Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2012 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Apie pavasarį, vaikus ir Viltį

Pastaruoju metu praktiškai visai nerašau, toks metas. Tuo tarpu bundant pavasariui vis tai prajuokina, tai maloniai nustebina dukra. Būna, žinoma, kai nustebina ir ne itin maloniai, kai imi galvoti, kad paauglystė vaikams prasideda maždaug nuo trijų:). Tiesa, jai dar tiek nėra, bet jau labai greitai. (Kartą ji pasakė man nesakyti tėčiui, kad ji blogai elgėsi, nes...tėtis jos draugas. Štai kaipJ ).

Vakar tiesiog žavėjausi bundančiu pavasariu... Išėjom su dukra ir šuniu į lauką, į saulėtą pamiškės pievą, smaigstėm šakomis pernykščius lapus, mėtėm pagalį šuniui (kurio jis niekada neparneša atgal, o guviai sugraužia) ir abi smagiai juokėmės. Nežinau, kas gali būti gražesnio už nuoširdų vaiko lakstymą per bundančią žolę ir skambus, gaivus juokas.

Galvoju, kodėl Biblijoje yra Giesmių giesmė, apdainuojanti dviejų žmonių meilę (žinoma, ačiū Dievui už ją), bet, regis, pasigedau kažko, kas apdainuotų meilę tarp tėvų ir vaikų... Nors ir vienu ir kitu atveju toji meilė kartais persišaldo ir įgyja komplikacijų, - ar santuokai įsibėgėjant, ar vaikams augant/užaugus, - vis tik toje euforijoje norisi susitikti Dievą, kuris vestų tave kaip mažą vaiką palakstyti po pievas, perskaityti kažką, kas iš paties Viešpaties lūpų bylotų - vaikai yra rojaus zuikučiai, o ir tu esi tarp jų... Ne saulės, o rojaus - to tikrojo Dangaus, kuriame saulės nėra, nes ten šviečia pats Viešpats.

Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose, -  sako karalius Dovydas (Ps 139). Ir ačiū Dievui, jis nebuvo išimtis - kiekvienas mūsų yra sukurtas paties Viešpaties. Kiekvienas esame Jo prisilietimo vaisius. Taip, žinoma, čia didelę dalį turėjo mūsų tėvai, tačiau nauja ir nepakartojama gyvybė įsčiose - ne vien žmogaus meilės rezultatas... Viešpats sukuria kiekvieną širdį... Ir išties apima neįtikėtinas jausmas, kai suvoki, jog ir tavo įsčiose gali "darbuotis" pats Dievas, kurdamas naują žmogutį... Tiesa, kartais tas darbas visai neatrodo malonus įsčių savininkei - tenka daug bloguoti, nuolat gyventi ties vėmimo būsena – nepaplaukiojus sirgti jūros liga; vėliau imi krypuoti kaip antis, o naktys tampa tikras košmaras, nes lovos paprastai nelinkę prisitaikyti prie nėščiųjų. (Guodžia, žinoma, nuoširdus vyro palaikymas). Vis tik, kai gimsta į pasaulį žmogus supranti, kad verta buvo pakentėti, o ir kančia pasimiršta - vėliau tik stebiesi, kaip tas laikas greitai prabėgo...

Ir tikrai, laikas bėga kaip pašėlęs. Jau užrašinėji vaiko juokingus posakius, nors ką tik, rodos, laukei to pirmojo žodžio. Prašai labai nebėgioti, nes naktimis vis dar vargina kosulys, - o juk taip neseniai laukte laukei, kada gi mažas žmogutis žengs pirmuosius žingsnius pats.

Vyresni artimieji byloja - nespėsi apsisukti, ir vaikai užaugs...
Ir išties, pastebėjus beprotišką laiko tėkmę nusiviltum, jei ne... amžinybė. Amžinybė, kuri laukia anapus. Girdėjau pasakojimą: maždaug devynerių metų amžiaus vaikas po komos būsenos pasakojo tėvams, kaip buvo danguje ir sutiko ten...savo mažąją sesutę. Tėvai aiktelėjo nuo to pasakojimo, nes niekas apart jų nežinojo, jog jie buvo praradę kūdikį...

Taigi, amžinybė. Tikras, pats tikriausias gyvenimas. "Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo. <...> Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo“ (Apr kn 21, 1.4).

Kiekvienam, kuris tikėjo Juo, kuris kad ir klupo, bet kėlėsi, vis tiesdamas savo rankas į Jį, žengdamas žingsnius paskui savo Mokytoją, Gelbėtoją - Kristų... O Jis sako - "Nė vieno, ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu". Kupini vilties, kvietimo ir meilės žodžiai.

Mus gali atstumti kitos smėlio dėžės vaikai, ar pagiežos apimtieji (na, nė vienas mes visiems nepatinkame), bet ne Kristus. 
"Sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu nepaniekinsi" - sako Dovydas (Ps 51). Ir tai nuostabu. 

O jūs, ar turite Viltį?



2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

Kaip kad rašoma viename šaltinyje, "savaitgalio rekomendacija":)

Pianistė Audronė Juozauskaitė baigė magistro studijas Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 1999 m. - LMTA dainavimo katedros koncertmeisterė. Keletą vasarų dirbo Zalcburgo Universiteto „Mozarteum" vasaros akademijos koncertmeistere. 2010 m. Italijoje, Lonigo mieste vykusiame tarptautiniame konkurse akomponavimo meno nominacijoje tapo I vietos laureate. Apdovanota LR Prezidentės padėkos raštu už Lietuvos vardo garsinimą užsienyje. 

Pianistė dažnai groja Lietuvos ir užsienio scenose drauge su pačiais žymiausiais Lietuvos solistais - nuo prof. Virgilijaus Noreikos, prof. Vytauto Juozapaičio iki Liudo Mikalausko ir Merūno Vitulskio. Krikščioniškame pasaulyje Audronės vizitine kortele jau seniai tapo daugelyje Lietuvos bažnyčių giedamos jos sukurtos giesmės „Pakilk ir šviesk" bei „Jėzaus kraujas". 

Pokalbis su šia skaidria asmenybe: http://btz.lt/article/articleview/5213/1/602/

2012 m. kovo 11 d., sekmadienis

Su Kovo 11-ąja

Dukra iš ryto pamatė ant netoliese esančio namo pritvirtintą trispalvę.
- Mama, mama, pažiūrėk, Lietuvos vėliava, vėliava Lietuvos, matai! - šaukte šaukė šokinėdama iš džiaugsmo dukra ir pridūrė: - šventė šiandien, mama!

Nesu dar mačiusi trijų metų neturinčio vaiko, kuris taip reaguotų į Lietuvos vėliavą - bet gal tiesiog nemačiau pakankamai daug mažų vaikų savo terpėje, tam tikromis aplinkybėmis :). Kai buvo gerokai mažesnė, visos vėliavos buvo "Lietuvos", bet jau, regis, atskiria, kuri Lietuvos, kuri ne. Neturiu dabar po ranka jos pieštų trispalvių...
Stebėdama kai kuriuos renginius ji nuolat mojavo namuose turima nediduke trispalve.

Išties, meilė Tėvynei yra kažkas dieviško ir taurinančio žmogų.
Net kai širdis verkia dėl bujojančio savanaudiškumo brangioje Tėvynėje.