Susimąstyti apie atgailą mane paskatino tiek Advento laikotarpis, tiek neseniai bažnyčioje nagrinėtas Evangelijos pagal Luką 13 skyrius. Šio skyriaus pradžioje Viešpats atsako tiems, kurie teiraujasi dėl ką tik įvykusio tragiško įvykio - kai Pilotas galilėjiečių kraują sumaišo su jų aukomis.
Šis Piloto poelgis sukrečia, žmonės, tikėtina, ieško Jėzaus paguodos ir užtarimo:
Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jam apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis. Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo? Ne, sakau jums! Bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus? Ne, sakau jums, bet jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite" (Lk 13, 1-5).
Jėzus šioje situacijoje neguodžia atėjusių pas Jį, taip pat nepatenkina žmogiško smalsumo ir nekalba apie tai, kodėl įvyko tokia nelaimė (ar vyksta, panašios, nuolatos). Nepažeria prakeiksmų ir Pilotui. Jis vien pabrėžia atgailos būtinybę teigdamas, jog jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite. Ir pasitelkdamas į pagalbą dar vieno tragiško įvykio pasakojimą, šį teiginį - raginimą atgailauti - pakartoja vėl.
Labai abejoju, ar būtent tokio atsakymo tikėjosi atėjusieji pas Jį. Klausimas, ar Jėzaus žodžiai nenuskambėjo jiems kaip netikėtas akibrokštas. Todėl apmąstydama šią Evangelijos ištrauką klausiu savęs - ar mes pasiruošę pažinti tą Jėzaus pusę, kuri neatsako į mūsų lūkesčius, norus bei troškimus? Ar mes pasiruošę priimti iš Jėzaus tiesą apie save - tiesą, kuri mums nėra maloni? Ar įsileisime „netikėtą" Jėzų, kurio žodžiai galbūt net labai skaudžiai pervers mūsų širdis?
Kai ko linkę nepastebėti
Neabejoju, kad žmonės buvo sukrėsti Piloto žiaurumo, tačiau Jėzus neskuba jų guosti. Kodėl? Nes mato galimą tragišką ir šių žmonių likimą - pražūtį, tai yra amžiną atskirtį nuo Dievo. Prarasti savo sielą Kristaus požiūriu yra kur kas didesnė nelaimė, nei Piloto išsityčiojimas ar žūtis užgriuvus bokštui. Štai kodėl Viešpats sukrėstųjų neguodžia, bet ragina atgailauti.
Kaip dažnai tai atsitinka ir su mumis - mes matome nelaimes, sunkias aplinkybes, neteisybes, o Kristus mato tai, kas yra svarbiau - Jis mato, kaip giliai savo širdyse mes išsižadame tiesos ir siekiame patenkinti vien tik paprasčiausius žemiškuosius poreikius. Mes ieškome paguodos, greito nusiraminimo, gyvenimo be sukrėtimų, o Jis - kaip atvesti mus į atgailą, parvesti į Tėvo namus. Kodėl Jis ragina atgailauti? Nes tik per atgailą turime galimybę susitaikyti su Dievu, pasikeisti patys ir pažinti tiesą, sekti Juo. Tik atgailos dėka pasiliekame išganymo malonėje. Atgaila neleidžia mums statyti savo gyvenimų „ant žemės", be jokių pamatų, tačiau padeda „giliai iškasti žemę" (Lk 6, 48-49), kad padėtume savo pamatus ant uolos - Kristaus. Atgailaujantys susilaukia Dievo palankumo ir malonės, o neatgailaujančiam, kaip apie tai vaizdžiai rašoma psalmėse, Jis kardą galanda...(Ps 7, 12).
Be to, esu tikra, jog didžiausia ir giliausia Viešpaties paguoda pasiekia būtent atgailaujančiųjų širdis, nes nėra tikresnės paguodos už susitaikinimo su Dievu patirtį ir žinojimą, jog tavo nuodėmės atleistos.
Įsivaizduokime šiek tiek kitokią situaciją - būrelis žmonių išsigelbsti iš skęstančio laivo ir su valtimi atplaukia pas Viešpatį klausdami, kodėl taip nutiko, kodėl tas laivas (ir daugelis žmonių su juo) nuskendo. Tačiau Viešpats, užuot guodęs dėl žuvusių artimųjų, sakytų: „Jei neišlipsite iš šios valties, nuskęsite ir jūs". Mat pasirodytų, jog ir toji valtis nepatikima.
Sakytume - ačiū, Viešpatie, kad mus perspėjai. Tačiau ar tikrai? Veikiausiai taip sakytume tik tuo atveju, jei tikrai pamatytume, kad mūsų valtys prastos, skylėtos. O juk kaip dažnai iki laiko kažko nematome („Kaip gali mano valtis skęsti, jei tiek laiko ja sėkmingai plaukiu?"), ir tos mūsų valtys mums taip patinka. Vienoje psalmėje skaitome kaip Dovydas meldėsi: Nuvalyk nuo manęs man nežinomas kaltes(Ps 19, 12). Matyt, jis suvokė, kad dėl savo nuodėmingos prigimties daugelio savo kalčių nelinkęs pastebėti. Ir išties, Viešpaties žodžiai apie mūsų gebėjimą matyti krislą kito akyje bei nepastebėti rąsto savojoje tai tik patvirtina - mes nesame greiti pastebėti savo nuodėmingumo.
Be to, klausimas: Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitusleidžia manyti, jog atėjusieji pas Jėzų išties taip mąstė - to meto religinė samprata leido būtent taip galvoti: jei įvyksta nelaimės, tai, tikėtina, yra Dievo bausmė už nuodėmes (šio požiūrio dabar nenagrinėsime plačiau). Tačiau čia veikiausiai yra ir kita medalio pusė: kaip neretai mūsų kūniškai prigimčiai malonu paieškoti nuodėmingesnių už save. Štai ir Rašto žinovai, pagavę moterį svetimaujant atvedė ją pas Viešpatį, sakydami, jog Mozė tokias įsakė užmėtyti akmenimis. Tačiau Kristus pasakė mums žinomą frazę: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas į ją meta akmenį". Taigi Viešpats nuodėmingumo paieškas kituose visuomet kreips į mus pačius. Negalime savo teisumo grįsti kitų nuodėmingumu. Mūsų teisumo pagrindas - Viešpaties gailestingumas, Kristaus auka.
Viešpats griežtai auklėja tuos, kuriuos myli
Žydams laiške skaitome tokius žodžius: Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima".<...> Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų (Žyd 12, 5-6;11-12).
Taigi, ne tik mes auklėjame savo vaikus, bet ir Viešpats mus taip pat auklėja, nes esame Jo sūnūs ir dukterys. Manau, kad būtent ją, tą karčiąją, o ne saldžiąją „piliulę" karts nuo karto, esu tikra, Viešpats nori įdėti į mūsų burną. Ir jeigu mes jos neišspjauname, jei nuolankiai priimame tą kartų skonį, - manau, būtent tuo metu mumyse ir gimsta į atgailą vedančios mintys, taip gyvybiškai svarbios ir reikalingos mūsų krikščioniškame kelyje.
Kas toji „piliulė" ar ta karti auklybos patirtis? Manau, tai nemaloni tiesa apie mus pačius. Dievo žodžio šviesos apšviestos neteisios mūsų širdys, nuodėmingi poelgiai, pasirinkimai, motyvai bei siekiai. Taip pat tai gali būti nemalonios patirtys - kaip fariziejai kartkartėmis būdavo sugėdinami Viešpaties išminties. Tačiau net ir sugėdinimas yra Dievo malonė - galimybė permąstyti savo mintis, kelius, siekius. Manau, kad neretai mus gali sugėdinti bei paraginti atgailauti patirtys tų, kurie išties gyvena atsidavę Dievui, daug aukojasi ir aukoja Dievo Karalystės labui. Vien žvelgiant į jų pasišventimą gali kilti noras atgailauti dėl savo nuodėmių, savanaudiško gyvenimo būdo.
Taip pat tikiu, kad „pakelti nuleistas rankas, sustiprinti linkstančius kelius bei ištiesinti takus po savo kojomis", kaip kad skaitėme ištraukoje, mes gabūs tik po atgailos, tai yra nuoširdaus atsigręžimo į Jį atnaujinimo.
Veriančių žodžių poreikis
Prisiminkime apaštalo Petro pamokslą Sekminių dieną ir kokios reakcijos jis susilaukė iš klausytojų: Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?"Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. (Apd 2, 38-39)
Beklausantieji apaštalo pamokslo išgyveno, kaip „tie žodžiai vėrė jiems širdį". Manau, kad ši patirtis kartas nuo karto turėtų atsikartoti ir mūsų gyvenime. Taip svarbu, kad į savo širdis bei gyvenimus įsileistume tuos nemalonius nuodėmingajai prigimčiai žodžius, kurie gerokai supurtys mūsų esybę, apšvies mūsų tamsiąsias puses - juk jų visi turime. Ne tam, kad mus pasmerktų, bet kad paragintų atgailauti - tai yra pakeisti savo mintis, gręžtis į tiesą.
Žydams laiške taip pat skaitome: Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą. (Žyd 4, 12).
Manau, mums labai reikia to Žodžio, kuris prasiskverbtų iki sielos bei dvasios gelmių ir nuteistų mūsų širdžių sumanymus bei mintis. Mums labai reikia tų Dievo tarnų, kurie būtų gabūs mums atnešti tokį žodį, tokį raginimą. Mat patys iš savęs mes negabūs keistis ir atgailauti. Jei atgailaujame, reiškia mus pasiekė Dievo malonė, kviečianti mus susitaikyti su Viešpačiu ir gyventi taip, kaip Jam patinka. Tačiau toji malonė, tikiu, ateina ir tuomet, kai nesame abejingi, bet palenkiame savo širdis prie Viešpaties įsakymų, kai norime keistis, augti Kristuje, kai leidžiame Jo žodžiui pasilikti mumyse. Kai nuoširdžiai sakome: „Dieve, noriu Tave pažinti, pažinti Tavo kelius ir jais eiti. Padėk, Viešpatie, man įveikti savo nuodėmingą prigimtį, kuri taip Tau priešinasi. Padėk man priimti nemalonią tiesą apie save, nes tik Tavo tiesa išlaisvina. Išlaisvina iš nuodėmingumo, padeda sekti paskui Tave". Tikiu, kad turime prašyti ir melstis atgailos malonės, kad ji pripildytų mūsų širdis.
Te Viešpats siųs savo žodį, kuris mus apkaltins, nuliūdins ir vers susimąstyti, permąstyti savo kelius, siekius - kaip tai nutiko su korintiečiais, gavusiais apaštalo Pauliaus laišką: Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku, tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui. Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį. Ir štai kaip tik tas dieviškas nuliūdimas pagimdė jumyse tokį susirūpinimą, tokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, tokį stiprų troškimą, uolumą, tokį atpildą! (2 Kor 7, 11a).
Jėzus šioje situacijoje neguodžia atėjusių pas Jį, taip pat nepatenkina žmogiško smalsumo ir nekalba apie tai, kodėl įvyko tokia nelaimė (ar vyksta, panašios, nuolatos). Nepažeria prakeiksmų ir Pilotui. Jis vien pabrėžia atgailos būtinybę teigdamas, jog jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite. Ir pasitelkdamas į pagalbą dar vieno tragiško įvykio pasakojimą, šį teiginį - raginimą atgailauti - pakartoja vėl.
Labai abejoju, ar būtent tokio atsakymo tikėjosi atėjusieji pas Jį. Klausimas, ar Jėzaus žodžiai nenuskambėjo jiems kaip netikėtas akibrokštas. Todėl apmąstydama šią Evangelijos ištrauką klausiu savęs - ar mes pasiruošę pažinti tą Jėzaus pusę, kuri neatsako į mūsų lūkesčius, norus bei troškimus? Ar mes pasiruošę priimti iš Jėzaus tiesą apie save - tiesą, kuri mums nėra maloni? Ar įsileisime „netikėtą" Jėzų, kurio žodžiai galbūt net labai skaudžiai pervers mūsų širdis?
Kai ko linkę nepastebėti
Neabejoju, kad žmonės buvo sukrėsti Piloto žiaurumo, tačiau Jėzus neskuba jų guosti. Kodėl? Nes mato galimą tragišką ir šių žmonių likimą - pražūtį, tai yra amžiną atskirtį nuo Dievo. Prarasti savo sielą Kristaus požiūriu yra kur kas didesnė nelaimė, nei Piloto išsityčiojimas ar žūtis užgriuvus bokštui. Štai kodėl Viešpats sukrėstųjų neguodžia, bet ragina atgailauti.
Kaip dažnai tai atsitinka ir su mumis - mes matome nelaimes, sunkias aplinkybes, neteisybes, o Kristus mato tai, kas yra svarbiau - Jis mato, kaip giliai savo širdyse mes išsižadame tiesos ir siekiame patenkinti vien tik paprasčiausius žemiškuosius poreikius. Mes ieškome paguodos, greito nusiraminimo, gyvenimo be sukrėtimų, o Jis - kaip atvesti mus į atgailą, parvesti į Tėvo namus. Kodėl Jis ragina atgailauti? Nes tik per atgailą turime galimybę susitaikyti su Dievu, pasikeisti patys ir pažinti tiesą, sekti Juo. Tik atgailos dėka pasiliekame išganymo malonėje. Atgaila neleidžia mums statyti savo gyvenimų „ant žemės", be jokių pamatų, tačiau padeda „giliai iškasti žemę" (Lk 6, 48-49), kad padėtume savo pamatus ant uolos - Kristaus. Atgailaujantys susilaukia Dievo palankumo ir malonės, o neatgailaujančiam, kaip apie tai vaizdžiai rašoma psalmėse, Jis kardą galanda...(Ps 7, 12).
Be to, esu tikra, jog didžiausia ir giliausia Viešpaties paguoda pasiekia būtent atgailaujančiųjų širdis, nes nėra tikresnės paguodos už susitaikinimo su Dievu patirtį ir žinojimą, jog tavo nuodėmės atleistos.
Įsivaizduokime šiek tiek kitokią situaciją - būrelis žmonių išsigelbsti iš skęstančio laivo ir su valtimi atplaukia pas Viešpatį klausdami, kodėl taip nutiko, kodėl tas laivas (ir daugelis žmonių su juo) nuskendo. Tačiau Viešpats, užuot guodęs dėl žuvusių artimųjų, sakytų: „Jei neišlipsite iš šios valties, nuskęsite ir jūs". Mat pasirodytų, jog ir toji valtis nepatikima.
Sakytume - ačiū, Viešpatie, kad mus perspėjai. Tačiau ar tikrai? Veikiausiai taip sakytume tik tuo atveju, jei tikrai pamatytume, kad mūsų valtys prastos, skylėtos. O juk kaip dažnai iki laiko kažko nematome („Kaip gali mano valtis skęsti, jei tiek laiko ja sėkmingai plaukiu?"), ir tos mūsų valtys mums taip patinka. Vienoje psalmėje skaitome kaip Dovydas meldėsi: Nuvalyk nuo manęs man nežinomas kaltes(Ps 19, 12). Matyt, jis suvokė, kad dėl savo nuodėmingos prigimties daugelio savo kalčių nelinkęs pastebėti. Ir išties, Viešpaties žodžiai apie mūsų gebėjimą matyti krislą kito akyje bei nepastebėti rąsto savojoje tai tik patvirtina - mes nesame greiti pastebėti savo nuodėmingumo.
Be to, klausimas: Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitusleidžia manyti, jog atėjusieji pas Jėzų išties taip mąstė - to meto religinė samprata leido būtent taip galvoti: jei įvyksta nelaimės, tai, tikėtina, yra Dievo bausmė už nuodėmes (šio požiūrio dabar nenagrinėsime plačiau). Tačiau čia veikiausiai yra ir kita medalio pusė: kaip neretai mūsų kūniškai prigimčiai malonu paieškoti nuodėmingesnių už save. Štai ir Rašto žinovai, pagavę moterį svetimaujant atvedė ją pas Viešpatį, sakydami, jog Mozė tokias įsakė užmėtyti akmenimis. Tačiau Kristus pasakė mums žinomą frazę: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas į ją meta akmenį". Taigi Viešpats nuodėmingumo paieškas kituose visuomet kreips į mus pačius. Negalime savo teisumo grįsti kitų nuodėmingumu. Mūsų teisumo pagrindas - Viešpaties gailestingumas, Kristaus auka.
Viešpats griežtai auklėja tuos, kuriuos myli
Žydams laiške skaitome tokius žodžius: Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima".<...> Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų (Žyd 12, 5-6;11-12).
Taigi, ne tik mes auklėjame savo vaikus, bet ir Viešpats mus taip pat auklėja, nes esame Jo sūnūs ir dukterys. Manau, kad būtent ją, tą karčiąją, o ne saldžiąją „piliulę" karts nuo karto, esu tikra, Viešpats nori įdėti į mūsų burną. Ir jeigu mes jos neišspjauname, jei nuolankiai priimame tą kartų skonį, - manau, būtent tuo metu mumyse ir gimsta į atgailą vedančios mintys, taip gyvybiškai svarbios ir reikalingos mūsų krikščioniškame kelyje.
Kas toji „piliulė" ar ta karti auklybos patirtis? Manau, tai nemaloni tiesa apie mus pačius. Dievo žodžio šviesos apšviestos neteisios mūsų širdys, nuodėmingi poelgiai, pasirinkimai, motyvai bei siekiai. Taip pat tai gali būti nemalonios patirtys - kaip fariziejai kartkartėmis būdavo sugėdinami Viešpaties išminties. Tačiau net ir sugėdinimas yra Dievo malonė - galimybė permąstyti savo mintis, kelius, siekius. Manau, kad neretai mus gali sugėdinti bei paraginti atgailauti patirtys tų, kurie išties gyvena atsidavę Dievui, daug aukojasi ir aukoja Dievo Karalystės labui. Vien žvelgiant į jų pasišventimą gali kilti noras atgailauti dėl savo nuodėmių, savanaudiško gyvenimo būdo.
Taip pat tikiu, kad „pakelti nuleistas rankas, sustiprinti linkstančius kelius bei ištiesinti takus po savo kojomis", kaip kad skaitėme ištraukoje, mes gabūs tik po atgailos, tai yra nuoširdaus atsigręžimo į Jį atnaujinimo.
Veriančių žodžių poreikis
Prisiminkime apaštalo Petro pamokslą Sekminių dieną ir kokios reakcijos jis susilaukė iš klausytojų: Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?"Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. (Apd 2, 38-39)
Beklausantieji apaštalo pamokslo išgyveno, kaip „tie žodžiai vėrė jiems širdį". Manau, kad ši patirtis kartas nuo karto turėtų atsikartoti ir mūsų gyvenime. Taip svarbu, kad į savo širdis bei gyvenimus įsileistume tuos nemalonius nuodėmingajai prigimčiai žodžius, kurie gerokai supurtys mūsų esybę, apšvies mūsų tamsiąsias puses - juk jų visi turime. Ne tam, kad mus pasmerktų, bet kad paragintų atgailauti - tai yra pakeisti savo mintis, gręžtis į tiesą.
Žydams laiške taip pat skaitome: Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą. (Žyd 4, 12).
Manau, mums labai reikia to Žodžio, kuris prasiskverbtų iki sielos bei dvasios gelmių ir nuteistų mūsų širdžių sumanymus bei mintis. Mums labai reikia tų Dievo tarnų, kurie būtų gabūs mums atnešti tokį žodį, tokį raginimą. Mat patys iš savęs mes negabūs keistis ir atgailauti. Jei atgailaujame, reiškia mus pasiekė Dievo malonė, kviečianti mus susitaikyti su Viešpačiu ir gyventi taip, kaip Jam patinka. Tačiau toji malonė, tikiu, ateina ir tuomet, kai nesame abejingi, bet palenkiame savo širdis prie Viešpaties įsakymų, kai norime keistis, augti Kristuje, kai leidžiame Jo žodžiui pasilikti mumyse. Kai nuoširdžiai sakome: „Dieve, noriu Tave pažinti, pažinti Tavo kelius ir jais eiti. Padėk, Viešpatie, man įveikti savo nuodėmingą prigimtį, kuri taip Tau priešinasi. Padėk man priimti nemalonią tiesą apie save, nes tik Tavo tiesa išlaisvina. Išlaisvina iš nuodėmingumo, padeda sekti paskui Tave". Tikiu, kad turime prašyti ir melstis atgailos malonės, kad ji pripildytų mūsų širdis.
Te Viešpats siųs savo žodį, kuris mus apkaltins, nuliūdins ir vers susimąstyti, permąstyti savo kelius, siekius - kaip tai nutiko su korintiečiais, gavusiais apaštalo Pauliaus laišką: Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku, tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui. Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį. Ir štai kaip tik tas dieviškas nuliūdimas pagimdė jumyse tokį susirūpinimą, tokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, tokį stiprų troškimą, uolumą, tokį atpildą! (2 Kor 7, 11a).
***
Jei jaučiame, kad stokojame atgailos patirties, prašykime šios malonės - kad mus pasiektų širdį veriantys žodžiai. Nes jei Dievo žodis pervers mūsų širdis, jis keis ir mus, ir mūsų gyvenimus. Neliksime tokie patys. Kaip kad vienoje giesmėje yra žodžiai:
Neišeisim tušti iš Tavo gelmių,
Neišeisim tokie patys...
Po atgailos lyg po lietaus išgyvensime tikrą atgaivą ir dar labiau šliesimės prie Viešpaties, dar stipriau Jį pamilsime. Po atgailos būsime kitokie.
Jei jaučiame, kad stokojame atgailos patirties, prašykime šios malonės - kad mus pasiektų širdį veriantys žodžiai. Nes jei Dievo žodis pervers mūsų širdis, jis keis ir mus, ir mūsų gyvenimus. Neliksime tokie patys. Kaip kad vienoje giesmėje yra žodžiai:
Neišeisim tušti iš Tavo gelmių,
Neišeisim tokie patys...
Po atgailos lyg po lietaus išgyvensime tikrą atgaivą ir dar labiau šliesimės prie Viešpaties, dar stipriau Jį pamilsime. Po atgailos būsime kitokie.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą