Kokia laimė pažinti Kristų. Kokia laimė būti tikinčiu žmogumi...
Didelė laimė.
Gyventi su Dievu, būti Jo pažintam.
Pasitikėti, viltis Juo.
Pažinti Jo meilę, prisilietimą.
Atrasti Jo gylį, ilgį, plotį ir aukštį.
Atrasti Jo netikėtumus.
Jis niekada, niekada neišsenka. Jo meilė - it neišsenkantis šulinys.
Ši ašarų pakalnė galėtų būti prilyginta dykumai kur stūkso tas gaivą teikiantis šulinys. Kad ir kaip toli benueitum, pavargtum ir kristum be jėgų, tas šulinys taip arti... Tavo širdyje.
Jėzus visuomet šalia. Tačiau niekuomet nespaus mūsų, kad mes būtume šalia Jo. Jis tik švelniai kvies...
-
Kartą turėjau tokį išgyvenimą, lyg pats Jėzus stovėtų anapus namelio, žvelgtų tai į vieną langą, tai į kitą. Bet nė nekrustelėjo, kad pabelstų. Nes tame name gyvena labai ant Jo įsiskaudinusi moteris. Ji neteko brangiausio, ką turėjo, ir todėl labai pyksta... Galiu suprasti jos nuoskaudą (bent iš dalies), manau, kad ir Viešpats supranta. Tačiau šiuo metu Jis ir nesibeldžia į jos širdį, nes ji... to nenori. Jis tik stovi ten... Ir naktį, ir dieną. Budi. Laukia menkiausio krustelėjimo, širdies virptelėjimo.
Jis niekuomet nesiverš į mūsų širdis per prievartą. Tačiau lauks. Jei Jis beldžias, kad įeitų ir vakarieniautų su mumis, - matyt išgirdo nebylų širdies pakvietimą, virptelėjimą.
Gyvenkime su Jėzumi. Tuomet gyvensime taikoje ir vieni su kitais.
Kaip norėčiau, kad ir durys, ir langai būtų Jam atviri. Ateik, Viešpatie... Mūsų dykumose taip reikia Tavęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą