Miškas autobuse

Birutės Jurkšaitės iliustracija

Kartą viename mieste atsirado toks keistas autobusas. Žalut žalutėlis, o pro jo langus kyšojo pačios tikriausios įvairių medžių šakos. Autobusui važiuojant pro šalį, galėdavai pajusti miško kvapą... Ant autobuso nebuvo jokio numerio, tik užrašas: „Miškas“. Nesimatė ir vairuotojo, nes stiklas buvo tamsintas.

Iš pradžių, pamatę tokį autobusą stotelėje, žmonės tik gūžčiojo pečiais. Niekas į jį nelipo – bijojo. Bet vos autobusui sustojus ir pravėrus priekines duris, visi išgirsdavo paukščių čiulbėjimą. Dėl to žmonės suglumdavo dar labiau – gal tai koks pokštas? Gal kas nors perdažė autobusą, į jo langus prikaišiojo medžio šakų, o viduje įtaisė radiją su paukščių balsų įrašu? Vieną dieną, ieškodamas stogo virš galvos, į autobusą įlipo benamis. Įlipo, ir niekas nematė, ar kur nors išlipo. Visi susirūpino, apie jį kalbėjo stotelėse, parduotuvėse, gatvėse, televizijos ir radijo laidose, rašė laikraščiuose. Tik niekas nedrįso lipti į autobusą ir ten jo paieškoti. O nebuvo ir kada, nes reikėjo dalyvauti visuose tuose pokalbiuose laidose, parduotuvėse, gatvėse... Kad ir kiek buvo liežuviais malama, benamis neatsirado.

Tuomet į autobusą šokte įšoko visas būrys moksleivių. Mat jiems reikėjo pasislėpti nuo savo mokytojos – vaikai pabėgo iš pamokos. Mokytoja dar ilgai grūmojo pirštu jiems pavymui. O vaikai, po geros valandos išlipę, atnešė jai visą pintinę grybų, kibirėlį uogų ir kvepiančių pušų šakelių. Ir pažadėjo, kad iš pamokų daugiau niekuomet nebėgs.

O kartą iš pamokų bėgo keli mokytojai (nežinia, kas nutiko, kad visi norėjo bėgti). Bet kadangi ir jiems rūpėjo kuo greičiau pasislėpti nuo juos besivejančio direktoriaus, visi greitai sulipo į kaip tik pro šalį važiavusį „Miško“ autobusą. (Autobusas vis sustodavo prie tų, kuriems labiausiai reikėjo).

Kai iš jo išlipo – šypsojosi, dainavo, lingavo. Praeiviai net pagalvojo, kad mokytojai įkaušę. Bet jie tiesiog buvo laimingi! Direktoriui nešė dovanų: tris didelius baravykus ir ąžuolo lapų vainiką.

Paskui iš namų bėgo keli vyrai (tai tikrai ne bėgikų miestas, bet...). Jie skuodė nuo besivejančių ir ant jų šaukiančių žmonų. Kai kurie nešė kudašių nuo zirziančių vaikų. Ir visi kaip susitarę sulipo į stebuklingą autobusą!

Išlipę iš jo buvo laimingi lyg ką tik vedę. Grįžę namo ėmė ant rankų nešioti savo žmonas ir zirziančius vaikus. Tuomet žmonos nustojo šaukti, o vaikai zirzti. Ir kiekvieną kartą, kai tik žmonos vėl pradėdavo burnoti, vyrai jas imdavo ant rankų. Ilgainiui miestelyje neliko nė vienos ant savo vyro burbančios žmonos. (Net kaimynai pradėjo geriau miegoti – nes už sienų nebūdavo jokio triukšmo.) Tiesa, vyrai nenustojo žmonų nešioti ant rankų ir tuomet, kai jos liovėsi kelti balsą. Na, dėl visa ko...

Taigi po truputį miestiečiai įsidrąsino ir jau noriai lipo į miško autobusą. Visi iš jo išlipdavo pilnomis pintinėmis grybų, uogų... Ir būtinai su šypsenomis veide.

Keisčiausia, kad net ir tuomet, kai laukiant stotelėse susidarydavo grūstis, įlipę į autobusą visi atsidurdavo tokiame dideliame miške, kad vienas kito nė nesutikdavo – na, nebent iš toli toli pamatydavo šmėžuojant kokį kaimyną. Bet kartais negalėdavai žinoti – gal tai visai ne kaimynas, o kokia lapė ar meška.

Įdomiausia miške būdavo vaikams, nes miško gyventojai jiems vaidino. Pavyzdžiui, vienoje itin grybingoje vietoje vaikai matė spektaklį „Grybų karas“. Po jo daugelis berniukų galvojo apie tai, kad būtų gerai ateityje susirasti ne itin reiklią žmoną (kad paskui nepasirodytų, jog ji sukirmijusi), o mergaitės – kad būtų šaunu ištekėti už vyro, spindinčio it baravykas. Ar bent jau raudonikis... (Lepšių nenorėjo, nes bijojo, kad bus išlepę.)

Na, ir visokių kitokių vaidinimų matė vaikai. Pavyzdžiui, kaip lapė giria sūrį laikančią varną. Bet varna buvo gudresnė už lapę ir sūrio neišmetė. Tai plojo jai vaikai! (Šiais laikais, matyt, varnos gudrumu lapes jau seniai pralenkė).

Taigi, miestas kasdien džiaugėsi „Miško“ autobusu: vaikai ir suaugusieji, seneliai ir jaunuoliai, direktoriai ir pavaldiniai, kepėjai ir kirpėjai... Visi! Jiems taip patiko miške, kad nenorėjo nė kojos iš jo kelti. (Ne vienas įsigudrindavo į autobusą ir knygą pasiimti – mat būdavo baisiai malonu ant samanų kilimo gulėti ir skaityti). Bet reikėjo ir mieste nudirbti darbus, tad žmonės išlipdavo iš miško ir eidavo tvarkytis, dirbti, mokytis, virti valgio ir retsykiais žiūrėti televizoriaus. (Televizorių žiūrėdavo itin retai, kad liktų daugiau laiko važinėtis autobusu. Dėl to televizorių verslas bankrutavo.)

Ilgainiui visas miestas pakvipo mišku, o daugelis net pasveiko nuo įvairių ligų – chroniškų apkalbų ir slogų, pykčio, kosulio, bronchito, sinusito, nepasitenkinimo, geltos, neapykantos, gripo ir kt. Net nuo astmos pasveikdavo. Ir nuo tinginystės didžiausi tinginiai išsivaduodavo.

O ar prisimenate dingusį benamį? Pasirodo, jis ir nebuvo dingęs, o tiesiog apsigyveno miške – mat pradėjo dirbti miškininku. Ir buvo labai laimingas.

Bet kur tas miestelis ir kur teirautis tokio stebuklingo autobuso, nežinau.

Užtat žinau, kur yra nuostabūs Lietuvos miškai.

P.S. šis kūrinys su keletu kitų dalyvavo Žalio kodo organizuotame konkurse praeitais metais, yra įtrauktas į kodo išleistą knygą "Kai didysis žmogus sėdėjo ant stogo".