Sekminės prie durų

Rolanos Kunske nuotrauka

Ar tiki, kad Šventoji Dvasia nori tave pripildyti ypatingai?

Šis klausimas suskambo kažkur tolumoj. Prislinkau prie durų ir užėmus kvapą ėmiau klausytis... 

Ar nori, kad Šventoji Dvasia pripildytų tave ypatingai?

Dabar šis klausimas taip aiškiai suskambo širdyje, kad stovėti prie durų pasirodė kvaila.

Kaip labai nori, kad Šventoji Dvasia pripildytų tave?
Atrodė, šis klausimas vėl suskambo kažkur toli, gal net laiptinėje. Pribėgau prie durų, pridėjus ausį klausiausi.

O mintyse iškilo Joelio pranašystė: Paskutinėmis dienomis, - sako Dievas, - Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus. Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios, ir jie pranašaus. (Apd 2, 17-18)

Taip, Viešpatie, tikrai noriu, kad Tavo Dvasia pripildytų mane. Kad Tavo Dvasia gyventų ne tik manyje, bet būtų ir ant manęs. 

Kad galėčiau pranašauti - tai yra matyti taip, kaip Tu matai. 

Kad galėčiau patarnauti žmonėms - tai yra mylėti juos taip, kaip Tu myli. 

Kad gyvenčiau šventai ir regėčiau Tave, nes nieko nėra brangiau ir geriau, kaip mylėti, jausti, regėti ir ragauti Tave, Viešpatie...

Viešpats nuvedė prie upės ir ėmiau godžiai bristi gilyn. Jėzaus gyvenimas... Jėzaus daromi stebuklai, darbai, pasakyti žodžiai. Visuomet laiku ir vietoje. Visuomet keičiantys ir įkvepiantys. Visuomet pilni gyvenimo.

Dievo žodžio upė. Kaip gera, kai Šventoji Dvasia atveria Dievo žodį. Kai Šventoji Dvasia atskleidžia paties Jėzaus paveikslą ir gyvenimą... Kai Šventoji Dvasia ima veikti čia ir dabar. Kai įkvepia tave maldoms ir tavo gyvenime ima vykti neįtikėtini, antgamtiniai dalykai.

Šventoji Dvasia, pripildyk mane, keisk, mokyk ir vesk... „Išversk“ man Dievo žodį į tą „kalbą“, kurią tegaliu suprasti, nes juk taip dažnai nieko nesuprantu. Man atrodo, kad stebuklai vyko vakar, o Tu sakai, kad jie tikrai vyksta ir gali vykti šiandien bei rytoj.
--

Ar tu nepametei Jėzaus? Ar Jis yra gyvas tavo širdyje - Asmuo, Viešpats, Gyvenimo šaltinis? Ar tu girdį Jo balsą? Ar klausai Jo? 

Ateik prie Dievo žodžio upės: atsiversk Šventąjį Raštą ir prašyk, kad Šventoji Dvasia kalbėtų ir vestų tave. Skaityk, mąstyk, godžiai ieškok... Lyg paslėpto lobio. Ką atrasi? Jėzų. Tu atrasi brangiausią turtą - viltį, gyvenimą, tikėjimą teikiantį, ir tikrai tau kalbantį Jėzų. Amen.

Yra laikas

Rolanos Kunske nuotrauka

Yra laikas mano gyvenime, mano kasdienybėje, kuris tampa ypatingu, išskirtiniu. Tai laikas, kurio laukiu,  valanda, kurios ilgiuosi. Toks trapus, bet amžinybe dvelkiantis metas. Metas, kai atidedu visus savo pasiekimus, tačiau susirenku savo pralaimėjimus, liūdesį ir džiaugsmą, metas, kai ateinu tokia, kokia esu, ir nešu viską, kas tuo metu many gyva, svarbu, ką dovanojo gyvenimo verpetai.


Taip, tai - ypatingas laikas, kai tikrai žinau, kad nesu viena. Laikas, kai mano širdis, protas, dvasia yra sujaudinti, nes žinau - įvyks (ir vyksta) kažkas nepaprasto, ypatingo, nepakartojamo. Nors tai vyksta ir gali vykti vėl ir vėl, tačiau tai niekuomet nebūna taip pat, ir aš tuo stebiuosi.

Tai neabejotinai pats svarbiausias laikas. Nors visa kita - kasdieniai įsipareigojimai, dėmesys aplinkiniams, artimiesiems, vaikams, rūpestis jais - taip pat be galo svarbu, vis dėl to TAS laikas yra pats ypatingiausias, išskirtinis. Šis ypatingas laikas tarsi kelio tiesimas - kelio, kuriuo netrukus eisiu. Juo žengs mano siela, vėliau jį pasieks ir mano kojos. Mano egzistencija įprasminama tik šiame kelyje. Jame, žinau, turėsiu keistis aš, turėsiu priimti ir nugalėti įvairius iššūkius. Šiame kelyje klausimų bus daugiau nei atsakymų, tačiau TUO ypatingu laiku aš nurimstu... Mano klaustukai išsitiesia, lieka daugtaškiai, kableliai, šauktukai. Nes TUO laiku man dovanojama ramybė, aš semiu iš ramybės Šaltinio. Šaltinio, kuris niekuomet neišsenka. Šaltinio, kuris visuomet manęs laukia, net ilgisi manęs ir mane myli. Šis Šaltinis - ypatingas: jo kairėje yra turtai ir garbė, dešinėje - ilgas amžius (Pat 3, 16). Šio Šaltinio akivaizdoje ir tik Jo dėka tirpsta mano skurdas ir atgimsta tikrasis skurdas - tas, kuris verčia mane trokšti, ieškoti, eiti, belsti, prašyti... Šis Šaltinis to ir laukia, Jis nuolat mane kviečia... Eidama prie šio Šaltinio, jaučiuosi lyg ta našlė iš Sareptos, - kiek pajėgsiu indų atsinešti, tiek Jis ir pripildys. Mano širdis keičiasi, keičiuosi ir aš pati, vos tik Šaltinis pripildo mane vėl ir vėl.

Taip, šis Šaltinis trokšte trokšta mane pripildyti. Jis pils ir duos tiek, kiek aš pajėgsiu priimti, kiek tik trokšiu. Jis vis duos ir duos, lauks, kol viską sugersiu, ir vėl duos... 

Tuo ypatingu laiku prie Šaltinio aš ilsiuosi, geriu iš Jo, semiuos iš Jo, plaunuosi kasdienybės užneštas dulkes nuo savo sielos... Šaltinio vanduo vėl ir vėl mane apvalo, atgaivina, užgydo žaizdas... Suprantu, kad be Šaltinio esu niekas, kad nieko negaliu ir nieko nemoku, nesugebu. Nors kartais norėčiau sugebėti, parodyti Šaltiniui, kiek daug galiu. Bet vos prie Jo priartėju, suprantu savo nuogumą, išdidumo beprotybę, kūno skurdą ir vargą. Tik Šaltinio akivaizdoje tai manęs nesugniuždo, bet suteikia sparnus. Po to ypatingo laiko prie Šaltinio esu kitokia... Pavyzdžiui, netikėtai pačiai sau tampu jautresnė ir dėmesingesnė visiems, kuriuos sutinku.

Tad klausimas toks natūralus ir paprastas, bet neprastas: kodėl prie to Šaltinio ateinu taip retai? Kodėl taip dažnai leidžiu, kad Šaltinis būtų pats sau vienas, o aš toliau klaidžioju savo pačios labirintuose, lyg to Šaltinio nė nebūtų... Savo akyse pasirodau nemažai galinti, regis, turiu ir kuo pasididžiuoti ar pasigėrėti - taip galvoju būdama toli nuo Šaltinio... Labai toli. O dangau! Kaip aš trokštu, kad Šaltinis nuplautų mane nuo... savęs pačios ir atvertų manyje dieviškąją prigimtį.

Juk tas Šaltinis yra Asmuo. Beprotiškai mane mylintis, laukiantis manęs, trokštantis kalbėtis ir kalbėti man... 

Ar pastebėjai, kad Šaltinis čiurlena čia pat, tavo širdyje?..

Išsprogę sparnai

Atrodo, kad įsibėgėjus pavasariui su mūsų vaikais ima vykti neįtikėtini stebuklai: jie ima dygti kiemuose, lyg grybai po lietaus. Žiemą rūpestingų rankų įsukti į vilnonius kokonus, įsprausti į „sandarius“ ir neperpučiamus vežimaičius, mažieji nei elgesiu, nei klegesiu neišduoda savo amžiaus, polėkių ir pomėgių... 
O štai pavasarį - kitas reikalas. Mūsų kokonai tampa drugeliais! Jie tikrai įgyja sparnus pavasario saulėje ir ima skraidyti po smėlio dėžes, sūpynes, pievas, takus, laiptines... Tik užsuk į kokį kiemą, kur išdidžiai pūpso jiems pastatytos sūpynės, lindynės, kopėtėlės, smėliadėžės ir dar kokie pramogučiai, tuoj tave pagaus vaikystės vėjas - taip taip, net ir tavo vaikystės, ir dar su visais jos kvapais!

Mūsų mažiausiasis šį pavasarį toookius sparnus išskleidė, tiesiog išsprogdino mano akyse lyg kokį parašiutą, - tai buvo didelis ir net labai juntamas bum. Bum į širdį. Nuo smūgio prisimerkiau, o kai atsimerkiau, aiktelėjau - su sparnais buvo ne tik mūsų mažius, bet ir jo sesė, ir aš pati... Nieko sau, pagalvojau, tai matai, net ir man tie sparnai išaugo - tiesiog iš laimės, iš džiaugsmo, iš paprastos kasdienybės nepaprastų pastebėjimų... O gal mažius mane tiesiog užkrėtė ta sparnų „liga“? 

Mat vieną popietę šmėžuodami netoli smėlio dėžės (nors iš tikro tai ten prastas žvyras...) sutikome trimetį - šis buvo apsirūpinęs visa reikalinga smėliadėžei įranga: ir kastuvėliu, ir kibirėliu, ir sunkvežimiu - jums reikėtų pamatyti, koks jo sunkvežimis! Mes su mano (jau beveik) penkiamete buvom pasiruošusios dirbti to jaunikaičio „firmoje“ pačius juodžiausius darbus, kad tik jis leistų palaikyti savo kastuvėlį ar grėbliuką. Ir mažius leido ir dar net pyragėlius mums kepė - tik labai jaudindavosi, kai mes juos suvalgydavome... Bet va, tuo pat metu mano sūnelis ir parodė, kad jo sparnai jau dideli, ir jis tikrai pasiruošęs skraidyti! Bent jau po smėlio dėžę tai tikrai. Tą akimirką su dukra greit sumojom, kad negalima šitaip gėdingai nepasiruošus eiti į lauką, nes mūsų mažiausiasis jau seniai ne kokone, jo sparnai reikalauja dangaus! Tad kitą dieną skridome jau visi trys: apsirūpinę ne tik smėliadėžės atributais, bet net ir kreidelėmis, kad galėtume papaišyti ant asfalto.

Kaip sūnus dirbo! Kokia rimtis, koks susikaupimas, kokios išraiškos... Suprantu, kad aš „svaigstu“, ir mamos mane supras. Turbūt niekas kitas taip nepastebi savo vaiko mimikų, džiaugsmų, tų per žiemą subrendusių ir pavasarį sprogte išsprogusių sparnų, kaip mamos! Na, taip, ir tėčiai, ir seneliai, ir mylinčios tetos bei dėdės, ir dar kitų vaikų mamos, su šypsenom pasitinkančios visus kiemo naujokus... Taip, tuose kiemuose, kuriuose žaidžia vaikai, - telpa ištisas pasaulis. Tai lyg Stebuklų šalis, kur pasakos persipina su tikrove, kur pelenės jau seniai virto princesėmis, karalienėmis, ir dabar pačios augina mažuosius princus bei princeses. Tai pasaulis, kur visi aplūžę ar „nutąsyti“ žaislai turi savo istoriją, nuglostytus, nuverktus ir nubučiuotus šonus... Tai pasaulis, kur visi žaislų turėtojai turi sparnus... Ir maži, ir dideli. Ir net jei kartais tuos sparnus kažkas apkarpo, aplamdo, galiausiai jie vis tiek atsigauna, pagavus bent vieno sparnuotojo šypsnį ar panosytės turinį.

Ar pastebėjote, kad visi, kurie dūzgia arčiau smėliadėžių ir kitų panašių vietų, turi sparnus? Ar pastebite, su kokiais sparnais eina mamos, kai šalia jų skriste skraido jų mažos ir nepagaunamos kopijos? O senelių kokie solidūs sparnai, ir kaip jie gražiai skleidžiasi, vos mažieji drugeliai juos aplanko...

Ir sutapk tu man taip - tik ką išsprogdinę savuosius sparnus, išdidžiai žingsniuodami namo sutikome drugelį. Jis meiliai nutūpdavo prieš mus, o mums priartėjus skrido toliau, ir vėl nutūpdavo. Koks džiaugsmas mūsų mažiausiajam, apsuptam mamos ir sesės. Juk tai tikriausiai pats pirmas toks didelis, toks tikras, toks akivaizdus, beveik sąmoningas ir spalvingas drugelis visu gražumu „pusantramečio“ akivaizdoje. Rodės, tą akimirką net ir mes su dukra pabuvome jam sparnais, kad jis galėtų eiti kojomis nesiekdamas žemės... 

Kitą vertus, ar daug vaikų kojomis siekia žemę, kai išgirsta: „Tuoj eisime į lauką!”?

Džiaugtis Viešpatyje? Taip!

Nuotr. Rolanos Kunske

Pasakykite, ar yra koks pagrindas (pastoviam) krikščionio liūdesiui? Jis juk yra Dievo vaikas ir tarnas, kuris priėmė Viešpaties atleidimą, Jo apvalančią jėgą, kuris išgirdo bei patikėjo Jo gyvenimą atstatančiu Žodžiu, yra apdovanotas Jo malonėmis (juk Jo malonė atsinaujina kas rytą!). 

Jis pasodintas danguose su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiuose amžiuose jam būtų apreikšti beribiai Jo malonės turtai (Ef 2, 4-7). Jam paruoštas NEVYSTANTIS palikimas (bei likimas) danguje (1 Pt 1, 4)… Danguje!

Ak, tiesa, negalime džiaugtis, kai mus užklumpa išbandymai. Taip, tokiomis akimirkomis išties būna liūdna… Nes būna nepaprastai gaila savęs. Savęs visuomet labiausiai gaila. Tai toks perdėtas, gana egoistiškas ir dažnai kūniškumu pasižymintis savęs gailėjimas. Kartais būna gaila kitų. Ir štai - stebuklas: jei tik išties būna gaila kitų, jei būname empatiški ir pradedame su kitais dalintis tuo, ką turime - gebėjimais, pinigais, bet kokia pagalba, tuoj atrandame, kad „palaiminčiau duoti nei imti“ - taigi atrandame didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą, o liūdesiui vietos tampa vis mažiau... 

O kaip, jei mane, mane vis tik užgriuvo bėdos? Pasirodo, net ir tokiais atvejais liūdesį nuginkluoja Jo žodis: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2-4). Taip, džiaugtis tokiais atvejais - iššūkis. Tačiau jei nustojau džiaugtis išmėginimais, jei mano tikėjimas tiek nusilpo, kad išmėginimų metu vien tik gailiu savęs, vis tiek negaliu ištrinti šių Rašto eilučių iš savo gyvenimo ir tikrai neturėčiau vaikščioti su „trintuku“, kad „ištrinčiau“ tai ir iš kitų gyvenimo... Tai būtų tiesiog nesąžininga. Sąžiningiau - apmąstyti šią eilutę ir maldoje pasvarstyti, kodėl nesidžiaugiu išbandymų metu? Kas atsitiko su mano tikėjimu? Ar aš vis dar seku Jėzumi?

Taigi, ne mes patys susigalvojome, bet Viešpaties žodis kviečia džiaugtis net išbandymo akimirkomis. Nes džiaugsmas Viešpatyje yra mūsų jėga! Nuo Senojo Testamento laikų Dievo tauta žinojo šį principą, šį savo pašaukimą - džiaugtis Viešpatyje, nes džiaugsmas Viešpatyje yra jų jėga (Neh 8, 10).

Ir liūdintys bus paguosti

Palaiminti liūdintys? Taip - bet galiausiai jie bus paguosti. Bus paguosti! Taigi, liūdesys apmalš, nes širdis pasieks Viešpaties paguoda. O argi ne džiaugsmas aplanko, patyrus tikrą paguodą? Skaitydami Izaijo pranašystę apie Jėzų ir Jo tarnystę, taip pat randame paguodos lobynus: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane <...> paguosti visus liūdinčius, įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei (Iz 61, 2-3). Juk tai, kad žmogus vietoj gedulo gauna džiaugsmo aliejaus, ne mažesnis stebuklas nei Lozoriaus prikėlimas iš mirusiųjų (Jn 11)! Ar taip ignoruojamas gedulas, liūdesys dėl netekties? Nemanau. Tai - širdies išgydymas ir atstatymas, kai labai skauda. Tai aliejus širdžiai, kuri kraujuoja, bet galiausiai pakyla naujam gyvenimui, kai apsunkusi dvasia aprengiama nauju, Viešpaties gyriaus drabužiu. Mat apsunkusi dvasia lyg juodas debesis apgaubia tuomet, kai savo gyvenime įtvirtiname gedulą, liūdesį ir neviltį. Kai neleidžiame Jėzui aprengti mus nauju - gyriaus drabužiu, užveriame duris Jo prisikėlimo Dvasiai ir jėgai. Taip, yra laikas gedėti (ir galbūt kažkiek gedėsime visą gyvenimą), tačiau girdami Viešpatį mes vėl pajusime žemę po kojomis, mūsų tikėjimas sutvirtės, bendrystė su Dievu gilės. Galiausiai apsunkusi dvasia bus tik slogus prisiminimas.

Vienoje psalmėje pasakyta: Iš akių man srūva upeliai, nes jie nesilaiko Tavo įstatymo(Ps 119, 136). Šių žodžių autorius išgyveno gilų, sakyčiau, dievišką liūdesį dėl matomos bedievystės. Nehemijo knygoje skaitome apie dar vieną Dievo žmogų - Nehemiją, karaliaus vyno pilstytoją, kurio liūdesį (Neh 1, 4) pastebėjo pats karalius. Tuomet šis tarnas paaiškino, kad gedi sugriauto ir išniekinto Jeruzalės miesto. Nehemijas įgijo palankumą karaliaus akyse ir gavo leidimą bei paramą atstatyti Jeruzalės miestą. 

Šios ir kitos eilutės Biblijoje liudija, kad liūdesys gali aplankyti Dievo žmones, tačiau svarbu atminti - toks liūdesys visuomet yra ne galinė, o tik tarpinė „stotelė“. Jei mes liūdime dėl savo ir kitų nuodėmių, meldžiamės, kad žmonės būtų išgelbėti ir pažintų tiesą, - tokias maldas išties gali palydėti ir gilus liūdesys bei ašaros... Tačiau kaip po lietaus nušvinta saulė, taip ir po tokių išgyvenimų mumyse pakyla skaidri dvasia.

Lietuviai, džiaukitės Viešpatyje!

Apaštalas Paulius, pats būdamas kalėjime, filipiečiams rašė: Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4). 

Ak, Pauliau, tu - ne lietuvis, todėl nesupranti, kad mes negalime džiaugtis. Na, kaip mums džiaugtis? Juk mūsų algos mažos, o paskolos didelės. Vaikai neklauso, sutuoktiniai - pilni ydų, darbdaviai - „žulikai“, o tobulų bažnyčių išvis nėra... Tad kaip džiaugtis??? Bet Paulius nesako: „Džiaukitės Lietuvoje.“ Ne, jis sako: DŽIAUKITĖS VIEŠPATYJE. Mūsų džiaugsmas - Viešpatyje! Taigi, kad ir kur būtum - Lietuvoj, Albanijoj, Tibete ar Ukrainoje, šis džiaugsmas įveikia visas geografines, socialines, ekonomines, kultūrines plotmes, nes tai - džiaugsmas Viešpatyje. Tai džiaugsmas, kuris kyla patyrus Dievo artumą, Jo prisilietimą, nuodėmių atleidimą, kiekvienam iš mūsų dovanotą Kristaus prisikėlimo jėgą, ir pažinus tiesą, nes tiesos pažinimas išlaisvina, suteikia sparnus - mes tarsi pakylame virš žemiškojo gyvenimo rūpesčių. Vis labiau pažindami tiesą, mes tampame šeimininkais, o ne rūpesčių įkaitais (Kol 3, 1-3), suvokiame, kiek daug Viešpats mums yra dovanojęs. Ir jei tik mes pamatytume, kiek daug Jis mums yra dovanojęs, jei tik mylėtume Viešpatį visomis savo jėgomis, tikrai pažintume ir suprastume, kad džiaugsmas Viešpatyje - ne emocinis spragsėjimas, o širdies nuostata, potyris, kuris atsinaujina kiekvieną kartą, susitikus su Jėzumi. Patiriant Jo artumą, neįmanoma likti abejingam ar apatiškam. Jei apatija yra nuolatinis mūsų palydovas, vadinasi, mes senokai su Juo bendravome, drauge vakarieniavome, Jį garbinome… 

Jėzus visuomet kupinas gyvenimo, šviesos, vilties. Kristaus žodis ne uždeda nepakeliamus ir sunkius jungus, bet visuomet išlaisvina, visuomet praskaidrina mūsų protą. Mano našta yra lengva ir mano jungas yra švelnus, - sakė Jėzus. Tad tenka pripažinti, kad jei tik mes, kaip tie traukinio vagonai, atitrūkstame nuo savo Kūrėjo, nuo Jėzaus, nuo to tikrojo Garvežio, mes pametame ir džiaugsmą Viešpatyje, nes šis džiaugsmas randamas TIK JAME. Atitolus nuo Jo, belieka mąstyti apie nuodėmingumą ir pamiršti, kad Jėzus atleidžia visas mano kaltes ir gydo visas mano ligas (Ps 103, 3). 

Jėzus yra mūsų Kelias - ne „puskelis“, kur sustojame ties savo nuodėmingumo suvokimu, bet amžinybėn besidriekiantis Kelias, kuriuo eidami patiriame nuodėmių atleidimą. Nes Jo gailestingumas amžinas. Jis sukūrė mane savo šlovei ir pažadėjo, kad mano nuodėmių nebeprisimins. Tai bent! Aš pati menu savo nuodėmes, jas prisimenu, dėl jų liūdžiu, bet Viešpats sako: NEPRISIMINSIU! (Jer 31, 34)

„Oi, Viešpatie, negi neprisimeni, kaip anądien nusidėjau? Baisu… Negaliu su tuo gyventi…“ - „Ne, - sako Viešpats, - niekaip negaliu prisiminti.“ - „Bet kaip, Viešpatie, Tu gi viską žinai! Tu juk viską atsimeni, nes Tu juk Dievas. Kaipgi galėtum neprisimint?“ - „Ne, - sako Viešpats, - neprisimenu, nes tu juk atgailavai. Prisimenu tik Jėzaus Kristaus kraują, pralietą Golgotoje, kur tavo nuodėmės buvo išpirktos. Prisimenu tavo atgailaujančią ir sudužusią širdį. Tokios širdies niekuomet neatstumsiu.“

Štai Dovydas, nusidėjęs, meldė: Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą. Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai. Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk. Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs. Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane (Ps 51, 7-12).

Kokia graži seka: kai Viešpats nuplauna mūsų nuodėmes, mes išties galime patirti džiaugsmą ir linksmybę. Kai mūsų širdys tyros, kai esame sveiko tikėjimo, teisingoje dvasioje, anot Dovydo, („teisingą dvasią atnaujink“), patirsime išgelbėjimo džiaugsmą! Prisiminkime Viešpaties žodžius mokiniams: Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums paklūsta, bet kad jūsų vardai įrašyti gyvenimo knygoje. Džiaukitės tuo, nes tai tikrai pakankamai didelis pagrindas džiaugtis! 

--
Taip, gyvenime mes patiriame skaudžių išmėginimų, skaudžių netekčių. Tačiau žvelgiant į Jo žodį akivaizdu - net ir didžiausias skausmas dar nėra pabaiga. Jei mąstome apie Jobo kančią, nesustokime pusiaukelėje, nes Jobas galiausiai visko turėjo dvigubai - Viešpats itin dosniai jį palaimino, atlygindamas už visus vargus. O velnias, kuris šios knygos pradžioje prašė Dievo išbandyti Jobą, liko su dideliu šnipštu. O mes? Nesustokime pusiaukelėje, kai velnias siūlo mums savo šnipštą, - sekime Kristumi. Kristuje atrasime poilsį, ramybę, skaidrius ir saulės nugairintus krantus, žydinčius sodus. Tose Jo ramybės bei pilnatvės oazėse įgysime jėgų sklandyti kaip ereliai, net jei mus, skrendančius, iš apačios kartais degins ugnies kaitra. 

Apaštalas Paulius, rašydamas filipiečiams, mini tikėjimo džiaugsmą (Fil 1, 25). Man šis tikėjimo džiaugsmas - lyg gražiausių spalvų paletė. Patikėjusi Kristumi daugiau nei prieš dvidešimt metų, nežinojau, neįsivaizdavau, kad gyvenimas su Dievu toks turtingas, turiningas, kupinas nuostabių spalvų... Tai įkvepiančios spalvos. Kaip dailininkai savo paletėse sukuria daugybę spalvų ir tūkstančius (!) atspalvių, taip ir Viešpats mūsų gyvenimą papuošia neįtikėtinomis, nuostabiomis spalvomis... 
Ačiū Jam už tai.

Maldos intencija. Pagal Izajo 53 skyrių

Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų (1-2 eil.).

Viešpatie, tik iš Tavo malonės patikėjau Tavim. Tu atvėrei mano akis, ir aš išvydau Tave, savo gyvenimo Šviesą... Tavo Žodžiai tepasiekia mane, net jei mano širdis - lyg sausa žemė... Suvilgyk ją, Viešpatie. Kad pažinčiau Tave.
Viešpatie, suteik įžvalgos matyti Tavo rankų darbus - matyti ne tik tuomet, kai įvyksta nepaneigiami ir akivaizdūs stebuklai, bet ir tuomet, kai Tavo darbai neturi jokio patrauklumo, nei išvaizdos... Kai Tavo veikimas yra didžiulis slėpinys, pastebimas tik jautrios ir Tau atsidavusios širdies...
Padėk pamatyti Tave ir tame, kuris šiandien taip pat neturi nei patrauklumo, nei išvaizdos. Padėk, Viešpatie, nenusisukti, bet mylėti.

Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti (3-5 eil.).

Viešpatie, Tu praėjai panieką ir skausmus, Tu praėjai atmetimą ir Dievo bausmę. Tu prisiėmei rūstybės taurę, kad mes būtume išgydyti... Viešpatie, te mano širdis niekuomet neužmirš, kokia didelė kaina sumokėta už mano sielą. Be galo didelė kaina.
Atleisk, Viešpatie, kad slėpėme ir dažnai vis dar slepiame savo veidus nuo Tavęs. Taip mes vėl ir vėl paniekinam Tavo auką. Suteik drąsos parodyti savo veidą Tau, savo tikrąjį aš, kad Tavo žaizdomis būtume išgydyti.
Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus (6 eil.).

Kaip dažnai vis dar vaikštome savo keliais. Vis dar galvojame, kad mūsų kelias bus tikresnis, geresnis, skaidresnis. Tik atradę Tave nustojame klaidžioti. Tik atradę Tave paliekame savo kelius ir atrandame Tavuosius. Tu išpirkai mūsų paklydimus...Tavy randame vienintelį Išganymo ir Malonės Kelią.

Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos (7 eil.).

Viešpatie, Tavo romumas pranoksta bet kokį mano išmanymą ir supratimą. Tavo romumas yra sunkiai suvokiamas, tik Tavo meilės didybėje galiu matyti jo prasmę. Tavo romumas nuginkluoja maištingą ir nuodėmingą manąją prigimtį.
Tavo tyla prieš kirpėjus yra didelė dovana bei pergalė. Tavo tyla prieš kirpėjus nutildo mano sielos triukšmą. Viešpatie, padėk suprasti, kad pergalės mano gyvenime taip pat iškovojamos tyloje. Širdies tyloje (Ekl 5, 1). Tyloje, alsuojančioje meile bei atsidavimu Tau. Tyloje, kur Tu minkai mane kaip molį, lydai kaip auksą, kad apvalytum... Tik toje tyloje, kurioje Tu randi paklusnią Tau širdį... Nuolankią širdį. Ne taip lengva ją tokią subrandinti, Viešpatie.  Juk nuolankumas - tai mano širdies tyla, kai nusprendžiau priimti Taurę iš Tavo rankos - paėmiau savo kryžių ir nusekiau paskui Tave...

Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų. Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo. Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius (8-12 eil.).

Viešpatie, Tu esi šventas, tobulas ir teisus. Tu atidavei save į nedorėlių rankas - į mūsų nedoras rankas. Tu tai padarei, kad atpirktum mane, išlaisvintum, kad galėtum džiūgauti dėl manęs giedodamas (Sof 3, 17), aprengęs mane savo teisumu rūbu...

Tavo patirtas skausmas neliko be atlygio. Tavo sielos vargas nutiesė kelią Viešpaties valios išsipildymui.
Tu nešei mano nuodėmes, aš esu tarp tų nusidėjėlių, kuriuos užtarei.

-
Viešpatie, te mano širdies akys bus atviros matyti, kokią didelę kainą sumokėjai už mane (Ps 49, 8) ir kiekvieną nusidėjėlį. Te mano širdis bus dėkinga, kad ištraukei mane iš klampaus purvo, pastatei ant uolos, ir įdėjai į mano lūpas naują giesmę (Ps 40, 1-3). Tu aprengei mane džiaugsmo rūbu, pats vilkėdamas gilų skausmą. Tik vilkėdamas pastarąjį ir galėjai aprengti mane nauju rūbu, suteikti viltį ir ateitį.
Tavo rankoje mano likimas (Ps 16, 5). Amen.

Ką daryti, kai paaugliai "slysta iš rankų"

Neseniai viename straipsnyje perskaičiau moters, kuri netikėtai susipažino su tikruoju savo penkiolikmetės dukros gyvenimu, liudijimą. Kitu vardu prisijungusi prie socialinio tinklo paskyros, motina sužinojo daugybę dukros gyvenimo detalių, apie kurias nė neįtarė. Dabar moteris ieško pagalbos, nes nežino, kaip elgtis su dvigubą gyvenimą gyvenančia dukra.

Nors iš šalies patarti nėra lengva, vis dėlto išeitį, manau, galima rasti. Pamąstymus šia tema norėčiau išguldyti be didesnių išvedžiojimų. Šie pasiūlymai gimė remiantis pedagoginio darbo patirtimi bei anksčiau įgytomis žiniomis. Galbūt skaitant, „tarp eilučių“ jums gims savų minčių ir idėjų.

Taigi, mano pasiūlymai būtų šie:

Domėkitės paauglystės gyvenimo tarpsniu, jo ypatumais, raida. Paskaitinėkite psichologijos vadovėlius. Su šiuo tarpsniu būtina susipažinti, kad paauglystei įžengus į namus išliktumėte ramūs, nepultumėte į paniką ir neliktumėte kvailių vietoje. Savišvieta būtina! Pamatysite, kad paauglystė turi savo ypatumų, ir į kai kuriuos iš jų reikia išmokti žiūrėti pro pirštus, kad ten, kur ypač svarbu ko nors reikalauti, nustatytume ribas. Nors ne visi paaugliai išgyvena šiam amžiaus tarpsniui būdingas gilias krizes, reikėtų pasiruošti blogiausiam.

Paauglystė yra toks metas, kai tėvams būtina „apsiginkluoti“ „žąsies plunksnomis“ – pamenate posakį „kaip vanduo nuo žąsies“? Kartais paaugliai gali labai skaudžiai įžeisti tėvus tiek žodžiais, tiek veiksmais. Turite išmokti atsiriboti nuo tam tikrų vaikų frazių, elgesio modelių, kad galėtumėte blaiviai reaguoti tuomet, kai išties reikia griežtesnio žodžio bei jūsų įsikišimo. Saugokite savo širdį, tiesiog į vaikų skaudinimus žvelkite atlaidžiai. Kol kas jie nelabai supranta, ką daro. Te jus nors kiek paguodžia mintis, jog paauglystė praeis.

Paauglystės laikotarpiu dūžta ne tik tėvų lūkesčiai, bet ir pačių paauglių. Todėl būkite pakantūs ir savikritiški. Prieš kiekvieną pokalbį su vaikais pasverkite, ar esate labiau kritiški, ar labiau savikritiški (pavyzdžiui, kartais pravartu atsiprašyti vaiko už savo nejautrumą ir pan., ne tik iš vaikų laukti atsiprašymo suklydus. Juk klystame visi). Kita vertus, nenuvertinkite savęs – dažnai šiuo periodu tėvai verkia, apgailestauja, kad padarė auklėjimo klaidų ir pan., todėl jų paaugliai tokie „ežiukai“ ir „ožiukai“.  Atminkite – nėra tėvų, kurie nedarytų klaidų. Nėra tobulų žmonių, nėra tobulų tėvų. Tačiau jūs esate dovana savo vaikams. Būdami savikritiški išlikite orūs.

Kad ir kaip jūsų paaugliai „badytųsi“ ar rodytų, kokie jūs jiems neįdomūs, išmokite gyventi nesivadovaudami tuo, ką matote – iš tikrųjų paaugliams nepaprastai reikia jūsų dėmesio, supratimo, jie nori būti išklausyti ir išgirsti. Skirkite jiems sutelktą dėmesį. Neįkyriai, bet stenkitės jiems rodyti, kad juos mylite, esate dėmesingi jų būsenoms, jausmams. Pasikvieskite vaiką į kavinę. Jei negalite sau to leisti, pabandykite suorganizuoti bendrą veiklą namuose ar kartu pakeliauti. Jei iki šiol neturėjote šeimos tradicijų, būtų gerai tokių sugalvoti – tai gali būti bendra maisto ruoša kurią nors pastovią dieną, kokia nors tradicinė išvyka ar socialinė veikla (kai kurie paaugliai labai jautrūs socialinėms ir kitoms neteisybėms, tad gal kartu galite nuveikti ką nors gero: padėti vienišiems seneliams, globos namuose gyvenantiems vaikams ir t. t.?). Tai gali būti ir ypatingi pietūs ar vakarienė, gero filmo peržiūra drauge ir pokalbis po jo, etc.

Pagalvokite, kaip galėtumėte su paaugliais aktyviai praleisti atostogas. Būtent aktyviai. Tai galėtų būti pažintinė kelionė (regis, nedaug paauglių mėgsta degintis pajūry...), dar geriau, jei kelionėje patirtumėte šiokių tokių išbandymų, sunkumų ir kartu juos įveiktumėte. Jei negalite sau leisti kelionės į Tailandą, Tibetą ar Indiją (miniu tik kaip pavyzdžius), galbūt galėtumėte dviračiais pakeliauti po Lietuvą arba pagyventi palapinėse, paplaukioti baidarėmis, pajodinėti žirgais ir pan. Siekite tokios kelionės, kad paauglys galėtų kiek atsiriboti nuo draugų, pabūti su jumis. Jei yra galimybių, neprošal pakviesti drauge pakeliauti ir kokį paauglio draugą (ar paauglės dukros draugę). Kartais draugas ar draugė gali padėti statyti tiltus tarp jūsų, nes iš šalies ne taip jautriai reaguos į jūsų trūkumus bei pastabas. O dar jei patiksite, tikėtina, jog „įsigysite“ „advokatą“, kuris jus gins. Verta pagalvoti apie išvyką su paauglių grupe: tokioje išvykoje galite pamatyti savo vaiką visiškai naujame amplua, kuris jus gali maloniai nustebinti.

Dukroms labai didelę reikšmę turi bendravimas su tėčiais. Tėčiai, kvieskitės dukras į „pasimatymus“: į kiną, į kavinę ar šiaip pasivaikščioti. Siekite jų dėmesio, girkite jas, sakykite komplimentus (net jei jos neva nekreips dėmesio, nes tai irgi gali būti tik abejingumo kaukė, o iš tikrųjų slapčia ji skraidys lyg ant sparnų), paklauskite, ką jos norėtų sužinoti apie vaikinus (dabar joms tai ypač rūpi) ir pan. Prisiminkite savo jaunystę, pagalvokite, ką įdomaus galėtumėte papasakoti savo dukroms. Turėkite su dukromis savų paslapčių – tai jos ypač įvertins ir jausis pagerbtos. Jei tėčio nėra, su dukra ieškokite kontakto jūs (mama). Papasakokite dukrai apie savo jaunystę, kokias vidines kovas kovojote, kokias klaidas darėte... Venkite moralizuojančio tono. Išklausykite. Jei išgirstate, ko nenorite girdėti, ir neišgirstate, ką norėtumėte išgirsti, tyliai šią piliulę nurykite – išsiverksite vienumoje. Tik nerėkite (jei linkę tai daryti), nešaukite ant vaikų, kai jie papasakoja „ne tai“, ar tyli, kai norite, kad kalbėtų. Stenkitės kalbėtis ramiai. Nesitikėkite, kad keli pokalbiai pakeis dukros/sūnaus elgesį. Pokyčiai nevyksta greitai. Domėkitės jaunimo gyvenimu apskritai, klauskite paauglės(-io) patarimų kokiais nors klausimais. Jei su paaugliu kalbatės automobilyje, stebėkite, kuriuo metu paaugliai linkę atsiverti. Paprastai, kaip pažymi kai kurie psichologai, tai vyksta kelionei baigiantis. Todėl miesto kamščiai gali jums net pasitarnauti. (Beje, jei turite automobilį, galite kartais pasisiūlyti parvežti paauglį namo – būtent netikėtai, neva važiuodami pro šalį).

Jei nerašėte laiškų ar dienoraščio apie vaikus, kai jie buvo maži, dabar atsiverskite nuotraukas, parašykite prisiminimų, išliekite širdis apie tai, kaip mylite savo vaikus, kaip jų laukėte, kaip auginote, kaip jie jums kėlė ne tik rūpesčių, bet buvo ir didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Tokį dienoraštį (galbūt su nuotraukomis) padovanokite vaikams kokia nors įsimintina proga. O gal, jei esate raštingas (jei mokate be klaidų parašyti savo vardą, tai toks esate), galite parašyti romaną ir jame išguldyti savo nerimą, baimes, meilę vaikams ir pan. Skirkite romaną savo vaikams.

Dalinkitės su vaikais savo gyvenimu, išgyvenimais, patirtimi. Tačiau neužkraukite jiems savo problemų, rūpesčių ar tikslingų pamokymų. Pasistenkite kuo daugiau tiesiog kalbėtis, bendrauti. Taip pat pasidomėkite, kokios temos domina jūsų paauglį. Gal šiomis temomis verta „pasikaustyti“ ir jums? Siekite bendravimo, kad jūsų pokalbiai neapsiribotų vien klausimais-atsakymais („Kur buvai vakar vakare?“) ar nurodymų tirada, ką vaikas turi padaryti (išnešti šiukšles, susitvarkyti kambarį ir t. t.). Ar jums patinka, kai jums kas nors nurodinėja, ką turite padaryti (pvz., darbe ar namuose)? Dabar padauginkite savo jauseną iš trijų kartų – maždaug taip jaučiasi paaugliai, kai jiems nurodinėja. Kokia išeitis? Tenka pasukti galvą. Pavyzdžiui, viena mama netvarkingam paauglių kambary pabėrė tokių „nekenksmingų“ kirmėliukų. Po tokio radinio vaikai ėmė tvarkytis. Žiauru? Sugalvokite geriau. Ir dar – o gal verta drauge su paaugliais pažaisti ir kai kuriuos kompiuterinius žaidimus? Tik pasiruoškite garbingai pralaimėti.

Teko skaityti pasakojimą, kaip viena šeima, pajutusi, jog vaikai „slysta“ iš rankų, išvyko gyventi į kaimą. Vaikai (trys paaugliai berniukai) paburbėjo, tačiau bėgant laikui prisitaikė ir šeimą galiausiai suartino bendras ūkis. (Reikėtų pridurti, kad mes, miestiečiai, netekome daugybės gražių tradicijų bei patirčių, suartinančių šeimos narius.) Pagalvokite, galbūt pats laikas imtis drastiškesnių priemonių? O gal galite pagyventi kur nors kaime keletą mėnesių? Taip pat psichologai pataria paauglių tėvams pagalvoti apie „pagranduko“ atsiradimą. Žinoma, negalime planuoti vaikų kaip gelbėjimo operacijos kažkam kitam, tačiau jei iki šiol buvo dvejonių, gal pats laikas ryžtis? Mažyliai suartino ne vieną šeimą, ir jūs nustebsite, kokie švelnūs gali būti paaugliai. Pažįstu šeimą, įsidukrinusią mergaitę, kai pirmieji du vaikai jau buvo paaugliai – abu vyresnėliai noriai rūpinosi mažąja sesute.

Stenkitės išlikti ramūs, mylėkite savo paauglius. Mylėkite taip, lyg rytoj gali kilti karas, ir būtų didelė tikimybė jų netekti. Tačiau leiskite jiems klysti, nes jie bet kuriuo atveju klys. Prisiminkite, kad jų klaidos tikrai nėra „svieto pabaiga“.  Dažniau prisiminkite savo jaunystę.

Jei užsimezga ryšys su kitų šeimų paaugliais, palaikykite juos, bendraukite (o gal specialiai užmegzkite tokius ryšius). Kartais žmonės iš šalies gali daug labiau pasitarnauti paaugliams nei jų tėvai. Ir vaikai, pastebėję jūsų pagarbą kitiems paaugliams, labiau jus gerbs.

Bendraukite su tėvais, kurie augina paauglius vaikus, tačiau pasistenkite neprisirišti tik prie vienos patirties. Stenkitės pabendrauti su daugiau šeimų, diskutuokite, kalbėkitės. Kartu skaitykite knygas, galbūt pasikvieskite lektorių/psichologą ir aptarkite savo problemas bei jų sprendimo būdus. Svarbiausia – nepalikite visko savieigai, bet sąmoningai siekite savišvietos, pasikeitimų. Pirmiausia – savyje.

Jei esate tikintis, melskitės už savo vaikus. Jei netikintis – taip pat melskitės. Dar viena pastaba: jei anksčiau ankstyvoji paauglystė buvo „skaičiuojama“ nuo dvylikos metų, tai šiuo metu daugelis pastebi, kad paauglystės „simptomus“ ima jausti jau nuo dešimties metų. Tad nelaukime šio „baubo“ tamsoje, bet įsijunkime visas įmanomas šviesas.

Kokią literatūrą rekomenduočiau? Knygas: „Kaip mylėti savo paauglį“ (R. Campbell), „Vaikai kilę iš dangaus“ (J. Gray), „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“ (E. Mazlish, A. Faber) – pastaroji knyga, manyčiau, ypač naudinga ir svarbi, nes moko būti empatiškiems, pripažinti vaiko jausmus, būsenas (ši knyga skaitosi itin lengvai ir maloniai, nes autorės dalijasi ne tik akademinėmis žiniomis, bet ir savo patirtimi, padarytomis klaidomis bei atradimais). Būtent šito neišmokę dažnai uždarome vaikams duris, ir jie nebenori mums atsiverti. Paaugliams reikia besąlyginės meilės bei supratimo. Jie klys, darys klaidingus sprendimus, nes patys išgyvena „pasimetimo tarpsnį“, nors tuo pačiu metu jie yra ir atradimų kelyje. Šiuo laikotarpiu užjauskime juos, palaikykime. Jie tik pradeda gyvenimą, maištingai žengdami į dažnai veidmainišką ir rafinuoto melo kupiną suaugusiųjų pasaulį.

"Taip"pavasariui

Rolanos Kunske nuotrauka

Kovas. Toks pranašiškas metas, kai medžiai ir kūrinija paslapčia ruošiasi vėl sužydėti. Nematome to plika akim, nes būdami Adomo palikuonys paveldėjome ne kaži kokį regėjimą. 
O tyla saugo šią gamtos paslaptį, nes žino - tuoj tuoj įvyks kažkas labai gražaus ir neįtikėtino - tai, ko niekas negalėtų padaryti savo jėgomis. Juk visa tai yra stebuklas. Tai, kas nuoga, bus aprengta. Gamtos dėsniai veiks net ir galimo karo metu. Net jei žmonės mėtys bombas, medžiai skleis pumpurus. Žydės, kol gyvuos.

Pavasaris ateina. Po balčiausios juodžiausios žiemos, kai šaltis stingdo visą kūną, o  kartkartėmis  lyg „įšaldo“ pasitikėjimą Dievu. Kaip Juo, kalbančiu apie gaivų pavasarį mano gyvenime, pasitikėti? Kodėl, Viešpatie, stingdant šalčiui vis šnabždėjai man apie pavasarį, kad jo sulauksiu? Lyg vertei mane matyti žydinčius mežius, užuosti kvepiančias pievas... Matyti, jog Tu, palietęs žemę, sušildai ją ir palieki gėlių pėdsakus. Kaip ir palietęs mano širdį, ją keiti... 

Žvelgdama į šios žemės rūpesčius dažnai regiu žiemą, tačiau pažvelgus į Tave lyg atsiduriu šilčiausiame saulės nutviekstame krante. Jame Tu šildai mano sielą ir ją sustiprini, kad paruoštum ateinančiai žiemai.

Pavasaris atėjo, jis tuoj pratrūks! Sodai netrukus pasipuoš. Oi, kaip bus gražu! Pavasaris ateina kažkaip savaime, nieko neatsiklausdamas ir neatsiprašinėdamas. Jis tiesiog ateina ir „nuneša“ visus mus savo šviežumu. Kaip paprasta - tereikia išlaukti! Paskui, kai vis dar muistysimės dėl žiemos paliktų pėdsakų, ateis vasara - saulutė taip pakaitins, kad iš žiemos liks vien prisiminimai. Ir simptomų jos - jokių. 

Ačiū, Viešpatie, už skirtingus laikus mūsų gyvenime. Ir už tai, kad net ir sunkiausi laikai pranašauja visa pranokstančią Viltį, mirtį praryjantį Gyvenimą. Nė vienas, kuris pasitiki Tavimi, neliks „ant ledo“, bet šoks ir dainuos žydinčiose pievose. Jų kvapas sklis toli! (Gg 4, 16)

Laimė tikėti

                     <...> jūsų broliai pasaulyje. (1 Pt 5, 9)

Pamenu, kaip kartą bažnyčioje viena pamokslininkė pasakė, jog jai patinka stebėti žmones. 
Kad būdama kažkur viešoje vietoje, sakykim, kavinėje, ji stebi žmones ir pagalvoja: kokie būtų jų gyvenimai, jei jie atsiduotų Kristui...

Šiandien, išties, ne tik kavinėse gali stebėti žmones. Internete taip pat atsivėrusios neįtikėtinos galimybės... Ir mane be galo įkvepia tai, kad gali rasti giedančius, dėkojančius Jam ir kitaip liudijančius savo pasitikėjimą įvairiomis kalbomis. Anądien draugė socialiniame tinkle pasidalijo giesmės įrašu. Nuostabi garbinimo giesmė. Po ja kažkas dėkoja Kristui, kad Jis padėjo sunkiu metu, kad atsakė į maldas ir pan... Skaitant tokius komentarus staiga „topteli“, lyg niekada nebūtum žinojus (nors žinojau tikrai), kokia daugybė žmonių šiandien pasitiki Juo - iš įvairių tautų, šalių... Kokia laimė, koks didelis įkvėpimas aplanko tai suvokus! Supranti, kad broliai tame plačiame pasaulyje taip pat patiria įvairius tikėjimo iššūkius, sunkumus, pagundymus, išgyvena silpnumo akimirkas, bet taip pat akimirkas, kai Dievo Dvasia juos įkvepia geriems darbams, kai jie iškovoja pergales Kristuje, kai parodo ištikimybę Dievui, renkasi eiti siauru keliu, atveriančiu neįtikėtinas Dievo dovanas. Raštas mums liudija apie „liudytojų debesį“ (Žyd.l. 11-12 sk.), tačiau, pasirodo, šie „debesys“ vis plaukia ir plaukia dangumi, jie nenustoja plaukti, nes Viešpats kiekviename laikmetyje pašaukia žmones sekti Juo ir kiekvienoje kartoje atsiranda tų, kurie Juo seka!!! Ir štai būtent tie nuoširdieji Kristaus mokiniai, kurie nebijo Jam atsiduoti, pamilsta Jį tyra ir neveidmainška meile, tampa įkvėpimu dar daugeliui… Kokia didelė, ilga „debesų“ grandinė driekiasi per laikmečius, kartų kartas... Ar norėtum būti šiame debesyje?

Kitą kartą įjungus dukrai vaikišką garbinimo giesmę negalėjau sulaikyti ašarų. Žodžiai toje giesmėje buvo tokie taiklūs, gražūs, tikri... Beje, vieno pokalbio metu dukra labai nustebo, kai pasakiau, kad ne visi tiki Jėzumi. Ji žiūrėjo kelias akimirkas į mane ir nežinojo ką pasakyti, nors paprastai žodžio kišenėje neieško. Tuomet pasakiau: bet žinai, yra daug tų, kurie Juo tiki. Vaiko veidas nušvito ir jau mano nuostabai ji tuoj paminėjo savo pusseserę, kuri jau studentė, labai mylinti Dievą mergina. Pagalvojau - kaip vaikas tai suprato, kad paminėjo būtent ją pirmiausiai. 

Kokia laimė tikėti Dievu. Marija, sėdėjusi prie Jo kojų, buvo suradusi savo laimę, kaip ir Marija Magdalietė, prie Jo kapo, buvo ją pametusi. Bet toji laimė prisikėlė, pažvelgė į ją ir pašaukė vardu. 

https://www.youtube.com/watch?v=GYXJmnJCPG0 

Velnias nemiręs, tad budėkime ir būkime blaivūs

Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje. O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo. (1 Pt 5, 8-9)

Kartkartėmis gali kilti toks lyg ir keistas klausimas – ar galima kalbėti apie velnią? Ar galima krikščioniui, kuris tiki Visagaliu Dievu, bakstelti į kokią situaciją savo gyvenime ir pasakyti: „Tai velnio darbas“.

Šiais pamąstymais nenoriu sureikšminti šio pasaulio kunigaikščio, nes Kristus jį nugalėjo, vis tik norėčiau pažadinti mūsų budrumą, kad nebūtume naivūs ir neapsigautume, – Petro žodžiai nedviprasmiškai primena: velnias ne tik egzistuoja, nėra miręs, bet aktyviai veikia, jis palyginamas su plėšriu žvėrimi, kuriam reikės pasipriešinti tvirtu tikėjimu.

Štai kaip apie „(ne)tikėjimą velniu“ kalba teologas J.Stottas Laiško efeziečiams komentare: „Velnio kėslai“ pasireiškia įvairiomis formomis, tačiau labiausiai jis triumfuoja tuomet, kai jam pavyksta žmones įtikinti tuo, kad jo iš tikrųjų nėra. Tas, kuris atmeta jo egzistavimą, užkimba ant jo gudrumo bei klastos kabliuko. Dr. Loidas-Džonsas išreiškė šią mintį taip: „Aš įsitikinęs, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šių dienų bažnyčia yra apverktinoje padėtyje (svarbu pažymėti, kad autorius kalba, atsižvelgdamas į kontekstą ir laikmetį, kuriame gyveno, - A. U.) yra faktas, kad velnias yra užmirštas. Viskas priskiriama  mums – mes tiek susižavėję  psichologija, kad neįsidėmime vieno svarbiausių faktų – velnio, besipriešinančio, meluojančio, ir pamirštame jo „deginančias strėles“. <...> velnias retai atakuoja atvirai, bet verčiau renkasi pasirodyti „šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14), kad mus sutriuškintų. Jis vilkas, plėšrūnas, tačiau įsėlina į Kristaus kūną avies kailiu. Kartais jis riaumoja, kaip liūtas, tačiau dažniau yra nepastebimas, kaip gyvatė (1 Pt 5, 8; Pr.kn. 3, 1). Nereikėtų manyti, kad akivaizdus persekiojimas ir atviras pagundymas yra vienintelis ir labiausiai paplitęs velnio ginklas. Šėtonas dažniau naudoja kompromisus ir klastas, tuo pačiu įvesdamas mus į paklydimą.“

Viename iš savo laiškų apaštalas Paulius sako, kad mums nėra nežinomi velnio kėslai. Tenka šiandien pripažinti, kad mums (arba, tikriau sakant, man), kartas nuo karto, užmigusiems ant perdėto pasitikėjimo savimi, o ne Dievo žodžiu, velnias tampa labiau mistine būtybe. Tačiau kam priešinsimės, jei velnias liks tik mistifikuota būtybe, negalinti sugundyti krikščionio? Kaip taikliai pastebi J. Stottas, apaštalas Paulius, kalbėdamas apie tarpusavio santykius šeimoje (Laiške efeziečiams), netikėtai pereina prie raginimo apsirengti visa Dievo ginkluote bei pasipriešinti velnio klastoms (paskutiniame laiško skyriuje). Taigi, anot J. Stotto, tai liudija, jog negalime „užsiliūliuoti“ vien ramia kasdienybe ir pamaldžiais tarpusavio santykiais – egzistuoja dvasinis pasaulis, egzistuoja priešas, šėtonas, kuris tikrai nei snaudžia, nei miega, ir mums teks vienaip ar kitaip su juo susidurti bei jam pasipriešinti, o taip pat nuolat budėti. Dievo žodis tiesiai ir atvirai apie tai mums kalba.

Neduokime vietos velniui (Ef 4, 27)

Jokūbas savo laiške teigia, kad (net) ir velniai tiki (Dievu), ir dreba. Kodėl dreba? Nes tiki Juo žinodami, kad Dievas yra ir kad Jis yra Visagalis. Velnias žino, kad Kristus nugalėjo jį, mirdamas ant kryžiaus bei prisikeldamas. Tačiau, esu tikra, velnias taip pat žino, jog yra būdų suvilioti, apgauti ir sugundyti krikščionis, kad jie nustotų jam priešintis... O galiausiai vienaip ar kitaip pamestų tikėjimą. Velnias žino, kad jei tikintysis paliks jam vietos įslinkti, jis būtinai tą padarys. O ką žino krikščionis? Ar krikščioniui reikia drebėti?

Krikščioniui nereikia drebėti, bet budėti – būtina. Apaštalas Petras nebijo paminėti velnio ir parodyti jį vaizdingai: kaip alkaną, piktą, žiaurų ir aktyvų liūtą. Juk liūtai neriaumoja tuo metu, kai miega ar skaičiuoja debesis. Liūtai riaumoja, kai niršta, kai medžioja, kai nori įbauginti. Velnias šiandien yra aktyvus. O taip, pasakysime, kai kurie politiniai sprendimai tikrai atsiduoda velnio darbais... Bet. Kol kas apsižiūrėkime arčiau savęs. Ar velnias gali aktyviai veikti mano sieloje, gyvenime, mano bažnyčioje? Panašu, jog netikėjau, kad velnias gali įslinkti ir į bažnyčią. O kodėl negalėtų, jei jam paliksime ten vietelę? (O jei dar ne vieną?) Tegu ir ne tokią akivaizdžią, tegu kur po suolu ar kėde, bet vis tiek vietą įsitaisyti. Ir jis būtinai ja pasinaudos. Juk jis mėgsta stebėti iš pasalų – tik kvaili, atleiskite, liūtai, medžioklėje nebūna budrūs, gudrūs bei atsargūs.

Prarytas krikščionis. Ar galime įsivaizduoti tokią padėtį? Visgi apaštalas kalba, kad kiekvienas, jei nebudėsime, galime būti praryti, ir, manyčiau, nuryti su pasigardžiavimu. Neduok Dieve tokios baigties.

Tad ką daryti?

Būti blaiviems ir budėti

Negi krikščionis gali būti neblaivus? Pasirodo, gali. Vargu, ar apaštalas kalba apie alkoholio vartojimą – labai tuo abejoju. Manyčiau, čia kalbama apie sielos stovį. Ar mūsų nusistatymas, mintys, nuostatos neatsiduoda kokiom „promilėm“, papūtus? (Tai yra, atvėrus burną, širdį...). Ar kartais nepervertiname savęs?.. Ar vadovaujamės Dievo žodžiu savo gyvenime? Ar leidžiame jam mus pamokyti, pabarti, paraginti, kad būtume pasiruošę bet kuriam geram darbui? ( 2 Tim 3, 16). Būti blaiviems padeda įsiklausymas į Jo žodį, kuris neretai būna itin nepatogus ir nemalonus mūsų nuodėmingai, kūniškai prigimčiai. Tačiau taip svarbu priimti ir tą „kartų“ žodį, kad gyvenime ragautume saldžius vaisius. Antai buvo metas, kai Jonas Krikštytojas kalbėjo: Angių išperos, kas pamokė jus bėgti nuo besiartinančios Dievo rūstybės?; tačiau taip pat buvo metas, kai Jėzus gailėjosi minių, nes matė, jog jie išsklaidyti lyg avys be piemens; taip pat buvo metas, kai Jis gydė ligonius, maitinio alkstančius... Vis tik buvo dar kitas metas, kai Jėzus priekaištavo minioms, kad jos seka Juo ne dėl amžinojo gyvenimo, o dėl duonos padauginimo ir pan... Kokia komiška ir apverktina būtų situacija, jei „angių išperoms“ Krikštytojas kalbėtų: „Jūs nuostabūs Dievo kūriniai, aš už jus pasimelsiu, o jūs išlikite tuo, kas esate“. Arba, jei Jėzus minioms, sekančioms Jį vien dėl duonos padauginimo tartų: „Kaip džiaugiuosi jumis visais, jūsų tiek daug susirinko – esu sužavėtas, kad jūs tokie išalkę kasdienės duonos – pabandykime šiek tiek pasikalbėti ir apie duoną, nužengusią iš dangaus...“.

Kad mūsų lūpomis nekalbėtų velnias

Būkite blaivūs ir budėkite, sako Petras. Jis žino, ką sako, nes net būdamas labai arti Jėzaus išgyveno velnio gundymą, ir jo lūpomis prabilo šėtonas: „Viešpatie, tau negali taip nutikti“. „Pasitrauk nuo manęs, šėtone“ – pasakė tikrasis Liūtas, Judo Liūtas, Kristus. Petrui, turbūt, iš gėdos bei netikėtumo ausys užkaito. Kristaus apaštalą, sekėją, mokinį, ganytoją staiga „uzurpavo“ velnias, pats šėtonas? Negi taip galėjo nutikti, ir kodėl būtent Petras tapo velnio „taikiniu“? Manau, velnias mielai padiktuotų bažnyčiai ir kiekvienam mūsų tam tikrą kryptį: „Nieko neįžeiskime, nieko neužkliudykime, būkime tik gailestingi ir tik malonūs, būkime tik geri geri kaip pūkeliai ir nieko niekam niekada nepadarykime blogo, nebūkime nei griežti, nei pernelyg konservatyvūs, tiesiog būkim visiems labai geri“. Ir štai tokia užmigusi, apgauta Kristaus nuotaka staiga taptų nuotakos parodija... Pačiam Petrui, jo kūniškai prigimčiai būtų be galo patogu sekti savęs pagailėjusiu Jėzumi – štai kodėl mes linkę atsiduoti „tiesai“, kuri nereikalauja aukos, savęs išsižadėjimo. Jėzus ėjo siauru keliu, kuris vedė Jį ant kryžiaus. Petras norėjo praplatinti šį kelią, atverti Kristui „didesnes pasirinkimo galimybes“.

„Pasitrauk nuo manęs, šėtone, nes kalbi ne tai kas Dievo, o tai, kas žmonių“ – tuoj pats atsakė Jėzus. Viešpatie, kaip Tu taip negailestingai ir Petro, ir žmonių žodį suplakei į vieną „kokteilį“ su paties velnio žodžiais? Kaip Tu taip negailestingai prabilai Petro – būsimo ganytojo – atžvilgiu? Ar reikėjo Petrą šitaip „sumalti“ į miltus?

Tačiau tiesa ta, kad nesvarbu, ar tai būtų Petras, ar Jonas, ar Jokūbas, ar tu, ar aš – Jėzus visuomet kalbės man ir tau tiesą. O bloga žinia yra ta, kad jei velnias kalbėjo Petro lūpomis, neturėkim iliuzijų, kad ir patys neišgyvensime piktojo pagundymų.

Štai kaip apie Petro paslydimą Biblijos komentaruose kalba garsus ankstesnių laikų presbiterionų teologas M. Henris: „Jis (Jėzus) nebandė apmąstyti šio sakinio („Atsitrauk nuo manęs, šėtone!”), tačiau nedelsdamas davė atsakymą gundymui, tuo parodydamas, kokiu piktu Jis jį palaikė. Ką tik, prieš tai Jis pasakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau“, ir buvo giliai paliestas jo (Petro išpažinimo, kad Jėzus yra Mesijas – A.U.) žodžių, o dabar sako: „Pasitrauk nuo manęs, šėtone!“. <...> Netikėtas pagundymas gali greitai gerą žmogų padaryti visiškai nepanašiu į save. Kristus atsakė Petrui taip pat, kaip Jis kadaise atsakė pačiam  velniui Mt 4, 10. <...> (1) Tame ir glūdi velnio klasta, kad jis siunčia pagundas per pačius geriausius ir mums brangiausius žmones, kuriais mes neabejojame, kurie mums nekelia jokių įtarimų. Taip  Adomą jis puolė per Ievą, Jobą – per jo žmoną, ir dabar Kristų – per jo mylimą Petrą. Tai įpareigoja mus nebūti nemokšomis velnio pinklių atžvilgiu, bet pasipriešinti jo klastoms ir jo gyliams, visuomet stovėti sargyboje prieš nuodėmę, kas mus į tai bestumtų. Net gi mūsų draugų gerumas gali būti naudojamas piktam, mūsų pagundymams. (2) Žmonės, kurių dvasinis jautrumas išlavintas, atpažįsta velnio balsą netgi draugų, mokinių, tarnautojų žodžiuose, kurie bando perkalbėti juos įvykdyti savo pašaukimą. Mes turime kreipti dėmesį ne tik į tai, kas kalba, kiek į tai, ką kalba, mums svarbu išmokti atpažinti velnio balsą, kai jis kalba per šventuosius taip pat gerai, kaip ir tuomet, kai jis kalba per mane. Kiekvienas, kuris nukreipia mus nuo gėrio ir nori, kad mes bijotume pernelyg daug atlikti dėl Dievo, kalba velnio liežuviu. (3) Mes turime tiesiai ir teisiai pataisyti savo draugus, jei jie kalba arba elgiasi neteisingai, net jei jie teisinasi geru nusiteikimu mūsų atžvilgiu. Mes neturime sveikinti ir pritarti jų vylingam mandagumui, bet privalome priekaištauti dėl to. Tokius pamokymus reikia priimti kaip gėrį - Ps 141, 5 („Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai. Bet aš meldžiuosi prieš nedorėlių darbus“).  (4) Kas begundytų mus nusidėti, mes turime tvirtai, be jokių svarstymų, tam pasipriešinti. <...> Petras negavo tokio griežto priekaišto už savo Viešpaties išsižadėjimą Jo kentėjimo valandą, kokį gavo už tai, kad bandė atkalbėti Jį nuo kančios prisiėmimo ant Savęs, nors anuo atveju priežastimi buvo gerumo stoka, o šiuo – besaikis gerumas. Žmogus įrodo savo tvirtumą ir įsitikinimą darbais tuomet, kai perkalbėjimą jis vertina kaip suvedžiojimą ir nenori išklausyti nieko, kas prieštarauja jo ketinimams, kaip Rūta: „Neversk manęs tave palikti“.“.

Mūsų stiprybė – gyvenimas tiesoje

Kristus rodė gailestingumą žmonėms, tačiau ne jų nuodėmėms, ne jų kūniškiems polinkiams. Jis niekuomet nepagirdavo mokinių už jų netikėjimą (nepagirs ir mūsų, jei nesekam Juo, jei neaugame tikėjime). Jėzus ne tik mokė, kalbėjosi, dalijosi, bendravo. Kartais Jis bardavo, priekaištaudavo, ir, manau, išgirsti priekaištus iš Jo lūpų nebūdavo labai malonu. Bet buvo būtina!

Ar šiandien mes pajėgūs išgirsti Jo priekaištus?

Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai.(Ps 141, 5)

Įdomiausia tai, kad Viešpaties pamokymai visuomet išlaisvina, prablaivo, pastato ant tiesos pamato. Kai Petro lūpomis kalbėjo velnias, o Kristus jam pasipriešino, buvo išlaisvinti ne tik šio įvykio dalyviai, bet ir jų pasekėjai. Kokius pamokslus pamokslautų Petras, jei tuo metu Kristus būtų jam tik paglostęs galvą ir pasakęs: „Koks tu man geras, Petrai... Ačiū, bičiuli, už supratimą, užuojautą... Jei ne Tu, būčiau kaip kvailys mokėjęs tokią didelę kainą... Dabar galiu būti laisvas. Ačiū, Petrai, dar kartą tau ačiū“.

Ne. Kristus buvo pasiruošęs sumokėti visą kainą. Ir po šio pasipriešinimo Petrui bei šėtonui Jėzus kalbėjo mokiniams apie savęs išsižadėjimą, kryžiaus nešimą bei įspėja, jog žmogui nėra naudos, jei, laimėjęs pasaulį pakenktų savo sielai (Mt 16, 24-28). Kuo daugiau pataikaujame savo kūniškiems polinkiam, tuo labiau pakenkiam savo sielai. Štai čia ir glūdi paradoksas: kūniškam žmogui atrodo, kad išsižadėdamas savęs jis daug ko netenka, kenkia savo gerovei, tuo tarpu yra atvirkščiai.

Kuo seksime – tiesos šaukliais, ar dūzgentojais ausyse?

Ačiū Dievui, kad Kristus yra Tiesa. Nekintama. Ir jokie mūsų virkavimai, dejonės, melai ir veidmainystės šios Tiesos nepakeis. Kristus visuomet išliks Šviesa, neturinčia jokios tamsos. Išliks Tiesa, neturinti jokio melo savy. Ir, svarbiausia, Jame šio pasaulio kunigaikštis, velnias, neturi nieko.

O mumyse?

Tad būkime blaivūs ir budėkime. Neturėkime iliuzijų, kad velnias snaudžia, miega neapsakomai saldžiu žiemos miegu. Ne, velnias dirba, medžioja, riaumoja, slankioja aplinkui. Jis norėtų tave ir mane praryti. (Siūlau per www.ebiblija.lt programą atrasti tas vietas, kurios kalba apie velnią, šėtoną, šio pasaulio kunigaikštį, melo tėvą, panagrinėti jų kontekstą, kad suprastume, jog negyvename iliuzijų pasaulyje, bet realiame, kuriame vyksta dvasinė kova dėl mūsų ir kitų žmonių sielų. Taip pat labai rekomenduočiau pasiskaityti Luiso „Kipšo laiškus“). Piktasis norėtų ir iš Kristaus tarnų padaryti jų parodiją, kai jie tampa tik nenusakomo gerumo nešėjais, humanizmo puoselėtojais, kai viskas galima, nors ne viskas naudinga, bet Dievas taip labai gerbia laisvą valią, kad galime daryti, ką norime, kai labai to norisi... Tokiu būdu atsiranda ir tokie iš pradžių netikėti reiškiniai: gimsta „bažnyčios“, laiminančios homoseksualų santuokas.

Aš primygtinai prašau prieš Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, Jam ir Jo karalystei atėjus: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms. (2 Tim 4, 1-4)

Manau, kad velnio svajonė – pakelti tokius dūzgentojus, kad jie nukreiptų žmonių ausis nuo tiesos, nuo siauro kelio, kuriuo eiti kviečia Kristus. „Žmonės nebepakęs sveiko mokslo“ – kokia baisi diagnozė... Tokie žmonės patys pasikviečia sau mokytojus, kad šie nuramintų jų netyras sąžines, kad jie ir toliau galėtų gyventi taip, kaip jiems patinka. Tuo tarpu Kristaus kūne Dievo žodžio mokytojus pakelia Viešpats, savo numatymu, o ne dėl kažkieno įgeidžių (Ef 4, 11). Jų dėka bažnyčia tampa tiesos ramsčiu ir pamatu, o ne šilta vietele šio pasaulio kunigaikščiui. Ir net jei Jo tarnai slysteli, kaip tai nutiko Petrui, melskimės, kad galiausiai triumfuotų tiesa, kuri netoleruoja jokio melo.

Atsiduokime Kristui

Apsaugok Dieve mus nuo velnio klastų! Apaštalas Paulius sako, kad mums nėra nežinomi velnio kėslai. O mums? O mums ar nėra nežinomi, jei kartais nė patys nežinome, yra gi tas velnias, o gal čia tik iliuzija? Gal Dievo gerumas toks beribis, kad velnias tik rykštelė pagąsdinimui? Ir kam budėti, jei budi Dievas Visagalis, Jo Apvaizda? O jei ir mums svarbu budėti, gal turime bijoti šėtono?

Bijoti nereikia, bet ir užmigti nereikia taip pat. Žmogus, kuris užrakina savo namų duris, negyvena baimėje. Jis tiesiog yra blaivus. Žino, kad yra vagių, kad jie gali užsukti. Taigi, sveikas protas jam liudija: užsirakink. Girtas žmogus gali pamiršti ir duris užsirakinti, ir apskritai, jis net savo namų adresą gali užmiršti – būna, girtus tiesiog gatvėje nurengia, apvagia... Kartais alkoholis visą žmogų praryja, ir šis tiesiog miršta. (Šventajame Rašte apie apsvaigimą nuo vyno neretai kalbama perkeltine prasme – kad apsvaigęs žmogus negabus spręsti teisingai nei apie save, nei apie kitus ir pan. Dėl šios priežasties, manau, apaštalas Petras ir ragina siekti blaivumo, tai yra šviesaus ir sveiko mąstymo).

„Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“, - teigia Petras pridurdamas, kad tokius pačius kentėjimus patiria ir kiti broliai. Jo laiškas skirtas išsklaidytiems, taigi ir persekiojimus patiriantiems broliams Kristuje, Dievo vaikams, kurie, greičiausiai, patiria gundymus grįžti prie seno gyvenimo būdo, atmesti kūno kentėjimą (žr. 1 Pt 4 sk.), kad nereikėtų palikti nuodėmių, išsižadėti savęs.

Tad išeitis viena – atsiduoti Kristui. Tegu kartais aštriam, bet gydančiam, atstatančiam, kompromisų netoleruojančiam Jo žodžiui. Leiskime Jo žodžiui gryninti mūsų sąžines, maitinti mūsų tikėjimą. Leiskime Jo Dvasiai kalbėti mūsų širdims, palenkti jas į klusnumą tiesai. Tiesa, gyvenimas tiesoje – mūsų didžiausias ir svarbiausias ginklas. Velnias nekenčia tiesos. Jėzus sakė: Aš esu Tiesa. Atsidavę Kristui būsime gabūs pasipriešinti velniui tvirtu, nepalaužiamu tikėjimu. Ir, atkreipkime dėmesį, apaštalas nekviečia mus pasyviai gintis nuo velnio, bet jam priešintis!

Budėkime, nebūkime naivūs. Svarbiausia – tarnaukime Kristui. Ir, kaip sako Petras,  visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo. 

Tai, anot D. Boenhofferio, brangios malonės Dievas. Dievas, šaukiantis mus paklusti Jam, nes tik taip galime būti apsaugoti nuo riaumojančių bei siaučiančių liūtų. Tik paklusdami Jo tiesai atpažinsime kaip pats Kristus savo metu: kur Petro – tai yra jau mūsų, klastingai įkvėptų paties velnio žodžiai, o kur Kristaus gyvenimą teikianti tiesa. Amen.