Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. vasario 12 d., šeštadienis

Rytas su Izajo knyga


Viešpatie...

"Nuo amžių ausis negirdėjo ir akis neregėjo kito dievo, be Tavęs, kuris tiek padarytų Jo laukiantiems. Tu sutinki tą, kuris su džiaugsmu elgiasi teisiai, atsimena Tave ir Tavo kelius. Tu buvai užsirūstinęs, nes mes nuolat nusidėdavome. Ar dar išgelbėsi mus? Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai. Mes visi vystame kaip lapai, mūsų piktadarystės blaško mus kaip vėjas. Nė vienas nesišaukia Tavo vardo, nepakyla, kad įsikibtų į Tave. Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų, palikai mus dėl mūsų nusikaltimų. Viešpatie, Tu esi mūsų tėvas; mes – molis, o Tu – puodžius; mes visi – Tavo rankų darbas. Viešpatie, nerūstauk, neminėk amžinai mūsų kalčių. Pažvelk į mus, maldaujame Tavęs, nes mes esame Tavo tauta".


Viešpatie, su kuo gyveni?

"Taip sako Aukščiausiasis ir Prakilnusis, kuris gyvena amžinybėje, kurio vardas šventas: „Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį.  Aš neamžinai bylinėsiuos ir ne visada rūstausiu, nes tada gyvybės dvasia, kurią Aš įkvėpiau, sunyktų".


Viešpatie, į ką pažvelgsi?

"Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį".  



Ačiū, Viešpatie...
  

  

----

IZAJO: 64,5-8,    57, 15-16,   66, 2

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą