Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: „Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus! Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, pats būdamas taip pat nuteistas! Mudu teisingai gavome, ko verti mūsų darbai, o šitas nieko blogo nepadarė“. Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“. Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 39-43).Advento laikotarpiu esame kviečiami permąstyti savo kelius... Daugelis mename ir Jono Krikštytojo kvietimą atgailai. Tai nebuvo kvietimas tik sukalbėti teisingą maldą, bet aiškus raginimas keisti savo kelius, pasirinkimus, vertybes. Ir nors evangelijose skaitome, kaip minios ėjo pas Joną atgailos krikštui, Jono Krikštytojo tarnavimas įkvėpė ne visus. Vienas toks asmuo, kurį kvietimas atgailai piktino, turėjo nemenką įtaką Izraeliui, gyveno rūmuose, o kad „nebūtų liūdna“ - neteisėtai apsigyveno su brolio žmona. Jonas Krikštytojas, prieštaraudamas šiai sąjungai nukentėjo - jam buvo nukirsta galva. Po šio įvykio Viešpats Jėzus pasitraukė į vienumą. Ir Jis turės kentėti už visų nuodėmes, teisus už neteisiuosius.
Kai Jėzus nukryžiuojamas, šalia Jo nukryžiuojami du nusikaltėliai. Nesunku suprasti, kad šie du žmonės priėjo, kaip sakome, „liepto galą“. Kaip jie elgėsi tame „gale“? Skirtingai. Vienas suprato, kad šitaip triumfavo teisingumas, o kitas - akivaizdu - savo kaltės nepripažino. Galbūt ir suvokė, kad teisingumas reikalavo tokios baigties, kokia jį ištiko, tačiau, pasirinkęs piktžodžiauti Kristui, vadovavosi jau „kita evangelija“. Tai yra patogia sau „evangelija“, kai tai, ko norisi, galima. Sakykim, tai „įkvepia naujiems polėkiams“ ir panašiai, kaip vagį gali įkvėpti gardus kąsnelis - pavogti pinigai - naujiems pirkiniams.
„Blogojo“ nusikaltėlio elgesys liudija, kad neatgailaujanti širdis tampa pikta ir peržengia ribas. Kaip šis nusikaltėlis piktžodžiavo Jėzui, taip neatgailaujantis tikintysis gali imti piktžodžiauti broliams Kristuje, kurie ragina susilaikyti nuo kūniškų darbų. Tiesa ta, kad žmogus praranda Dievo baimę: Ir Dievo tu nebijai... Atkreipkime dėmesį, kad vienu metu nusikaltėliai kalbasi tarpusavyje, ir ne Jėzus pamoko piktžodžiavusį, bet kitas nusikaltėlis. Taip ir mūsų gyvenime Dievo pirštas dažnai pasiekia mus būtent per kitus tikinčiuosius - net jei jie netobuli, kaip ir mes.
Tačiau išdidi širdis nepriima brolių patarimų ar sudrausminimų. Ji sako: „Kas tu toks, kad mane mokai? Pažiūrėk į savo nuodėmes“. Tuo tarpu nuolanki širdis įsiklauso, „nesikapsto“ po brolio nuodėmes, bet permąsto, ar pastabos teisingos. Galų gale, ar gali atgailos būti per daug, jei tai tikra atgaila, o ne pasirodymas kitiems?
Sudrausmindamas „blogąjį“, „gerasis“ nusikaltėlis išties parodo savo širdies nuostatą. Abu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, - skamba jo lūpose. Jis sudrausmina ne tik kitą, bet ir save patį. Nes širdis sudužusi. Pripažįstama, jog pasielgta neteisiai, ir šis žmonių teismas yra teisingai gautas atpildas už darbus. Menu, atrodo, Liuterio žodžius, jog mes linkę kitus teisti pagal darbus, o save - pagal intencijas. Išties galvodami apie savo poelgius, dažnai esame linkę save pateisinti... Tačiau tiesa ta, jog Viešpats mus teis ne pagal mūsų žodžius, o pagal poelgius. Jis žiūrės, ko verti mūsų darbai. Apaštalas Paulius, sakydamas, jog Viešpats kiekvienam atmokės pagal darbus, primena, kad nebus žiūrima asmens(Kol 3, 23-25). Asmuo gali būti ir žinomas, ir įtakingas, tačiau Teismo dieną tai nepadarys įspūdžio Dievui. Atvirkščiai, Raštas liudija, jog kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta.
Taigi, nesvarbu, kas mes esame - vadovai ar pavaldiniai, vyrai ar moterys, tėvai ar vaikai, - kiekvienam Viešpats atmokės pagal darbus, ne pagal žodžius.
Nors štai, paradoksas - „gerasis“ nusikaltėlis gauna Viešpaties pažadą, jog dar šiandien bus rojuje su Kristumi. Paradoksalu tai, kad jo darbai nebuvo verti tokios malonės, ir tik žodžiai liudijo, kad širdis pasikeitė. Tačiau tie žodžiai turėjo svorį - Viešpats matė, jog tai ne spektaklis, o iš tiesų atgailaujanti širdis, pripažįstanti teisingumo ranką. Iki laiko žmonės gali ir neatskirti, kur vyksta spektaklis, o kur - tikrovė, tačiau yra Tas, kuris viską mato. Gali nutikti ir taip, jog vienas su „mažesnėmis“ nuodėmėmis iki rojaus nebenueis, o kitas, „pasiekęs dugną“, bet atgailavęs, įeis pro jam plačiai atvertus Dangaus Karalystės vartus.
Šiandien, galvodama apie savo nuodėmes, suprantu, kad ne tik Viešpats, bet ir žmonės gali laikyti mane neverta tam tikrų Dievo malonių. Ir suprantu tokius žmones. Suprasiu, jei ir Dievas „parašys man didelį minusą“, kai melsiu Jo malonių dar šioje žemėje ar Aną dieną. Tikrai noriu būti kaip tas žmogus, sąžiningai pasakęs: „Gavome teisingai...“ Nes Dievo teisingumas tobulas. Jis vienam uždaro Dangaus Karalystės vartus, o kitam - plačiai juos atveria, kviesdamas įeiti. Jis sprendžia, kam uždaryti, o kam atverti. Tačiau būtent mūsų širdies nuostata gali nulemti Viešpaties sprendimą.
Raštas liudija, kad teisingumas yra Jo sosto pamatas, o gailestingumas ateina ten, kur teisingumas pripažįstamas, o ne atmetamas, ten, kur sudužusi širdis sako:Dieve, nesu vertas Tavo malonių... Tuo tarpu Neatgailaujančiam jis kardą galanda... - liudija psalmininkas (Ps 7).
Kokia tragedija - abu nukryžiuotieji turėjo tą pačią, unikalią galimybę dar atgailauti, bet tik vienas ja pasinaudojo. Kaip ir mes, gyvendami šioje žemėje, dar turime galimybę atgailai ir pasikeitimui.
-
Ką apie mus liudija mūsų artimieji? Galbūt jų pastabos yra Gerojo Ganytojo balsas? Ar leisime Viešpačiui pasakyti tai, kas mums... nepatiks? O gal laukiame savo atžvilgiu vien saldžiažodžiavimų? Neapsigaukime, dažnai būtent broliški patarimai bei pamokymai gali apsaugoti mus nuo amžinos pražūties. Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, - težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš jo klystkelio, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių (Jok 5, 19-20).
Tik jei nuoširdžiai pripažįstame savo nuodėmes bei dėl jų gailimės, galime tikėtis vieną dieną būti rojuje su Kristumi. Nuoširdi atgaila, regis, įmanoma net ir paskutinę akimirką.
Tačiau šių dviejų nusikaltėlių istorija taip pat byloja: rojuje bus ne visi, kurie vienaip ar kitaip buvo šalia Kristaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą