Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2014 m. rugsėjo 22 d., pirmadienis

Dienos tėkmėje

Iš asmeninio arch.
Žvelgiau į rudenėjančią smėlio dėžę, gerokai per vasarą ūgtelėjusius ir joje besikapstančius vaikus... Vasaros pradžioje mane tiesiog „išsprogdino“ mažylio „sparnai“, tas naujas etapas, sakytum, kažkas nenusakomo ir tuo pačiu gana kasdieniško kiekvienai mamai. Tos kasdieniškos–nekasdieniškos dovanos, kad ir kaip kitą kartą nuvargina, lygiai taip ir atgaivina, sušildo širdį. Ir pakylėja iki dangaus...

-         - Mama, man jau kliba dantukas, – džiaugsmingai pareiškia penkiametė.

Juk tikrai, galvoju, juk išties jie auga, keičiasi, jų širdyse, galvytėse ir visur kur nuostabiai skleidžiasi Dievo dovanos, Jo sudėlioti dėsniai... Žvelgdama į visa tai negaliu atsistebėti Viešpaties darbais ir tuo, kaip vaikai mane „veikia“ tiesiog terapiškai... Tas mažylio žvilgsnis, „butukas“, prisilietimas, prisiglaudimas... Tas vyresnėlės apsikabinimas ir džiaugsmingas pareiškimas, kad „mama, tu pati geriausia pasaulyje“, lyg tirpstantis cukrus širdyje... Jis įsigeria į visą mano esybę, ir aš tegaliu dėkoti Dievui, kokia tai dovana, duotybė, didelė prasmė... Oi ne, nesakau kad aš gerokai neparėkavoju, „nepasiautėju“ savo sieloje (ir šiek tiek namuose),lyg kokia audra, „užknista“ visų tų darbų bei darbelyčių, atveriančių kitą kartą tiesiog nežmonišką „sausrą“ mano sieloje. Kartais, rodos, virstu ragana ant šluotos, tik, žinoma, ne šluota mane, o aš ją nešu, braukiu per grindis, ir vis nustembu, kad taip „sportuoti“ reikia kasdien, nes kitaip grindyse įsiviešpatauja savi dėsniai ir net ištisas pasaulis... Dūsauju vaikam užmigus, kam buvau tokia griežta ar kartais nedemėsinga, kam tuo ar anuo metu pasakiau vienaip ar kitaip... Ir meldžiuos, ir vėl atsidūstu, ir vėl meldžiuos, ir atgailauti tenka, bet Viešpats vėl ir vėl stebina savo nuostabiais darbais bei aplankymais... Vaikai ir vėl priverčia stebėtis, vėl prajuokina...

-         - Mama, tai gal dabar įdėk ledų, kad nereikėtų paskui  man tavęs prašyti, – mandagiai porina mano mergaitė.
-          - Mama, tai gal tu visą dieną melsies?
-          - Mama, o aš kai užaugsiu, būsiu jauna?
-          - Mama, nukariauk brolį, jis neklauso manęs!
-          - Mama, – meiliai sako dukra, pamačius savo tėčio žvilgsnį į mane, – gera susituokus gyventi, ane?
-          - Mama, o kaip Dievas yra ir danguje, ir širdyje? – klausia ir priduria vėliau, – ot išdykėlis tas Dievas, ane?
-          - Mama, o kas Dievą sukūrė?
-          - Mama, o kas buvo kai niekas negimdė kūdikėlių? Kas ten pirmas buvo?
-          - Mama, tu taip sukūdėjai, o tokia apvali buvai!
-          - Mama, taigi būna kad vaikai neklauso, taigi būna...
-          - Mama, gera turėti du vaikus, ane?
-          - Mama, – šaukia besitvarkydama savo kambarį mažoji šeimininkė (akies krašteliu pastebiu perstumiamus nedidelius baldus), – tu dabar į mano kambarį neik, o kai ateisi tai žinok tikrai apalpsi.
-          - Mama, tai vėl pasimaivysi čia! – džiaugsmingai sušunka dukra, prasidėjus šokiams.

O taip, šokam visi trys, turim ir kėglius–mikrofonus, ir visi jie taip puikiai veikia, ir tik įsiaudrinus pastebiu, kaip tie kėgliai iš mūsų trijų sudėlioja trispalvę. Žvelgiu į dukros piešinį Baltijos keliui atminti, o širdis šoka, tiesiog siautėja, jaučiuosi tikrai ne kokia ragana, o pati tikriausia mama... Už šią stebuklingą patirtį bei dovaną galiu dėkoti tik Jam vienam. Nes abu vaikai – stebuklai, atėję po maldų, kartais skausmingų (kada, Viešpatie?), o kartais kupinų dėkingumo ir pasitikėjimo, kad Jis duos, suteiks...

Vienas bando ištarti žodžius, dažnai „nukąsdamas“ pirmąsias raides, kita jau mokos perskaityti pirmuosius skiemenis... O aš mokausi perskaityti juos abu, vis dėliodama ir dėliodama dėkingumo (Viešpačiui) atodūsius bei žodžius širdyje. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą