 |
| Daivos Baumilienės nuotr. |
Šis luošio išgydymo stebuklas, aprašytas Apaštalų darbuose, nepaprastai įkvepia - nuo gimimo sirgęs žmogus staiga visiškai pasveiksta. Mąstydama apie tai, ką patyrė šis luošys, suvokiau, jog Viešpaties prisilietimo stebuklas būtinai palieka vienokį ar kitokį pėdsaką - nepaneigiamą faktą, potyrį, išgyvenimą, kad tai išties įvyko, ir tai, kas įvyko, mus pakeitė į gera, gal net kai ką apvertė mūsų gyvenime „aukštyn kojomis". Dievo didybė, prisilietusi prie žmogiško silpnumo ir įkvepia, ir, tikiu, palieka vertingų pamokų. Ko mus gali pamokyti išgydyto luošio istorija?
Atsivertimo stebuklas
Pirmiausia susimąsčiau apie atsivertimo stebuklą. Išgyvenimą, kai patyrėme Viešpaties prisilietimą ir supratome, kad esame nusidėjėliai, o Kristus yra vienintelis, galintis atleisti nuodėmes. Atidavę savo širdis ir gyvenimus Kristui patyrėme ne tik palengvėjimą dėl atleistų nuodėmių, bet ir suvokėme atradę gyvenimo prasmę, tikrąjį kelią, tiesą... Niekuomet nepamiršiu tos dienos, kai Viešpats pasibeldė į mano širdį. Tai vyko gražią pavasario popietę, kai viena draugė netikėtai ėmė dalytis mintimis apie Jėzų, Jo misiją šioje žemėje bei dievystę. Tą pačią dieną ėjau į bažnyčią ir išpažinau Jėzų savo Gelbėtoju. Pamenu, kaip virpėjo širdis, einant į šventųjų pamaldas, kaip visko klausinėjau... Širdis tarytum pati metė inkarą į kiemo draugės liudijimą tuo bylodama, jog štai čia ir glūdi tai, ko taip ieškojau, ilgėjausi, dėl ko ne vienerius metus maudė širdį, slėgė nepaaiškinamas liūdesys. Po pamaldų, kai patyriau susitaikymo su Dievu stebuklą, namo ėjau pasišokinėdama, tiesiogine šio žodžio prasme. Dėl to galiu suprasti ir tą nuo gimimo luošą žmogų, kuris, vos tik patyrė išgydymą, ne tik pradėjo vaikščioti, bet ir „pasišokinėdamas šlovino Dievą". Neabejoju, jog tai buvo be galo natūralus veiksmas - galima tik įsivaizduoti, kaip nuo vaikystės šis žmogus svajojo kada nors vaikščioti, bėgioti ir šokinėti kaip kiti...
Luošio išgydymas buvo Dievo prisilietimo vaisius. Pažvelkime, kaip netikėtai tai įvyko jo gyvenime: kaip ir kasdien, jis buvo pasodinamas prie vartų, kad prašytų išmaldos... Matyt, nei aplinkiniai, nei pats neįgalusis nesitikėjo, kad jo gyvenimas dar galėtų pasikeisti, sužibėti naujomis spalvomis. Tačiau, kaip mums byloja Šventasis Raštas, Dievui nėra negalimų dalykų! Ir jei Jis prisiliečia prie žmogaus, įvyksta kažkas nepaprasto, stebuklingo, dažnai pranokstančio žmogiškas jėgas ir lūkesčius... Dievui išties nieko nėra neįmanomo!
Luošys daugiau niekuomet nebuvo toks, koks buvo. Jam jau nereikėjo grįžti prie Gražiųjų vartų prašyti išmaldos. Jis galėjo eiti bet kur, kur panorėjęs, be kitų pagalbos, nes galėjo eiti SAVO kojomis! Luošumo tiesiog nebeliko.
Taigi luošio išgydymas, regis, gražiai iliustruoja ir dvasinio luošumo - mūsų nuodėmingumo - išgydymą. Raštas liudija, kad visi esame nusidėję, visi stokojame Dievo garbės. Visi nešiojame savyje prigimtinę nuodėmę - visi, be išimčių. Taigi tam tikra prasme mes visi esame luošiai. Nuo motinos įsčių. Negabūs ieškoti Dievo taip, kaip Jam patinka. Nuo gimimo mūsų nereikia mokyti blogų dalykų - blogis prilimpa pats, jis tiesiog „plaukia" iš mūsų vidaus, o štai gėrio mus tenka mokyti ir mokytis nuo pat gimimo... Kaip liūdnai, bet ir taikliai yra pasakęs lietuvių poetas Kazys Bradūnas:
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,// kad žemę taip svaiginančiai myliu. // Ir kad širdis, tau šitiek tepasakius, // Pavirto vėl arimuos grumsteliu. (eil. „Vakaro maldoj")Nė vienas negalime pasigirti, jog mes patys pašlovinome Viešpatį, jog savo mintimis, žodžiais ir darbais pasakėme Jam labai daug... Deja. Tegalime kukliai, raudonuodami nuleisti savo galvas ir pripažinti savo amžiną dvasinį skurdą. Būdami skurdžiai esame lyg tas luošys, kuriam nuolat reikia išmaldos - kitų pagalbos, Dievo ir žmonių malonės, kad išgyventų. Taip ir mums nuo gimimo tenka „sėdėti" prie tų Gražiųjų vartų, vedančių į gyvenimą, pro kuriuos tik patiems įėjus atsivertų gyvenimo grožis. Tačiau mes tik žvelgiame jų link, o įeiti pro juos nesugebame - esame per luoši, kad tai padarytume. Kaip luošys negabus pats eiti, šokinėti ir atlikti daugelį fizinių pratimų, užduočių, taip ir mes negabūs savo jėgomis išpildyti Dievo valios, gyventi pagal Jo įsakymus... Visas mūsų gyvenimas, mūsų santykiai, darbai - visa yra persmelkta įgimto, „adomiško" luošumo. Jei ir stengiamės sėkmingai „plaukti", nuolat jaučiame sunkią „girną ant kaklo", kuri nuolat primena apie save ir gramzdina gilyn, į dugną... „Lengvas plaukimas vandens paviršiumi", tai yra tobulumas, yra lyg sunkiai pasiekiama svajonė.
Tačiau vieną dieną Viešpats įdėmiai į mus pažvelgia, kaip kad Petras su Jonu pažvelgė į luošį. Išgirstame kvietimą sekti Jėzumi ir... pasidavę tam kvietimui patiriame, kaip mūsų luošumas yra išgydomas. Kaip tai didinga! Po truputį mums ima atsiverti Dievo Karalystės slėpiniai, mokomės šlovinti Viešpatį savo mintimis, žodžiais, darbais... Mokomės gyventi taip, kaip Jam patinka, įsiklausyti į Jo, mūsų Ganytojo, balsą. Kiekvienas Jo žodis turi galią toliau gydyti mus nuo mūsų nuodėmingumo ir vesti Dievo skirtu keliu.
Teisinga kryptis
Įsivaizduokime laivą, kuris kadaise užplaukė ant seklumos ir ten įstrigo. Daugybę metų jis negalėjo pasiekti taip trokštamo vandens gylio ir tik pavydžiai žvelgdavo į plaukiančiuosius. Bet štai, vieną dieną kažkas šį laivą truktelėjo, ištempė į gilumą... Laivas vėl atsidūrė ten, kam ir buvo sukurtas - giliuose vandenyse. Tačiau kaip jam vėl neužplaukti ant seklumos? Būtina laikytis teisingos krypties.
Manau, tai, kaip elgėsi luošys po išgydymo stebuklo, parodo, jog jis, kaip tas laivas, pasirinko teisingą kryptį: po patirto stebuklo drauge su apaštalais ėjo į šventyklą, šlovino Dievą, o taip pat laikėsi Petro ir Jono. Manau, šias detales evangelistas Lukas mini neatsitiktinai. Luošys nenubėgo namo, nenusipirko turistinės kelionės, neužsirašė į keliautojų klubą. Luošys, patyręs Dievo prisilietimo stebuklą, tuoj pat ėmė šlovinti Viešpatį ir ėjo į šventyklą. O taip pat laikėsi Dievo tarnų. Esu tikra, tai puikus pavyzdys visiems, kurie atranda Kristų ir leidžiasi Jo randami - po atsivertimo, po Jėzaus prisilietimo prie mūsų širdžių ir mūsų atsako Jam mums bus be galo svarbūs šie trys dalykai: Dievo šlovinimas, šventykla (bažnyčia) bei Kristaus mokslas (gilinimasis į Dievo žodį, taigi ir ryšys su Viešpaties tarnais, perduodančiais mums Kristaus mokslą). Jei tai tampa mūsų gyvenimo dalimi, mes, kaip tas luošys, imame eiti teisinga kryptimi ir, tikėtina, mūsų luošumas neatsinaujins. Kitu atveju yra didelė tikimybė „atkristi" (įdomu, kad atkritimo sąvoka naudojama ir medicinoje, kai sveikstančiam ligoniui vėl atsinaujina ta pati liga).
Galime pastebėti, kad atsivertimo džiaugsmas lydi tą tikintįjį, kuris nuoširdžiai myli Kristų ir Juo seka. Tačiau jei atsitinka tokia nelaimė, kad krikščionis pamilsta šį pasaulį ir tampa abejingas Kristui - atsivertimo džiaugsmas išblėsta, o tarnystė Dievui tampa nepakeliama našta.
Kai Dievo tarnų dėka gauname tai, ko iš tikrųjų reikia
Išgydytąjį luošį galėtume pavadinti „laimės kūdikiu". Už jį meldėsi ne bet kas, bet pirmieji Kristaus apaštalai. Be to, tai buvo apaštalai, turintys išskirtinį pašaukimą - Petras, pirmasis bažnyčios ganytojas, ir Jonas, mylimiausias Kristaus mokinys, vėliau užrašysiantis (ne tik) Apreiškimą.
Luošys per apaštalus gauna ne tai, ko tikisi, o tai, ko jam iš tikrųjų labiausiai reikia. Reikėtų gal net pridurti: ačiū Dievui, kad Petras neturėjo aukso ir sidabro, nes vargu ar tai būtų nors kiek palengvinę luošio gyvenimą. Ir nors Petras aiškiai matė, kad luošys tikisi materialinės paramos, jis suvokė, jog Jėzus šiam luošiui nori duoti kur kas daugiau - tai yra jį išgydyti.
Neabejoju, jog luošys pirmą kartą gyvenime džiaugėsi negavęs to, ko tikėjosi. Nes gavo kur kas daugiau - sveikas kojas. Ir gavo tai per Dievo tarnus.
Akivaizdu, kad ir mūsų gyvenime Viešpats veikia per žmones. Kažin ar luošys būtų išgydytas, jei pro jį nebūtų praėję apaštalai... Taigi, nors negalėtume kategoriškai teigti, jog Dievas negali aplankyti žmogaus tiesiogiai, kad jį išgydytų, išlaisvintų ir pan., vis tik matome, kad daugelio žmonių gyvenime Jis veikė per savo tarnus. Esu tikra, jog taip yra ir šiandien. Jėzus sakė, kad visus, kurie Juo tiki, lydės ženklai ir stebuklai, tačiau taip pat skaitome, jog tai „Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą" (Ef 4, 11-13).
Du Dievo paskirtieji ėjo pro luošį ir Kristaus vardu liepė jam vaikščioti. Taip luošys gavo ne išmaldą, o tai, kas jį išlaisvino nuo išmaldos prašymo. Kai žmonės stebėjosi šiuo stebuklu, Petras neleido susirinkusiems sureikšminti jo ir Jono, teigdamas, kad stebuklas įvyko ne dėl jų jėgos, šventumo ar pamaldumo, bet dėl Jėzaus - kad Kristus būtų pašlovintas. (Ir kituose Apaštalų darbų knygos skyriuose skaitome, kad per apaštalus vyko dideli stebuklai).
Taigi, viena vertus, apaštalai nesureikšmina savojo pamaldumo, kas liudija juos esant nuolankius prieš Dievą, tačiau vis tik matome, jog stebuklas įvyksta būtent per juos. Ir, pasikartosiu, įvyko ne tas stebuklas, kurio luošys tikėjosi, o tas, kurio jam tikrai reikėjo. Kokia tai nuostabi žinia ir mums - mes prašome, kad Dievas apmalšintų mūsų skausmą, o Jis ateina ir pašalina patį skausmo židinį. Mes galime prašyti, kad Jis padėtų mums išgyventi, o
Jis ateina ir taip mus pakeičia (jei tik Jam paklūstame), kad tampame palaiminimu kitiems.
Manau, kad ir šiandien Dievas nori per savo tarnus mums suteikti tai, ko mums reikia, o ne tai, ko dažnai iš jų tikimės. Visų mūsų lūkesčiai būna skirtingi (apaštalas Paulius teigia, kad paskutiniais laikais žmonės pasikvies tokius mokytojus, kurie, užuot skelbę tiesą, dūzgens ausyse (2 Tim 4, 3-4). Daug tikinčiųjų turi įvairiausių įsivaizdavimų, kaip jie turėtų būti ganomi, kokio dėmesio bei patarnavimo turėtų susilaukti iš Dievo tarnų: ganytojų, mokytojų ir pan. Tačiau ar tai nėra tik mūsų įsivaizdavimai, žmogiški lūkesčiai? Ar neatsitinka, jog dažnai iš savo mokytojų ir ganytojų Kristuje tikimės to, kas primena auksą ir sidabrą - kas gali suteikti mums laikiną pagalbą, nors Jėzus galbūt nori mums duoti tai, kas mums padės atsistoti ant savo kojų ir eiti - sekti Kristumi. Kitais žodžiais tariant - gausime ne žuvį, o meškerę, kad patys išmoktume susižvejoti tai, ko reikia.
Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, jog ne Petras ir Jonas laikėsi luošio, bet luošys, patyręs stebuklą, laikėsi Petro ir Jono. Manau, tai liudija, jog jis iš tikro ėmė laikytis Kristaus, Evangelijos mokslo. Tikėtina, kad apaštalai ėjo skelbti Evangelijos ir į kitas vietas, o luošys greičiausiai liko vietinėje sinagogoje. Nors ir nežinome tolesnio luošio gyvenimo, vis tik jo elgesys po išgydymo - vaikščiodamas ir pasišokinėdamas jis šlovino Dievą - leidžia manyti, kad jis liko ištikimas Kristui. Deja, Evangelijose skaitome, jog ne visi pagydytieji grįždavo padėkoti Jėzui, taigi net ir patyrę stebuklus žmonės elgiasi skirtingai.
Tad iš luošio galime pasimokyti, kaip turėtume elgtis patyrę Dievo prisilietimo stebuklą: ieškoti Viešpaties, lankyti šventyklą (Jo bažnyčią), kad galėtume atsidėti Kristaus mokslui, o taip pat laikytis Dievo tarnų (nes būtent jie mums perduoda Kristaus mokslą).
Dievo prisilietimo stebuklą matys ir kiti
Luošio išgydymas buvo akivaizdus, nepaneigiamas faktas. Lukas rašo, kad daugelis žmonių buvo nustėrę, nepaprastai stebėjosi įvykusiu stebuklu. Taigi šis stebuklas neliko nepastebėtas.
Manau, tai dar viena svarbi pamoka bei užuomina - Viešpaties prisilietimai atneša tikrus pasikeitimus į mūsų širdis bei gyvenimą. Pozityvius pasikeitimus. Luošio gyvenimas pasikeitė radikaliai.
Liūdna, kai žmogus liudija, kaip Dievas prie jo prisilietė, tačiau jo gyvenimas apkartina šalia esančių likimus. Ne todėl, kad dėl ligos ar užgriuvusių bėdų jam reikia kitų globos, o todėl, kad jis linkęs manipuliuoti, elgtis savanaudiškai, egoistiškai. Taip neturėtų būti. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas, prikėlęs luošį naujam gyvenimui, ir mus kelia dievotam, gražiam, šventam gyvenimui. Gyvenimui, kuriame ne tik gauni iš kitų, bet ir mokaisi duoti, praturtinti aplinkinius, dalintis. Gyvenimui, į kurį žvelgdami daug padrąsinimo ir paguodos susilauks ir kiti, kaip ir mes - žvelgdami į luošio išgydymo stebuklą. Nors mes išliekame silpni ir, anot apaštalo Jono, visi nusidedame, tai tik patvirtina, kaip svarbu mums nuolat žiūrėti į Jėzų. Žvelgdami į Jį ir sekdami Juo patirsime stebuklus, kurie pašlovins Viešpatį mūsų gyvenime.
Taigi išgydyto luošio patirtis mums kalba tiek apie Dievo didybę, tiek apie mūsų pasirinkimus, kaip turėtume elgtis, patyrę Viešpaties prisilietimą. Be to, Dievas, veikdamas mūsų gyvenime ir per savo tarnus, nori suteikti tai, ko mums labiausiai reikia, o ne tai, ko mes tikimės, turėdami savų lūkesčių bei įsivaizdavimų.
--
Ir dar, ar gali Dievas šiandien išgydyti ne tik dvasinį, bet ir fizinį luošumą? Nežinome, kodėl ne visi patiria fizinio išgydymo stebuklą - kaip, beje, ir dvasinio. Ne visi jį patyrė ir Kristaus tarnystės žemėje metu. Tačiau Dievo žodis mums suteikia pagrindą manyti, kad tokie stebuklai įmanomi, kad Viešpačiui patinka gydyti ligonius. Net jei tai iššūkis mūsų tikėjimui, tikėkime, kad Jam nieko nėra neįmanomo. Juk ir apaštalai, patirdami persekiojimus, meldė, kad Dievas ištiestų ranką išgydymams, ir kad būtų daromi ženklai ir stebuklai (Apd 4, 29-30). Tikiu, kad siekdami gyventi dėl Viešpaties, o ne dėl savęs, galime tikėtis išties didelių, net ir fizinėmis akimis matomų stebuklų.
Atsivertimo stebuklas
Pirmiausia susimąsčiau apie atsivertimo stebuklą. Išgyvenimą, kai patyrėme Viešpaties prisilietimą ir supratome, kad esame nusidėjėliai, o Kristus yra vienintelis, galintis atleisti nuodėmes. Atidavę savo širdis ir gyvenimus Kristui patyrėme ne tik palengvėjimą dėl atleistų nuodėmių, bet ir suvokėme atradę gyvenimo prasmę, tikrąjį kelią, tiesą... Niekuomet nepamiršiu tos dienos, kai Viešpats pasibeldė į mano širdį. Tai vyko gražią pavasario popietę, kai viena draugė netikėtai ėmė dalytis mintimis apie Jėzų, Jo misiją šioje žemėje bei dievystę. Tą pačią dieną ėjau į bažnyčią ir išpažinau Jėzų savo Gelbėtoju. Pamenu, kaip virpėjo širdis, einant į šventųjų pamaldas, kaip visko klausinėjau... Širdis tarytum pati metė inkarą į kiemo draugės liudijimą tuo bylodama, jog štai čia ir glūdi tai, ko taip ieškojau, ilgėjausi, dėl ko ne vienerius metus maudė širdį, slėgė nepaaiškinamas liūdesys. Po pamaldų, kai patyriau susitaikymo su Dievu stebuklą, namo ėjau pasišokinėdama, tiesiogine šio žodžio prasme. Dėl to galiu suprasti ir tą nuo gimimo luošą žmogų, kuris, vos tik patyrė išgydymą, ne tik pradėjo vaikščioti, bet ir „pasišokinėdamas šlovino Dievą". Neabejoju, jog tai buvo be galo natūralus veiksmas - galima tik įsivaizduoti, kaip nuo vaikystės šis žmogus svajojo kada nors vaikščioti, bėgioti ir šokinėti kaip kiti...
Luošio išgydymas buvo Dievo prisilietimo vaisius. Pažvelkime, kaip netikėtai tai įvyko jo gyvenime: kaip ir kasdien, jis buvo pasodinamas prie vartų, kad prašytų išmaldos... Matyt, nei aplinkiniai, nei pats neįgalusis nesitikėjo, kad jo gyvenimas dar galėtų pasikeisti, sužibėti naujomis spalvomis. Tačiau, kaip mums byloja Šventasis Raštas, Dievui nėra negalimų dalykų! Ir jei Jis prisiliečia prie žmogaus, įvyksta kažkas nepaprasto, stebuklingo, dažnai pranokstančio žmogiškas jėgas ir lūkesčius... Dievui išties nieko nėra neįmanomo!
Luošys daugiau niekuomet nebuvo toks, koks buvo. Jam jau nereikėjo grįžti prie Gražiųjų vartų prašyti išmaldos. Jis galėjo eiti bet kur, kur panorėjęs, be kitų pagalbos, nes galėjo eiti SAVO kojomis! Luošumo tiesiog nebeliko.
Taigi luošio išgydymas, regis, gražiai iliustruoja ir dvasinio luošumo - mūsų nuodėmingumo - išgydymą. Raštas liudija, kad visi esame nusidėję, visi stokojame Dievo garbės. Visi nešiojame savyje prigimtinę nuodėmę - visi, be išimčių. Taigi tam tikra prasme mes visi esame luošiai. Nuo motinos įsčių. Negabūs ieškoti Dievo taip, kaip Jam patinka. Nuo gimimo mūsų nereikia mokyti blogų dalykų - blogis prilimpa pats, jis tiesiog „plaukia" iš mūsų vidaus, o štai gėrio mus tenka mokyti ir mokytis nuo pat gimimo... Kaip liūdnai, bet ir taikliai yra pasakęs lietuvių poetas Kazys Bradūnas:
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,// kad žemę taip svaiginančiai myliu. // Ir kad širdis, tau šitiek tepasakius, // Pavirto vėl arimuos grumsteliu. (eil. „Vakaro maldoj")Nė vienas negalime pasigirti, jog mes patys pašlovinome Viešpatį, jog savo mintimis, žodžiais ir darbais pasakėme Jam labai daug... Deja. Tegalime kukliai, raudonuodami nuleisti savo galvas ir pripažinti savo amžiną dvasinį skurdą. Būdami skurdžiai esame lyg tas luošys, kuriam nuolat reikia išmaldos - kitų pagalbos, Dievo ir žmonių malonės, kad išgyventų. Taip ir mums nuo gimimo tenka „sėdėti" prie tų Gražiųjų vartų, vedančių į gyvenimą, pro kuriuos tik patiems įėjus atsivertų gyvenimo grožis. Tačiau mes tik žvelgiame jų link, o įeiti pro juos nesugebame - esame per luoši, kad tai padarytume. Kaip luošys negabus pats eiti, šokinėti ir atlikti daugelį fizinių pratimų, užduočių, taip ir mes negabūs savo jėgomis išpildyti Dievo valios, gyventi pagal Jo įsakymus... Visas mūsų gyvenimas, mūsų santykiai, darbai - visa yra persmelkta įgimto, „adomiško" luošumo. Jei ir stengiamės sėkmingai „plaukti", nuolat jaučiame sunkią „girną ant kaklo", kuri nuolat primena apie save ir gramzdina gilyn, į dugną... „Lengvas plaukimas vandens paviršiumi", tai yra tobulumas, yra lyg sunkiai pasiekiama svajonė.
Tačiau vieną dieną Viešpats įdėmiai į mus pažvelgia, kaip kad Petras su Jonu pažvelgė į luošį. Išgirstame kvietimą sekti Jėzumi ir... pasidavę tam kvietimui patiriame, kaip mūsų luošumas yra išgydomas. Kaip tai didinga! Po truputį mums ima atsiverti Dievo Karalystės slėpiniai, mokomės šlovinti Viešpatį savo mintimis, žodžiais, darbais... Mokomės gyventi taip, kaip Jam patinka, įsiklausyti į Jo, mūsų Ganytojo, balsą. Kiekvienas Jo žodis turi galią toliau gydyti mus nuo mūsų nuodėmingumo ir vesti Dievo skirtu keliu.
Teisinga kryptis
Įsivaizduokime laivą, kuris kadaise užplaukė ant seklumos ir ten įstrigo. Daugybę metų jis negalėjo pasiekti taip trokštamo vandens gylio ir tik pavydžiai žvelgdavo į plaukiančiuosius. Bet štai, vieną dieną kažkas šį laivą truktelėjo, ištempė į gilumą... Laivas vėl atsidūrė ten, kam ir buvo sukurtas - giliuose vandenyse. Tačiau kaip jam vėl neužplaukti ant seklumos? Būtina laikytis teisingos krypties.
Manau, tai, kaip elgėsi luošys po išgydymo stebuklo, parodo, jog jis, kaip tas laivas, pasirinko teisingą kryptį: po patirto stebuklo drauge su apaštalais ėjo į šventyklą, šlovino Dievą, o taip pat laikėsi Petro ir Jono. Manau, šias detales evangelistas Lukas mini neatsitiktinai. Luošys nenubėgo namo, nenusipirko turistinės kelionės, neužsirašė į keliautojų klubą. Luošys, patyręs Dievo prisilietimo stebuklą, tuoj pat ėmė šlovinti Viešpatį ir ėjo į šventyklą. O taip pat laikėsi Dievo tarnų. Esu tikra, tai puikus pavyzdys visiems, kurie atranda Kristų ir leidžiasi Jo randami - po atsivertimo, po Jėzaus prisilietimo prie mūsų širdžių ir mūsų atsako Jam mums bus be galo svarbūs šie trys dalykai: Dievo šlovinimas, šventykla (bažnyčia) bei Kristaus mokslas (gilinimasis į Dievo žodį, taigi ir ryšys su Viešpaties tarnais, perduodančiais mums Kristaus mokslą). Jei tai tampa mūsų gyvenimo dalimi, mes, kaip tas luošys, imame eiti teisinga kryptimi ir, tikėtina, mūsų luošumas neatsinaujins. Kitu atveju yra didelė tikimybė „atkristi" (įdomu, kad atkritimo sąvoka naudojama ir medicinoje, kai sveikstančiam ligoniui vėl atsinaujina ta pati liga).
Galime pastebėti, kad atsivertimo džiaugsmas lydi tą tikintįjį, kuris nuoširdžiai myli Kristų ir Juo seka. Tačiau jei atsitinka tokia nelaimė, kad krikščionis pamilsta šį pasaulį ir tampa abejingas Kristui - atsivertimo džiaugsmas išblėsta, o tarnystė Dievui tampa nepakeliama našta.
Kai Dievo tarnų dėka gauname tai, ko iš tikrųjų reikia
Išgydytąjį luošį galėtume pavadinti „laimės kūdikiu". Už jį meldėsi ne bet kas, bet pirmieji Kristaus apaštalai. Be to, tai buvo apaštalai, turintys išskirtinį pašaukimą - Petras, pirmasis bažnyčios ganytojas, ir Jonas, mylimiausias Kristaus mokinys, vėliau užrašysiantis (ne tik) Apreiškimą.
Luošys per apaštalus gauna ne tai, ko tikisi, o tai, ko jam iš tikrųjų labiausiai reikia. Reikėtų gal net pridurti: ačiū Dievui, kad Petras neturėjo aukso ir sidabro, nes vargu ar tai būtų nors kiek palengvinę luošio gyvenimą. Ir nors Petras aiškiai matė, kad luošys tikisi materialinės paramos, jis suvokė, jog Jėzus šiam luošiui nori duoti kur kas daugiau - tai yra jį išgydyti.
Neabejoju, jog luošys pirmą kartą gyvenime džiaugėsi negavęs to, ko tikėjosi. Nes gavo kur kas daugiau - sveikas kojas. Ir gavo tai per Dievo tarnus.
Akivaizdu, kad ir mūsų gyvenime Viešpats veikia per žmones. Kažin ar luošys būtų išgydytas, jei pro jį nebūtų praėję apaštalai... Taigi, nors negalėtume kategoriškai teigti, jog Dievas negali aplankyti žmogaus tiesiogiai, kad jį išgydytų, išlaisvintų ir pan., vis tik matome, kad daugelio žmonių gyvenime Jis veikė per savo tarnus. Esu tikra, jog taip yra ir šiandien. Jėzus sakė, kad visus, kurie Juo tiki, lydės ženklai ir stebuklai, tačiau taip pat skaitome, jog tai „Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą" (Ef 4, 11-13).
Du Dievo paskirtieji ėjo pro luošį ir Kristaus vardu liepė jam vaikščioti. Taip luošys gavo ne išmaldą, o tai, kas jį išlaisvino nuo išmaldos prašymo. Kai žmonės stebėjosi šiuo stebuklu, Petras neleido susirinkusiems sureikšminti jo ir Jono, teigdamas, kad stebuklas įvyko ne dėl jų jėgos, šventumo ar pamaldumo, bet dėl Jėzaus - kad Kristus būtų pašlovintas. (Ir kituose Apaštalų darbų knygos skyriuose skaitome, kad per apaštalus vyko dideli stebuklai).
Taigi, viena vertus, apaštalai nesureikšmina savojo pamaldumo, kas liudija juos esant nuolankius prieš Dievą, tačiau vis tik matome, jog stebuklas įvyksta būtent per juos. Ir, pasikartosiu, įvyko ne tas stebuklas, kurio luošys tikėjosi, o tas, kurio jam tikrai reikėjo. Kokia tai nuostabi žinia ir mums - mes prašome, kad Dievas apmalšintų mūsų skausmą, o Jis ateina ir pašalina patį skausmo židinį. Mes galime prašyti, kad Jis padėtų mums išgyventi, o
Jis ateina ir taip mus pakeičia (jei tik Jam paklūstame), kad tampame palaiminimu kitiems.
Manau, kad ir šiandien Dievas nori per savo tarnus mums suteikti tai, ko mums reikia, o ne tai, ko dažnai iš jų tikimės. Visų mūsų lūkesčiai būna skirtingi (apaštalas Paulius teigia, kad paskutiniais laikais žmonės pasikvies tokius mokytojus, kurie, užuot skelbę tiesą, dūzgens ausyse (2 Tim 4, 3-4). Daug tikinčiųjų turi įvairiausių įsivaizdavimų, kaip jie turėtų būti ganomi, kokio dėmesio bei patarnavimo turėtų susilaukti iš Dievo tarnų: ganytojų, mokytojų ir pan. Tačiau ar tai nėra tik mūsų įsivaizdavimai, žmogiški lūkesčiai? Ar neatsitinka, jog dažnai iš savo mokytojų ir ganytojų Kristuje tikimės to, kas primena auksą ir sidabrą - kas gali suteikti mums laikiną pagalbą, nors Jėzus galbūt nori mums duoti tai, kas mums padės atsistoti ant savo kojų ir eiti - sekti Kristumi. Kitais žodžiais tariant - gausime ne žuvį, o meškerę, kad patys išmoktume susižvejoti tai, ko reikia.
Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, jog ne Petras ir Jonas laikėsi luošio, bet luošys, patyręs stebuklą, laikėsi Petro ir Jono. Manau, tai liudija, jog jis iš tikro ėmė laikytis Kristaus, Evangelijos mokslo. Tikėtina, kad apaštalai ėjo skelbti Evangelijos ir į kitas vietas, o luošys greičiausiai liko vietinėje sinagogoje. Nors ir nežinome tolesnio luošio gyvenimo, vis tik jo elgesys po išgydymo - vaikščiodamas ir pasišokinėdamas jis šlovino Dievą - leidžia manyti, kad jis liko ištikimas Kristui. Deja, Evangelijose skaitome, jog ne visi pagydytieji grįždavo padėkoti Jėzui, taigi net ir patyrę stebuklus žmonės elgiasi skirtingai.
Tad iš luošio galime pasimokyti, kaip turėtume elgtis patyrę Dievo prisilietimo stebuklą: ieškoti Viešpaties, lankyti šventyklą (Jo bažnyčią), kad galėtume atsidėti Kristaus mokslui, o taip pat laikytis Dievo tarnų (nes būtent jie mums perduoda Kristaus mokslą).
Dievo prisilietimo stebuklą matys ir kiti
Luošio išgydymas buvo akivaizdus, nepaneigiamas faktas. Lukas rašo, kad daugelis žmonių buvo nustėrę, nepaprastai stebėjosi įvykusiu stebuklu. Taigi šis stebuklas neliko nepastebėtas.
Manau, tai dar viena svarbi pamoka bei užuomina - Viešpaties prisilietimai atneša tikrus pasikeitimus į mūsų širdis bei gyvenimą. Pozityvius pasikeitimus. Luošio gyvenimas pasikeitė radikaliai.
Liūdna, kai žmogus liudija, kaip Dievas prie jo prisilietė, tačiau jo gyvenimas apkartina šalia esančių likimus. Ne todėl, kad dėl ligos ar užgriuvusių bėdų jam reikia kitų globos, o todėl, kad jis linkęs manipuliuoti, elgtis savanaudiškai, egoistiškai. Taip neturėtų būti. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas, prikėlęs luošį naujam gyvenimui, ir mus kelia dievotam, gražiam, šventam gyvenimui. Gyvenimui, kuriame ne tik gauni iš kitų, bet ir mokaisi duoti, praturtinti aplinkinius, dalintis. Gyvenimui, į kurį žvelgdami daug padrąsinimo ir paguodos susilauks ir kiti, kaip ir mes - žvelgdami į luošio išgydymo stebuklą. Nors mes išliekame silpni ir, anot apaštalo Jono, visi nusidedame, tai tik patvirtina, kaip svarbu mums nuolat žiūrėti į Jėzų. Žvelgdami į Jį ir sekdami Juo patirsime stebuklus, kurie pašlovins Viešpatį mūsų gyvenime.
Taigi išgydyto luošio patirtis mums kalba tiek apie Dievo didybę, tiek apie mūsų pasirinkimus, kaip turėtume elgtis, patyrę Viešpaties prisilietimą. Be to, Dievas, veikdamas mūsų gyvenime ir per savo tarnus, nori suteikti tai, ko mums labiausiai reikia, o ne tai, ko mes tikimės, turėdami savų lūkesčių bei įsivaizdavimų.
--
Ir dar, ar gali Dievas šiandien išgydyti ne tik dvasinį, bet ir fizinį luošumą? Nežinome, kodėl ne visi patiria fizinio išgydymo stebuklą - kaip, beje, ir dvasinio. Ne visi jį patyrė ir Kristaus tarnystės žemėje metu. Tačiau Dievo žodis mums suteikia pagrindą manyti, kad tokie stebuklai įmanomi, kad Viešpačiui patinka gydyti ligonius. Net jei tai iššūkis mūsų tikėjimui, tikėkime, kad Jam nieko nėra neįmanomo. Juk ir apaštalai, patirdami persekiojimus, meldė, kad Dievas ištiestų ranką išgydymams, ir kad būtų daromi ženklai ir stebuklai (Apd 4, 29-30). Tikiu, kad siekdami gyventi dėl Viešpaties, o ne dėl savęs, galime tikėtis išties didelių, net ir fizinėmis akimis matomų stebuklų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą