Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2012 m. birželio 4 d., pirmadienis

Po Tėčio dienos

Vakar galvojau, - kas gi ta Tėčio diena iš tikrųjų? Kodėl ji ima ir netikėtai suvirpina širdį. Juk su tėčiu gali būti ištisus metus, paskambinti kada panorėjęs, kaip sakoma. Bet toji diena, o ir kuris laikas iki jos imi ir vis susimąstai, kaip gi galėtum savo tėtį nustebinti, suteikti džiaugsmo ar šiaip ko saldaus:). Ir nejučiom paskęsti prisiminimuose, kur suvoki, kad tėtis tave mylėjo iki Mėnulio ir atgal*, o dabar, regis, suvoki ir pati taip mylinti tėtį...

Paėmusi atviruką tai progai pagalvojau, kad negi kasmet dalinsiuos prisiminimais iš vaikystės, kaip gera būdavo su tėčiu. Kai pasiimdavo mane žvejoti:), kai narpliojo mano nuolat susisukusią "žilką" (kas žino, kas tai yra, supras, kokios auksinės kantrybės buvo mano tėtis), kai rūpinosi mano gimtadieniu, kai vedė mane už rankos, o aš pasišokinėdama klausinėjau iki begalybės, iš kur visa atsirado, kai... Kai būdavo man jautrus kaip niekas kitas, nors būdavo ir griežtas, tačiau, kažkodėl, pamenu tik tą atvejį, kai gavau diržo, o mane juokas ėmė... Nujaučiu, kad taip buvo todėl, kad joks diržas negalėjo manęs įtikinti, jog tėtis tikrai pyksta. Nes geras labai buvo (ir yra...). Aišku, bijodavau prisidirbus, nes tėtis buvo reiklus. (Nors kai pagalvoju, galėjo būti reiklesnis - kažkuriuo metu, man rodos, per daug mane "paleido":) ). Tiesą sakant, tėtis man buvo ir tėtis, ir mama. Tiesiog jo tokia širdis - gera labai, dėmesinga.

Ačiū Dievui, perėjom su tėčiu ir tamsos tunelį mūsų santykiuose. Buvo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad to nebuvo. Mat paauglystė yra tiesos ieškojimo metas, o kai tėtis "staiga" pasidaro netobulas, ar padaro ne taip, kaip tikėjaisi, gal net nuvylė kaip tik tuo metu, kai tau buvo užsitęsusi paauglystė - vaje, ne pyragai. Ilgai pretenzijų uodega vilkosi man iš paskos, kol paskui ją kažkas nukando. Net pati nežinau, kas. Gal kadaise padėjo ir bičiulio išsakyta frazė, jog ištekėjus draugausiu su tėčiu ir jo šeima, ir viskas, vienu žodžiu, bus gerai. Keista, bet  išgirdus tą jo frazę širdy žinojau, kad tai pranašystė. Praėjo gal keturiolika metų, ir tai išsipildė. Įsivaizduojat? Po tiekos metų ėmė, ir išsipildė!

Turiu pripažinti, kad tėčio meilė savu metu šiek tiek mane išpaikino. Turiu galvoje tai, kad vėliau leidau sau jam kartais lipti ant galvos, kaip sakoma. O taip nutinka tiems vaikams, kuriuos mylėjo. Gal net per daug. Na, bet gal geriau būti per daug mylimam, nei per mažai :). Vis gi lipimo ant galvos, kai daug sau leidau "praktiką" nutraukė irgi kažkokia frazė vieno artimo žmogaus. Frazės nepamenu, o štai poveikį - puikiai :) Gal todėl šiandien užuodžiu tuos lipimus ir perlipimus...kai suaugę vaikai per daug tiesiog naudojasi savo tėvais...

Taigis... Vakar dar netyčia pamačiau, kaip vieno tėčio (ne mano tėčio) akys, gavus pasveikinimą, labai sudrėko... Ir aš tik viena suprantu - kad man sunku suprasti tėvišką širdį, kuri drėkina jos savininko akis. Galiu vaizduoti ar įsivaizduoti, kad suprantu, bet iš tikrųjų suprasiu šiek tiek tik tada, kai pati tiek nugyvensiu ir išgyvensiu. Regis, tėvystė, kaip ir motinystė, auga drauge su vaikais, o ir bręsta su visais tiek vaikų, tiek savo nuopuoliais bei pakilimais. Ir toji tėvystė (bei motinystė) tampa tavo savastimi, iš kurios ir nenorėtum kažkaip išsinerti... Kaip sakoma, įkliuvai žmogus. Man atrodo, Dievas per šią unikalią patirtį (turėti vaikų) "paspendžia" mums "spąstus" - turime progą išgyventi dieviškos širdies apraiškas savyje... Su visais tą patirtį lydinčiais džiaugsmais ir skausmais...

Ir dar man beprotiškai gera matyti, kaip mūsų dukrelė myli savo tėtį... Tokia maža, o ta jos meilė pranoksta visus mokslininkų atradimus. Ji ne kosmonautė, bet jau moka mylėti nuo Mėnulio ir atgal, ir labai pergyvena bei "ratus suka":), kai tėtis pyksta :). Būna, pasiguodžia man dėl šitos baisios nelaimės, prisipažįsta kad neklausė, tai tada sakau tu gal eik ir atsiprašyk, apkabink, susitaikykit, ir pamatysi, koks tėtis geras. Ir jau girdžiu po akimirkos krykštavimus ir juokus ant tėčio kelių...

Gal ir mes taip kartais susipykstam su dangišku Tėčiu, ratus sukam, ir vis neprieinam... O Jis laukia... Su meilės, paguodos ir artumo pliūpsniu...Man rodos, ir Jo akys drėgsta kartas nuo karto...

Dievas te laimina viso pasaulio tėčius!


---
*Iš vienos knygos... Radau viename blog'e visą aprašą:) - http://swajotoja.blogas.lt/as-myliu-tave-iki-pat-menulio-ir-atgal-1.html




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą