Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2012 m. birželio 22 d., penktadienis

Ech, vasara! ...ir akvarelės pokštas

Mano trimetės pieš. Smagi, sakyčiau vasariška nuotaika :)
Taip norisi tave pagauti už uodegos, ir niekuomet nepaleisti... Būk tu kad ir lietinga, ir vėjuota, ir visokia - vis tik tu esi vasara, ir dėl to man taip patinki. Kartais specialiai šunį vedu kuo vėliau vakare - nes ta vasaros vakaro vėsa tokia užburianti...
O vasaros rytai? Ypač ankstyvi... Jie tikrai neįtikėtini. Ryto oras taip kvepia... Matyt, vasara irgi rytais lenda po dušu, kai mes dar miegame, o paskui išsipuošia visa, pasikvepina... O mes uostom uostom ir, rodos, patį gyvenimą užuodžiam, su visais jo geriausiais kvapais.

Ech!
Gyvenu mieste, bet ir čia, jei tik prie lango auga medis, tiek visko gali išgirsti ir patirti... Vieną naktį mane pribloškė...voverė! Pradarius langą netikėtai pamačiau, kaip ji lipo žemyn tuo medžiu, paskui nuskuodė parko kryptimi, pro kaimynų kiemą... Nakties tyloje tuo metu dar kelis kartus sukranksėjo varna - matyt, nesidžiaugė voverės pasirodymu. O virš balkono, pastogės lentose gyvena kregždučių šeimyna... Nors ir palieka kartais baltą dovanėlę, taip smagu juos ten klegančius girdėti... Teko ir per metrą nuo balkono stebėti, kaip kėkštas doroja sausainį ant išorinės virtuvės palangės. Aha, paukščiai jau žino mano skaniąją palangę. O aš sužinojau trupinio vertę, kai pradėjau lesinti paukščius. Būna, virtuvėj besisukinėdama tik pajuntu kokį įtemptą vienos akies žvilgsnį :) Tada sustingstu ir aš, ir taip juokas ima - galvoju tu tik sotinkis, nebijok... Kartą su dukra stebėjom, kaip kėkštas ilgoookai prausėsi baloje, paskui kedenosi plunksnas medyje, o galiausiai pasiėmė gabalaitį batono ir nuskrido jam vienam žinoma kryptimi :)

O ką čia bepridursi, jei imti kalbėti apie kaimą ar kokį kitą gražų gamtos kampelį... Čia jau tik poezija gali prabilti, tai dėl to geriau patylėsiu, nes ko nemoku, to nemoku.

...
...Kartais ima ir išsipildo kokia maža-didelė svajonė: aš taip norėjau, na taip norėjau pabandyti lieti akvarele, pasimokyti. Nors kadaise turėjau susilietimų su daile, laikas nusinešė visus įgūdžius, išmoktas ir neišmoktas pamokas (pastarųjų nepralenkiamai daugiau). Bet kaip sakė Karlsonas, įkvėpimas yra tokia liga, kai piešėjas labai nori piešti, ir nieko negali su savim padaryti. Aišku, Karlsonas sau gali leisti tokį įkvėpimą turbūt bet kuriuo paros metu, o štai kai esi suaugęs, rimtai nusiteikęs rimtas žmogus, kažin... :) Tada aplinkybės dar taip pasisuka, jog ratas sukasi į priešingą pusę, nei vyksta dailės - ir dar išsvajotos akvarelės! - pamokos. Bet vieną dieną Kažkas iškrečia pokštą, suspėji į vieną vienintelę, paskutinę pamoką, kuri tave įkvepia, užburia, ir tegu kad ir slapčiomis, kaip kad Astridos Lindgren Lota važinėjo dviračiu (ir mokėjo viską tik slapčiomis) -  bet vis gi taip tave užkuria, kad įsimyli tą akvarelę, supranti, kad taip taip, tas ilgesys akvarelei buvo tikras... Ir dabar viską moki tik širdyje, tik svajonėse :) Bet taip gera vėl paimti teptuką retsykiais - o dar tokia proga ir dukra užsikuria, štai ir dailės būrelis namuose... Tegu labai neprofesionalus, bet vis gi... Įkvėpimo liga apima ir viso labo mėgėjus...
Kaip čia toji meilė vasarai susiliejo su akvarele, nežinau. Bet žinau, kad kai Kažkas tau iškrečia Tokį pokštą, nuo gerumo net širdį maudžia. Tos svajonės kartais tokios maaažos maaažos, bet teikia toookį diiidelį pasidžiaugimą, kad net gūžtelni pečiais žmogus, kaip čia iš viso taip gali būti :)

Čia tas pirmasis, dėl to man ypatingas :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą