Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2012 m. birželio 15 d., penktadienis

-

Nepavydėk piktiems žmonėms ir nenorėk būti su jais, nes jie mąsto apie smurtą ir kalba apie apgaulę. Namai statomi išmintimi ir įtvirtinami supratimu. (Pat 24, 1-3)



Dievo Žodis liudija mums liūdną tiesą - šiame piktojo pavergtame pasaulyje yra piktų žmonių, kurie atsidavę tam, kad darytų bloga (smurtautų, apgaudinėtų ir t.t.). Kaip žmonės pakliūna į tokius spąstus? Juk visi nusidėjome, visi stokojame Dievo garbės... Matyt, vieni nusidėjėliai kovoja su nuodėme, o kiti pasiduoda jai. Vieni įsiklauso į savo sąžinės balsą, kiti - jį pamina. Step by step, kaip sakoma. Vieni, padarę nuodėmes iš silpnumo, skuba pas Viešpatį, kad būtų apiplauti, apvalyti, kiti - mėgaujasi nuodėmingu gyvenimu. Neseniai ėmiau ir perskaičiau daugelio mūsų vaikystės knygą - "Dėdės Tomo trobelė" - manau, kad ją pravartu skaityti jau gerokai metuose, kaip sakoma, nes šios knygos autorė puikiai iliustruoja skirtingus žmonių paveikslus - ir tuos, kurie sugeba iškraipyti šv.Raštą vardan pelno, savo naudos, ir daro tai gana "profesionaliai". Kai kurie herojai jaučiasi pakylėti savo pačių gerumo ir, suprask, "krikščioniškumo", nes nemuša vergų per galvas, o tik per kitas kūno vietas... Tas rašytojos nupieštas vaizdas gerai atspindi ir daugelio šių dienų veikėjų nuostatas bei vertybes... Šiandien koks veikėjas gali apvogti kitus, o užkūręs kokią labdaringą veiklą jau jaučiasi pakylėtas... Smurtas nebūtinai fizinis - šiandien daugelis mūsų šalyje patiria tiesiog atviro cinizmo, nejautrumo paprastam žmogui smurtą.


Ar nebūna, jog pavydime piktiesiems? Dėl to, kad jie daug sau leidžia, jiems „viskas galima"... Pavydime nebent tol, kol nematome, kaip nuodėmingumas žaloja pavergtas sielas ir jų gyvenimus. Nuodėmė dar nė vieno nepadarė išties laimingu. Tad neapsigaukime. Namai (ir mūsų gyvenimai) statomi išmintimi. Smurtu ir apgaule žmogus stato namus ant netikro, nepatikimo pamato - net jei jis atrodo toks tvirtas, kaip vogtos G.pr. trinkelės. Šiandien tokie namai gali spindėti, klestėti, didžiuotis jėga ir valdžia. Tačiau tik tas, kuris stato namus išmintimi, pastatys juos ne tik čia, žemėje, bet ir anapus - amžinybėje. Namus, į kuriuos vieną dieną nebus gėda įžengti. Juk anksčiau ar vėliau visi stosime Dievo akivaizdon ir būsime teisiami. Spręsis ne šiaip koks profesijos pasirinkimas, o kur praleisime amžinybę - pragare ar danguje. Tuo tarpu Jėzus Kristus nėra "bilietas į dangų", kurį gali nusipirkti. Jis yra vartai į dangų - taigi ten, prie vartų, bus Jo, o ne mūsų taisyklės.


Viešpatie, saugok mūsų širdis, kad jos nepalinktų į pikta. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą