„Kai
kurios ypatos padaro daug pikta vien dėl to, kad joms norisi paplepėti. Jų
pokalbiai, pašnekos salonuose, tauškalai prieškambaryje yra panašūs į židinius,
kuriuose greit sudega malkos: jiems reikia daug kuro; o kuras, tai – artimas“ (V.Hugo,
„Vargdieniai“)
Nežinau kito autoriaus, kuris taip meistriškai būtų
nupiešęs situaciją, kai žmogaus gyvenimą sugriauna pikti liežuviai, perdėtas
smalsumas, prietarai bei neapykanta. Liūdna, bet retsykiais tenka konstatuoti,
kad patys pikčiausi ir nepakančiausi yra būtent religingi žmonės (tuomet,
žinoma, kyla pagrįstas klausimas dėl to religingumo tikrumo). V.Hugo,
aprašydamas skaudų savo herojės Fantinos likimo vingį visą skyrių ironiškai pavadina
„Ponios Viktiurnjen triumfas“. Mat šis triumfas slypėjo vargšės Fantinos
sužlugdyme. Taigi, regis, žmonės triumfuoja skirtingai – vieni sąmoningai siekdami
sužlugdyti kitus, kiti – gindamiesi nuo jų. (Treti triumfuoja įveikdami blogį
pirmiausa savyje).
Neseniai viena draugė papasakojo kraupią istoriją –
kaip jos tėviškėje tėvų kaimynystėje gyvenanti senyva moteris neduoda ramybės
kaimynams. Ši nerimstanti siela nuolat kuria istorijas apie draugės tėvus, o
jiems išvykus iš miestelio, šakėmis bado ir žaloja (!) jų kiemo šunelį... Sunku tuo
patikėti. Juolab, toji senyva moteris kiekvieną mielą sekmadienį tvarkingai
susišukavusi sėdi bažnyčioje. Pamaldus veidas sukuria tikrą pragarą kaimynams –
o jei šie bando gerais darbais paveikti kaimynę į gera, ši atšauna – aš pagalbos
neprašiau. Būtų galima kažkaip ignoruoti kaimynės pyktį, tačiau jis stojasi
skersai kelio – užsakomi net ir straipsniai į vietinį laikraštį apie draugės
tėvus...
Girdint tokias istorijas tenka giliai atsidusti. O
atidžiau apsidairius aplinkui... gali pastebėti iš tamsos žvelgiančias piktas
akis. Kišenėse nervingai ridinėjami akmenys – laukiama tinkamo momento. Reikėtų
nors mažiausio akstino – kad ir nedidelės nuodėmės, suklupimo, tuoj pajustum
smūgį į galvą. Tiesa, smūgis būtų juntamas gerokai po laiko – kai paskalos,
apkalbos pasiekia „per aplinkui“, ir išgirsti tai, ko nė nesusapnuotum
juodžiausiam košmare apie save.
Dievas, žinoma, gailestingas. Jis leidžia, kaip sako
Jėzus, tekėti saulei ir geriesiems, ir piktiesiems. Nesakoma tą saulę užgožti
piktiems žmonėms, bet įsakoma mylėti savo priešus. Apsidairius aplinkui
svarstau, jog taikos laikmečiu priešų kaip ir neturėtų būti... Juolab, tarp
tikinčių žmonių, net jei jie priklauso skirtingoms bendruomenėms. Tačiau vėl ir
vėl vėjas atneša piktus šnabždesius dėl „netinkamo“ tarnavimo Dievui ar netinkamo
gyvenimo. Kartais, žmogus, pavargsti nuo įrodinėjimų, kad nesi kupranugaris,
ir, kaip kitą kartą norisi pridurti – ir aš esu mylimas Dievo kūrinys. Bet negi
girsies? Negi kaip kadaise žydai skausmingai bandysi įrodyti, jog ir tu žmogus.
Bandantis, besimokantis mylėti ir gyventi taip, kaip Dievui patinka.
Jokiais būdais nesiskundžiu. Niekas manęs kaip ir nepuola...
Tiesiog kartais pakvimpa tais ponių „Viktiurnjen“ – gal, sakau, sulietuvinti, „Piktiurnjen“
– triumfais, kad net nosį užspaudžia. Arba norais tokius triumfus surengti. Lyg
būtum kuras kažkieno širdies neapykantai palaikyti.
P.S. Užtat Fantina dabar danguje, su Jėzumi. O kur
toji religingoji piktdžiugiškai triumfuojanti ponia, turiu dvejonių... Regis,
nuostabų anapus bus daug.
---
Apmąstymui:
Neliežuvaukite, vaikščiodami tarp savųjų. Netykokite savo artimo
kraujo. Aš esu Viešpats. Nelaikykite
širdyje neapykantos prieš savo brolį. Sudrauskite savo artimą, kad jums nebūtų
nuodėmės dėl jo. Nekeršykite ir
atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats. (Kn 19, 16-18)
-
Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis –
nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną,
padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas. Kiekviena
žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė buvo sutramdyta ir yra
sutramdoma žmogaus prigimties jėga.O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti;
jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo laiminame mūsų Dievą Tėvą
ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir
laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! (Jok 3, 5-10)
-
Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius (Pat 18, 8)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą