Ieškojau, nes retsykiais sutinku tuos, kurie primena man... Kartais žvilgsniu. Kartais žodžiu. (Dažnai ir pati prisimenu - mano atmintis visai nebloga, kai pagalvoji... )
Visai nepykstu. Tik galvoju - ar aš nesielgiu taip pat?
Netikėtai kambaryje randu raštelį:
"Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus" (Kol 2, 14).
Ir lyg pupos pabyra malda...
Viešpatie, atleisk, kad mes nepailstam lipti ant kryžiaus, užuot jį paėmę ir nešę... O užlipę ieškom tų raštų. Raštų, kurie visai ne apie mus, o apie tuos, kurių nemėgstame... Kurie vienaip ar kitaip yra mus papiktinę... Taip norėtume tuos raštus atgaminti ir nuplėšti nuo kryžiaus, gal net parodyti - vis rodyti, ir rodyti, ir rodyti - kitiems.
Atleisk, Viešpatie, kad dažnai man taip patogu ieškoti kito - žinoma, didesnių - nuodėmių, kad pridengčiau savąsias - žinoma, mažesnes.
Vis dar norisi būti teisesniam už kitą - savo paties jėgomis.
Tuomet išgirstu (to) fariziejaus maldą savyje: "Dėkoju Tau, kad nesu kaip kiti..." - ir man suspaudžia širdį.
Kaip gerai, kad tuos raštus - "antirekomendacijas" - sunaikinai. Amžiams. Kiekvieno iš mūsų. Kiekvieno atgailaujančio nusidėjėlio. Juk "nėra teisaus, nėra nė vieno..." (O mes vis ieškom vis ieškom vis ieškom teisaus ir jį randam savo asmenyje - žinoma)
Viešpatie, padėk man 'nerašyti' to, ką Tu ištrynei...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą