Apnuoginančios Kalėdos

„Man per Kalėdas būna truputį liūdna,“ - anądien prisipažino bičiulė. 

Nebuvo sunku suprasti, kodėl, bet paklausiau... Paklausiau todėl, kad iš patirties žinau to liūdesiuko skonį, nors gal jau ir primiršau... Jis toks... Na, lyg nekviestas svečias, įsėlina ir tupi tavo kambary it kokia paukštė, ir dar tyliai peri visokias mintis.  Praveri visus langus, atitrauki užuolaidas, sakai: „Nagi, šiūūū! Skrisk gi pagaliau. Žiūrėk, ten tavo laisvė, dangus...“  O sparnuotoji būtybė it kokia vištytė žvelgia į tave, lyg nieko nesuprastų, nemokėtų ir nenorėtų skraidyt. Liūdesys lieka.

Kalėdos apnuogina. Toji liūdesio paukštė ne šiaip randa plyšį į mūsų namus. 

Kalėdų laukimas atveria mūsų skurdą - vienų daugiau dvasinį, kitų materialų. Vieni nelaukia tų dvylikos patiekalų Kalėdų išvakarėse, nes žino, jog jų tiek nebus, kiti nelaukia, nes žino - nebus kam tų patiekalų ragauti, treti nelaukia, nes taip pat supranta, kad prie to ypatingo stalo pernelyg stipriai jausis nemeilės kvapas... 

Taip ir stypsom daugelis, kaip tie medžiai be lapų. Tokie apnuoginti, lyg ne vietoje užaugę, lyg ne gyvenimui, o mirčiai skirti. 

Spoksau į medžius. Kaip jie išgyvena tą šiurpų rudenį bei žiemą savo gyvenime? Bet medžiai lyg kareiviai stovi išsirikiavę ir nė šnipšt. Lapų nėra, taigi, tarsi ne pagal paskirtį kiurkso, vaizdą gadina. Jokios iš jų naudos, sakytum. Kaip dažnai ir iš manęs. Kodėl esu visiškas nulis arba daugybė nulių be jokio skaičiaus priešakyje? Kodėl turiu stovėti toks apnuogintas ir liūdnas savo vienatvėje? Bėgsiu, antai, geriau į blizgučcentrį, prisipirksiu visko, ir bus valio! Bet... ne man tas visas žaidimas, jau bandžiau, - vėl ir vėl, kad mane kur, apsinuoginau... 

Akimirksniu suvokiu - man reikia šio liūdesio. To apsinuoginimo meto, kai stypsau kaip tie medžiai be lapų ir niekuo negaliu nei pasigirti, nei, rodos, pasidžiaugti. Bet... ša...  Anądien medžiai išmokė mane ne kareiviško klusnumo, o tiesiog dieviško romumo - nebijoti pasirodyti be lapų, gyventi niekuo neprisidengus. Pasirodyti negražiai, stokojančiai, vienišai, ligotai, liūdnai. Būti nuliu, nes... mano skaičius priekyje yra Jis.

Visiškai apnuoginta žvelgiu į Prakartėlę ir matau nė savo lovelės neturintį Jėzų. Tokį mažą, bejėgį, besidžiaugiantį pirmąja savo gyvenimo diena. Jo šeimos skurdas apnuogintas visam pasauliui, tačiau angelų kareivija aplanko ir nušviečia žemę bei budinčius piemenėlius. Šie irgi apnuoginti - juk jie viso labo - piemenėliai, gyvenime netapę „kažkuo daugiau“. 

Stoviu tokia belapė, o širdy taip šviesu. Tik apnuoginta kaip niekad gerai, regis, suvokiau tikrąjį Kalėdų slėpinį. Tas nuogumas, liūdesys daug metų atkakliai stūmė mane į kampą (o gal Prakartėlės vidun?), kad suprasčiau, kad išsilaisvinčiau nuo netikrų Kalėdų ir atrasčiau tikrąsias, kur nuogumas turi vertę, nes visi apnuogintieji aprengiami Jo šlovės rūbais.

Ačiū, Viešpatie, už apnuogintas Kalėdas, už šią neįkainojamą patirtį. Tu esi mano Dievas, paguodos Dievas, neužmirštantis nė vieno. Atvedęs į puotos namus, Tu neleidi užmiršti to meto, kai nulis buvo tik nulis, be skaičiaus, medžiai buvo be lapų... Neleidi užmiršti tos apnuogintos realybės, kurioje sutikau Tave ir mačiau tik Tave, kad visuomet žinočiau, jog Tu - visų svarbiausias.
...
Žiū! Medžius papuoš(ė) sniegas - toji balta viltis iš dangaus. Jis ištirps, kaip kasdien tirpsta mano viltis, delnuose palikdama vien prisiminimus... apie ateitį. Vėl ir vėl baltos pranašystės kris iš dangaus, jos vėl ir vėl paguos nuogus medžius ir, kad ir kaip keista, juos sušildys. 

Gauti teisingai arba kodėl reikalinga atgaila

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: „Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus! Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, pats būdamas taip pat nuteistas! Mudu teisingai gavome, ko verti mūsų darbai, o šitas nieko blogo nepadarė“. Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“.  Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 39-43).

Advento laikotarpiu esame kviečiami permąstyti savo kelius... Daugelis mename ir Jono Krikštytojo kvietimą atgailai. Tai nebuvo kvietimas tik sukalbėti teisingą maldą, bet aiškus raginimas keisti savo kelius, pasirinkimus, vertybes. Ir nors evangelijose skaitome, kaip minios ėjo pas Joną atgailos krikštui, Jono Krikštytojo tarnavimas įkvėpė ne visus. Vienas toks asmuo, kurį kvietimas atgailai piktino, turėjo nemenką įtaką Izraeliui, gyveno rūmuose, o kad „nebūtų liūdna“ - neteisėtai apsigyveno su brolio žmona. Jonas Krikštytojas, prieštaraudamas šiai sąjungai nukentėjo - jam buvo nukirsta galva. Po šio įvykio Viešpats Jėzus pasitraukė į vienumą. Ir Jis turės kentėti už visų nuodėmes, teisus už neteisiuosius.  

Kai Jėzus nukryžiuojamas, šalia Jo nukryžiuojami du nusikaltėliai. Nesunku suprasti, kad šie du žmonės priėjo, kaip sakome, „liepto galą“. Kaip jie elgėsi tame „gale“? Skirtingai. Vienas suprato, kad šitaip triumfavo teisingumas, o kitas - akivaizdu - savo kaltės nepripažino. Galbūt ir suvokė, kad teisingumas reikalavo tokios baigties, kokia jį ištiko, tačiau, pasirinkęs piktžodžiauti Kristui, vadovavosi jau „kita evangelija“. Tai yra patogia sau „evangelija“, kai tai, ko norisi, galima. Sakykim, tai „įkvepia naujiems polėkiams“ ir panašiai, kaip vagį gali įkvėpti gardus kąsnelis - pavogti pinigai - naujiems pirkiniams.

„Blogojo“ nusikaltėlio elgesys liudija, kad neatgailaujanti širdis tampa pikta ir peržengia ribas. Kaip šis nusikaltėlis piktžodžiavo Jėzui, taip neatgailaujantis tikintysis gali imti piktžodžiauti broliams Kristuje, kurie ragina susilaikyti nuo kūniškų darbų. Tiesa ta, kad žmogus praranda Dievo baimę: Ir Dievo tu nebijai... Atkreipkime dėmesį, kad vienu metu nusikaltėliai kalbasi tarpusavyje, ir ne Jėzus pamoko piktžodžiavusį, bet kitas nusikaltėlis. Taip ir mūsų gyvenime Dievo pirštas dažnai pasiekia mus būtent per kitus tikinčiuosius - net jei jie netobuli, kaip ir mes.

Tačiau išdidi širdis nepriima brolių patarimų ar sudrausminimų. Ji sako: „Kas tu toks, kad mane mokai? Pažiūrėk į savo nuodėmes“. Tuo tarpu nuolanki širdis įsiklauso, „nesikapsto“ po brolio nuodėmes, bet permąsto, ar pastabos teisingos. Galų gale, ar gali atgailos būti per daug, jei tai tikra atgaila, o ne pasirodymas kitiems? 

Sudrausmindamas „blogąjį“, „gerasis“ nusikaltėlis išties parodo savo širdies nuostatą. Abu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, - skamba jo lūpose. Jis sudrausmina ne tik kitą, bet ir save patį. Nes širdis sudužusi. Pripažįstama, jog pasielgta neteisiai, ir šis žmonių teismas yra teisingai gautas atpildas už darbus. Menu, atrodo, Liuterio žodžius, jog mes linkę kitus teisti pagal darbus, o save - pagal intencijas. Išties galvodami apie savo poelgius, dažnai esame linkę save pateisinti... Tačiau tiesa ta, jog Viešpats mus teis ne pagal mūsų žodžius, o pagal poelgius. Jis žiūrės, ko verti mūsų darbai. Apaštalas Paulius, sakydamas, jog Viešpats kiekvienam atmokės pagal darbus, primena, kad nebus žiūrima asmens(Kol 3, 23-25). Asmuo gali būti ir žinomas, ir įtakingas, tačiau Teismo dieną tai nepadarys įspūdžio Dievui. Atvirkščiai, Raštas liudija, jog kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta.

Taigi, nesvarbu, kas mes esame - vadovai ar pavaldiniai, vyrai ar moterys, tėvai ar vaikai, - kiekvienam Viešpats atmokės pagal darbus, ne pagal žodžius. 

Nors štai, paradoksas - „gerasis“ nusikaltėlis gauna Viešpaties pažadą, jog dar šiandien bus rojuje su Kristumi. Paradoksalu tai, kad jo darbai nebuvo verti tokios malonės, ir tik žodžiai liudijo, kad širdis pasikeitė. Tačiau tie žodžiai turėjo svorį - Viešpats matė, jog tai ne spektaklis, o iš tiesų atgailaujanti širdis, pripažįstanti teisingumo ranką. Iki laiko žmonės gali ir neatskirti, kur vyksta spektaklis, o kur - tikrovė, tačiau yra Tas, kuris viską mato. Gali nutikti ir taip, jog vienas su „mažesnėmis“ nuodėmėmis iki rojaus nebenueis, o kitas, „pasiekęs dugną“, bet atgailavęs, įeis pro jam plačiai atvertus Dangaus Karalystės vartus. 

Šiandien, galvodama apie savo nuodėmes, suprantu, kad ne tik Viešpats, bet ir žmonės gali laikyti mane neverta tam tikrų Dievo malonių. Ir suprantu tokius žmones. Suprasiu, jei ir Dievas „parašys man didelį minusą“, kai melsiu Jo malonių dar šioje žemėje ar Aną dieną. Tikrai noriu būti kaip tas žmogus, sąžiningai pasakęs: „Gavome teisingai...“ Nes Dievo teisingumas tobulas. Jis vienam uždaro Dangaus Karalystės vartus, o kitam - plačiai juos atveria, kviesdamas įeiti. Jis sprendžia, kam uždaryti, o kam atverti. Tačiau būtent mūsų širdies nuostata gali nulemti Viešpaties sprendimą.

Raštas liudija, kad teisingumas yra Jo sosto pamatas, o gailestingumas ateina ten, kur teisingumas pripažįstamas, o ne atmetamas, ten, kur sudužusi širdis sako:Dieve, nesu vertas Tavo malonių... Tuo tarpu Neatgailaujančiam jis kardą galanda... - liudija psalmininkas (Ps 7). 

Kokia tragedija - abu nukryžiuotieji turėjo tą pačią, unikalią galimybę dar atgailauti, bet tik vienas ja pasinaudojo. Kaip ir mes, gyvendami šioje žemėje, dar turime galimybę atgailai ir pasikeitimui. 
-
Ką apie mus liudija mūsų artimieji? Galbūt jų pastabos yra Gerojo Ganytojo balsas? Ar leisime Viešpačiui pasakyti tai, kas mums... nepatiks? O gal laukiame savo atžvilgiu vien saldžiažodžiavimų? Neapsigaukime, dažnai būtent broliški patarimai bei pamokymai gali apsaugoti mus nuo amžinos pražūties. Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, - težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš jo klystkelio, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių (Jok 5, 19-20).

Tik jei nuoširdžiai pripažįstame savo nuodėmes bei dėl jų gailimės, galime tikėtis vieną dieną būti rojuje su Kristumi. Nuoširdi atgaila, regis, įmanoma net ir paskutinę akimirką. 

Tačiau šių dviejų nusikaltėlių istorija taip pat byloja: rojuje bus ne visi, kurie vienaip ar kitaip buvo šalia Kristaus.  

Batų pora, kurių norėčiau Kalėdoms

Kartais atrodo, kad su kiekvienais metais kažkaip vis kitaip laukiu šios didelę dievišką paguodą pranašaujančios ir liudijančios šventės... Ir kiekvieną kartą galvoju apie susitikimą su Kristumi. 

Koks jis bus šiemet? Turiu prisipažinti, kad niekaip negaliu priprasti prie „kūdikio Jėzaus“. Mano akyse Jėzus iškyla didis, pašlovintas, prikeltas iš numirusių, vaikštantis tarp mūsų, išklausantis mūsų maldas, plaunantis mums kojas, užtariantis mus, tylintis ir kalbantis mums. Kartais galvoju: kodėl Kristus taip dažnai tyli žvelgdamas į mus? Ar Jo meilė ir rūpinimasis mumis tokie dideli, kad Jam pritrūksta žodžių žvelgiant į mus? Tikriausiai, mūsų nuodėmės tiek mus apkurtina, kad mes negabūs Jo girdėti... Kaip vaikai galim pykti, kodėl tėvelis nepaaiškina, iš kur atsiranda snaigės, arba kodėl negalime turėti to ar ano, bet tėvai paprastai žino, kada vaikai pasiruošę klausytis, o kada klausia ko nors iš pasiutimo, noro įrodyti savo tiesą ir elgtis taip, kaip jiems norisi.

Kad ir kaip būtų, šiandien galvoju apie tai, kas man trukdo būti su Kristumi... Ne, tikrai ne mano vaikai. Neseniai perskaičiau liudijimą, kaip viena jauna stačiatikė moteris vis bėgdavo į bažnyčią melstis už savo vyrą, kurį išsiuntė kariauti į Čečėniją... Kai jos kūdikis užmigdavo, ji kritusi ant kelių nuolat lenkdavosi Dievui, kaip mokėjo „laikėsi įsikibus į Dievą“, prašydama saugoti jos vyrą.  Bažnyčioje užtrukdavo tiek, kiek leisdavo krūtimi maitinimas kūdikis, – ne mažiau. O jos vyras tuo metu patyrė stebuklų, šalia buvę kariai net ėmė stengtis laikytis arčiau jo, nes aiškiai matė - kulkos jo nepaliečia, kažkaip stebuklingai nekliudo. Ir vos jis pasitraukia iš vienos ar kitos vietos, tuoj ten bombos, kulkos, žuvusieji... O jam – nieko. Ar gi ne stebuklas?

Ne dėl stebuklo noriu būti su Kristumi. Tiesiog šis liudijimas parodė, kaip ta moteris turėjo jėgų daug melstis. Ji nuolat gyveno maldoje. Kaip žinome, kūdikius auginančios mamos dažniau gali vaikščioti apsnūdusios, o ne besimeldžiančios... Kartą mano vyras juokavo, kad kalbuosi su anuo pasauliu, nes tikrai, ir pati tąkart jaučiau, kaip nieko nebesuvokiu dėl miego trūkumo. Taigi mano mieli vaikai, rodos, išsunkia visas jėgas. Bet ar tikrai? Ar jie gali trukdyti man būti su Jėzumi, jei Jis sakė, kad štai tokių, kaip tie mažiai, yra Dievo Karalystė? Ar nuovargis gali trukdyti būti su Viešpačiu? Ir taip, ir ne. Nuovargis, kur kas didesnis, ateina tuomet, kai mes nebūname su Juo... Net neabejoju, kad daugybė problemų mūsų gyvenime atsiranda todėl, kad nepasišvenčiam Jam. Kad mes vis dar ieškom savo gyvenimo, savo kelių, savo naudos. Tuomet kaip tas avinas brūzgyne (žr. Pr.kn. 22, 13) įsipainiojam savo problemose – gerai, jei atsiranda Dievo pašauktas Abraomas, kuriam įsakyta atrasti aviną aukai, ir jis randa tą įklimpusį gyvulį, ir ištraukia jį iš ten, kad... paskerstų ir paaukotų Dievui. Dažną kartą būtent taip Dievo žodis, žodis iš Jo lūpų traukia mus kaip kokius paskenduolius iš vandens... Traukia kitokiam gyvenimui, kur vaikštoma šviesoje, tiesoje, Dievo artume... Ištraukia ne tam, kad tiesiog būtume ištraukti, bet kad gyventume dėl Jo.

Gal vienuolystė gelbsti nuo šio pasaulio pagundų? Skaitydama Tomo Kempiečio mintis suvokiu, kad ir vienuoliai susidurdavo su labai didelėm pagundom – mat kurgi pabėgsi nuo savęs, nuo savo nuodėmingos prigimties? Ir čia galėtum visiškai nusivilti, jei ne Jėzus. Jis nuolat mus kviečia, lyg sakytų: „Bėk pas Mane“. Tuomet klausiu: „Viešpatie, o ką reiškia bėgti pas Tave?“ Ir menu kunigą H. Šulcą, kuris šiandien tarnauja Afrikos vaikams, visiškai paaukojęs jiems savo gyvenimą... Man atrodo, tarnystė jo pašonėje tuoj išgydytų daugelį mūsų, taip įpratusių suktis savo sultyse, kai bandome vienom nuodėmėm išspręsti kitas... Misionierystė kai kam gali tapti tiltu į savo sielos išganymą - bet, deja, turiu pripažinti savo sielos skurdą, kad kažin ar galėčiau taip pasielgti - išvykti kur nors šitaip, kad patarnaučiau.

Na, gal guodžia Viešpaties žodžiai: „Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui.“ Jei Jis pašauks, galbūt suteiks jėgų pasišvęsti? Šiandien, tiesa, misionierystė vyksta mano namuose, sukantis nesibaigiančiuose buities verpetuose. Ir esu be galo dėkinga Dievui už viską – savo vyrą, nuostabius vaikus. Be Jo malonės nebūtų nieko. Suvirpėjo širdis, kai išgirdau apie vieną moterį, atsiliepimą apie ją, jog ji buvo nepaprastai darbšti bei pareiginga darbe, o su savo vyru niekada (!) nebuvo susipykusi... Ar jos vyras buvo tobulas? Manau, ji tiesiog buvo, kaip kad mes sakome, šventas žmogus.

Blogiausia, o gal, tiksliau, pavojingiausia, kai būti su Kristumi trukdo ne nuodėmės, o iš pažiūros, visai pozityvūs dalykai, darbai. Nes tuomet yra pavojus save įtikinti, kad viskas man tikrai gerai, Jėzumi juk tikiu. Morta negalvojo, kad jos puodai yra ne tai, ko reikia, nes jai, matyt, pakako žinoti, jog Jėzus jos namuose... Juk puodai žvangėjo „dėl Jėzaus“. Kaip ir mes dažnai galvojame: taip, aš juk tikintis, Jėzus mano širdyje. Bet Jėzus – ne kryželis ir ne amuletas, kurį pasikabinęs ant kaklo gali būti ramus. Šiandien mane tikrai gąsdina mintis, jog galiu prarasti savo išgelbėjimą (tiesa, žinia apie pragarą tokia, rodos, būtų neparanki Kalėdoms... Skambėtų lyg koks išsigalvojimas).

Taip, jei nebūsiu atidi Viešpaties balsui, kuris skatina mane pirmiausia būti su Juo, išpažinti savo nuodėmes ir keistis (būtent pastarasis dalykas yra svarbus, nes mes taip pratę užsiliūliuoti religinėse teorijose be praktikos), aš galiu prarasti išgelbėjimą. Taip, Kristus atpirko mus iš visų nuodėmių. Bet ar einu pas Jį slėptis, išpažinti, raudoti dėl jų? Ar man mano nuodėmingumas yra gyvenimo ir mirties klausimas, kaip tai jaunai motinai, dieną naktį besimeldžiančiai už kare esantį vyrą? O gal savo nuodėmingumą jau priimu kaip žaidimą, kaip pasroviui plaukiantį laivelį? „Atsiduodu, Viešpatie, į Tavo rankas“,  bet mano širdis Jam negieda, Jo nesiilgi, aš kažkur kitur, tik ne Kristuje... Galiu kaip ta Morta prisidengti tarnyste Dievui, o kas bus, jei aną dieną išgirsiu: „Eik šalin, nepažįstu tavęs“. Sakysiu: kaip Tu gali manęs nepažinti, Viešpatie, Tu gi visus iki vieno pažįsti, ir mane pažinojai... O Dieve, kaip baisu, kai religingumas, tikėjimas tampa tik išorine priedanga, krikščionišku atributu ir tiek.

Dar viena (tikra) istorija.

Viena bobutė niekaip negalėjo įsigyti tinkamų jai batų. Bet pasimatavus parduotuvėje itališkų batų porą nustėro: kokie patogūs ir tinkami jos kojai. Sužinojus kainą – ‚prisėdo‘. Ėmė taupyti, dėti, kaip sakoma, kapeiką prie kapeikos, papildomai įsidarbino vienoje šeimoje, ten gaudavo ir arbatpinigių, ir jaunos mergaitės „davinių“, kad bobutė nesakytų tėvams, jog ši grįžo išgėrus... Pagaliau batai nupirkti, bobutė laiminga, išsiruošia į kelionę po šventas vietas... Ir toje kelionėje, nakvojant gal nakvynės namuose, įvyksta štai kas: viena studentė, skubėdama paryčiais į autobusą, netyčia supainioja batus ir išlekia su bobutės pora. Kaip raudojo bobutė tai aptikus! Vos ne vos įsispyrė į studentės batus ir kentė skausmus.

Pagaliau gidė nusprendė palaukti, niekur nevykti su grupe, o bobutei patarė nueiti į bažnyčią ir pasimelsti: bet, sako, pirma atgaila, o tik tuomet prašymas. Na, bobutė ir nuėjo melstis. Iš pradžių muistėsi, muistėsi dėl tos „privalomos“ atgailos, bet galiausiai, sąžinės „stumiama“ iš tikro suvokė, kaip ji negerai elgės toje šeimoje, kurioje dirbo dėl pinigų, kaip jai nerūpėjo ta jauna mergaitė, kaip imdavo iš jos pinigus... Ir galiausiai bobutė ne tik atgailavo, ji jau su ašaromis meldėsi už tą jauną mergaitę... Pamiršusi tuos nelemtus batus. Kai ji šiek tiek atsigavo nuo ašarų, žvilgt – ogi šalia studentė, apsiavusi jos batais meldžiasi... (Tai tikra istorija).

Taip jau yra, kad dažnai „batai“ mums rūpi daug labiau nei sielos būsena. Ir taip pat suprantu, jog negaliu savęs raminti: „Juk lankau bažnyčią.“ O kas, jei bažnyčion ateinu dėl tų savo „batų“, kaip ta bobutė? Ir, deja, kaip ji neprasiveržiu iki nuoširdžios ir tikros atgailos, o taip ir lieku apgailestauti dėl batų daug labiau, nei dėl savo nuodėmingumo... Mano „batais“ gali tapti ir kitų žmonių nuomonė, reputacija jų akyse – va, žiūrėkit, aš vis dar čia, Dievo namuose, o iš dangaus gal jau skuba aidas: „Aš tavęs nepažįstu...“.

Kaip viskas rimta. Ir ačiū Dievui, kad kol gyvename šioje žemėje, išgyvename malonės metą, galimybę atgailauti, keistis, kviestis Kristų į savo širdį, gyvenimą, į namus, į palėpes, į savo širdies „rūsius“. Primenu sau, kad tik Jo artume gimsta tikra atgaila. Tai Jo šviesa apšviečia mano nuodėmes, jo Žodis skaistina mano sąžinę, Jo meilė skatina keistis...

Laukiu Kalėdų. 

Rudens dėkingumas

Šis ruduo, atrodo, prašyte prašosi dėmesio. Grožis, kurio negali nepastebėti... Pamenu, kaip vienas bičiulis sakydavo, jog mėgstamiausias jo metų laikas - ruduo. Ne, atšaudavau, geriausias iš geriausių yra pavasaris!

Bet šiemet, kas žino, gal ir amžius mano „kaltas“, negaliu atsigrožėti rudenėjančia gamta. Ji čia pat, vidury miesto - atrodo, lyg pats miškas būtų aplankęs šurmuliuojančias gatves ir pabėręs dovanų. Kvepiančių, įkvepiančių...

Kas tie krintantys lapai? Kasmet jie nuteikia mus filosofiškai, nostalgiškai, svajingai... Norisi šiurenti lapus, verstis kūliais per juos, bet et - juk ne vaikas esu... Galiu nebent prisidengti savo vaikais ir dūkti su jais lapų šūsnyje, kol kiemsargiai nemato.

Atrodo, kad lapai nebijo numirti. Jie miršta triumfuodami, sakyčiau, giedodami gražiausią savo gyvenimo giesmę, išsiliejusią įstabiausiom spalvom. Šalna juos pakanda - kritimas priartėja, bet jie išgražėja dar labiau, regis tuo parodydami, kokia graži, šviesi ir spalvinga gali būti mirtis. O, ne. Aš nešlovinu mirties. Tačiau žvelgiant į tuos klusnius Dievo dėsniams lapus mokausi... dėkoti Dievui. Už kiekvieną nugyventą dieną, minutę, akimirką, net sekundės dalį... Sportininkams sekundės dalys gali dovanoti arba atimti medalį, o štai dėkingumas mano gyvenime taip pat gali atimti arba pridėti to paties...  dėkingumo. 

Dėkingumas. Koks gražus žodis, kokia šviesi jo prasmė, kokia graži dėkojanti širdis, siela, kokia graži mintis, įkvėpta dėkingumo. 

Šiemet ruduo man liudija dėkingumo grožį. Norėčiau, et kaip norėčiau, kad tie  pageltę, išraudę nuo  dėkingumo lapai liudytų, bylotų apie visų mūsų, tikinčiųjų dėkingumą Viešpačiui. Vienas pageltęs lapas - dievop kylanti dėkojimo malda. Už kiekvieną nugyventą dieną. Už savo artimą. Už kasdienę duoną. Už kiekvieną išmėginimą... Už Jo bažnyčią. O Dieve, už Jį patį, pirmiausiai už Jį. Kaip norėčiau kad ir mano išėjimas pas Viešpatį būtų toks gražus. Tai kas, kad kiemsargis sušluos, įdės į šiukšlių maišą ir užriš, vėliau galbūt sudegins. Svarbiausia, kad būčiau išgiedojusi gražiausią savo gyvenimo giesmę - dėkingumą. 

Nuotrauka Gintauto Tumulio

Puodelis Vilties

Kadaise draugė padovanojo man puodelį su užrašu anglų kalba: „Viltis“. 

Vidinėje jo pusėje užrašyta: Ištisą dieną Viešpats yra mano viltis (pagal Ps 25, 5) 
Anądien puodelis, rodos, įsistebeilijo į mane, nebyliai priekaištaudamas: ar tu kada nors galvojai apie tai, kas čia parašyta??? 
??
Vil-tis. 
Deja, taip: viltis dažnokai taip ir lieka tik užrašu ant šio puodelio. Širdin įleidžiu ne taip lengvai, neretai užtrenkiu jai duris prieš nosį, o jei ir palieku praviras, tai mėgstu pasiginčyti: ji man rodo „Ten“, o aš jai rodau „Čia“. Ji šypsosi, o aš stoviu skausmo perkreiptu veidu ir galvoju: „Negali būti, kad Viltis galėtų būti nejautri. To tiesiog negali būti...“ Tuomet ji švelniai kilstelėjo mano smakrą ir aš pamačiau, kaip tai, kas yra čia, keičiasi, kai mato tai, kas yra Ten. O Dieve...

Jaučiu, kaip Viltis stovi ir beldžia, kaip žvilgčioja į mano langus, laukia.  Ak, Viltie, užeik...

Net apmiriau iš nuostabos, nes, rodos, ji prabilo: „Taip, Aš esu. Ar tiki?“

„Tikiu, - paskubom lemenu, - tikiu...“ Ir tuoj suprantu, kad ji liudija, kalba, juokiasi... Liūdi, šnabžda, sufleruoja. Drąsina, glumina, pasakoja... Rodo, apreiškia, šaukia. Dainuoja, tyli... Rusena, šoka, sėlina... Tereikia atmerkti akis, įsižiūrėti, įsiklausyti, patikėti. Taip, patikėti būtina. Viltis - lyg tikėjimo sesuo ir palydovė. Tikėsi - turėsi viltį, netikėsi - viltis bus tarp tų paskutiniųjų, kurie gali numirti... Lyg kokioj pasakoj: tiki, tuomet Viltis tau pasakoja neįtikėtinas istorijas, jei netiki - tarytum paralyžiuoji ją savo netikėjimu... „Dieve, kur paimti tiek tikėjimo, kur??“ Aš taip noriu to gero „kino“, trokšte trokštu. „Šventasis Raštas!!!“ - rėkia puodelis, puikuodamasis savo žiniomis. Kad ir išpuikęs, bet … teisus.

Viltis yra Kristuje, per tikėjimą Juo. Toji Viltis yra tiesiog neįtikėtina, ji kalba apie šviesią ateitį, amžinybės perspektyvą, buvimą su Viešpačiu, galimybę matyti Jį akis į akį... Turiu pasakyti, kad kai toji Viltis nuolat šalia, širdis tiesiog sprogsta iš nuostabos: „Kaip gali būti tiek daug paruošta man, mažam ir nereikšmingam žmogui? Kaip gali manęs laukti ištisa amžinybė, dieviški turtai ir dovanos ten, danguje?“

Širdis laukia kelionės į amžinybę. Tai kur kas atsakingesnė kelionė, nei vykimas į užsienį. Jei išvyksti laikinai, namus palieki ne tuščius, nes žinai (ar bent jau viliesi) - kad čia sugrįši... Jei pasiilgsti namų, lauki kelionės namo. Ir tas laukimas, o vėliau sugrįžimas toks brangus, kad žodžiais sunku apsakyti... Tie netobuli namai tampa tokie gražūs ir savi, tokie trokštami... Viltis man kužda, kad ir čia - ne mano namai, o tik laikinas būstas. O, - atsakau.

Ar kada bandėte atverti duris Vilčiai, kuri stovi ir švelniai beldžia, laukdama, kol įsileisime? Tai kur kas įdomiau, nei sėdėti pačiame įdomiausiame ir „kiečiausiame“ kine: nors vaizdo aiškiai ir nematai, bet jį užuodi, jauti širdimi - tą neįtikėtiną atmosferą, kurios šioje žemėje vargiai besurasi... Koks mielas tas skaistumo, šventumo kvapas... Visiško šventųjų susitaikymo, susiliejimo su Dievu ir vienas su kitu. Niekas niekam neturi jokių pretenzijų, užsigavimų ar nemeilės. Tai tarsi nuolatinė dvasinė puota, kurios vėliava yra Meilė. 

Vilčiai tarpstant tarsi užuodžiu jų visų nugyvento gyvenimo skonį: vieni juo džiaugiasi, kiti liūdi, tačiau visa - pergalės ir pralaimėjimai - liko praeityje, tarytum suvalgyta to dabarties džiaugsmo, dabarties šviesos, dabarties amžinybės... Bandau užuosti, koks įstabus jų pasitenkinimas, kokia didelė jų visų laimė nuolat mėgautis Dievo artumu ir Jį garbinti... O Viltis vis dvelkia tuo dangišku akcentu, primenančiu būtent tai, ką ji ir liudija visa savo esybe.

Bet vis dar esu čia, žemėje, taigi tame puodelyje vėl ir vėl baigiasi arbata. 

Kartą besigėrintį savimi puodelį kažkas smarkokai tarkštelėjo, ir … kraštelio nebėra. Kas žino, gal ateity tarkštels dar labiau, ir puodelis suduš.

Taip ir gyvenime kartais taip tave baksteli ar net pargriauna, kad akimirkai (ar ilgam) apanki ir nieko nebematai. Bet žinai - Viltis yra. Apvaizda paims tave už rankos ir švelniai ves. 

Tikėk, nes taip bus. Viltis nemiršta, nes Dievas prikėlė ją amžinam gyvenimui.

Mintys apie tikėjimą

Daugelis turime vienokią ar kitokią tikėjimo patirtį. Pateikti teiginiai - tik mano asmeninės patirties apmąstymas bei noras tinkamai įvertinti tikėjimą kaip dovaną, galimybę, Dievo duotybę.  Biblijoje ne kartą skaitome raginimus tikėti, matome joje įkvepiančius tikėjimo pavyzdžius. Prisiminkime, kad mūsų tikėjimo pradininkas ir atbaigėjas yra Viešpats Jėzus (Hbr 12, 2), ir kad „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Hebr 11, 6). Būkime dėkingi, kad Jis pasėjo mumyse tikėjimo grūdą, kurį mums belieka puoselėt, pasiliekant Jame: „Taigi tikėjimas - iš klausymo, klausymas - iš Dievo žodžio“ (Rom 10, 17)
Tikėjimas visuomet yra pliusas, o netikėjimas visuomet yra minusas.

Tikėjimas atveria gyvenimą, o netikėjimas jį susiaurina.

Tikėjimas atgaivina ir padrąsina, o netikėjimas verčia susigūžti.

Tikėdami dėkojame, netikėdami - murmame.

Tikėjimas atsuka veidą Viešpačiui, netikėjimas - nugarą.

Tikėjimas atsuka kitą skruostą, netikėjimas - kumštį.

Tikėjimas atgaivina sielą, netikėjimas - vargina.

Tikėjimas eina atleidimo keliu, netikėjimas - keršto.

Tikėjimas yra tik ėjimas, o netikėjimas - netikęs ėjimas.

Geriau silpnas ir trapus tikėjimas nei tvirtas netikėjimas.

Būna, kad silpnas netikėjimas nuteikia viltingiau, nei silpnas tikėjimas.

Tikėdami matome tai, kas nematoma, netikėdami - tik tai kas matoma. Taigi, tikėdami matome kur kas daugiau, plačiau ir giliau, nei netikėdami.

Tikėjimas skatina mus keistis, netikėjimas - keisti kitus.

Tikėdami įkvepiame ir praturtiname kitus, netikėdami - pirmiausiai sau siekiame naudos.

Tikėjimas mus skatina visų pirma ieškoti Dievo Karalystės ir Jo teisumo, netikėjimas - rūpintis žemiškais dalykais.

Tikėjimas moko gerumo, dosnumo, atjautos. Netikėjimas - pirmiausiai pasirūpinti savimi.

Tikėjimas moko užleisti vietą kitam, netikėjimas toleruoja lipimą „per kitų galvas“.

Tikėjimas veda tobulumo link, skatina sekti Kristaus pavyzdžiu - aukotis dėl kitų, netikėjimas - aukoti kitus dėl savęs.

Tikėjimas šlovina nuolankumą, netikėjimas - išdidumą.

Tikėjimas pripažįsta Dievo ir Jo žodžio autoritetą, netikėjimo autoritetas - savo paties nuomonė.

Tikėjimą reikia puoselėti, o netikėjimas veši savaime.

Tikėjimas veda artyn Viešpaties, netikėjimas - tolyn nuo Jo.

Tikėjimui gyvybiškai svarbus sąžiningumas, netikėjimui dažnai priimtinas melas.

Tikėjimas remiasi Dievu, netikėjimas - tik savimi.

Tikėjimas veda šventumo link, netikėjimas - toleruoja nuodėmę.

Tikėjimas skatina vykdyti Dievo valią, netikėjimas - savo valią.

Tikėdami viliamės, netikėdami - nusiviliame.

Tikėdami turime ramybę, netikėdami - panikuojame, bijome.

Tikėjimas gerbia ir myli bažnyčią, netikėjimas linkęs ją paniekinti.

Tikėjimas skatina būti romiais, netikėjimas pateisina išdidumą.

Taigi, tikėjimas visuomet yra pliusas, o netikėjimas - minusas...

Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku. Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus (1 Pt 1, 5-7).

Dukros piešiniai

Nusprendžiau įkelti keletą savo keturmetės (jau mėnuo kaip keturi suėjo) piešinių. Man vaikų kūryba yra stebuklas...

(Vienas piešinys su plekšne perpieštas žiūrint į piešinį knygoje (L.Degėsio eilėraščiai vaikams, dail.I.Gilytė)

Etiopo tikėjimas "iš visos širdies"

Viešpaties angelas prabilo į Pilypą, sakydamas: „Kelkis ir eik pietų link ant kelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias“. Jis pakilo ir iškeliavo. Ir štai važiuoja etiopas eunuchas, aukštas Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. 
Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pagarbinti, o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją. Dvasia pasakė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta šito vežimo“. Pribėgęs Pilypas išgirdo jį skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „Ar supranti, ką skaitai?“ Šis atsiliepė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!“ Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia. Rašto vieta, kurią jis skaitė, buvo ši: „Tarsi avį vedė Jį į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, Jis neatvėrė savo lūpų. Jis buvo pažemintas ir neteisingai nuteistas. Kas apsakys Jo giminę, jeigu Jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!“ Eunuchas paklausė Pilypą: „Prašom paaiškinti, apie ką čia pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?“ Atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo tos Rašto vietos, Pilypas jam paskelbė Gerąją naujieną apie Jėzų. Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. „Štai vanduo, - tarė eunuchas, - kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ Pilypas tarė: „Jei tiki iš visos širdies, tai galima“. Tas atsakė: „Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus“. Jis liepė sustabdyti vežimą, ir jie abu - Pilypas ir eunuchas - išlipę įbrido į vandenį, ir Pilypas jį pakrikštijo. Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliu.

O Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė Evangeliją visuose miestuose ir taip atvyko į Cezarėją (Apd 8, 26-40).

Skaitydama Apaštalų darbų knygą, atkreipiau dėmesį į pacituotą ištrauką, kur aprašomas įkvepiantis etiopo atsivertimas. Nors čia galėtume įsigilinti ir į Pilypo tarnystės pavyzdį, jo jautrumą bei klusnumą Dievo Dvasiai, tačiau šįkart labiau norėčiau atkreipti dėmesį į eunuchą - etiopą, Etiopijos karalienės iždo valdytoją, ir taip, kaip šis žmogus artėjo prie Viešpaties.

Neabejingai širdžiai atstumai įveikiami

Pirma, akivaizdu, kad šio aukštas pareigas užimančio žmogaus širdis linko prie Izraelio Dievo, galbūt jis net buvo priėmęs judėjų tikėjimą, nes vyko į Jeruzalę - leidosi į pakankamai tolimą kelionę, kad galėtų pagarbinti. Savo poelgiu dvariškis primena Sabijos karalienę, kuri atvyko pas Saliamoną, kad pasiklausytų jo išminties. Prisiminkime, ką apie šią karalienę yra pasakęs Jėzus: Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas(Mt 12, 42). Taigi, Kristus įvertina pastangas ieškoti Dievo - šiuo atveju, pastangas pasiekti žmogų, kuris gali pasidalyti dieviška išmintimi. Be to, Kristaus minimas pavyzdys liudija, kad kartais pagonis gali pademonstruoti kur kas didesnį Dievo troškulį nei tas, kuris jau ragavo dieviškos šviesos ir jau priklauso Dievo tautai.  Dž. Č. Railis, kalbėdamas apie Rytų išminčių, atvykusių iš toli pagarbinti kūdikėlio Jėzaus, tikėjimą, yra pastebėjęs: „Daug yra tų, kurie pagal savo kilmę ar padėtį turėtų pirmieji pagarbinti Dievą, tačiau visuomet yra paskutiniai. Bet daug yra ir tokių, kurie turėtų būti paskutiniai, bet yra pirmi.“

Pietų šalies karalienė, fiziškai būdama toli nuo Saliamono, dvasine prasme buvo labai arti jo. Ji nesibodėjo varginančios kelionės, kad galėtų pasiklausyti dieviškos išminties. Ir tai „nepraslydo“ pro Kristaus akis - Viešpats visuomet įvertina tą, kuris vertina Jo pažinimą bei išmintį, uoliai ieškodamas Dievo.  

Turbūt sutiksite, jog tai, kaip Pilypas buvo siųstas pas etiopą, labai unikalu ir stebuklinga. Tokie stebuklai Šventajame Rašte nėra labai dažni - matome, jog ir angelas, ir Dievo Dvasia nukreipė Pilypą paskelbti Dievo žodį Kandakės dvariškiui. Kodėl etiopas susilaukė tokios Dievo malonės? Ne visuomet galime atsakyti, kodėl vienas ar kitas žmogus susilaukia malonės Dievo akyse, tačiau galbūt viena iš priežasčių buvo ta, jog šis žmogus dėjo pastangas, kad priartėtų prie Dievo? Jokūbas sako: „Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų.“ Pagalvokime - nuo Etiopijos iki Jeruzalės ir atgal reikėjo nukeliauti tikrai didelį atstumą (apie pustrečio tūkstančio km). Taigi tai ne tik varginanti, bet ir išlaidų, laiko bei ištvermės reikalaujanti kelionė. Kartais ir su šių dienų transporto priemonėmis panašios kelionės būna varginančios - negi važiuosi į kitą miesto galą, kad pagarbintum Viešpatį? O jei reikėtų vykti į kitą miestą, už šimto kilometrų... Tačiau Kandakės dvariškiui buvo įveikiami ir keli tūkstančiai kilometrų! Matyt, mums pravartu pasimokyti iš etiopo, ką reiškia iš tikrųjų trokšti Dievo. Be to, verta atkreipti dėmesį, kad etiopas nesivadovavo savo nuožiūra, kaip ir kur derėtų melstis, o tikėjo Dievo nustatyta tvarka, kad „Jeruzalė yra ta vieta, kur reikia garbinti“ (Jn 4, 20). 

Meilė Dievo žodžiui

Dar vienas etiopo poelgis - įsigyta Izaijo knyga. Kaip savo komentaruose pastebi K. Burbulys, tais laikais knygų buvo mažai, ir įsigyti Šventojo Rašto ritinį nebuvo taip paprasta - greičiausiai, toks pirkinys ir kainavo nemažai. Be to, žydai turėjo paprotį Raštus skaityti garsiai - tad nenuostabu, jog ir etiopas keliaudamas skaitė balsu (beje, ir mes skaitykime Dievo žodį balsu - tai tikrai geras būdas). Tačiau štai čia ir noriu atkreipti dėmesį, kad etiopas, dar tik stovėdamas ant Dievo Karalystės - Kristaus apreiškimo - slenksčio tampa pavyzdžiu tiems, kurie jau yra pažinę Viešpatį, - iš šio žmogaus galime pasimokyti ne tik Dievo troškulio, bet ir to, kaip šis žmogus ieškojo Viešpaties: pirma, etiopas keliauja pagarbinti, taigi melstis, o antra - jis skaito, gilinasi į Dievo žodį. 

Daugelis mūsų, lankančių pamaldas bažnyčioje, pamirštame šią, nemažiau svarbią mūsų tikėjimo kelionėje dalį. Po pamaldų, t. y. pagarbinę, dažnas, užuot atsivertę ir apmąstę Dievo žodį, tuoj įsisukame į įvairius gyvenimiškus rūpesčius. Ar nepasitaiko, kai dar tą patį sekmadienį, kai klausėmės Dievo žodžio ir giedojome giesmes, užmirštame, apie ką buvo pamokslauta? Kodėl neaptarus pamokslo po pamaldų su savo šeimos nariais ar draugais? Kodėl, susirinkus bendrystei, nepadėkoti Dievui už girdėtą žodį, o likus vienumoje ir patiems dar neatsiversti Šventojo Rašto?

Etiopas taip troško pažinti Viešpatį, kad grįždamas iš Jeruzalės neleido laiko veltui, bet skaitė tą Izaijo knygos skyrių, kuris tikrai negalėjo jo „palinksminti“ ar „pakelti jam ūpą“ (juk žmonės dažnai renkasi skaityti tai, kas juos pralinksmintų), bet kuriame slypėjo jo paties egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimai... Ir būtent tuomet, kai jis skaitė jam sunkiai suprantamą vietą, pranašystę apie Kristaus auką ir kančią, prie jo prieina Pilypas ir išaiškina skaitinio prasmę! Kaip tai unikalu! Čia norisi prisiminti Saliamono žodžius: Jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo, <...> jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių, tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą (Pat 2, 2. 4-5). Kartais Dievo pažinimas mus pasiekia vienumoje, kai Dievo Dvasia atveria Viešpaties žodžio prasmę, bet kartais, kaip matome, Jis siunčia žmones, savo tarnus, kad jie mums išaiškintų Raštus. Tačiau kaip svarbu, kad mes to pažinimo trokštume, kad mūsų širdys išties siektų dieviško supratimo. Etiopo širdis ieškojo dieviškos išminties, ir Viešpats į šį troškulį atsakė.

Bendrystės Kristuje svarba

Etiopo ir Pilypo susitikimas liudija ir krikščioniškos bendrystės, tikėjimo perdavimo svarbą. Ne visuomet, kaip minėjau, Dievo Dvasia gali mums tiesiogiai apreikšti vienus ar kitus dalykus. Visiems tikintiesiems Jėzus sako eiti ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai, o apaštalas Paulius kalba apie apaštalus, ganytojus, mokytojus, pranašus ir evangelistus, kurie pašaukti statydinti Kristaus kūną, kad krikščionių tikėjimas augtų. Taigi žmonės yra svarbūs mūsų tikėjimo kelionėje, ypač tie, kurie gali mums nuodugniau išaiškinti Dievo kelius. Manau, tai viena iš priežasčių, kodėl egzistuoja ir namų grupės, kur renkamės melstis, studijuoti Raštus, bendrauti. 

Pilypo klausimas etiopui - „Ar supranti, ką skaitai?“ - gali nuskambėti ir grupelėse, tik šiek tiek kitaip: „Ar skaitai Šventąjį Raštą? Ką skaitai? Ar supratome šio sekmadienio pamokslą? Su kokiais sunkumais susiduriame?“ ir t. t. Apaštalų darbuose matome šias skirtingas patirtis: kartais apaštalai skelbdavo Evangeliją minioms, o kartais - keliolikai ar vienam žmogui, kaip šiuo atveju Pilypas (tiesa, manoma, kad čia minimas Pilypas nėra vienas apaštalų, bet vienas iš diakonų (Apd 6, 3. 5).

Tikrą atsivertimą lydi ryžtas sekti Kristumi bei didelis džiaugsmas

Matome, kad eunuchas greičiausiai žinojo, jog jam svarbu pasikrikštyti, o gal jam apie tai paaiškino Pilypas, - bet kuriuo atveju, pamatęs vandenį, jis pats pasiūlė Pilypui jį pakrikštyti. Taigi tai liudija ne tik etiopo tikėjimą, bet ir tvirtą jo apsisprendimą sekti Kristumi. Kas gi kliudo man pasikrikštyti? - klausia eunuchas Pilypo, ir gauna atsakymą: Jei tiki iš visos širdies, tai galima. 

Eunuchas atsako tikįs, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Šiuo išpažinimu jis patvirtina, jog išties tiki, tiki iš visos širdies. Be to, savo atsakymu etiopas demonstruoja, pavadinkime, religinę nuovoką ir supratimą - atsakydamas į Pilypo žodžius - jei tiki iš visos širdies, - jis tuoj išpažįsta Kristų Dievo Sūnumi! Taigi jis kalba apie esmę, kalba tai, kas yra svarbiausia, gyvybiškai svarbu kiekvienam žmogui - tikėti, kad Kristus yra Dievo Sūnus, nes po dangumi žmonėms nėra duota kito vardo, per kurį žmonės gali būti išgelbėti, kaip tik Jėzaus vardas; ir pats Kristus kalbėjo, kad nėra kito kelio pas Tėvą, kaip tik per Jį.

Galiausiai skaitome, jog Pilypas buvo pagautas Viešpaties Dvasios, ir antgamtiškai buvo perkeltas į kitą vietą. Tuo tarpu eunuchas džiūgaudamas traukė savo keliu (Apd 8, 39) - išties, išgyvenus tokį stebuklingą Dievo aplankymą, apreiškimą, neįmanoma nedžiūgauti. Tačiau noriu pastebėti, jog džiaugiasi tie, kurie iš tikro, nedvejodami atsiduoda Kristui. Tikrą atsivertimą bei nuoširdų sekimą Jėzumi visuomet palydi didelis džiaugsmas!

Nors daugiau apie etiopą nieko nerašoma, kai kurie padavimai sako, jog grįžęs į Etiopiją būtent šis eunuchas tapo pirmuoju krikščionimi savo šalyje ir galbūt netgi pakrikštijo ir karalienę, kuriai tarnavo. Tikėtina, jog krikščionių bažnyčios pradžia Etiopijoje taip pat susijusi su šiuo eunuchu. Pridursiu, kad pagal Izraeliui duotą įstatymą eunuchai negalėjo priklausyti Viešpaties tautai (Įst 23, 1), bet matome, kokį stebuklą patyrė šis eunuchas malonės, apreikštos per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, metais. Tai tik patvirtina, kad Viešpats visuomet pastebi bei pagirdo nuolankią, Jo trokštančią širdį.
-

O kaip mes? Ar, kaip šis eunuchas, šiandien tikime iš visos širdies? Ar iš mūsų „vežimų“ - kasdienio gyvenimo ratų - aidi, girdisi skaitomas Dievo žodis? Teparagina mus šis Kandakės dvariškis tikėti iš visos širdies - ieškokime Viešpaties įdėdami pastangų: melskimės drauge su kitais bažnyčioje, bet taip pat grįžę namo pasilikime Jo žodyje, net kai atrandame jame sunkiai suprantamų vietų. Metui atėjus, žiūrėk, Viešpats siųs tuos „pilypus“, kurie išaiškins mums sunkiai suprantamas vietas, o mes, kaip tas etiopas, toliau trauksime savo keliais, t. y. grįšime prie savo kasdienių įsipareigojimų, bet jau pakeistomis širdimis, kupini dieviško džiaugsmo bei paguodos. 

Keičiantis Viešpaties prisilietimas

Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betezda, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių - aklų, luošų, paralyžiuotų, kurie laukė vandens sujudant. 
Mat kartkartėmis maudyklėn nusileisdavo angelas ir sujudindavo vandenį. Kas, vandeniui pajudėjus, pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga sirgdavo. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar nori pasveikti?“ Ligonis Jam atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats einu, kitas įlipa greičiau už mane“. Jėzus jam tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok!“ Žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. O toji diena buvo sabatas. (Jn 5, 1-9)
Galvodama apie šį įvykį svarsčiau, koks neįkainojamas yra Kristaus atėjimas bei prisilietimas prie kiekvieno žmogaus. Ten, kur ateina Viešpats, visa keičiasi. Nes Jis yra pats Gyvenimas. Jo atėjimas atneša gyvenimą ten, kur tvyrojo mirtis, šviesą ten, kur buvo tamsa, išgydymą ir atkūrimą ten, kur viešpatavo liga bei griaunančios jėgos. Ar mes galime šiandien tikėtis tokio Viešpaties prisilietimo, kaip tas luošys, ligos patale pragulėjęs trisdešimt aštuonerius metus?
--
Pati maudyklė (Betezda - reiškia "Malonės/gailestingumo namai"), į kurią nusileisdavo angelas - ir stebuklinga vieta, ir mįslė. Nors stebuklingi išgydymai Senojo Testamento metu buvo žinomi, jie vykdavo, tačiau kodėl būtent tokioje maudyklėje kartkartėmis įvykdavo stebuklas, nežinome. Labiau norėčiau atkreipti dėmesį į tas aplinkybes, kuriose Viešpats aplankė ligonį. 

Žmogus sirgo trisdešimt aštuonerius metus. Nelengva tai suprasti keturiasdešimtmečiams ar jaunesniems, kad kažkieno gyvenimas didžiąją laiko dalį teka ar gali tekėti ligos patale... Esu girdėjusi pamokslaujant, jog šis žmogus, atsakydamas į Jėzaus klausimą „Ar nori pasveikti?“, skundėsi sakydamas, kad neturi žmogaus, kuris vandeniui sujudėjus, jį įkeltų į tvenkinį. Tačiau, tiesą sakant, nesu tikra, ar tai buvo nuoskaudos kupinas skundas. Manyčiau, šią situaciją galima interpretuoti ir kitaip - žmogus tiesiog papasakojo, kodėl jis čia ir kodėl vis dar serga. Ir, regis, jis išties galėjo įsižeisti ant tų, kurie pasiekdavo tvenkinį greičiau už jį ar ant tų, kurie būdami sveiki galėjo, pavyzdžiui, pakaitomis pabudėti prie ligonio, kad vandeniui sujudėjus tuoj jį įneštų į tvenkinį. Bet, matyt, šis žmogus neturėjo tokių artimųjų kaip tas paralyžuotasis, kurį įkėlė per stogą, kad Viešpats išgydytų. Taigi, jis tiesiog gulėjo prie tvenkinio vis tikėdamasis įlipti pirmas... nors akivaizdu, kad tai buvo neįmanoma. „Konkurencija“ buvo ne jo jėgoms.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad kartais būna ypač sunku kentėti ir laukti problemų sprendimo tuomet, kai atsakymo galimybė „tvyro“ kur nors čia pat, visai arti, tačiau vis „ne tau, Martynai, mėlynas dangus“. Tarkime, „tvyro“ galimybė gerai uždirbti (nes aplinkui daugelis gerai uždirba), bet tau vis nepavyksta ja pasinaudoti - anaiptol, vos galą su galu suduri. „Tvyro“ galimybė padaryti gerą karjerą (nes daugelis tavo pažįstamų padarė stulbinamą karjerą), bet ir vėl vis kažkas sutrukdo. „Tvyro“ galimybė sukurti šeimą (visi vaikystės ar jaunystės draugai sukūrė šeimas), o tu vis vienas ir vienas... O, galbūt, trokšti didesnio vaisiaus tarnystėje Dievui, bet patiri vien sunkumus. Rodos, visi aplinkui vien tik raško vaisius nuo žydinčių sodų, o tavajam sode - nyki dykuma. 

Tokiais atvejais širdyje vyksta ne mažesnės kovos nei išorėje - išoriniame pasaulyje žmonės rungtyniauja, nori būti pirmi, o štai širdyje nežinia kas vyksta - gal žmogus keikia savo darbdavį, kad jo nepaaukštino, gal pavydi ir pyksta ant kolegos, suspindėjusio visų darbuotojų akyse savo pasiekimais, o kažkas gal nusivilia kitais tikinčiaisiais, jog šie neva neturi tiek tikėjimo, kad jų malda pakeltų nepagydomą ligonį ir t. t... Vienišas krikščionis, neatrandantis savo antrosios pusės gali imti dairytis į pasaulį ir galvoti, kad bet kokioj diskotekoj jo vienišumo problema greitai išsispręstų... Bet ar tikrai?

Bandau įsivaizduoti, kokia atmosfera tvyrojo ten, prie Betezdos tvenkinio - juk daugybė ligonių laukė ir tikėjosi stebuklo. Tokiuose „vargo namuose“ paprastai būna daug pavydo, pagiežos, nuoskaudų, pykčio... Kadaise man teko lankyti moterį viename pensionate - gerai pamenu, kaip ji didžiuodavosi, kai aš atvykdavau... Nes tuose namuose gyveno nuskurdę ir pasiligoję žmonės, kuriuos retai kas aplankydavo. Nesunku buvo pastebėti, jog jie ir rungtyniauja tarpusavy, kuris geriau ir gražiau gyvena, kurio lova ir kambarys gražesni ir pan. Geriau įsižiūrėjus nesunku pamatyti, kad tai vyksta visur - dauguma mūsų norime pasirodyti kuo geresni, gražesni, protingesni ir t.t. 

Galbūt prie Betezdos tvenkinio galėjo būti susidariusi ir užuojautos, savitarpio pagalbos atmosfera, bet vargu - juk neatsirado nė vieno, kuris padėtų sunkiajam ligoniui įlipti pirmam. Ligoniai, kurie tik galėjo, tiesiog ateidavo ir „pasiimdavo“ savo išgydymą. Visa tai nuolat stebėjo kiti, taip pat norėję pasveikti ir galbūt daug anksčiau „atsikraustę“ prie tvenkinio. Tvarkingos „eilės“ ten nebuvo. Kas pirmas, kas stipresnis, sveikesnis, gal ir gudresnis - tas ir „pasiima“ ko atėjo. 

Ir vis dėl to - trisdešimt aštuonerius metus sirgęs ligonis toliau gulėjo šalia tvenkinio. Viltis miršta paskutinė?

Pagalvojau, kad kartais pati bažnyčia gali būti panaši į Betezdos tvenkinį, kur žmonių gyvenimai išties keičiasi, o kartkartėmis įvyksta ir protu nesuvokiami stebuklai (kai, pavyzdžiui, žmogus pagyja nuo nepagydomos ligos, o gal nevaisinga moteris, turėjusi gydytojų lapelį - nevaisingumo patvirtinimą - staiga visų nuostabai susilaukia taip ilgai šeimoje laukto vaikelio...). Ir štai tu lankai tokią bažnyčią, girdi apie Dievo stebuklus bei prisilietimus kitų gyvenime, o tavasis stebuklas - kur jis?..

Nežinome, kodėl Viešpats aplankė būtent šį ligonį, kai prie tvenkinio gulėjo daugybė kitų, tačiau man atrodo, jog šis ligonis buvo atkaklus ir ištikimas savajam pasirinkimui - norui pasinaudoti galimybe pasveikti... Nebuvo jam lengva matyti tuos, kurie jį aplenkdavo, tačiau jis vis tiek liko laukti tegu mažos, tačiau galimybės... O gal laukti tiesiog neįmanomo. 

Šiandien nežinome, kodėl ne visi pasveiksta ar kodėl ne visi sulaukia „savojo stebuklo“ - ir sakyti, jog tai vien dėl netikėjimo, manau, būtų nesąžininga. Nežinia, ar ligonis, kurį išgydė Viešpats, tikėjo savo pagijimu - veikiau jis tikėjosi... Kaip ir mes šiandien, kartkartėmis labiau tikimės ir viliamės, nei tvirtai tikime, kad būsime išgydyti stebuklingai, jei susirgome. Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad tai pats Viešpats priartėjo prie ligonio, o ne ligonio „tikėjimo malda“ prisišaukė gydantį Viešpatį. Taip, yra ir tikėjimo maldos (Jok 5, 15), tačiau yra ir švelnus Viešpaties prisilietimas - kaip kad šiuo atveju Kristus tiesiog priėjo prie ligonio, ir pastarajam nereikėjo bėgti, skubėti, kad pirmas paliestų vandenį, nereikėjo ir „įtempti savo tikėjimo „stygų“ - tiesiog pokalbio metu su Viešpačiu jis buvo pagydytas. Kartais man atrodo, kad mes elgiamės kaip kūdikiai, - šie kitą kartą verksmu ir ašaromis „prisišaukia“, kad tėvai juos paimtų ant rankų, bet dažnai tėvai patys tiesiog paima vaikus ant rankų ir juos panešioja... Nes juos myli. 

Todėl, jei šiandien kenčiame nuo įvairiausių poreikių ir problemų, jei nuolat girdime, kad „kažkur kažkas vyksta“, kaip kad vyko prie Betezdos tvenkinio, kur žmonės pagydavo (kai kurie), o mes vis dar laukiam savojo stebuklo - nepaliaukime laukti Viešpaties. Ir, žinoma, prašykime Jo pagalbos. Viešpats girdi mūsų maldas. Jis pats daug kartų mus ragino melstis, ieškoti, prašyti, belsti... 

Viešpats ateina ir tuomet, kai esame vieniši, kai neturime žmogaus, kaip kad šis ligonis, kad mums padėtų. Tačiau Viešpats gali mus paguosti, sustiprinti, padrąsinti ir suteikti tai, ko mums iš tikrųjų reikia. Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui.

O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo ( 1 Pt 5, 10).
-----
Mąstydama apie beviltiško ligonio išgydymą galvojau ir apie tai, kaip Viešpaties atėjimas gali mus pakeisti ir kaip reikia, kad mes susitiktume su Kristumi asmeniškai. Taip kaip ligoniai pasveikdavo, jei kuris įlipdavo į tvenkinį pirmas angelui sujudinus vandenį, taip ir mes galime daug nuveikti vien savo kūniškom pastangom. Net ir Dievo Karalystėje, bažnyčioje būdami mes galime tikrai daug atlikti tik dėl savo valios pastangų bei gebėjimų. Tačiau, tikiu, Viešpats nori, kad mes labiau pasitikėtume Jo vedimu, atsivertume Šventajai Dvasiai. Tuomet laiku pajudėsime ir laiku sustosime. Laiku kalbėsime ir laiku patylėsime. Laiku įsitrauksime ir laiku atsitrauksime - ne nuo Viešpaties, o nuo „puodų“, kad pabūtume Dievo akivaizdoje, kaip Marija, kuri išsirinko geriausiąją dalį. 

Tirdami savo elgesį, savojo krikščioniško gyvenimo kelionę pastebėsime, kaip dažnai mes vėl ir vėl tampame netinkami Dievui dėl savo nuodėmių. Kūniška, fizine prasme mes esame kaip tie ligoniai prie Betezdos tvenkinio - kaip jie kentė nuo skirtingų ligų, taip ir kenčiame nuo skirtingų mūsų nuodėmingos prigimties pasireiškimų - vienam ranka paralyžuota (tinginystė), kitam širdis „streikuoja“ (šaltumas ir abejingumas artimam), trečiam kojos „atsakė“ (nenori eiti į bažnyčią, retai ateina, neprisiima jokių įsipareigojimų) ir t. t... Tačiau, kai prie mūsų - kaip prie to ligonio - prieina Viešpats, mes imame keistis. Taip, galbūt ir mes išgirsime klausimą, o gal ir ne vieną: „Ar nori būti kitoks? Ar nori gyventi Mano akivaizdoje? Ar nori nuolat pasitikėti Manimi?“. Apaštalas Paulius liudija, kad mūsų tinkamumas yra iš Dievo. Manau, kad šis tinkamumas atsiranda būtent tuomet, kai mes išgyvename Kristaus artumą bei prisilietimą, o išgyvename tai ne tuomet, kai „šiurpuliukai bėga per nugarą“, o kai asmeniškai bendraujame su Juo. Kai meldžiamės. Kai vėl ir vėl užsidarome savo kambarėlyje, kad būtume slaptoje su Tėvu. Kai savo mintis kreipiame Dievo link, kaip kad psalmininkas meldėsi: Dieve, nukreipk mano akis nuo tuštybių, savo žodžiu atgaivink mane. Be to, kai leidžiame laiką su Dievu, mūsų maldos tampa išmintingos. Pradedame prašyti to, ką Viešpats nori mums suteikti, o ne tai, kas patenkintų mūsų kūniškus troškimus ir ambicijas (Jok 4, 1).

Neseniai teko matyti vieną dokumentinį filmą, kuriame primenami tie momentai (ir parodyti), kai sovietmečiu bažnyčios buvo verčiamos sandėliais ir tokiu būdu buvo bandoma Dievo vardą išstumi... Tačiau, galvoju, mes galime leisti, kad su mumis pačiais taip atsitiktų dvasine prasme - kai Dievo šventykloje (juk mes esame gyvojo Dievo šventykla) nesimeldžiama, neieškoma Viešpaties, o vien tik gyvenama įvairiais šio pasaulio rūpesčiais, kūniškais troškimais, norais, samprotavimais... Tuomet, žiūrėk, vietoj Dievo žodžio atsiranda kažkas svarbesnio, įdomesnio... 

Pamenu, kaip kažkada vis mąsčiau apie savo netinkamumą - labai dėl to pergyvenau, liūdėjau, išgyvenau nusivylimą savimi (manau, visi tikintieji tai vėl ir vėl išgyvena). Ir tuomet susapnavau sapną - sapnavau, kaip pastorius, padrąsinančiai gestikuliuodamas rankomis cituoja apaštalą Paulių: „Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų,“ - tai buvo citata iš antro Laiško korintiečiams (4 sk, 7 eil.).

O šiandien, regis, labiau suvokiu, ką reiškia žodžiai, jog mūsų tinkamumas ir jėgos apstybė yra iš Dievo - mes turime būti su Dievu, praleisti laiką su Juo, kad patirtume savo tinkamumą iš Jo. Nes tai Jo Dvasia mus veda, įgalina tarnystei, padeda išpildyti Dievo žodį - žodžiu, gyventi taip, kaip Dievui patinka. Tad atsiverkime Viešpačiui savo asmeninėse maldose. Mūsų maldos, mūsų tariami žodžiai Jam yra be galo svarbūs - kaip kad buvo svarbus pokalbis ligonio su priartėjusiu Kristumi ten, prie Betezdos tvenkinio.

Graži istorija

Gyveno kartą mamytė su tėveliu. Augino jie dukrytę. Toji buvo tokia gera, klusni mergaitė, kad mamytė su tėveliu vien tik džiaugdavos, šypsodavos ir vargo nematė. Jų mergytė rytais atsikeldavo, pasiklodavo lovytę, susišukuodavo, nusiprausdavo, o tuomet pusryčiaudavo. Valgydavo viską, ką tik mamytė pagamindavo, o kai ūgtelėjo, pati ir indus išplaudavo. Dukrytė buvo tokia gera, kad niekuomet  neatsikalbinėdavo, žaisliukus noriai (!) susitvarkydavo, rūbelius gražiai susidėliodavo, o ir mamai namų ruošoj padėdavo... Ir miegelio eidavo laiku. Kai mergaitei gimė broliukas, ji noriai mažylį prižiūrėdavo – ne tik kai tėvelis ar mamytė to paprašydavo, bet ir pati pasiūlydavo savo pagalbą. Pasupdavo mažiuką, savo žaisliukus jam duodavo, nieko negailėdavo. Kai ši mergaitė išeidavo į lauką žaisti su kitais vaikais, mamytė su tėveliu tiesiog švytėdavo iš laimės – mat mergaitė taip noriai dalindavosi žaisliukais su kitais vaikais, taip mandagiai ir draugiškai su visais elgdavos... Mergaitės broliukas, kaip nekeista, taip pat augo labai geras – naktim neverkdavo, dienom šypsodavos, guguodavo, o vėliau ir kalbėti pradėjo – ir iš jo, kaip ir iš sesutės, jokio blogo žodžio neišgirsi. Augo juodu tokie geri geri...

Ką tik jūs perskaitėte pasaką.

Apie Viešpaties motinišką meilę

Mano dukra nupiešė mamą (greit jai ketveri)

Kaip motina paguodžia kūdikį, taip Aš jus paguosiu; Jeruzalėje jūs būsite paguosti. (Iz 66, 13)

Nors mums daugiau žinomas Dievo kaip Tėvo paveikslas, čia Viešpats savo tautai  kalba kaip motina. Nelengva "prisijaukinti" būtent tokį Dievo paveikslą, tačiau juk ir motiniška prigimtis žmoguje yra Jo dovana - tiek vyras, tiek moteris yra sukurti pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą. Taigi, kad suprastume, kaip Dievas nori paguosti savo tautą, pabandykime pažvelgti į motinos ir kūdikio ryšį.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad motina paguodžia savo kūdikį ne todėl, kad ji yra profesionali savo vaiko auklė ir globėja, o todėl, kad ją ir kūdikį sieja ypatingas ryšys... Kūdikis labiausiai laukia mamos, nurimsta prie jos krūties... Tad jei kalbėti apie tai, KAIP motina paguodžia savo kūdikį, atsakymas, greičiausiai, būtų – būdama šalia vaikelio. Ji ne tik atsako į visus naujagimio poreikius – jį pamaitina, rengia, prausia, bet ir jį kalbina, glosto, bendrauja su juo... Kūdikis ramus, kai mama šalia, ir sunerimsta, kai ji atitolsta.

Manau, jog šiame Dievo žodyje atsispindi Viešpaties troškimas būti šalia savo tautos, būti jos globėju, palydėtoju, aprūpintoju. Dievas, esu tikra, į kiekvieną savo vaiką žvelgia kaip vienintelį visame pasaulyje ir be galo jį myli. Daugelis iš mūsų, patys augindami vaikus, jau žinome, ką reiškia dėl savo vaikų išgyventi, – kokie jie mums svarbūs ir brangūs... Žinome ir tai, jog vaikus auginti – reiškia patirti ir džiaugsmų, ir vargų. Tai didelė atsakomybė, tačiau ir didelė duotybė, Dievo dovana.

Taip pat norisi atkreipti dėmesį į tai, kad Dievas kalba būtent apie motinos ir jos kūdikio, o ne jau paaugusio vaiko santykį. Kodėl? Kūdikiai be priežiūros „iš aukščiau“ neišgyventų. Kūdikiai be galo pažeidžiami, juos būtina globoti, saugoti, reikiamu metu pamaitinti. Ką tik gimęs vaikelis jau atsiduria mamos glėbyje, duodamas panešioti ir šalia esančiam tėveliui. Buvimas šalia mamos be galo svarbus kūdikio raidai, sėkmingam vystimuisi. Pasirodo, net mamos prisilietimai yra be galo svarbūs... Mes šeimoje dabar auginame septynių mėnesių kūdikį, o vyras man vis sako: matai, kaip jam tavęs reikia – be tavęs jis tiesiog neišgyventų. Mat net jei išrūkstu ilgesniam laikui iš namų, tenka nuolat dirsčioti į laikrodį – nes kūdikiui reikia pienelio... Jis darosi neramus, irzlus, ir jokiomis košelėmis nei žaislais jo nenuraminsi... Tam tikru laiko „intervalu“ privalau „prisistatyti“ arba vykti kur nors jau kartu su vaikeliu. Taigi, aš tiesiog privalau būti šalia vaikelio ir nepalikti jo vieno ilgam. Tuomet jis nurimsta, jaučiasi saugiai. Manau, ir mums taip reikia Viešpaties artumo. Kaip psalmininkas sako: „Tu paslėpei savo veidą, ir aš nusigandau“. Kūdikiai išties gali išsigąsti ilgiau „neradę“ mamos.

Tačiau čia, tikiu, slypi dar vienas svarbus aspektas. Tai begalinis motinos švelnumas, rodomas būtent kūdikiui. Mat net jei kūdikis irzlus, daug verkia, išvargina – mama ant jo nepakels balso, nebaus, nedrausmins, ant jo nepyks... Ji žino, kad kūdikiui kažko trūksta, kad jis negali išsakyti savo poreikių ar pasiskųsti, jog jam kažką skauda... Tad mama tik intuityviai supranta, kad vaikeliui ne viskas gerai ir visaip bando jį guosti – glaudžia prie savęs, nešioja, niūniuoja jam, žindo, sūpuoja... (Net ir iš prigimties grubesnio būdo moterys pagimdžiusios vaikelį sušvelnėja). Taigi, tikiu, jog Viešpats čia nori paliudyti ir apie savo begalinį švelnumą, kurį jaučia savo tautai. Savo meilę jis prilygina motiniškai meilei – ir būtent motinos meilei kūdikiui, kai vaikelis yra nuolatinėje mamos priežiūroje, kai mama neatsitraukia nuo vaikelio, tiesiog juo gyvena. Tikiu, tai liudija Viešpaties nuolatinį, nepertraukiamą rūpestį, o taip pat ir didelį džiaugsmą, kad vaikelis gimė, kad jis yra... Anksčiau apie tai nepagalvodavau – kad gimus vaikeliui ir Dievas gali be galo džiūgauti – ne tik mes ir mūsų artimieji (juk dažniausiai vaikelio gimimą lydi didelė euforija). Juk gimsta amžinas kūrinys, žmogus pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą. Žmogus, turintis galimybę pažinti savo Kūrėją ir praleisti su Juo amžinybę... Gimsta ne tik todėl, kad to norėjo tėvelis ir mamytė (o gal nenorėjo?), bet ir todėl, kad Dievas paslaptingu būdu sukūrė naują sielą, naują dvasią. Taigi, kiekvienas kūdikis – Jo kūrinys.

Šis Viešpaties santykis – švelni meilė – mane be galo įkvepia. Viešpats guodžia mus jautriai, subtiliai, žinodamas mūsų mintis, pamąstymus, dvejones, nusivylimus. Ir niekuomet mūsų nepalieka – kaip ir mamos nepalieka savo kūdikių. Ir nors mes jau ne kūdikiai, Jis vis tiek mus myli kaip motinos myli kūdikius... Jis nuolat išlieka tuo, kuris gali mus paguosti, mums „paniūniuoti“, „pasupti“, mus aprūpinti, net gi, sakyčiau, žindyti savo žodžiu... (Nors tam tikra prasme išties, mes visą gyvenimą išliksime kūdikiais, nes Dievo pažinimo didybė neišsemiama).

Jeruzalė – Dievo išrinkta vieta, turinti be galo didelės reikšmės Izraelio istorijai, Viešpaties pažadų išsipildymui. Manau, kad ir šiandien Viešpats yra numatęs ypatingą vietą, kur mes galime būti paguosti – tai Jo bažnyčia. O taip pat, tikiu, didžiausia Jo paguoda mus pasieks jau dangiškoje Jeruzalėje, kur nebus nei mirties, nei liūdesio, nei tamsos (Apr.kn. 21, 1-6)...

Tad paminėję Motinos dieną prisiminkime, kad mūsų Viešpats yra ne tik mūsų Tėvas, bet ir Motina. Kupinas paguodos, švelnumo, aprūpinimo... Nė akimirkai mūsų nepaliekantis ir neapleidžiantis. Žinantis, ko mums reikia. Tvirtai laikantis mus savo rankose.

Apie žiburį, kuris negęsta

Skaitau vieną dieną Patarlių knygą (Biblijoje), kur apie gerą moterį rašo (31 sk.)... O ten rašo: "Ji supranta, kad jos darbas vertingas; jos žiburys negęsta naktį" - ir galvoju, išties - mano žiburys, mūsų kelių mėnesių kūdikis, tikrai negęsta naktimis :) Šviečia ir šviečia man tamsoje, ir aš niekaip negaliu to negirdėti :)) jau beveik keturi mėnesiai, kaip žmogus šviečia mūsų šeimoje :) šviečia ir dienomis, savo bedante, plačia šypsena... Stebuklas, ne kitaip.

Mano darbdaviai

Pirmoji mano darbdavė buvo man tikrai gera. Leisdavo pailsėti, pamiegoti, o jei būdavo kitaip, vis tiek pavykdavo vėliau atsigriebti. Ji net gi leisdavo man darbo metu šį tą parašyti, užsiimti kūryba... Gal tik pradžia buvo kiek sunkesnė.
Šios darbdavės gerumą įvertinau ypač dabar, kai prieš gerus tris mėnesius atsirado dar vienas darbdavys mano gyvenime. (Dabar derinu du darbus). Taigi, antrasis yra be galo reiklus, nors nesako ko nori (tikrai prastas tokių savybių derinys). O jei nepadarau ko nori, rėkia visa gerkle. Bandau jį nuraminti, bet pavyksta ne visuomet.

Užtat pastebėjau, jam labai patinka mano dėmesys - jei nuolat parodau, kaip juo rūpinuos, vis kalbinu, - nusišypso, pats kalbina, net vaipos. Sako „ooo“, „uuūū“, o jei parodau ką įdomesnio, tai ir nusikvatoja. (Anądien gydytoja klausė, ar jis krykštauja. Matyt, tikrino, ar esu gera savo darbdavio linksmintoja). Net valgydamas man šypsos, kai geros nuotaikos. Na, o kai blogos... Tuomet tik laikykis kaip sakoma. Beje, šiam mano darbdaviui svarbiausia būti pavalgius. Aišku, jam nerūpi, kad būnu alkana pati - vos tik susiruošiam visi valgyti, jis ima rėkti, kad pirma jį pamaitinčiau. Ir nesuprantu, kaip jis taip nuolat ištaiko? Vis bandau jį nukreipti taip, kad nereikėtų pačiai valgant dar jo maitinti, ir vis neišeina. O jei jam pirmam neduočiau, rėktų taip, kad niekas mano namuose nė kasnio nenurytų... Tiesa, šis mano darbdavys turi problemą - dažnokai jo pilve siaučia uraganas. Ar padeda espumizanas? Kartais, taip. Bet espumizanas niekuomet nepadaro tokio stebuklo, kad tas uraganas nepersikeltų į visus namus. Ir negaliu įsijungti žinių, kad išgirsčiau, kada nusimato dideli vėjai... Nors, kas iš to, kai pagalvoji... Tad nuolat vaikštai budėjimo režime. Jei apskritai paeini...

Geros tos akimirkos, kai darbdavys užmiega... Bet tai trunka ne taip ir ilgai - neužilgo jis ima siųsti signalus, kad reikia jį pavežioti. Toli važiuoti neprašo, bet reikalauja, kad tai daryčiau beveik nuolatos. „Pirmyn-atgal“ vežiojimas jam patinka! O kadangi dienos bėgyje net ir paprastiems mirtingiesiems pasitaiko neatidėliotinų reikalų, šioje misijoje mane pavaduoja kiti šeimos nariai.

Paminėsiu dar, kad šį darbą gavau ne taip jau lengvai ir gana skausmingai. Vis tik, kai jis jau buvo mano rankose, džiaugiausi neapsakomai... Ir šiandien džiaugiuosi!! Nors ir naktimis ištisai ariu, ir dar patį darbdavį vis ant rankų nešioju, keliuosi anksti arba atsigulu tik retsykiais... Ir nors darbdavys prisirišęs prie manęs taip, kad daugiausiai dviem valandom galiu ištrūkti, o ir jokios dienotvarkės niekaip nesurikiuoju, myliu tą savo darbdavį, nors tu ką. Pūpso jis ant mano rankų, seilėjasi, o aš galvoju - nebus atostogų visą gyvenimą. Net kai ateis metas, kai jis tikrai mane atleis, širdy jį tebenešiosiu...  Ir be galo džiaugsiuos, kad jį turiu.

Žinoma, įtikti mano darbdaviui labai padeda dar vienas darbuotojas, mano sutuoktinis. Jis tikrai pasirūpina, kad ištaikyčiau progų pailsėti, o ir šiaip vyriškai jiedu pasikalba. Tačiau darbdavys aiškiai reiškia pretenzijas, jei juo per ilgai ima rūpintis kažkas kitas - taip aiškiai, kad nelieka jokių abejonių - darbas šaukia MANE.

Taigi lenkiu galvą prieš visus, kurie tokių darbdavių turi daugiau nei du. Tikrai ir dviem sunku įtikti, o ką jau kalbėti apie daugiau...

O dar tie darbdaviai, kai tik ūgtels, greičiausiai ims pyktis tarpusavy... Nors kol kas antrasis darbdavys mano pirmąją darbdavę itin myli ir labai jai šypsos. Gal kad ji bent jau šiuo metu yra ir atrodo už jį kompitetingesnė.
Na, o jei paklaustumėte, ką gi dirba pats darbdavys, atsakyčiau - svarbiausi jo darbai laukia ateityje. Kol kas svariausias jo gyvenimo darbas - darbuotojų perauklėjimas, brandinimas, šlifavimas... Ir grubiai, ir subtiliai, atkakliai bei užtikrintai moko mus gyventi ne dėl savęs. Seminarai bei praktinės užduotys vyksta kasdien. Ačiū jam už tai.

--
Pabaigai norėčiau pabrėžti, kad beprotiškai juos myliu, tuos savo darbdavius... Iš tikro jie nėra darbdaviai, o vaikai - Dievo dovanos mano gyvenime. Praturtinančios ir mane keičiančios. Mokančios mane suvokti savo skurdą, nepridenginėti savo ydų, o jas aiškiai matyti. Raginančios įsižiūrėti į subtilius bei nepakartojamus Viešpaties Apvaizdos darbus, kelius. Verčiančios mane stebėtis Dievo didybe bei duotybe žmogui - duotybe gimdyti ir auginti vaikus, Jo kūrinius.

---

Nuotr.iš asmeninio archyvo

-

Gyvenu tyloje ir pro tylą
Tavo mylintį veidą regiu
mano Žodi vienintelis gyvas
virš dainuojančių toliuos rugių

Lietūs lūpas suvilgo o vėjai
šaltą rasą nubrauks nuo akių
mano mylintis Dievas artėja
virš dainuojančių toliuos rugių


Eglė Perednytė (iš kn. Tamsoje giedantys paukščiai, 2008, Kaunas)