Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Kuo užaugame - avimis ar ožiais?

Kartais girdžiu tėvus nuogąstaujant, jog jiems nepavyko užauginti vaikų taip, kaip norėjo...

Tačiau turbūt beveik visi tėvai pripažįsta, kad yra kažkokia dalis vaikų auklėjime, kuri visiškai nepriklauso nuo mūsų. Stengies, rodos, darai ką gali. O rezultatas...
Neseniai bendraujant su viena mama konstatavom paprastą tiesą - labai reikalinga ir čia Dievo malonė (auginant vaikus).
Šis suvokimas verčia ieškoti Viešpaties, viltis Jo malonės bei gailestingumo.

Pamenu, kažkada susižavėjau vienos šeimos berniuku - koks jis klusnus, pasitempęs, tvarkingas. Na, ne vaikas, o visų tėvų svajonė. Galvojau - žinoma, tėvai gi akivaizdžiai tokie: ir tvarkingi, ir pasitempę... O tėvai ir sako - antras mūsų sūnus visiška pirmojo priešingybė. Va tai tau.
Kaip kažkas yra pasakęs, būtinai yra gėlė puokštėje, linkstanti į priešingą pusę nei visos kitos.

Tačiau žiūriu į dangiško Tėvo šeimą... Ir ką matau? Kristus, pamenate, sakė palyginimą apie būsimą teismą, kad žmonija bus padalinta į dvi dalis - į avis, ir į ožius. Avys - tai tie, kurie klausė Jo balso, vykdė Jo žodį, gyveno kaip Jam patinka (kartais nė to nesuprasdami, bet parodydami atjautą artimui), o ožiukai - gyveno sau, dėl savęs.

Tad, galvoju, ar kas su dangiškuoju Tėvu negerai, kad vieni Jo šeimos nariai tampa... ožiukais? O gal kas negerai su ganytojais, kurių uždavinys, anot Pauliaus, kiekvieną žmogų padaryti tobulą Kristuje? (Kol 1, 28).

Taip, kaip pasitaiko netobulų ganytojų, taip ir netobulų tėvų. Ką jau ten - visi jie netobuli. Bet ar gi netobulas mūsų dangiškasis Tėvas, kurio Apvaizda per gyvenimą veda visus mus?

Taigi...
Žiūriu, vieni ožiukai Jo nemyli, nes neturi tam laiko (beje, visai kaip dalis užaugusių vaikų savo tėvų...).

Kiti ožiukai nemyli, nes neturi iš ko, nors turi už ką (irgi, visai kaip šeimose). "Neturi iš ko", nes yra pernelyg susireikšminę. Nes yra daug daugiau galvojama apie tai, ko tėvai nedavė, o ne apie tai, ką davė...

Treti ožiukai nemyli, nes jiems neapsimoka - juk Jėzus sako visko išsižadėti... Ateini pas Jį gauti, o Jis sako pirma duoti. O juk ir šeimose būna - nemyli tėvo ar mamos, nes neapsimoka... Tokia yra naujoji, "rinkos" karta. Ne visa, žinoma.

Tiesa, kai ožiukams ima žilti jų barzdos, kai kurie, žiūrėk, kaip tam fantastiniam filme transformuojasi į romias aveles... Su amžium ne vienam kyla noras atgailauti. Bet ne visiems. Kai  kurių "ragai" tampa dar kietesni, ir su laiku tokie žmonės tampa dar didesniu galvos skausmu absoliučiai visiems, kas juos supa - taigi, ir artimiems. Juk jei turime romią ir nuolankią dvasią - ja džiaugiasi ir mūsų šeimos, o jei ne - esame vienas, kaip sakoma vargas aplinkiniams.

O kas iš mūsų suvokia, ką išgyvena Tėvo širdis, kai Jo vaikai, užuot buvę avimis, tampa Jam besipriešinančiais ožiukais? Suvokia, bet tik iš dalies, tie, kurie jau patys užaugino vaikus. Ne augina, bet užaugino jau, ir išleido į gyvenimą. Juk "kūdikiai Kristuje" yra klusnūs, jiems viskas priimtina, nors kartais, tiesa, jie parėkauja... Bet va, kai užauga, kai sąmoningėja, tada, žiūrėk, ima pūstis, piktintis, priešintis savo gimdytojams, kritikuoti jų auklėjimo būdus, jų pačių klaidas ir t.t. Oho, kaip užaugame visi! Iš tikro - klausimas - KAIP  mes užaugame? KUO tampame užaugę? Avimis ar ožiukais? Juk kaip dažnai pasitaiko bažnyčiose - kol žmogus kūdikis Kristuje, atrodo, avelė auga - užaugs, bažnyčiai bus palaiminimu, praturtinimu, tikintiesiems ir ganytojams paguoda. Bet, deja, kai kurie užaugam ožiukais ir tampam ne paguoda, o galvos skausmu ganytojams, nesantaikos priežastimi tikintiesiems... Kas nors pasakys - ganytojų toks darbas, jiems "priklauso" vaikščioti skaudančia galva, jie turi ganyti...
Turi, bet kaip suganyti ir išganyti ožiuką? Regis, net ir Viešpats čia bejėgis.

Kuo skiriasi avys nuo ožių? Gal apie tai geriausiai papasakotų jų augintojai, bet avys žavi savo romumu. Jos pakelia skausmus savo atžvilgiu romiai - štai kodėl apie Kristų skaitome: "Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos" (Iz 53, 7).

Avys tyli ir prieš kirpėjus, ir prieš pjovėjus... O mes? Ką liudija mūsų dažnai "aplaužyti" ir "sulaužyti" santykiai? Kad mūsuose labai, labai trūksta to avies romumo. Kad daugelis mūsų esame daugiau ožiai ir ožkos, o ne avys...

Pykstam, nirštam, nepakeliam, nemylim, nesitaikom, pavydim, priešinamės, reikalaujam pirmiausia iš kitų, apkalbam... Patys būdami ožiukais bandame užauginti avinėlius ir aveles savo namuose. Juk nenorime, kad mūsų vaikai būtų lyg ožiukai. Norime avelių - švelnių, atsiduodančių, sušildančių.

Gal Dievas suteiks malonę, ir pavyks. Štai Korės sūnūs nesukilo prieš Mozę, kaip jų tėvas.

Suteik, Dieve, malonę mūsų vaikams... ir mums.

2011 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Gėrėkimės Viešpačiu...

"Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis" (Ps 37, 4)

Kartais šią eilutę skaitome: Gėrėkis Viešpačiu, kad Jis tau suteiktų, ko geidžia tavo širdis...

Juk taip branginame tai, ko trokštame. Mūsų svajonės, troškimai, lūkesčiai, norai... tokie svarbūs. Sakoma, lyg sparnai - surišti arba išlaisvinti skrydžiui. Gražu, bet...

Manau, kad tikruosius sparnus suteikia Viešpats, o ne troškimų išsipildymas. Jo pažinimo šviesa, išmintis, Jo artumas mūsų gyvenime... Tikras, gilus pamaldumas suteikia sparnus - nors kitiems ir gali atrodyti besparnis. O tame tikrame pamaldume ir slypi gėrėjimasis Juo. Gėrėjimasis iki širdies gelmių. Gėrėjimasis iki pat žemės...veidu.

Tuomet sparnai taip pakylėja, kad nesunku ir kojas artimam nuplauti.

Kai išties Juo gėriesi, didžiausiu troškimu tampa Jis pats. Štai koks akibrokštas.

2011 m. rugpjūčio 19 d., penktadienis

Kapitono malda

Supurtyk mus, Viešpatie,
kai esame per daug savimi patenkinti,
kai mūsų svajonės išsipildė, nes mes svajojome per mažai,
kai mes atvykome saugiai, nes plaukėme per arti kranto.

Supurtyk mus, Viešpatie, kai daiktų pertekliuje prarandam gyvybės vandenų troškulį;
kai įsimylėję gyvenimą nustojame svajoti apie amžinybę
ir stengdamiesi sukurti naują žemę
leidžiam mūsų regėjimui apie naują dangų apsiblausti.

Supurtyk mus, Viešpatie, kad išdrįstume drąsiai plaukti pavojingose jūrose,
kur audros įrodys Tavo meistriškumą,
kur prarasdami žemę iš akių, išvysime žvaigždes. 
Prašome Tavęs patraukti mūsų vilčių horizontus
ir stumti mus į ateitį stiprybėje, drąsoje, viltyje ir meilėje. 

Meldžiame mūsų Kapitono vardu, kuris yra Jėzus Kristus.
Frensis Dreikas, 1577 m.

Šaltinis: http://www.btz.lt/lt/keliaujantiems-kartu/1/4456

2011 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Apie dukters ir tėvo... nemeilę? Arba netikėta susitaikymo pamoka

Žaviuosi Astridos Lindgren knygomis. Jos tobulos. Štai apie Ronją... Taip meistriškai "įpinti" dviejų žmonių - tėvo ir dukters pyktį, (net gi) pagiežą ir nusivylimą vienas kito atžvilgiu. Nė vienos įsižeidusios pusės autorė nesmerkia, neteisia, bet supranta kiekviena iš jų - ir tėvas, ir jo duktė buvo savaip ir teisūs, ir neteisūs. Abu turėjo užsispyrimo, ir abu nuo jo kentėjo... Slapčia.

Tėvas pareiškė, kad neturi dukters, o duktė - kad neturi tėvo.

Tėvas nekalbėjo apie dukrą nė žodžio nuo tos dienos, kai ji jį paliko, o Ronja paklausė vieno iš plėšikų, ar nors retsykiais tėvas Matisas apie ją kalba. Išgirdo, jog niekada... Tai dar labiau ją įsiutino. Tik gerokai vėliau jai mama Luvisa paaiškino, kad tėvas nekalba apie ją... kai nemiega. Kai miega -  nuolat verkia sapne ir šaukiasi Ronjos. Motina net išsigando, kad tėvas pasidarys sau galą iš sielvarto:

"- Supranti, Ronja, be galo sunku žiūrėti, kai kitas taip nežmoniškai kankinasi.

Ronjai atrodė, kad dabar ji suriks, taip suriks, kad kalnas suskils. Bet ji kietai sukando dantis ir ramiai paklausė:
- Sakyk, Luvisa, jei štai tu dar maža ir tavo tėvas griežtai išsižada tavęs, kad net nenori minėti tavo vardo, ar tu grįžtum pas jį atgal? O jis dargi nė prašyti pats neateina?
Luvisa ilgai galvojo.
- Ne, negrįžčiau. Nors ir kaip prašytų, vis tiek negrįžčiau!
- O Matisas nė nežada prašyti, - atsakė Ronja.
Ji vėl įsikniaubė Luvisai į kelius ir suvilgė jos stangrų milinį sijoną savo gailiomis ašaromis."

[Ronja, rodos, kieta kaip uola. Bet kietas ir jos tėvas... Taigi - dviejų "kietuolių" istorija: abu verkia slapčia, bet to nepripažįsta]

Ronja pradėjo nekęsti savo tėvo, rodos, dėl kilnaus tikslo - gelbėdama savo draugą Birką. Ir tuomet, kai ji pareiškė nepritarianti tėvo veiksmams ir visaip jį išvadino bei dar gi prikūlė - patyrė juodžiausią naktį savo gyvenime: "Ji ilgai negalėjo sudėti bluosto, taip nekentė savo tėvo, kad, rodės, širdis sprogs. O kaip sunku ko nors nekęsti, kai lig šiol esi taip karštai mylėjęs. Užtat ši naktis Ronjai buvo baisiausia iš visų naktų".

Autorė nuostabiai piešia konfliktą... Neperspausdama, nepagražindama, ir, svarbiausia, nesmerkdama nė vienos pusės. Šis autorės meistriškumas mane tikrai sužavėjo. Ji tarytum perduoda labai svarbią žinią vaikams - kai vyksta konfliktai, galbūt jie liudija, kaip abi pusės stipriai myli viena kitą. Neabejingumas artimam savo - tėvų vaikams ar vaikų tėvams - ir skatina kitą kartą nepritarti vienas kito veiksmams ir tai išsakyti.

Ši vaikams skirta knyga, regis, galėtų padėti ne tik vaikams... Juk ir suaugę taip dažnai elgiasi (perdėm) vaikiškai...

Ar Ronja susitaikė su tėvu? Taip. Kai netyčia sutiko jį prie upelio - vieną ir verkiantį, Ronja taip pat pravirko...
Vien pamačiusi tėvą ji negalėjo likti abejinga. Per daug skaudėjo, kad neverktų. Juodu susitiko, abu verkė, abu peržengė užsispyrimo dramblį, akimirksniu virtusį muse... Per laiką - kai gyveno vienas be kito - abu vienas kito atžvilgiu sugniužo, nutirpdė savąjį išdidumą, suvokė, kad negali vienas kito nemylėti... Matisas paprašė dukters grįžti, o Ronja sutirpo kaip pavasario sniegas tėvo glėby... Sutirpo ir "kietuolis" atamanas Matisas.

---

Ir šiandien yra tų, kurie kaip Ronja laikosi savojo užsispyrimo. Yra žmonių - stebiuosi tokiais - geriau mirs, bet neperžengs savo išdidumo ir neatleis. Gal iš didelės meilės , o gal - labiau iš savimeilės. Ronja buvo jaunutė, užsispyrusi, pašėlusi mergaitė. Bet labai, labai mylinti savo tėvą. Toji meilė nugalėjo. Tai dar kartą patvirtino, kokia gležna ir švari buvo mergaitės širdis. Skausmas suspaudė jos širdį į neapykantos narvą. Tačiau metui atėjus narvas ištirpo taip pat greit, kaip ir atsirado.

Turbūt esu svajotoja, kad negaliu pakęsti, kai žmonės negeba susitaikyti. Kartais kaip drakonas spjaudausi ugnimi ant tų [taigi, daraus ne geresnė], kurie negeba atleisti, laikydamiesi savojo užsispyrimo. Esu tikra, kad neatleidimas liudija esant ir diiidelę savimeilę. Tikrai taip - mes visi savimylos. Ir jei žmogus verkia naktimis iš skausmo, bet neateina susitaikyti, apkabinti to, kurį mylėjo ar tebemyli giliai širdyje - tik savimeilė ir neleidžia to padaryti (žinoma, jei kita pusė yra nors kiek padori). Norėčiau, kad savimylos ir egoistai dabar supyktų dėl šių mano žodžių - girdėjau, kartais net gydytojai siekia supykdyti savo sergančiuosius, kad tie nebūtų kaip abejingai plūduriuojančios medūzos, bet kovotų... Taigi, brangūs neatleidžiantieji - esate didžiausi savimylos ir egoistai. Rrr... :)

Bet - tvardau savo drakoniškumą ir primenu sau - neteisk. Juk kiekvienas per gyvenimą eina savomis kojomis. Kiekvienas sodiname arba mielą širdžiai sodą, kuriame gera būti, arba dykvietę, kurioje siaučia hienos. Tik - niekada nepatikėsiu, kad neatleisdami galime būti ramūs ir džiaugsmingi. Tai bjaurus, nemalonus skausmas, kurį tempsies per gyvenimą, o jis tave temps tik žemyn, ir visus tavo santykius su kitais žmonėmis kartins... kol... vienaip ar kitaip nenumirsi. Beje, nuoskaudos yra kaip raugas, kuris "įraugina" ir kitus santykius, sėdamas mumyse nepasitikėjimo bei nepasitenkinimo, pykčio sėklas kitais...
Beje, nesu vien teoretikė - žinau ką reiškia būti įskaudintai. Žinau, ką reiškia negebėti atleisti. Bet taip pat žinau, kad Kristus ir moko, ir išmoko tai padaryti...

Tad kas žino, gal visi tie, kurie ne šiaip spjaudosi ugnimi, o ją ištikimai virina savo širdyse tam tikrų žmonių atžvilgiu - susitiks  prie to upelio?.. Gal to upelio vanduo atvėsins viduje verdantį vandenį, jei to nepadaro ašaros?

Ech, gerbiama tobulų knygų autore, kodėl neparašėte, kur tas upelis teka...




2011 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

-

Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų (Jn 15, 16)


Viešpatie, ar nesuklydai mane pasirinkdamas? - - -

2011 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

Laimėjau konkursą :)

Gal ir nereikėtų šaukti visam pasauliui [tiksliau, mažytei jo daliai:)] - kad laimėjau konkursą http://www.zaliasiskodas.lt/node/374, vis tik pasidžiaugti norisi. Vertinu tai kaip tam tikrą pripažinimą, kartu ir "pasitikrinimą" savo kūrybos - kokią vertę ji turi, ar galiu ramia širdimi belstis į mažųjų pasaulį...

Esu dėkinga Žaliam Kodui už kūrybinį konkursą, nes rašiau specialiai jam. Rašydama išties pabuvojau ir tame Miško autobuse, sudalyvavau Kvepiančios pievos gyvenime, (Ne)reikalingų daiktų likime, etc :)

Turiu pasakyti, kad rašytojai - laimingi žmonės. Gyvena ir savo, ir savo personažų gyvenimus. Niekas jiems nedraudžia kurti pasaulio gražesnio ir galbūt patiems, berašant, tapti gražesniais savo viduje...

Toks nubyrėjęs trupinėlis pamąstymų...

Ir ačiū visiems, kurie balsavo už mano kūrybą.


p.s. Editos Juchnevičienės piešinys

2011 m. rugpjūčio 2 d., antradienis

-

Žmogaus kvailumas iškreipia jo kelius, bet jo širdis kaltina Viešpatį (Pat 19:3)

Šiandien nejučia prisiminiau šią patarlę ir leidau sau perkelti ją... į žmonių santykius. Juk būna, kad žmonės patys iškreipia savo kelius (nuostatas, požiūrius, etc), o kaltina dėl neišsipildžiusių lūkesčių ar norų, gal net sudužusių vilčių konkrečius žmones.

Prieš kaltinant kitą verta gerai gerai pagalvoti. Kaip sakoma devynis kartus pamatuok (pagalvok), o tik tada..."kirsk galvą" kitam.