Baigiantis metams širdis sprogsta iš dėkingumo...

Dukros (2,7m) besmegenis:) lb linksmas,
sakyčiau:) kas ten kairėj nežinom, gal koks angelas.... :))))

Taip įdomiai žiūriu susiklostė, kad šis, paskutinis pranešimas šiemet čia, blog'e, yra šimtasis :)

Iš tikro tai širdis šiomis dienomis, rodos, sprogsta... Iš dėkingumo. Kai pumpurai sprogsta, iš jų išauga, išsiskleidžia gražūs lapai, o štai kas bus, kai taip sprogsta širdis, nežinau... :)

Esu be galo dėkinga Dievui už šeimą - mylimą žmogų, - kuris pranoko mano visus lūkesčius. Kurio širdis ir garbingumas mane žavi iki širdies gelmių, o tikėjimas įkvepia į Dievo namus eiti su pagarba. Ir dar daug galėčiau apie jį rašyti, bet tai taip asmeniška...

Be galo esu dėkinga Dievui už savo dukrą. Šis saulės zuikutis vieną rytą įkrito į mūsų delnus (tiesa, purptelėjo į šį pasaulį akivaizdžiausiu būdu jau gerokai įsidienojus), ir nors ji būna kaip ta orų prognozė - nepastovi ir kartais tik su pragiedruliais, jos buvimas mūsų gyvenime neįkainuojamas, tai didelė, didelė dovana ir privilegija turėti TOKĮ turtą. Neseniai jos paklausiau (dabar jai 2,7m.), ar ji žino, iš kur atsirado. Įdomiai vaikas atsakė, pati šypsodamasi šelmiškai (taip šypsos kai nežino ir sako maždaug bile ką). Sakau mama tave pagimdė, bet sukūrė Dievas. O ji sako - dar papasakok. Papasakojau, kad Dievas sukūrė žmogų, ir davė jam tokią dovaną - gimdyti vaikus, sukurti kitus žmones (na, teologiškai tiksliau būtų sakyti - prisidėti prie žmogaus atsiradimo šioje žemėje:) - tai dukra atsakė - kaip Kalėdų Senelis davė dovanų. O taip, sakau, tikrai tas Kalėdų Senelis kažkuo panašus į Dievą - kuris turtingas visiems ir Jo "maiše" dovana rasis kiekvienam... Be išimčių. Tik Jo dovanų reikia ieškoti ne po eglute, o savo širdyje, maldos „Tėve mūsų“ „užkulisiuose“... Tuomet pasakojau apie Jėzų, nes dukra prašė dar papasakot. Tada apie tai, kaip vienas iš išgydytų grįžo Jam padėkot už stebuklą ir jau ne juokais sunerimau, kai dukra pasakė baigus man - dar papasakok :). Dar pasakojau ir galvojau, kaip ir ką dar pustrečių metų vaikui suprantamai pasakot... Juk Jėzus sakė - nedrauskite mažutėliams ateiti pas Mane, o ar nedraudžiam, jei jiems nepasakojam apie Jėzų? Juk patys tai keliaujam į bažnyčią, klausomės... O kaip "suorganizuoti" bažnyčią dvimečiui-trimečiui? :)

Na, o tąkart dukra palengvino mano nepasiruošimąJ pagaliau pasakydama - dabar, mama, papasakok apie sraigę.

Juokaudama pagalvoju, kad reikės kada knygą parašyti apie tai, kaip sraigė su skruzdelytė ėjo miegoti :) nes visos tos spontaniškos pasakos prieš miegą baigiasi tuo, kad personažai eina miegoti... Ir tada vaikui tai jau skamba įtikinamai, kad ir jam jau laikas... Nors, pridursiu, pastaruoju metu dažniausiai užmiega klausydama giesmių, o ne pasakų...

--

Esu be galo dėkinga Dievui už visus artimus žmones...Tiek draugus, tiek gimines. Tikrai, lietuvių šeimose dažnai ir nėra tos gražios bendrystės, giminės neretai būna susiskaldžiusios dėl įvairių priežasčių... Bet kaip gera, jei giminėje yra garbingi ir dvasingi žmonės, vertinantys bendrystę, žmogų pirmiausiai, o ne litą. Litų reikia visiems, bet ne visi jį iškelia į pirmą vietą, ačiū Dievui. Nors teko patirti ir skaudžių dalykų, kai dalelė giminės, tikrai brangios širdžiai, atskilo kaip tas ledo luitas ir nuplaukė daryti lito... Apgaudamas, apiplėšdamas tiesiogine ta žodžio prasme mano artimą žmogų, ir dar kone šantažuodamas... Graudu ir liūdna.

Prieš pat Kalėdas būta ir kitokios netekties – kai mirė mano vaikyste kvepiantis žmogus, ir tai buvo taip pat geras priminimas, kad Kalėdos - tai vartai į amžinybę, tai atviras dangus ir angelų giesmės, kurias vieną dieną girdėsim, jei tik tikėsim čia, žemėje... Ir, pagaliau, kaip svarbu TIKĖTI. Kaip svarbu „pasirūpinti“ savo sielos išgelbėjimu... Tik ji yra neįkainuojama, ir kad išpirktum savo sielą, kaip pasakyta vienoje psalmėje, „tiek niekad neturėsi“... Vieną dieną, gyvybei nutrūkus žemėje VISKAS baigiasi. Kas tuomet svarbu? Man svarbiausia atrodo tai, kur žmogus praleis amžinybę... Ar susitaikė su Dievu, ar tikėjo... Juk Jo akivaizdon stosime visi – ir tikintys, ir ne.

Tiesa, liūdina tai, kad kai kuriems žmonėms atrandame laiko tik per jų laidotuves, o kol jie gyvi - niekaip.

Taip, gyvenimas, o tiksliau maloningojo Dievo Apvaizda visiems mums duoda prasmingų pamokų. Visi esame mokomi, ir pamokomi. Visi, be išimčių. Kaip ir apaštalas Paulius sako, Dievas neatsižvelgia į asmenis. Jis teisingas visiems. Ir mes ragaujame tas teisingumo apraiškas vienaip ar kitaip... Jei užkietinam savo širdį, esam mokomi griežčiau, akistatos būna skausmingesnės, bet jei atveriam širdį ir gebam atsiverti ne visuomet maloniai tiesai, žiūrėk, tos pamokos ateina švelnios ar ateina ne tiek pamokos, kiek dovanos, duotybės... Tikrai, anksčiau ar vėliau visi esame pamokomi, visi tarytum stojame prieš lyg ir nematomą teisingumą. Kol pasaulis piktojo pavergtas (anot apaštalo Jono), teisingumas lyg ir anapus kažkur, nedaug jo žemėje besama... Tačiau einant laikui po truputį Viešpats to teisingumo atseiki tikrai kiekvienam...

Taigi, baigiantis metams tiesiog konstatuoju, kad esu be galo dėkinga Dievui už visa, ką Jis duoda, visko ir neišvardinsi tai paprastai (esu rašius "Ačiū, bažnyčia", - tuo str. išreiškiau, kažkiek, padėkos, kurią jaučiu bažnyčiai ir žmonėms, kurie padėjo ir padeda augti Kristuje). Už visa – reiškia ir gera, ir bloga. Viskas tampa duotybe (perfrazuojant apaštalą Paulių) mylintiems, tikintiems Dievą. Tikrai, gyvenimas su Dievu pranoksta mano lūkesčius. Kaip ir prieš daug metų sakiau, taip ir dabar tik galiu pakartoti – niekada nemaniau, kad gyvenimas su Dievu toks kupinas įvairių spalvų. Nesakau, kad tai gyvenimas euforijoje. Tikėjimas neatplėšia nuo gyvenimo realybės, tikrai ne. Tačiau biblinis tikėjimas mato kur kas daugiau – dar Antuanas de Sant Egziuperi sakė, jog yra dalykų, kurie matomi tik širdimi. Manau, tikintys žmonės tai suvokia giliausiai. Ir tikintys žmonės patiria daug sielvartų, bėdų, išmėginimų. Tačiau žinote, kai vieną dieną tave pasiekia paties Dievo paguoda, kai pats Viešpats prisiliečia prie tavo širdies – tuomet tikrai supranti, dėl ko gyveni ir dėl ko apskritai verta gyventi. Vienas Jo prisilietimas keičia absoliučiai viską.

Taigi, tų Jo prisilietimų, aplankymų linkiu mums visiems. Ir skausmuose, ir džiaugsmuose. Visko bus ateinančiais. Svarbu tik būti išmintingiems ir suprasti, kada laikas džiaugtis, o kada verkti, kada laikas apkabinti, o kada susilaikyti nuo apkabinimo, kada laikas rinkti ir t.t...

Viskam savas laikas, anot išmintingojo Ekleziasto, taip pat teigiančio, jog „Jis savo laiku viską puikiai padarė“.

Dievo Apvaizda veikia šioje žemėje, veikia ir mūsų gyvenimuose. Pasitikėkime Dievu!