Kartą skaitydama Naująjį Testamentą pagalvojau: koks didžiulis palaiminimas, koks neįkainojamas turtas yra tikėjimas... Ir kokia aš laiminga, kad jį turiu.
Juk jei ne tikėjimas, ne itin domėčiausi tuo, kas parašyta Šventajame Rašte, o jei ir susidomėčiau, klausimas, ar jo skaitymas man teiktų tokį malonumą, tokį pasimėgavimą ir ypač – naudą.
Juk tai mano Viešpaties, kurį myliu, Žodis...
Tikėjimas man padeda matyti ir jausti jo gyvybę, aktualumą, grožį, aštrumą. Suvokti to žodžio prasmę.
Tikėjimo dėka atsiklaupiu melstis ir žinau: yra Tas, kuris įdėmiai klausosi mano maldos ir žino, kaip atsakyti į kiekvieną prašymą. Kartais gali būti labai sunku, kartais turiu daugybę neatsakytų klausimų ir esu visiškai pasimetusi kažkurioje gyvenimo kryžkelėje, tačiau tikėjimo, būtent jo padedama žinau, kad Viešpats mane globoja. Tai kas, kad kažko nesuprantu, – tikėjimas, lyg nenumaldomas sąžinės balsas, kužda: yra Tas, kuris viską supranta.
Taip ramybė tampa nuolatiniu mano palydovu – ir geru, ir blogu metu.
Stebiu vieną pažįstamą, netikintį žmogų. Jam puikiai sekasi, rodos, ko daugiau reikia? Tačiau... Pasigendu iš jo širdies lyg gėlių kvapo sklindančios Viešpaties malonės. Malonės, kuri suvilgo širdies kerteles tarsi ryto rasa. Viešpatie, – meldžiuosi mintyse, – padėk, kad šis žmogus pažintų Tave... Juk tuomet jo siela bus išgelbėta, o širdyje, jo dvasios gelmėje atsivers gyvenimo šaltiniai. Dėl Tavęs, Kristau, ir dėl amžinybe paženklintų turtų. Tik šie turtai neapčiuopiami įprastu būdu, bet – širdimi.
Tikėjimo dėka atsiklaupiu melstis ir žinau: yra Tas, kuris įdėmiai klausosi mano maldos ir žino, kaip atsakyti į kiekvieną prašymą. Kartais gali būti labai sunku, kartais turiu daugybę neatsakytų klausimų ir esu visiškai pasimetusi kažkurioje gyvenimo kryžkelėje, tačiau tikėjimo, būtent jo padedama žinau, kad Viešpats mane globoja. Tai kas, kad kažko nesuprantu, – tikėjimas, lyg nenumaldomas sąžinės balsas, kužda: yra Tas, kuris viską supranta.
Taip ramybė tampa nuolatiniu mano palydovu – ir geru, ir blogu metu.
Stebiu vieną pažįstamą, netikintį žmogų. Jam puikiai sekasi, rodos, ko daugiau reikia? Tačiau... Pasigendu iš jo širdies lyg gėlių kvapo sklindančios Viešpaties malonės. Malonės, kuri suvilgo širdies kerteles tarsi ryto rasa. Viešpatie, – meldžiuosi mintyse, – padėk, kad šis žmogus pažintų Tave... Juk tuomet jo siela bus išgelbėta, o širdyje, jo dvasios gelmėje atsivers gyvenimo šaltiniai. Dėl Tavęs, Kristau, ir dėl amžinybe paženklintų turtų. Tik šie turtai neapčiuopiami įprastu būdu, bet – širdimi.
Tikinčia...
Eidama į pamaldas sutinku moterį, kurios gyvenimas nusėtas negandų: ji našlė, gyvena sunkiai, vos suduria galą su galu. Akimirkai pasineriu į prisiminimus – kažkada ši moteris tryško džiaugsmu ir energija, dar pamenu ir jos sūnų, marčią... Dažnokai matydavau visus drauge. Po kurio laiko, kai ji pasiligojo ir net mažiausias žingsnis jai kelia ne tik džiaugsmą, kad dar gali paeiti pati, bet ir veriantį skausmą, vis rečiau matau ir jos vaikus. Na, matyt, neturi laiko – patys turi vaikų...
Eidama į pamaldas sutinku moterį, kurios gyvenimas nusėtas negandų: ji našlė, gyvena sunkiai, vos suduria galą su galu. Akimirkai pasineriu į prisiminimus – kažkada ši moteris tryško džiaugsmu ir energija, dar pamenu ir jos sūnų, marčią... Dažnokai matydavau visus drauge. Po kurio laiko, kai ji pasiligojo ir net mažiausias žingsnis jai kelia ne tik džiaugsmą, kad dar gali paeiti pati, bet ir veriantį skausmą, vis rečiau matau ir jos vaikus. Na, matyt, neturi laiko – patys turi vaikų...
Stovėdama priešais ją suvokiu, kad jos namuose dažnas svečias yra... pats Jėzus (taip sprendžiu iš pokalbio su ja). Akivaizdu, kad jie įpratę kalbėtis valandų valandas. Kartais gerdami arbatą, kartais priimdami svečią, kartais klūpėdami šalia ne itin patogios lovos. Todėl kai ši moteris kalba, jaučiu Viešpaties malonę ir matau jos meilės kupinas akis. Jai nuėjus, suskausta širdį dėl jos vargų, bet tuo pačiu skrendu lyg ant sparnų, – šis susitikimas stebuklingai pakylėjo mano mintis į palaimintosios vilties tolius... Mąstau apie mylinčią Viešpaties širdį, Jo troškimą būti su kiekvienu žmogumi ir – su manimi. Taip, gyvenime daug skausmo, bet žvelgdama į Kūrėją ir Juo pasitikėdama, negaliu nepripažinti, jog gyvenimas yra gražus.
Tikėjimas man padeda pamatyti tiek daug...
Tikėjimas mane įpareigoja. Kartais elgiuosi neatsakingai, nešventai... Deja, taip atsitinka. Tikėjimas tuomet prabyla ir aš negaliu jo neišgirsti. Sąžinė nerami... Ką gi, nuleidusi galvą kiūtinu į savo kambarėlį ir sakau: „Viešpatie, atleisk, apvalyk, pasigailėk, nes... nusidėjau...". Tik tuomet pajuntu didelį palengvėjimą bei ryšį su Asmeniu, paaukojusiu gyvybę už mane. Imu nesustodama giedoti giesmes – dangaus grožis tiesiog užburiantis. Tikėjimas vėl triumfuoja, o aš alpėju iš laimės.
Tikėjimas mane moko ir auklėja. Toli gražu ne visada užtenka meilės bei pakantumo išklausyti kitą žmogų, priimti jį tokį, koks yra. Kartais pakanka įžūlumo supykti ar tiesiog labiau, daug labiau rūpintis savimi, nei kitais. Rodos, ko daugiau tuomet reikia, – džiaukis, kad gali savimi pasirūpinti. Tačiau širdyje pakyla lengvas vėjelis ir mane „perpučia" – aš „susergu" mintimis apie meilę artimui, Kristaus pavyzdį, „kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fi 2, 6-8). Tikėjimo pamoka, įkvėpusi galvoti apie kitus. Taigi mokausi išklausyti, suprasti, atleisti, duoti.
Tikėjimas man padeda pamatyti tiek daug...
Tikėjimas mane įpareigoja. Kartais elgiuosi neatsakingai, nešventai... Deja, taip atsitinka. Tikėjimas tuomet prabyla ir aš negaliu jo neišgirsti. Sąžinė nerami... Ką gi, nuleidusi galvą kiūtinu į savo kambarėlį ir sakau: „Viešpatie, atleisk, apvalyk, pasigailėk, nes... nusidėjau...". Tik tuomet pajuntu didelį palengvėjimą bei ryšį su Asmeniu, paaukojusiu gyvybę už mane. Imu nesustodama giedoti giesmes – dangaus grožis tiesiog užburiantis. Tikėjimas vėl triumfuoja, o aš alpėju iš laimės.
Tikėjimas mane moko ir auklėja. Toli gražu ne visada užtenka meilės bei pakantumo išklausyti kitą žmogų, priimti jį tokį, koks yra. Kartais pakanka įžūlumo supykti ar tiesiog labiau, daug labiau rūpintis savimi, nei kitais. Rodos, ko daugiau tuomet reikia, – džiaukis, kad gali savimi pasirūpinti. Tačiau širdyje pakyla lengvas vėjelis ir mane „perpučia" – aš „susergu" mintimis apie meilę artimui, Kristaus pavyzdį, „kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fi 2, 6-8). Tikėjimo pamoka, įkvėpusi galvoti apie kitus. Taigi mokausi išklausyti, suprasti, atleisti, duoti.
Mokausi mylėti.
Tikėjimas, lyg gerasis ganytojas, veda mane į bendruomenę – tikinčiųjų susirinkimą. Čia mano tikėjimas atgyja lyg palaistytas medis. Jaučiu, kaip po Dievui pašvęsto sekmadienio jo lapai tampa sodresni, žalesni. Kartais pajuntu, jog užsimezgė vaisiai – nauji sumanymai, svajonės, noras patarnauti kitiems. Ištikimybė padeda tuos vaisius subrandinti... Tikėjimo dėka. Be jo ir ištikimybė neištvertų išmėginimų.
Išmėginimai... Pamenu, buvau labai įskaudinta. Pasislėpus verkiau. Žemė slydo iš po kojų. Tikra audra sieloje... Negalėjau nei blaiviai mąstyti, nei išsikapstyti iš apėmusios nevilties. Galvojau, ką ne taip padariau, kad žmogus, kurį daug metų gerbiau ir juo pasitikėjau, galėjo taip su manim pasielgti. Stengiausi sau įteigti, jog tai, kaip sakoma, gyvenimo pamokos. Ir nors svarsčiau, kad iš dalies ir dėl mano kaltės galėjo taip nutikti (taip jau yra – kai mus įskaudina, mes matome tik savo kaltininko tamsiąsias puses ir ne visada pagalvojame, kad ir patys nesame tobuli), vis tik skausmas buvo veriantis. Negalėjau net pagalvoti, jog kada nors galėsiu pasitikėti tuo žmogumi kaip draugu. Ir ką tuomet bylojo tikėjimas? Tąkart, tądien jis, rodos, tylėjo...
Bet neilgai. Jis laukė, kol šiek tiek nurimsiu ir tuomet švelniai nukreipė mano žvilgsnį į kryžių... Žvelgdama į jį skausmingai mokiausi nuolankumo ir tikros meilės, nes tai vienintelis kelias į atleidimą. Einant laikui Dievo gerumas nuramino mano širdį ir lyg pavasario saulė ištirpdė įšalusį nusivylimo ledą. Jaučiau didelį palengvėjimą. Tikėjimas vėl pražydo. Nors... širdyje dar jutau skausmą. Bet jis jau buvo kitoks.
Tikėjimas, lyg gerasis ganytojas, veda mane į bendruomenę – tikinčiųjų susirinkimą. Čia mano tikėjimas atgyja lyg palaistytas medis. Jaučiu, kaip po Dievui pašvęsto sekmadienio jo lapai tampa sodresni, žalesni. Kartais pajuntu, jog užsimezgė vaisiai – nauji sumanymai, svajonės, noras patarnauti kitiems. Ištikimybė padeda tuos vaisius subrandinti... Tikėjimo dėka. Be jo ir ištikimybė neištvertų išmėginimų.
Išmėginimai... Pamenu, buvau labai įskaudinta. Pasislėpus verkiau. Žemė slydo iš po kojų. Tikra audra sieloje... Negalėjau nei blaiviai mąstyti, nei išsikapstyti iš apėmusios nevilties. Galvojau, ką ne taip padariau, kad žmogus, kurį daug metų gerbiau ir juo pasitikėjau, galėjo taip su manim pasielgti. Stengiausi sau įteigti, jog tai, kaip sakoma, gyvenimo pamokos. Ir nors svarsčiau, kad iš dalies ir dėl mano kaltės galėjo taip nutikti (taip jau yra – kai mus įskaudina, mes matome tik savo kaltininko tamsiąsias puses ir ne visada pagalvojame, kad ir patys nesame tobuli), vis tik skausmas buvo veriantis. Negalėjau net pagalvoti, jog kada nors galėsiu pasitikėti tuo žmogumi kaip draugu. Ir ką tuomet bylojo tikėjimas? Tąkart, tądien jis, rodos, tylėjo...
Bet neilgai. Jis laukė, kol šiek tiek nurimsiu ir tuomet švelniai nukreipė mano žvilgsnį į kryžių... Žvelgdama į jį skausmingai mokiausi nuolankumo ir tikros meilės, nes tai vienintelis kelias į atleidimą. Einant laikui Dievo gerumas nuramino mano širdį ir lyg pavasario saulė ištirpdė įšalusį nusivylimo ledą. Jaučiau didelį palengvėjimą. Tikėjimas vėl pražydo. Nors... širdyje dar jutau skausmą. Bet jis jau buvo kitoks.
Jau galėjau suvokti, kad ne tik aplink mus esantys žmonės yra netobuli, bet ir aš – mums visiems reikia Dievo (ir vienas kito) atleidimo.
Kaip gera turėti atlaidžią širdį...
Kaip gera turėti atlaidžią širdį...
Ir to skausmo širdy – net keista, bet jau nerandu. Ne tik lengva, bet ir gera tą žmogų gerbti vėl.
Tikėjimas turi savo kelią. Šis kelias atvedė mane pas daugybę nuostabių, Dievą mylinčių žmonių. Daugelis jų lanko skirtingas bendruomenes – žvelgdama į jų širdžių tikėjimą matau, kiek daug galime vieni kitiems duoti, praturtinti... Tikėjimas moko mane priimti artimo kitoniškumą, taip atverdamas vis daugiau Kristaus pažinimo šviesos.
Tikėjimas turi savo kelią. Šis kelias atvedė mane pas daugybę nuostabių, Dievą mylinčių žmonių. Daugelis jų lanko skirtingas bendruomenes – žvelgdama į jų širdžių tikėjimą matau, kiek daug galime vieni kitiems duoti, praturtinti... Tikėjimas moko mane priimti artimo kitoniškumą, taip atverdamas vis daugiau Kristaus pažinimo šviesos.
Tikėjimas turi ir savo paslaptis, mįsles. Ne visuomet gyvenimas klostosi taip, kaip galvojai. Pavyzdžiui, sutikus be galo garbingą ir kilnų Žmogų nesuvoki, už ką tokia Dovana. Tiesa, net ir tokių Žmonių gyvenimuose būna įvairių sudužimų – ne vien širdies, bet ir lūkesčių, svajonių, pradėtų darbų ar bendravimų. Tokie dūžtančio gyvenimo vaizdai pakeliami ne visiems, ir ne kiekvieno šventumas atlaiko kritusiojo žvilgsnį...
Krintančios šukės kartais skaudžiai sužeidžia ir aplinkinius.
Bet tikėjimas prikelia ne tik kritusius, bet ir mirusius. Mirusius neviltyje. Išgydo ir žaizdas... Visiems, kas to išgydymo trokšta.
Esam be galo laimingi. (Nesididžiuoju, bet dėkoju maloningajam Dievui... )
Tiesa, kartais panūsta praskleisti dabarties šydą ir pasižiūrėti į ateitį – o kas bus toliau?
Tuomet, rodos, girdžiu kaip tikėjimas nusijuokia ir klausia: Ką čia veiki? Pasitikėk Dievu...
Nusišypsai, žvilgteli akies krašteliu pro praskleisto šydo tarpą, ir – pasitiki... Tiesiog gyveni. Stengiesi būti Jo akivaizdoje.
O dar tikėjimo dėka įvyksta daugybė netikėtumų, stebuklų. Pavyzdžiui, staiga imi rašyti istorijas vaikams, kurias priglaudžia knygomis kvepiantys žmonės... Iš pradžių gimsta istorija apie mergaitę, o paskui, per stebuklą – ir tikra mergaitė. Tikrų tikriausia!
Ir taip toliau...
Taigi... Mano tikėjimo laivas plaukia... Ir mano gyvenimo dieną, ir naktį... Girdžiu, kaip ritmingai į jo šonus vis plumpsi vanduo.
Žvalgaus...
---
Ačiū Tau, Viešpatie, už tikėjimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą