Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2012 m. liepos 21 d., šeštadienis

Skirtumai


„Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius" (1 Jn 2, 15-17).

Apaštalas Jonas taikliai įvardina tai, kuo gyvena šis pasaulis, - kūno geismais, akių geismais ir gyvenimo išdidumo, puikybės puoselėjimu.
Įdomiausia, kad šie žodžiai, užrašyti beveik prieš 2000 metų, nepraranda aktualumo ir šiandien. Laikmečiai skyrėsi, žmonės keitėsi, tačiau nuodėmingo gyvenimo raiška iš esmės liko nepakitusi - gal tik šiek tiek keitė savo „rūbą" ir kai kurias jo detales.

Dievas pamilo šį pasaulį, todėl siuntė į pasaulį savo Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, tačiau taip pat Kristus kalbėjo, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio. Jis atėjo į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie Jį tiki, neliktų tamsoje. Trumpam stabtelkime ir pamąstykime pritaikydami šią tiesą sau asmeniškai: Kristus atėjo į pasaulį, kad  nelikčiau tamsoje. Vienintelis būdas joje nelikti - sekti Kristumi, įsiklausant į Jo žodį ir Jam atsiduodant. Nes pasaulis visuomet bandys mus „nutempti", palenkti į savo pusę - todėl neretai išgyvensime kovą, ką gi pasirinkti - Kristaus ar šio pasaulio valią.

Kaip teigia apaštalas Jonas, pasaulyje visuomet vyrauja kūniški geismai. Tačiau ieškantieji šios „laimės" - kūniškų geismų patenkinimo - pakliūna į melo žabangus ir, anot Pauliaus, patys save drasko aibe skausmų. Tuomet prasideda užburtas ratas - reikia dar daugiau save patenkinti, dar daugiau pamatyti ir įgyti, kad nustelbtum kitus, pasijustum galingas, trokštamas, vertingas, gražus. Tuo tarpu Dievo vaikai mokosi nevilkti jungo su šiuo pasauliu ir nuo jo atsiskirti. Ne kūnu, bet dvasia. Tikintieji išlieka šiame pasaulyje, tačiau seka ne jo vertybėmis, bet Kristumi. 

Jei Kristus moko atiduoti apsiaustą prašančiam, tai pasaulyje šlovinami yra tie, kurie sugeba tuos apsiaustus atimti. Jei pasaulis įjungia žalią šviesą kerštui ir neapykantai, tai Kristus moko nuolankiai pavesti save Jam, teisingam Teisėjui, ir nekeršyti, bet mylėti (net) savo priešus. Verčiau nukentėti mylint, atleidžiant, nei pasiduoti neapykantai.

Išties, jei Kristus moko atsukti kitą skruostą ir mylėti bei laiminti savo priešus, tai pasaulis gyvena nuolatinėje kovoje, įtampoje ir konkurencijoje. Ir tik romi ir nuolanki dvasia, kokios būti moko Jėzus, išsprendžia konkurencijos ir kovos klausimą. Išdidumas, pavydas, ambicijos sukuria įtampą bei sėja priešiškumą, tačiau Viešpats sėja meilę, gerumą, ramybę. Tik ramybė yra su tais, kurie įsiklauso į tiesos balsą.

Pasaulis liudija, kad būsi laimingas tik turėdamas daug bei išgyvendamas nuolatinę sėkmę. O sekantis Kristumi randa paguodą ir nesėkmių slėniuose, ligose, pažeminimuose ir net gėdoje. Nes Viešpats yra su vargšais, Jis yra našlaičių globėjas, pažemintųjų guodėjas. 

Pažvelkime, koks didelis skirtumas: pasaulis sako - esu stiprus tuomet, kai esu galingas. O Dievo žmogus taria: esu stiprus tuomet, kai esu silpnas (2 Kor 12, 10).
Kodėl? Nes Dievo tarnas pasitiki ne savo jėga, bet Viešpaties. Jo viltis ne praeinančiuose dalykuose, bet Dieve.

Pasaulis ypatingai dailiosios lyties atstovėms nuolat bruka išorinio grožio kultą, gundančios vilioklės vaidmenį, tuo tarpu Viešpaties žodis švelniai ir kantriai moko moterį puoštis šventumu bei širdies grožiu - tyra, romia ir taikinga dvasia. Ir nors tikinčioji gali būti visokeriopai pasitempusi, jai svarbiausia - jos būdas, charakteris, širdies tyrumas, jautrumas aplinkiniams ir gebėjimas patarnauti. Pasaulis tame įžvelgia pažeminimą, o Dievo žodis moko, jog gebėjimas patarnauti yra didelė vertybė Viešpaties akyse. Kaip ir šventumas, savęs atskyrimas Viešpačiui. Taigi nuolankios Viešpaties tarnaitės taria drauge su Marija: „tebūnie man pagal Tavo žodį" ir džiaugiasi, jog gali pasitarnauti kitiems. 

Stiprioji lytis nuolat gundoma savo galią parodyti pinigais, kūniška jėga, neištikimybę traktuoti viso labo kaip žaidimą, „nekaltą" „asistavimą" moterims... Tuo tarpu Dievo žodis moko vyrus būti švelniais, rūpestingais  ir atsidavusiais savo žmonoms bei vaikams, tarnauti ne Mamonai, o Viešpačiui. Kristuje blogai jaučiasi tas, kuris nėra ištikimas savo šeimai, o pasaulyje atvirkščiai - blogai gali pasijusti tas, kuris yra atsidavęs žmonai ir nesidairo į šalis - Kristuje tai stiprybės, šventumo ženklas, o pasaulyje dažnai - silpnumo.

Pasaulis žavisi humanizmo idėjomis ir siekiu priimti ne tik kito asmens kitoniškumą, bet toleruoti ir jo nuodėmes, kartais ir sąmoningai sėjamą blogį. Ir Viešpats moko priimti kitą su meile, tačiau taip pat moko bei perspėja nepritarti nuodėmėms ar melui, kurį žmogus, galbūt, skleidžia ar puoselėja.

Pasaulis žengia toliau, stengdamasis įnešti miglotą supratimą apie nuodėmę bei ją paneigti, lyg jos tokios nebūtų. Kad visi, kokie bebūtų, kaip benuodėmiautų, jaustųsi gerai. Tačiau Viešpats atskiria gėrį nuo blogio, pelus nuo grūdų, tiesą nuo melo ir nuodėmę nuo šventumo. Nuodėmingąjį Jis ragina atgailauti, ir šis neranda ramybės (nesijaučia gerai) tol, kol nepradeda gailėtis dėl savo nuodėmių. Kaip sako A. Augustinas: „Mūsų širdys nenurimsta tol, kol neranda ramybės Tavyje.". Kad ir kaip pasaulis stengiasi nerimstančią širdį užtildyti, sielos tuštumą užpildyti, tai pavyksta tik iš dalies, nes ramybė atrandama Kristuje, taikoje su Dievu.

Pasaulis vadovaujasi kūniška jėga bei išmintimi, šlovina stiprybę, jėgą, pripažinimą, viešpatavimą, o Viešpats - šio pasaulio Kūrėjas ir Dievas - ateina kaip nuolankus tarnas. Taip parodo mums pavyzdį, kaip svarbu pamatyti šalia esantį ir stabtelti bei jam patarnauti. Moko krauti turtą ne žemėje, bet danguje. Ragina ieškoti pripažinimo dangiško Tėvo akivaizdoje, o ne žmonių. Kviečia kitą laikyti aukštesniu už save, o ne žemesniu. Būti dėkingais ir turėti nuosaikią nuomonę apie save. Turtinguosius ragina džiaugtis pažeminimais, o vargšus - išaukštinimais.

Teisybės dėlei reikia pridurti, jog pasaulis retsykiais susižavi Kristaus mokslo atspindžiais - kai koks vargšas pakyla iš priklausomybių liūno, nuklydęs sūnus palaidūnas grįžta namo... Susižavi Jėzaus sekėjų pastangomis daryti gera, aukotis ir aukoti. O ir Jėzaus laikais taip buvo - kai Jis padaugindavo duoną, gydė ligonius - Juo sekė besižavinčios minios, bet vos Jis ryžtingai pasuko link kryžiaus ir kvietė ir kitus jį paimti, liko tik vienas kitas. Mat Dievo Karalystėje nėra žiūrovų: visi kviečiami būti dalyviais - kryžiaus nešėjais.

Tad jei ir pasitaiko, kad pasaulis susižavi Dievu, šis susižavėjimas neilgai trunka, - mat paėjus toliau tuoj pasimato kiekvienam paruoštas kryžius, ir tikrai ne kiekvienas nori jį imti...
Atitolę nuo kryžiaus tolstame ir nuo tiesos - nuo vienintelės tiesos, kuri nepataikauja mūsų įgeidžiams, bei kviečia ja sekti ir leisti jai mus keisti, o ne atvirkščiai. Jėzus sakė: „Aš esu tiesa". Pasaulis sako: yra daug tiesų, rinkis kurią nori, kad tik tau būtų patogu gyventi, kad galėtum daryti ko užsigeidęs bei taip elgdamasis jaustumeisi gerai.

Taigi Viešpats moko nevilkti jungo su šiuo pasauliu, bet visų pirma ieškoti Jo Karalystės ir Jo teisumo. Ir tik visų pirma ieškodami Jo Karalystės mes nusimetame pasaulio jungą tuo parodydami, jog mylime Tėvą, o ne šį pasaulį.
Tikintieji pašaukti atsisakyti pasaulio ir bedievystės geidulių, saugoti save nesuterštus šiuo pasauliu: mat kas nori būti pasaulio bičiulis, tampa Dievo priešu. Jei taip nutinka - leiskime Viešpačiui mus sudrausminti, kad, anot apaštalo Pauliaus, nebūtume pasmerkti su šiuo pasauliu. Nusidėję turime galimybę atgailauti ir keistis.

Galiausiai, Jėzus meldėsi už savuosius pasaulyje, o taip pat mirė už šį pasaulį.

Jis nenori, kad kuris nors pražūtų, patirtų amžiną atskirtį nuo Dievo, bet susitaikytų su Viešpačiu, priimtų atleidimo malonę, gyventų naują gyvenimą sekdamas Juo. Tiesa, pasaulis dažnai nekenčia tų, kurie seka Kristumi, tuo tarpu Jo sekėjai mokosi tinkamai mylėti šį pasaulį bei siekia jam patarnauti, neretai pažeminti ir silpni, neturintys kuo pasigirti ar didžiuotis, gal ir paniekinti dėl savo tikėjimo. Eina į šį pasaulį, kad neštų Kristaus žodį, šviesą ir meilę.

„Bet dabar Aš einu pas Tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje tobulą mano džiaugsmą. Aš jiems daviau Tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Pašventink juo savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį" (Jn 17, 13-18).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą