P.S. Atsiprašau tų, kurie jau bus skaitę šiuos pamąstymus. Kartais įkelsiu anksčiau publikuotus straipsnius - nors ir ne visus. Kartą susimąsčiau apie vieną Dievo tiesą, apreikštą dar pranašui Samueliui, kai šis užėjo į Jesės namus patepti naujojo Izraelio karaliaus – Dovydo. Dievo tautos pranašas nužiūrėjo vieną Jesės sūnų, išvaizdųjį Eliabą, ir pasakė: Tikrai šis yra Viešpaties pateptasis (1 Sam 16, 6). Bet Viešpats čia pat prabilo pranašui: Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį (1 Sam 16, 7).
Samueliui (o kartu ir mums) Viešpats pasakė, kur yra nukreiptas Jo žvilgsnis, kai Jis žiūri į žmogų.
Pasirodo, Dievo vertinimas gali radikaliai skirtis nuo išankstinės žmogaus nuomonės bei pirmojo įspūdžio. Mat mes esame linkę susidaryti apie žmogų vienokią ar kitokią nuomonę, gerai jo nepažinodami. Tačiau šis Dievo žodis, pasakytas Samueliui, mums ne tik apreiškia, kur Viešpats žiūri, kai stojame Jo akivaizdon, bet, manau, ir perspėja, jog skubotai įvertinę vieną ar kitą žmogų, galime labai stipriai suklysti.
Du skirtingi požiūriai į nusidėjėlę
Evangelijos pagal Luką 7 skyriuje (Lk 7, 36–50) užrašyta istorija apie vienos nusidėjėlės atsivertimą.
Fariziejus, matydamas, kaip mieste žinoma nusidėjėlė plauna Viešpačiui kojas ir šluosto verkdama jas savo plaukais, samprotavo: Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji – nusidėjėlė! (Lk 7, 39). Kaip ir pranašo Samuelio atveju, taip ir dabar matome fariziejų nesutrikusį ar klausiantį („Gal aš kažko nesuprantu, kad Jėzus leidžia šiai moteriai save liesti?"), bet įsitikinusį savo teisumu: Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų... Fariziejus nė nesudvejoja, kad galbūt jis pats kažko nesuvokia šioje situacijoje – jis tik samprotaudamas konstatuoja, kad Jėzus tikrai ne pranašas, jei nežino, KOKIA moteris atėjo į jo namus. Akivaizdu, jog nesuprato ir to, dėl ko Jėzus atėjo į jo namus, ir apskritai, kodėl Jis atėjo į šį pasaulį. Žmogui, kuris stengėsi patikti Dievui laikydamasis įstatymo, tai yra savo pastangomis, sunku suvokti, kad štai Dievo avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę, kad Žmogaus Sūnui – šalia jo sėdinčiam Kristui – yra duota galia atleisti nuodėmes. Ir galbūt fariziejus būtų mielai paaiškinęs Jėzui, kas tokia ši moteris, tačiau Viešpats pirmas kreipėsi į jį pasakydamas palyginimą apie du skolininkus ir duodamas jam vertingą pamoką ne tik apie Dievo požiūrį į žmogų (kad ir koks jis būtų žinomas ar nežinomas nusidėjėlis), bet ir apie deramą žmogaus požiūrį į Dievą, Kristų (žr. Lk 7, 41–47).
Tenka pripažinti, kad ir mes esame linkę „pasamprotauti" apie tuos, kurie artinasi prie Viešpaties, bet ne visuomet pagalvojame, jog mūsų samprotavimai apie kitus žmones gali būti neteisingi. Pamenu, kaip prieš daugelį metų su draugėmis apkalbėjome vieną krikščionę (tuo metu mums neatrodė, kad ją apkalbame, o tiesiog „samprotaujame" apie jos, mūsų manymu, ne visai tinkamą elgesį). Nutarėme ir pasimelsti už ją. Niekada neužmiršiu to išgyvenimo, kurį patyriau maldoje: tuomet aiškiai suvokiau, jog Dievas labai myli tą merginą, net jei ji pasielgia neteisingai, o aš su draugėmis šiuo atveju esu kaip tas fariziejus, kuris, patenkintas savo teisumu, samprotauja apie nusidėjusios moters elgesį bei „netinkamą" Kristaus santykį į ją. Taigi užuot meldusi, kad toji mergina pasikeistų, pati atgailavau dėl savo piktų minčių ir supratau, jog tik Dievas gali teisingiausiai spręsti apie žmogų. O aš, mąstydama apie kitus, turiu būti labai atsargi: vengti išankstinio nusistatymo, apkalbų ar kitų neatsakingai primetamos neigiamos nuomonės apie vieną ar kitą asmenį.
„Ar iki septynių kartų?"
Kai samprotaujame apie kitus ir juos vertiname, nepamirškime, jog ir patys vis dar nusidedame, nors ir sekame Kristumi, ir kad Jo atleidimas mums gyvybiškai reikalingas kiekvieną dieną. Todėl, kai Petras paklausė, iki kiek kartų turėtų atleisti savo artimui ir net nurodė savąjį „maksimumą" (Ar iki septynių kartų?), Jėzus šį skaičių gerokai padaugino, leisdamas suprasti, kad atleidimas turi būti nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas (Mt 18, 21–22). Bet čia mes ir susiduriame su savo begaliniu noru nuteisti kitą žmogų bei už jo nuodėmes pareikalauti „indulgencijų": „Negi šitam tiesiog atleisti, ir viskas? Jis turėtų paragauti atpildo už savo darbelius.“ Istorijoje apie sūnų palaidūną galime atpažinti ir save – kartais mums nelengva priimti tiesą, kad Dievas atleido vienam ar kitam žmogui tiesiog, kaip sakoma, už „ačiū". Kartais kaip tas vyresnėlis sūnus tikimės, jog tėvas pareikalaus „atidirbti" už išvaistytą turtą bei savo bemieges naktis. Tačiau tėvas (atspindintis šiame palyginime Dievo paveikslą), matydamas nuoširdžią jaunėlio atgailą, tuoj pat atleido – ir ne tik atleido, bet ir vėl ėmė gausiai laiminti savo sūnų, nes labai jį mylėjo.
Žinoma, būna, kai žmogus neišvengia tam tikrų pasekmių už savo nuodėmes (kai kuriems už savo „darbelius" ir „atsėdėti" tenka), nes Dievo atleidimas neatleidžia mūsų nuo atsakomybės. Be to, už kai kurias nuodėmes tenka atlyginti ar bent jau reikėtų atsiprašyti. Nepamiršiu, kaip kartą bažnyčioje prie manęs priėjo jaunuolis – apstulbau jį matydama, mat tai buvęs mano kaimynas, kadaise vartojęs narkotikus ir mėgdavęs pasišaipyti tiek iš manęs, tiek iš mano namuose besirenkančio tikinčio jaunimo. Dabar jis priėjo ir atsiprašė, kad šaipydavosi iš mūsų bei paliudijo, jog dabar pats susitaikė su Dievu, ir dėl to yra labai laimingas. Nesitikėjau ir nelaukiau jo atsiprašymo – tiesiog džiaugiausi matydama jį tarp tikinčiųjų.
Kai patiriame Dievo malonės dovaną – atleidimą – mums gimsta noras daryti gera ir, jei kada buvome ką nors apšmeižę ar įskaudinę, – gali gimti noras atlyginti ar atsiprašyti. Kažkada pati, sutikusi mieste vieną savo mokyklos mokytoją, atsiprašiau jo dėl ypač netinkamo savo elgesio prieš daugelį metų.
Ir Šventajame Rašte yra pavyzdžių, kai patikėjusio Kristumi žmogaus širdyje kyla noras atlyginti tiems, kuriuos kadaise skriaudė. Toks buvo Zachiejus. Susitikęs su Jėzumi, jis pažadėjo, jog, jei yra ką nuskriaudęs, atlygins padarytą žalą keturgubai. Tačiau kiti, pastebėję Jėzų užeinantį į Zachiejaus namus, murmėjo: Pas nusidėjėlį užėjo į svečius! (Lk 19, 7). Ir vėl žmonių požiūriai prasilenkia su Dievo požiūriu – jie nė už ką nesėstų išgerti arbatos su Zachiejumi. Tačiau Viešpats ne tik užėjo, bet ir atnešė išgelbėjimą į jo namus, nes matė atgailaujančią širdį (Lk 19, 9).
***
Tad būkime budrūs, kad nenuteistume to žmogaus, kuris galbūt jau seniai susitaikė su Dievu, atgailavo už savo nuodėmes ir gavo Jo atleidimą. Tokiais atvejais turime du pasirinkimus: arba toliau murmėti dėl to, kaip Viešpats gali „šitokį" laiminti, arba priimti tą žmogų, kaip Dievas jį priėmė. Prisiminkime Saulių (apaštalą Paulių). Jo atsivertimas tikintiesiems sukėlė daug klausimų (Apd 9, 21.26), nes iki tol Saulius alsavo žudymais ir grasinimais, persekiojo Kristaus sekėjus (Apd 9, 1). Net Ananijas, kuriam ne žmogus, o pats Viešpats regėjime liepė eiti ir pasimelsti už Saulių, bandė sakyti: „Bet juk šitas...“ Panašiai ir mums gali būti sunku priimti kito „baisaus" žmogaus atsivertimą, o kartu ir Dievo atleidimą tam žmogui. Tačiau Dievo gailestingumas beribis, kartais mums sunkiai suvokiamas – Jis atleido netgi dvigubą Dovydo nuodėmę, kai jis, norėdamas įteisinti savo santykius su Urijo žmona, pasmerkė jos vyrą myriop. Ir nors Dovydui teko ragauti karčias savo nuodėmės pasekmes, Dievas jo pasigailėjo – ir tik todėl, kad Izraelio karalius pripažino savo nuodėmę bei dėl jos atgailavo. Ar neturėtume atleisti ir mes, jei mums kažkas nusižengia (ir pats Dievas jam atleidžia)?
Kita vertus, jei patys atsiduriame „teisiamųjų suole", kitų žvilgsnių varstymo „epicentre", neskubėkime piktintis, bet imkime pavyzdį iš Jėzaus: Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai (1 Pt 2, 23). Iš patirties žinau, jog taip elgtis ne visuomet lengva – ypač tada, kai apkaltina nepagrįstai. Kur kas lengviau tuomet plūstis ant tų, kurie mus teisia, atsakyti piktu į piktą. Bet juk tai pati palankiausia proga ugdyti romią dvasią, nugalėti blogį gerumu ir kantriai pavesti save Viešpačiui, kurio teismas visuomet teisingas (Ps 37, 6; 1 Pt 3, 10–12). Be to, tai gali būti gera proga ir kritiškiau pažvelgti į save.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą