Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Vienui viena. Ilgesys prie kapo ( I d.)

Pamenu, kaip per tikrai brangaus ir artimo žmogaus laidotuves teko stebėti merginą, verkiančią prie kapo. Kai visi po truputį skirstėmės, lūkuriuodama vyro pamačiau, kad ji, jau suaugusi mirusiojo anūkė, dar ilgokai rymojo prie kapo. Vienui viena.
Tokiomis akimirkomis supranti, kad esantįjį ir išėjusįjį greičiausiai siejo ypatingas, itin artimas ryšys. Juk matydami nepažįstamųjų laidotuves taip nesisielojame. Tačiau išėjus labai artimam žmogui jaučiamės ypač pažeidžiami. 

Šis - jaunos merginos rymojimo prie kapo - vaizdas nejučiom mane perkėlė į Evangelijos pasakojimą apie Mariją Magdalietę (Jn 20, 1-18). Galvojau apie tai, kaip ji tuomet ten atrodė - stovinti prie kapo vienui viena, apsiašarojusi... Iki tam tikros valandos Jėzų sekdavo minios - tokios gausios, kad retsykiais net vieni kitus trypdavo (Lk 12, 1). O štai dabar viena vienintelė moteris stovi užverktomis akimis... Verkia, nes nerado Viešpaties kūno. Verkia, nes jos Kelias nutrūko ties ta vieta, kur Jis buvo palaidotas. Atrodo, kad jei ji būtų radusi bent kūną, dar viena diena jos gyvenime turėtų prasmę... Tikriausiai ir naktį ji bluosto nesudėjo, nes, kaip sako Jonas, prie kapo pasirodė labai anksti, dar neišaušus (Jn 20, 1). Juk ten jos gyvenimas, jos ramybė ir prasmė, jos išgydymas, viltis. Tas, Kuris prikėlė ją naujam gyvenimui. Tuo tarpu du Jėzaus mokiniai, kuriems ji pranešė, jog neradusi Viešpaties kūno, atbėgę į kapą pažiūrėti, ar tikrai, netrukus grįžo atgal... 

O Marija liko stovėti. Lyg jai nepakaktų to, kad galbūt išsipildė pranašystės, galbūt viskas įvyko taip, kaip liudijo Raštai. Kodėl ji ten tebestovėjo?

Skaitydama šią istoriją bandau suprasti: ar ji tikėjo prisikėlimu? Ar ji laukė gyvo Viešpaties, ar tenorėjo patepti Jo kūną? Kodėl ji užsibuvo ten, prie kapo ilgiausiai iš visų? Užsibuvo taip ilgai, kad liko ten vienui viena...

Ir tiek ilgai, kad jai pasirodė angelai. Tačiau net ir jie nepadarė moteriai įspūdžio. Ji ne jų ilgėjos ir laukė, ne smalsumo vedama atėjo prie kapo...

Ji stovėjo, kol pats Viešpats jai apsireiškė. 

Mąstydama apie tai svarstau: kiek ilgai aš sugebu ieškoti Viešpaties, laukti Jo? Juk neretai taip atsitinka, kad maldai teturime keletą minučių, o paskui jau reikia bėgti... Taip ir bėgiojame, bruzdame dėl savo reikalų...

Kaip gražiai apie tai parašė savo eilėse („Velykos") M. Kontrimaitė:

Ką daryti man, Viešpatie,
kad aš Tau nepadėjau -
Getsemanės kalne
su Tavim nebudėjau,
kelyje į Golgotą nepalydėjau,
net aliejų neatnešiau Tau...

Nors girdėjus buvau,
kad žadi prisikelti,
bet su rūpesčiais savo
bruzdėjau,
bėginėjau savo urveliais,
jutau
slogų nerimą, liūdesį, šaltį...
<...>


Išties - juk tasai nerimas, liūdesys, širdies šaltis dažnai niekur nepasitraukia, nes mes tiesiog neišlaukiame tiek, kad susitiktume su Gyvuoju... Mano pačios religinis gyvenimas man kartais primena tą greitąjį bėgimą, kurį pademonstravo Jėzaus mokiniai, kai Marija jiems pasakė, jog neradusi Jo kūno. Jie atbėgo pažiūrėti. Įbėgo į kapo vidų. Įtikėjo. Išbėgo. Na, juk nekiurksosi ištisą parą prie kapo...

O gal?


-----

Foto Liutauro Bilevičiaus /http://www.l-b.lt/

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą