Ne pirma ir ne paskutinė Rugsėjo pirmoji

Taip norisi naujų mokslo metų pradžioje bent jau padrąsinančiai mirktelėti ar paspausti dešinę pasipuošusiems mokinukams, mokiniams... Taip norisi ir mokytojams paspausti dešinę, gal net pagarbiai nusilenkti ir padėkoti, 
jog nepaisant visų sunkumų jie myli savo darbą, myli mūsų vaikus, kad nors ir neabejotinai pavargsta, eina pirmyn, lyg irkluotojai iriasi per kliūčių pilnus vandenis, po savęs palikdami gražius, gana švarius sūkurius...Sielose, gyvenimuose. 

Rugsėjo pirmoji ne tik grąžina į vaikystę užaugusius, ne tik verčia suktis ruošiant jau savo vaikus tam atsakingam žingsniui... Rugsėjo pirmoji it kokia paslapčių sergėtoja man taip pat kužda apie mokinystę iš didžiosios raidės. 

„Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones...“ - kalbėjo Jėzus savo mokiniams (1). Vis dar negaliu atsitokėti, kad kažkas „atsiyrė“ ir iki manojo pasaulio, perėjęs daugybę kartų bei tautų, kol išgirdau Evangeliją... Niekuomet nepamiršiu tos dienos, kaip sėdėjome su kiemo draugėmis po medžiais, ir viena iš jų ėmė kalbėti apie Jį... Nepamiršiu to paslaptingo prisilietimo, paženklinusio neįtikėtino Kelio pradžią mano gyvenime. 

Jėzus. Taip tvirtai, užtikrintai suskambo šis vardas mano širdy. Daugybė klausimų, begalė klaustukų ateinant prie Jo kojų ir tuo pačiu - protu nesuvokiama ramybė... Ne tik ramybė, bet ir džiaugsmas. Kažkas galėjo palaikyti mane kvaištelėjusia mergina, o gal įžvalgesnė akis įtartų, jog laimėjau aukso puodą - tą pirmąjį kartą iš bažnyčios ne ėjau, o tiesiog skriste skridau, kaip mažas vaikas pasišokinėdama ir besidžiaugdama tuo, kas įvyko - tapau Dievo dukra.

Daug vandens nutekėjo, kaip sakoma, nuo to laiko, o aš tegaliu dėkoti Jam už tai kas įvyko. Taip noris tiesiog apsikabinti Jėzaus kojas ir išverkti visą savo dėkingumą... Apsikabinti taip tvirtai, kaip jas apkabino ta vargšė nusidėjėlė fariziejaus namuose (2). Apsikabinus suprasti, pajusti bei išgyventi, kad Jo širdis niekuomet tavęs nepaniekina ir neatstumia, kad Jis be galo kurčias ir aklas mano nuodėmėms, kad žvelgia į mane per savo kryžių bei prisikėlimą, kad vėl ir vėl kviečia sekti Juo bei mokytis iš Jo...(3)

Jėzus. Tokia neįtikėtina malonė gyventi su Juo, per Jį, ir bandyti gyventi Jam. Tokia neįtikėtina malonė susidurti su Juo akis į akį, lyg būtum tų laikų izraelietė, išgirsti Jo švelnų balsą... 

Jėzus. Niekas niekuomet nepranoks šio vardo, Jo didybės, gelmės, Jo grožio ir tobulumo... Jis per amžius tas pats, mano Viešpats, šventas, be galo didingas ir mylintis. Tapęs žmogumi, kad durys į Dievo Karalystę būtų nuolat atviros...

Ar pažįsti Jėzų? Ar Jėzus prisilietė prie tavo širdies? Ar Jėzus tapo tavo gyvenimo Viešpačiu, Ganytoju, Mokytoju?...

Laikau didžiausiu turtu, kad vėl ir vėl galiu mokytis iš Jo. Tai Mokytojas iš didžiosios raidės. Mokytojas, be galo kantrus mano neišmoktom pamokom, išsisukinėjimui, simuliavimui... Jis gali palikti „antriems metams“ tik dėl vienos priežasties - kad suteiktų man gyvenimo, ir suteiktų jo apsčiai. Kad išmokčiau gyventi tiesoje. Toje, kuri išlaisvina. Toje, kuri nebūtinai nudžiugina iš pirmo žvilgsnio, iš pirmo susidūrimo su ja. Tai tiesa, kuri nepavaldi man, nes tai aš turiu mokytis būti pavaldi jai. Nes tai nėra tik išmokta tiesa, nes tai Asmuo, tai pats Viešpats, kurio balsą turiu išmokti išgirsti, kurio valią turiu išmokti suprasti ir išpildyti... Tai Asmuo, kuris kiekvienam apsinuoginusiam dovanoja rūbus, apsikvailinusiam dovanoja išmintį, susitepusiam - šventumą. Šis Asmuo žvelgia giliai į širdį, Jo žvilgsnis mylinčiai skvarbus, matantis viską iki pat sielos dugno - ir tai suteikia man saugumą, nes nebenoriu gyventi iliuzijų pasaulyje... Iliuzijoj apie save, kitus, Jį patį... Trokštu gyventi ir vaikščioti Jo teikiamoje šviesoje.

O, tai nėra taip paprasta... Bet ir paprasta... Neįmanoma, bet įmanoma... Sunku, bet ir lengva... 

Bet kuriuo atveju tai TAS gyvenimas, kuris pranoksta mano pačios lūkesčius.

---
Vėl skaičiau nuostabų D. Boenhoefferio tekstą apie turtingo jaunuolio susitikimą su Jėzumi. To paties, kuris pasirinko pasitraukti, o ne paklusti. Išlaikyti savo turtą, savo paties gyvenimą, o ne tiesiog paklusti Jėzui. „Vaikinas vylėsi gauti atsakymą iš gerojo Mokytojo, tačiau dabar suvokia, kad tas atsakymas yra pats Žmogus, į kurį jis kreipėsi. Jis stovi akis į akį priešais Dievo Sūnų Jėzų - tai visų svarbiausias, visa lemiantis susitikimas. Dabar belieka atsakyti „taip“ arba „ne“, paklusti arba nepaklusti.“ (D.Bonhoeffer „Mokinystės kaina“).

Kai mokiniai ateina į mokyklą, jie tarsi pasirašo sau „nuosprendį“: taip, aš mokysiuos. Geriau ar blogiau, bet ateisiu čia tam, kad išmokčiau... Mokiniai mokykloje žino, kad jie nėra mokytojai, bet mokiniai. Jie (pagarbiai) žvelgia į mokytojus, žinių nešėjus, galbūt ir pakritikuoja juos, ir apkalba, ir dėbteli piktais žvilgsniais (ir kaip dažnai užaugus tie vaikiški pasipiktinimai virsta dėkingumo kupinom eilėm bei puokštėm...), tačiau gyvenimas jiems visiems suteikė nuostabią progą - išmokti, ko jie nemokėjo, nežinojo iki tol... Tarsi likimas krėstų pokštus - mokytis būna ir sunku, bet nesimokyti būtų apskritai klaiku, nes toks gyvenimas geriausiu atveju vestų į niekur... 

Ir vis svarstau - o aš, atėjusi pas Jėzų, gimusi į Dievo Karalystę - ar esu pasiekiama savo Mokytojui? Ar esu pasiruošus mokytis iš Jo paties? Ar leisiu Jam mane keisti, „perlaužti“ neretai ten, kur galbūt norėčiau ramiai būti „po senovei“?.. 

Taip, aš labai norėčiau, Viešpatie, būti „iki dugno“ Tau atvira. Labai norėčiau, kad suteiktum man paklusnumo malonę. Paklusnumo Tavajam balsui, kad ir ką tai man bekainuotų... 

„Pašaukimas sekti reiškia atsidavimą Jėzaus Kristaus asmeniui ir bendrystę su Juo. Mokinio gyvenimas nėra garbinimas herojaus, į kurį mes kreiptumėmės: „Gerasis mokytojau“, o paklusnumas Dievo Sūnui“, - teigia D. Bonhoefferis - žmogus, kuris mokėsi iš Jėzaus tyliai bei tvirtai, tuo tarpu kai didžioji dalis jo tėvynainių jau sveikino pražūtingą (A. Hitlerio) „misiją“...

Duok Dieve kiekvienam Jo mokiniui paklusnumo malonės. Mokytis iš Jėzaus - tyliai bei tvirtai. Mokytis išgirsti, pamatyti, pažinti, suvokti ir būtinai - paklusti. 
_________
1 - Mt 28, 19
2 - Lk 7, 37
3 - Iz 42, 19
D. Bonhoefferis, „Mokinystės kaina“, 61 psl.