Neseniai viename straipsnyje perskaičiau moters, kuri netikėtai susipažino su tikruoju savo penkiolikmetės dukros gyvenimu, liudijimą. Kitu vardu prisijungusi prie socialinio tinklo paskyros, motina sužinojo daugybę dukros gyvenimo detalių, apie kurias nė neįtarė. Dabar moteris ieško pagalbos, nes nežino, kaip elgtis su dvigubą gyvenimą gyvenančia dukra.
Nors iš šalies patarti nėra lengva, vis dėlto išeitį, manau, galima rasti. Pamąstymus šia tema norėčiau išguldyti be didesnių išvedžiojimų. Šie pasiūlymai gimė remiantis pedagoginio darbo patirtimi bei anksčiau įgytomis žiniomis. Galbūt skaitant, „tarp eilučių“ jums gims savų minčių ir idėjų.
Taigi, mano pasiūlymai būtų šie:
Domėkitės paauglystės gyvenimo tarpsniu, jo ypatumais, raida. Paskaitinėkite psichologijos vadovėlius. Su šiuo tarpsniu būtina susipažinti, kad paauglystei įžengus į namus išliktumėte ramūs, nepultumėte į paniką ir neliktumėte kvailių vietoje. Savišvieta būtina! Pamatysite, kad paauglystė turi savo ypatumų, ir į kai kuriuos iš jų reikia išmokti žiūrėti pro pirštus, kad ten, kur ypač svarbu ko nors reikalauti, nustatytume ribas. Nors ne visi paaugliai išgyvena šiam amžiaus tarpsniui būdingas gilias krizes, reikėtų pasiruošti blogiausiam.
Paauglystė yra toks metas, kai tėvams būtina „apsiginkluoti“ „žąsies plunksnomis“ – pamenate posakį „kaip vanduo nuo žąsies“? Kartais paaugliai gali labai skaudžiai įžeisti tėvus tiek žodžiais, tiek veiksmais. Turite išmokti atsiriboti nuo tam tikrų vaikų frazių, elgesio modelių, kad galėtumėte blaiviai reaguoti tuomet, kai išties reikia griežtesnio žodžio bei jūsų įsikišimo. Saugokite savo širdį, tiesiog į vaikų skaudinimus žvelkite atlaidžiai. Kol kas jie nelabai supranta, ką daro. Te jus nors kiek paguodžia mintis, jog paauglystė praeis.
Paauglystės laikotarpiu dūžta ne tik tėvų lūkesčiai, bet ir pačių paauglių. Todėl būkite pakantūs ir savikritiški. Prieš kiekvieną pokalbį su vaikais pasverkite, ar esate labiau kritiški, ar labiau savikritiški (pavyzdžiui, kartais pravartu atsiprašyti vaiko už savo nejautrumą ir pan., ne tik iš vaikų laukti atsiprašymo suklydus. Juk klystame visi). Kita vertus, nenuvertinkite savęs – dažnai šiuo periodu tėvai verkia, apgailestauja, kad padarė auklėjimo klaidų ir pan., todėl jų paaugliai tokie „ežiukai“ ir „ožiukai“. Atminkite – nėra tėvų, kurie nedarytų klaidų. Nėra tobulų žmonių, nėra tobulų tėvų. Tačiau jūs esate dovana savo vaikams. Būdami savikritiški išlikite orūs.
Kad ir kaip jūsų paaugliai „badytųsi“ ar rodytų, kokie jūs jiems neįdomūs, išmokite gyventi nesivadovaudami tuo, ką matote – iš tikrųjų paaugliams nepaprastai reikia jūsų dėmesio, supratimo, jie nori būti išklausyti ir išgirsti. Skirkite jiems sutelktą dėmesį. Neįkyriai, bet stenkitės jiems rodyti, kad juos mylite, esate dėmesingi jų būsenoms, jausmams. Pasikvieskite vaiką į kavinę. Jei negalite sau to leisti, pabandykite suorganizuoti bendrą veiklą namuose ar kartu pakeliauti. Jei iki šiol neturėjote šeimos tradicijų, būtų gerai tokių sugalvoti – tai gali būti bendra maisto ruoša kurią nors pastovią dieną, kokia nors tradicinė išvyka ar socialinė veikla (kai kurie paaugliai labai jautrūs socialinėms ir kitoms neteisybėms, tad gal kartu galite nuveikti ką nors gero: padėti vienišiems seneliams, globos namuose gyvenantiems vaikams ir t. t.?). Tai gali būti ir ypatingi pietūs ar vakarienė, gero filmo peržiūra drauge ir pokalbis po jo, etc.
Pagalvokite, kaip galėtumėte su paaugliais aktyviai praleisti atostogas. Būtent aktyviai. Tai galėtų būti pažintinė kelionė (regis, nedaug paauglių mėgsta degintis pajūry...), dar geriau, jei kelionėje patirtumėte šiokių tokių išbandymų, sunkumų ir kartu juos įveiktumėte. Jei negalite sau leisti kelionės į Tailandą, Tibetą ar Indiją (miniu tik kaip pavyzdžius), galbūt galėtumėte dviračiais pakeliauti po Lietuvą arba pagyventi palapinėse, paplaukioti baidarėmis, pajodinėti žirgais ir pan. Siekite tokios kelionės, kad paauglys galėtų kiek atsiriboti nuo draugų, pabūti su jumis. Jei yra galimybių, neprošal pakviesti drauge pakeliauti ir kokį paauglio draugą (ar paauglės dukros draugę). Kartais draugas ar draugė gali padėti statyti tiltus tarp jūsų, nes iš šalies ne taip jautriai reaguos į jūsų trūkumus bei pastabas. O dar jei patiksite, tikėtina, jog „įsigysite“ „advokatą“, kuris jus gins. Verta pagalvoti apie išvyką su paauglių grupe: tokioje išvykoje galite pamatyti savo vaiką visiškai naujame amplua, kuris jus gali maloniai nustebinti.
Dukroms labai didelę reikšmę turi bendravimas su tėčiais. Tėčiai, kvieskitės dukras į „pasimatymus“: į kiną, į kavinę ar šiaip pasivaikščioti. Siekite jų dėmesio, girkite jas, sakykite komplimentus (net jei jos neva nekreips dėmesio, nes tai irgi gali būti tik abejingumo kaukė, o iš tikrųjų slapčia ji skraidys lyg ant sparnų), paklauskite, ką jos norėtų sužinoti apie vaikinus (dabar joms tai ypač rūpi) ir pan. Prisiminkite savo jaunystę, pagalvokite, ką įdomaus galėtumėte papasakoti savo dukroms. Turėkite su dukromis savų paslapčių – tai jos ypač įvertins ir jausis pagerbtos. Jei tėčio nėra, su dukra ieškokite kontakto jūs (mama). Papasakokite dukrai apie savo jaunystę, kokias vidines kovas kovojote, kokias klaidas darėte... Venkite moralizuojančio tono. Išklausykite. Jei išgirstate, ko nenorite girdėti, ir neišgirstate, ką norėtumėte išgirsti, tyliai šią piliulę nurykite – išsiverksite vienumoje. Tik nerėkite (jei linkę tai daryti), nešaukite ant vaikų, kai jie papasakoja „ne tai“, ar tyli, kai norite, kad kalbėtų. Stenkitės kalbėtis ramiai. Nesitikėkite, kad keli pokalbiai pakeis dukros/sūnaus elgesį. Pokyčiai nevyksta greitai. Domėkitės jaunimo gyvenimu apskritai, klauskite paauglės(-io) patarimų kokiais nors klausimais. Jei su paaugliu kalbatės automobilyje, stebėkite, kuriuo metu paaugliai linkę atsiverti. Paprastai, kaip pažymi kai kurie psichologai, tai vyksta kelionei baigiantis. Todėl miesto kamščiai gali jums net pasitarnauti. (Beje, jei turite automobilį, galite kartais pasisiūlyti parvežti paauglį namo – būtent netikėtai, neva važiuodami pro šalį).
Jei nerašėte laiškų ar dienoraščio apie vaikus, kai jie buvo maži, dabar atsiverskite nuotraukas, parašykite prisiminimų, išliekite širdis apie tai, kaip mylite savo vaikus, kaip jų laukėte, kaip auginote, kaip jie jums kėlė ne tik rūpesčių, bet buvo ir didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Tokį dienoraštį (galbūt su nuotraukomis) padovanokite vaikams kokia nors įsimintina proga. O gal, jei esate raštingas (jei mokate be klaidų parašyti savo vardą, tai toks esate), galite parašyti romaną ir jame išguldyti savo nerimą, baimes, meilę vaikams ir pan. Skirkite romaną savo vaikams.
Dalinkitės su vaikais savo gyvenimu, išgyvenimais, patirtimi. Tačiau neužkraukite jiems savo problemų, rūpesčių ar tikslingų pamokymų. Pasistenkite kuo daugiau tiesiog kalbėtis, bendrauti. Taip pat pasidomėkite, kokios temos domina jūsų paauglį. Gal šiomis temomis verta „pasikaustyti“ ir jums? Siekite bendravimo, kad jūsų pokalbiai neapsiribotų vien klausimais-atsakymais („Kur buvai vakar vakare?“) ar nurodymų tirada, ką vaikas turi padaryti (išnešti šiukšles, susitvarkyti kambarį ir t. t.). Ar jums patinka, kai jums kas nors nurodinėja, ką turite padaryti (pvz., darbe ar namuose)? Dabar padauginkite savo jauseną iš trijų kartų – maždaug taip jaučiasi paaugliai, kai jiems nurodinėja. Kokia išeitis? Tenka pasukti galvą. Pavyzdžiui, viena mama netvarkingam paauglių kambary pabėrė tokių „nekenksmingų“ kirmėliukų. Po tokio radinio vaikai ėmė tvarkytis. Žiauru? Sugalvokite geriau. Ir dar – o gal verta drauge su paaugliais pažaisti ir kai kuriuos kompiuterinius žaidimus? Tik pasiruoškite garbingai pralaimėti.
Teko skaityti pasakojimą, kaip viena šeima, pajutusi, jog vaikai „slysta“ iš rankų, išvyko gyventi į kaimą. Vaikai (trys paaugliai berniukai) paburbėjo, tačiau bėgant laikui prisitaikė ir šeimą galiausiai suartino bendras ūkis. (Reikėtų pridurti, kad mes, miestiečiai, netekome daugybės gražių tradicijų bei patirčių, suartinančių šeimos narius.) Pagalvokite, galbūt pats laikas imtis drastiškesnių priemonių? O gal galite pagyventi kur nors kaime keletą mėnesių? Taip pat psichologai pataria paauglių tėvams pagalvoti apie „pagranduko“ atsiradimą. Žinoma, negalime planuoti vaikų kaip gelbėjimo operacijos kažkam kitam, tačiau jei iki šiol buvo dvejonių, gal pats laikas ryžtis? Mažyliai suartino ne vieną šeimą, ir jūs nustebsite, kokie švelnūs gali būti paaugliai. Pažįstu šeimą, įsidukrinusią mergaitę, kai pirmieji du vaikai jau buvo paaugliai – abu vyresnėliai noriai rūpinosi mažąja sesute.
Stenkitės išlikti ramūs, mylėkite savo paauglius. Mylėkite taip, lyg rytoj gali kilti karas, ir būtų didelė tikimybė jų netekti. Tačiau leiskite jiems klysti, nes jie bet kuriuo atveju klys. Prisiminkite, kad jų klaidos tikrai nėra „svieto pabaiga“. Dažniau prisiminkite savo jaunystę.
Jei užsimezga ryšys su kitų šeimų paaugliais, palaikykite juos, bendraukite (o gal specialiai užmegzkite tokius ryšius). Kartais žmonės iš šalies gali daug labiau pasitarnauti paaugliams nei jų tėvai. Ir vaikai, pastebėję jūsų pagarbą kitiems paaugliams, labiau jus gerbs.
Bendraukite su tėvais, kurie augina paauglius vaikus, tačiau pasistenkite neprisirišti tik prie vienos patirties. Stenkitės pabendrauti su daugiau šeimų, diskutuokite, kalbėkitės. Kartu skaitykite knygas, galbūt pasikvieskite lektorių/psichologą ir aptarkite savo problemas bei jų sprendimo būdus. Svarbiausia – nepalikite visko savieigai, bet sąmoningai siekite savišvietos, pasikeitimų. Pirmiausia – savyje.
Jei esate tikintis, melskitės už savo vaikus. Jei netikintis – taip pat melskitės. Dar viena pastaba: jei anksčiau ankstyvoji paauglystė buvo „skaičiuojama“ nuo dvylikos metų, tai šiuo metu daugelis pastebi, kad paauglystės „simptomus“ ima jausti jau nuo dešimties metų. Tad nelaukime šio „baubo“ tamsoje, bet įsijunkime visas įmanomas šviesas.
Kokią literatūrą rekomenduočiau? Knygas: „Kaip mylėti savo paauglį“ (R. Campbell), „Vaikai kilę iš dangaus“ (J. Gray), „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“ (E. Mazlish, A. Faber) – pastaroji knyga, manyčiau, ypač naudinga ir svarbi, nes moko būti empatiškiems, pripažinti vaiko jausmus, būsenas (ši knyga skaitosi itin lengvai ir maloniai, nes autorės dalijasi ne tik akademinėmis žiniomis, bet ir savo patirtimi, padarytomis klaidomis bei atradimais). Būtent šito neišmokę dažnai uždarome vaikams duris, ir jie nebenori mums atsiverti. Paaugliams reikia besąlyginės meilės bei supratimo. Jie klys, darys klaidingus sprendimus, nes patys išgyvena „pasimetimo tarpsnį“, nors tuo pačiu metu jie yra ir atradimų kelyje. Šiuo laikotarpiu užjauskime juos, palaikykime. Jie tik pradeda gyvenimą, maištingai žengdami į dažnai veidmainišką ir rafinuoto melo kupiną suaugusiųjų pasaulį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą