Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2013 m. spalio 15 d., antradienis

Rudens dėkingumas


Šis ruduo, atrodo, prašyte prašosi dėmesio. Grožis, kurio negali nepastebėti... Pamenu, kaip vienas bičiulis sakydavo, jog mėgstamiausias jo metų laikas - ruduo. Ne, atšaudavau, geriausias iš geriausių yra pavasaris!

Bet šiemet, kas žino, gal ir amžius mano „kaltas“, negaliu atsigrožėti rudenėjančia gamta. Ji čia pat, vidury miesto - atrodo, lyg pats miškas būtų aplankęs šurmuliuojančias gatves ir pabėręs dovanų. Kvepiančių, įkvepiančių...

Kas tie krintantys lapai? Kasmet jie nuteikia mus filosofiškai, nostalgiškai, svajingai... Norisi šiurenti lapus, verstis kūliais per juos, bet et - juk ne vaikas esu... Galiu nebent prisidengti savo vaikais ir dūkti su jais lapų šūsnyje, kol kiemsargiai nemato.

Atrodo, kad lapai nebijo numirti. Jie miršta triumfuodami, sakyčiau, giedodami gražiausią savo gyvenimo giesmę, išsiliejusią įstabiausiom spalvom. Šalna juos pakanda - kritimas priartėja, bet jie išgražėja dar labiau, regis tuo parodydami, kokia graži, šviesi ir spalvinga gali būti mirtis. O, ne. Aš nešlovinu mirties. Tačiau žvelgiant į tuos klusnius Dievo dėsniams lapus mokausi... dėkoti Dievui. Už kiekvieną nugyventą dieną, minutę, akimirką, net sekundės dalį... Sportininkams sekundės dalys gali dovanoti arba atimti medalį, o štai dėkingumas mano gyvenime taip pat gali atimti arba pridėti to paties...  dėkingumo. 

Dėkingumas. Koks gražus žodis, kokia šviesi jo prasmė, kokia graži dėkojanti širdis, siela, kokia graži mintis, įkvėpta dėkingumo. 

Šiemet ruduo man liudija dėkingumo grožį. Norėčiau, et kaip norėčiau, kad tie  pageltę, išraudę nuo  dėkingumo lapai liudytų, bylotų apie visų mūsų, tikinčiųjų dėkingumą Viešpačiui. Vienas pageltęs lapas - dievop kylanti dėkojimo malda. Už kiekvieną nugyventą dieną. Už savo artimą. Už kasdienę duoną. Už kiekvieną išmėginimą... Už Jo bažnyčią. O Dieve, už Jį patį, pirmiausiai už Jį. Kaip norėčiau kad ir mano išėjimas pas Viešpatį būtų toks gražus. Tai kas, kad kiemsargis sušluos, įdės į šiukšlių maišą ir užriš, vėliau galbūt sudegins. Svarbiausia, kad būčiau išgiedojusi gražiausią savo gyvenimo giesmę - dėkingumą. 

Nuotrauka Gintauto Tumulio