip dažnai rūpinamės tapti turtingais visose srityse, apart... svarbiausios.

Įdomu, ką reiškia būti pasiturinčiu, turtuoliu pas Dievą... Neabejoju, kad tokiais tapo ir daugelis mums nežinomų žmonių, kurie Dievo akyse buvo šventi. O juk yra tikimybė stoti Jo akivaizdon absoliučiu beturčiu.
Dieve pasigailėk...