Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. kovo 15 d., antradienis

"Visi taip pat pražūsite"


Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis.
Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?
Ne, sakau jums! Bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite.
Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?
Ne, sakau jums, bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite“. (Lk 13, 1-5)



Šiomis dienomis negaliu negalvoti apie Japoniją. Ramiai su dukra vaikštinėdama po saulėtai pavasaringą Neries pakrantę  vis galvoju, kokiame siaube šiuo metu gyvena daugybė žmonių... Sunku ir pagalvoti, įsivaizduoti.

Nejučia prisimenu ir pacituotus Jėzaus žodžius. Keli žmonės tarytum atliko žiniasklaidos vaidmenį - informavo Jėzų, kas įvyko. O tai, kad Viešpats pasakė jiems "atsakydamas", liudija, jog atėjusių žvilgsniai buvo perkreipti klausimų. Klausimų, kurie sukirba daugelio širdyse, kai įvyksta Kažkas Tokio...

Ar Viešpats duoda atsakymus? Jei klausimas buvo KODĖL, matyt, tik iš dalies. Jis tepasako tiek, kad nukentėję nėra didesni nusidėjėliai už visus kitus. (Gal, kad kas nors neskubėtų kalbėti apie Dievo teismus?) Bet Jis pasako kažką, kas, tikiu, yra žymiai svarbiau už patenkintą smalsumą:

"Jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite".

Ar ne per drąsu taip kalbėti skausmo akivaizdoje? Viešpaties požiūriu - ne. Jis išnaudoja kiekvieną progą, kad pasakytų tai, kas žmogui svarbiausia.

"Jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite". 
Regis, stichinės nelaimės perduoda ir šią žinią.

Tačiau Viešpats nenori, kad kuris nors pražūtų... O žūtis gali būti tragiška, neišvengiama, skausminga, siaubinga, etc. Žūtis, kuri lems amžiną sielos atskirtį nuo jos Kūrėjo. Baisu ir pagalvoti...

Bet, anot apaštalo Pauliaus, šiandien yra malonės metas, išgelbėjimo diena (2 Kor 6, 2).
Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo. (Jn 3, 16-18).


Tikėkime Kristumi, mūsų Gelbėtoju.



_______________________________________________________________
Foto - flag-zone.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą