Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Kovo Ypatingoji


Psalmėje, savu metu ypatingu būdu suskambėjusioje mano šeimoje – dabar netikėtai suskambo Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo minėjimo kontekste...

Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, – tesako Izraelis, –
jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, kai žmonės mus užpuolė,
jie mus gyvus būtų prariję, kai užsidegė jų rūstybė prieš mus.
Tada vandenys mus būtų užlieję, srovė būtų apsėmusi mūsų sielas,
gausūs vandenys būtų apsėmę mūsų sielas.
Palaimintas Viešpats, kuris neatidavė mūsų į jų dantis.
Mūsų sielos ištrūko kaip paukštis iš medžiotojo tinklo. Tinklas sutrūko, ir mes pasprukome.
Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas
(Ps 124)

Iš tikro, daugelis anuomet kovojusių, tikėjusių ir visaip stovėjusių už Laisvę, Nepriklausomybę galėtų pasakyti, jog tai – Dievo dovana bei stebuklas.

„Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus <...>“ – tikiu, jog širdyse anuomet ir dabar taip sako daugelis lietuvių...

Tiesa, akibrokštas, kad „vandenys būtų mus užlieję“ skamba ir šiandien Japonijoje patirto smūgio kontekste.

Tačiau nejučia pagalvoju – kas yra blogiau – ideologinė stichija, ar gamtos? (Taip, klausimas matyt nevykęs, bet vis gi...)

Gamtos stichijos nusineša tūkstančius gyvybių, pridaro aibes nuostolių, tačiau ideologinės verčia gyvuosius būti mirusiais, o mirusius – gyvais...

Gamtos stichijos yra transliuojamos visam pasauliui, jos sutelkia žmones pagalbai, tačiau ideologinių stichijų metu jos aplankytoje šalyje dainuojamos dainos tų stichijų sumanytojams ir puoselėtojams, o nedainuojantiems nukertamos galvos... Tyliai, kartais po baukščiai triukšmingomis miesto gatvėmis specialiai tam įkurtose patalpose...

Gamtos stichijos negailestingai smogia per visa, kas žmogaus sukurta, o ideologinė – dažnai – nė neleidžia kurti taip, kaip norėtum...

Ir taip toliau...
Tiek pavienių žmonių, ar bendruomenių, ar tautų džiaugsmo (kaip ir sielvarto) valandos ne visuomet sutampa... Ir, kažkodėl, - vieniems tenka daugiau sielvartų, kitiems - mažiau... (Nors kas žino, kaip ten yra iš tikrųjų...)

Ką padarysi – šis gyvenimas toks, kad tenka patirti ir daug priespaudos, neteisybių, akivaizdaus neteisingumo, sielvartų; tenka patirti ir to, kad verčia vienaip ar kitaip pripažinti savo ribotumą...
Tuo pat metu kažkas iš žmonių (visam pasauliui) demonstruoja savo galią (tiesa, vieni tai daro protingai, kiti - atvirkščiai). Ir net gi ja tiki.


Ir vis gi Dievas iš savo malonės dovanoja ir gražių dienų, patirčių, išgyvenimų.
Žmonėms ir tautoms.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą