Sauja aviečių

Viename interneto šaltinyje prieš pat mano nosį išplaukė NUOTRAUKA. Su vaikais. Žaviais, besišypsančiais, laime trykštančiais veidais. Nukauna ir tai, kad toji nuotrauka – patriotinė*.
O viena mergaitė mane tiesiog pakerėjo.

Tikriausiai dėl to, kad jos veide be galo daug vaikiškos šilumos – tokios, kurią geba skleisti tik vaikai.

Pagalvojau, jog taip gali žiūrėti tik MYLIMAS vaikas. Net jei gimė netyčiuku, tuo apsunkindamas tėvų troškimą gyvenimą susitvarkyti greičiau. Ir net jei šeimoje – ne pirmas, ir ne paskutinis vaikas. Tačiau tikrai – mylimas. Nemylimi žvelgia kitaip.

Vienas protingas žmogus yra išleidęs knygą pavadinimu: „Vaikai, kilę iš dangaus“. Tai štai, kai žiūri TĄ nuotrauką, atrodo, jog ir šie vaikai nužengė iš pačių gražiausių dangaus menių, galbūt primenančių žaviausius Narnijos kronikų pastatymo fragmentus apie liūtą, burtininkę ir drabužių spintą. Lyg ten stovėtų toji mažoji, stebuklus daranti Liusė...
Tačiau kovotojai gimsta ne tik pasakose. Ačiū Dievui, jų gimsta ir Lietuvoje.

O mergaitė...
Jei būtų VAIKYSTĖS nuotraukų rinkimai, matyt, neleistinai pavogčiau tą nuotrauką (o kam išplaukė man prieš nosį? Pati kalta...) ir iškirpčiau žavų, tyrą ir besišypsantį nugalėtojos veidą.

Veidą, kuris nejučia kreipia žvilgsnį... Ne į Narniją. Į Vaikystę.

Vaikystę, kuri lyg primirštas sapnas iškyla atmintin... Visų detalių prisiminti negalėtum. Bet, kai buvai laiminga, kai neveikei NIEKO, o kartu nuveikei tiek DAUG.

Pavyzdžiui, nuolat lankei senelius – ką ten lankei, beveik ištisom vasarom pas juos gyvenai...
Glostei šunį. Jooo... Šunis mylėjai be proto... Parsitempdavai visus nelaimėlius namo arba gyvendavai šalia būdos. Kad šuneliui (Čarliui) nebūtų liūdna.
Ir pati it šunelio uodegytė visur bindzinėjai paskui savo DIEDUKĄ... Darbštųjį, sąmojingą, mylintį, kantrų, žinantį daugybę istorijų ir mėgstantį ledus dieduką. Jam nieku gyvu negalėtum pritaikyti patarlės, jog sotus alkano neatjaučia – man, vaikui, jis pirkdavo po dvi porcijas ledų. (Babytė, pamenu, net bardavos). Ir buvom tokie laimingi su tais plombyrais! Sėdėdavom išsišiepę iki ausų ir valgydavom... Akys žibėdavo – lyžt lyžt, o dar viena porcija tavęs laukia. Abu, vadinasi, neklausom babytės ir šelmiškai šypsomės. Smagumėlis!
Taigi, savo silpnybe ledams diedukas dosniai dalijosi su manimi. Ir nepamenu, kad būčiau dėl to susirgus. Užtat tas ledų valgymas tapo svarbia mano Laimingos vaikystės detale.
O dar tie babytės rankų daryti abriedukai, pieniška sriuba su zacirkom, blynai ir taip toliau. (Ech...). Ir vis paklausdavo, ko norėčiau, kad pagamintų. Kartą, kai srėbdama sriubą dideliais kąsniais sąžiningai valgiau duoną, babytė paragino daugiau srėbt.
„Auklytė darželyje tai liepė daugiau duonytės valgyt, babyt“.

Su dieduku aviečiaudavom. Savo darže. Rodos, ir kas gi ten tokio ypatingo – raškyti avietes. Bet visad būdavo linksma. Aptardavom ir tai, kokia skani ta aviečių sauja... Kad skaniau ne po vieną, o po dešimt, dvidešimt! Vienas kitam rodėm, kiek daug mums telpa vienu metu. Kvatodavomės pilna burna. Kad gal ir kirmėliukų suvalgėm, ir dėl dar bile ko...

Netoliese čepsėjo ir kriuksėjo amžinai alkani paršeliai. Koks juokingas būdavo jų čepsėjimas! Tada sužinojau, kad čepsi tik paršeliai, o žmonėms – ne valia... Nei prie stalo, nei po juo.

Visur, kur tik eidavau su dieduku, mane lydėjo nuoširdi šypsena. Ir juokas. Gal todėl tas juokas užaugo toks skambus (kartais susigėstu) ir užkrečiantis – ima kas ir pasako – kaip tamsta sveikai juokiesi, moki džiaugtis, ir kitus užkreti...
Gal diedukas išmokė?

Kartą, kai skabiau šiltnamyje agurkus (o gal laisčiau, nepamenu – senelis mokė ir darbuotis...) – atsitiko didelis bum. Susitrenkiau galvą į stiklinio šiltnamio vamzdžius. Kaip verkiau! Atbėgo diedukas – vaikeli, bet ar matei kaip vamzdis sulinko?
Žiūriu, patikėt negaliu. Tikrai sulinkęs! Ašaros kaipmat išdžiūvo... Tik ūgtelėjus pamačiau, kad visi jie ten...

O kartą bitė įgėlė (diedukas mylėjo bites, kadaise ir avilius laikė). Kaip dūdas paleidau!
Vaikeli, sako, bitė už tave gyvenimą atidavė. Dabar ji numirs, o tu – gyvensi. Ir sveika būsi.
Kaip šitaip? Vargšė bitė...

Kai ravėdama braškes radau mažulytį klevo daigelį, taip ryžtingai išskleidusį savo vienintelį lapą, diedukas nusprendė anūkės radinį įamžinti – pasodinti. Sodinom kartu, garbingiausioj ir matomiausioj daržo vietoj. (Įsivaizduojat, kokia buvau svarbi?) Mano klevą! Ir užaugo tas klevas, net mane pralenkė. Diedukas kasmet apgenėdavo jį, tad medis gerokai praaugo ir dviaukštį namą.
(Dar viena, genėjimo būtinybės, pamoka...).

Dabar, kai važiuoju į vaikystės pusę, Klevo dėka jau iš tolo atpažįstu brangaus man namo stogą...
Deja, tas namas dabar priklauso kitiems... Skaudu. Lyg išėjusi vaikystė...

Iki šiol nesuprantu, kaip netrukdydavau diedukui nudirbt visus darbus. Juk ir daržai prie namo, ir laukai netoliese, o dar nuolatinis atsakingas darbas. Bet anūkei visuomet laiko užtekdavo. Galėdavau nuolatos vaikščioti paskui, visko klausinėti ir niekada neišgirsdavau: „Todėl“.

Ir todėl galiu drąsiai save vadinti palaimintąja, nes vienintelė iš visų jo anūkų dieduką turėjau ilgiausiai. Tokių diedukų netekimas yra kažko labai svarbaus, labai šilto ir neįkainojamo praradimas...
Iki šiol beprotiškai jo ilgiuosi, nors metų praėjo daug... (Taip norėčiau jam parodyti savo dukrą. Ačiū Dievui, babytę turiu...)

Vis pagalvoju, kad laiminga vaikystė – didelė Dievo dovana... Kai šypsais ir šypsais. Nusišluostai ašaras ir vėl šypsais.
Kaip ta mergaitė iš nuotraukos.

Matyt, laiminga vaikystė visai ne ta, kai tave apiperka – bet kai su tavimi BŪNA.

Ir niekas šito taip nemoka, kaip seneliai.
Diedukai ir babytės...

_____________________________________________
*Atleiskite, kad negaliu tos Nuotraukos Jums parodyti.

Publikuota http://www.bernardinai.lt/  Aštuntoji diena
Foto: iš Efoto.lt - Kristinos Vaišvilaitės "Rudens derlius".

- - -

... tegu kiti bus teisūs - o aš ne, aš ne...
   
Tenoriu būti Jame, tik Jame...
   

Atgailos kambaryje

Atėjus į atgailos kambarį ieškojau savo kalčių... Mažų ir didelių nuodėmių.

Ieškojau, nes retsykiais sutinku tuos, kurie primena man... Kartais žvilgsniu. Kartais žodžiu. (Dažnai ir pati prisimenu - mano atmintis visai nebloga, kai pagalvoji... )

Visai nepykstu. Tik galvoju - ar aš nesielgiu taip pat?

Netikėtai kambaryje randu raštelį:

"Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus" (Kol 2, 14).

Ir lyg pupos pabyra malda...

Viešpatie, atleisk, kad mes nepailstam lipti ant kryžiaus, užuot jį paėmę ir nešę... O užlipę ieškom tų raštų. Raštų, kurie visai ne apie mus, o apie tuos, kurių nemėgstame... Kurie  vienaip ar kitaip yra mus papiktinę... Taip norėtume tuos raštus atgaminti ir nuplėšti nuo kryžiaus, gal net parodyti - vis rodyti, ir rodyti, ir rodyti - kitiems.

Atleisk, Viešpatie, kad dažnai man taip patogu ieškoti kito - žinoma, didesnių - nuodėmių, kad pridengčiau savąsias - žinoma, mažesnes.

Vis dar norisi būti teisesniam už kitą - savo paties jėgomis.

Tuomet išgirstu (to) fariziejaus maldą savyje: "Dėkoju Tau, kad nesu kaip kiti..." - ir man suspaudžia širdį.

Kaip gerai, kad tuos raštus - "antirekomendacijas" - sunaikinai. Amžiams. Kiekvieno iš mūsų. Kiekvieno atgailaujančio nusidėjėlio. Juk "nėra teisaus, nėra nė vieno..." (O mes vis ieškom vis ieškom vis ieškom teisaus ir jį randam savo asmenyje - žinoma)


Viešpatie, padėk man 'nerašyti' to, ką Tu ištrynei...

- - -

Kartais atrodo, kad visas mūsų gyvenimas turėtų būti nuolatinė atgaila...

Kartais taip atrodo, nors tu ką.

Atleidimo malonėje sudūžti dar labiau.

Bet... ar ilgam....?

...

Rytas su Izajo knyga

Viešpatie...

"Nuo amžių ausis negirdėjo ir akis neregėjo kito dievo, be Tavęs, kuris tiek padarytų Jo laukiantiems. Tu sutinki tą, kuris su džiaugsmu elgiasi teisiai, atsimena Tave ir Tavo kelius. Tu buvai užsirūstinęs, nes mes nuolat nusidėdavome. Ar dar išgelbėsi mus? Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai. Mes visi vystame kaip lapai, mūsų piktadarystės blaško mus kaip vėjas. Nė vienas nesišaukia Tavo vardo, nepakyla, kad įsikibtų į Tave. Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų, palikai mus dėl mūsų nusikaltimų. Viešpatie, Tu esi mūsų tėvas; mes – molis, o Tu – puodžius; mes visi – Tavo rankų darbas. Viešpatie, nerūstauk, neminėk amžinai mūsų kalčių. Pažvelk į mus, maldaujame Tavęs, nes mes esame Tavo tauta".


Viešpatie, su kuo gyveni?

"Taip sako Aukščiausiasis ir Prakilnusis, kuris gyvena amžinybėje, kurio vardas šventas: „Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį.  Aš neamžinai bylinėsiuos ir ne visada rūstausiu, nes tada gyvybės dvasia, kurią Aš įkvėpiau, sunyktų".


Viešpatie, į ką pažvelgsi?

"Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį".  



Ačiū, Viešpatie...
  

  

----

IZAJO: 64,5-8,    57, 15-16,   66, 2

Mano TĖVO mintis

Vakar buvome brolio gimtadienyje.

Jis iš tėvo gavo ir puikią dovaną - "Karo ir taikos" rinkinį.

O ant pirmos knygos priešlapio radau nuostabų palinkėjimą... Nors juokavom, kad iki mano gimtadienio tėvas dar spės ir man sukontempliuoti:) kokią gerą mintį, ši man taip tiko pastarųjų dviejų dienų apmąstymams.

Lyg išdygo nepelnytai (juk brolio gimtadienis, ne mano:) ) ir prakalbo tiesiai dūšion:

"<...> Ne visų karų pergalės bus saldžios, tačiau jų, tų pergalių linkime; tik vis laimėdamas nesmerk pralaimėjusių.
Kai gyvenimo verpetuose turėsi TAIKOS laikotarpių - užjausk kariaujančius - gal jie paklydę?"

                                                             

                                  Su pasididžiavimu dedu parašiuką: MANO TĖVAS (V.J.)
                                                                                                                                                

How is Your life, well known sinner in town?

On this side of the door

I have read about You in the Gospel of Luke – when You came to the Pharisee’s house, where Jesus was served*.

You came there holding an alabaster flask of ointment, crying at His feet, and started watering them with Your tears and wiping with Your hair...

Your repentance is shocking, surprising, and full of regret and love for The Forgiving. It is also very brave - to invade like that, and burst out weeping...

“Therefore I tell You, her sins, which are many, are forgiven—for she loved much. But he who is forgiven little, loves little....", Christ’s voice resounded to the Pharisee who condemned You, and apparently to everyone who is unconscious of one’s sinfulness, but sees it so brightly in others.

How did it feel like when You were set as an example to the Pharisee? After all, it is a slap in the face ... Being a Well Known Sinner in Town - as Luke refers to You – You came to Christ in a broken heart, and became a model to the smart Pharisee with apparently impeccable reputation.

And for us...

Finally, You heard the words: “Your faith has saved You. Go in peace”.

I believe You went in peace, but...

On the other side of the door

What happened after You left the Pharisee’s house – that unique and life-changing encounter with Christ?

After all, probably only a few people saw what had happened - You accepted the Lord’s forgiveness.

I suppose many people cultivating the word of God in their own country (and town) did not know what had happened between You and Christ. Yet many others did not even believe that He is the Lamb of God who takes away the sin of the world and Yours. In the eyes of many, You remained the same as You had been before...

Sometimes I wonder why You have become well known for Your sinfulness. Is it because You were used by many of the “righteous” ones, or is it because many of the town-dwellers were aware of Your “work” at the time You embraced the portion of sins... Wasn’t it search for love and warmth that tripped You so bad…?

What were the looks You encountered when You went back in town?

I have no doubt that Your look was already different - radiant, happy and thirsty for life. A different, new life. Maybe even to prove to Yourself and to others that You can do it. And that You are hungry for it. After Jesus touched You, and You touched Him.

I believe that You left the Pharisee’s house without the burden of sin, because the Lord forgave YOU...

Not the people, though.

Especially, probably not the ones that were somehow touched by Your sinfulness. I wonder why the Lord did not demand You to go to them with the flasks of ointment. I am surprised that He did not tell You to go to those You sinned against, and serve them as long as You are forgiven ... (Although I am sure that You would have gladly went and washed their feet.)

Christ told YOU: “Go IN PEACE”…

Were You in peace indeed?

Sometimes it seems that I see You walking down the town streets, wrapped in the Lord’s forgiveness. I also see how well known and unknown town people are trying to tear off that precious robe of Yours...

These people are fighters for sacredness. They are certainly as soulful as the Pharisee who invited Jesus for dinner.

I believe there were also those who had seen the footprint of God’s mercy in Your life, but still...

Those who do not see, shake their heads, knot, clench, and backbite. Who can stop their gossip and hate towards You?

- How dare THIS WOMAN show her radiant face among US as if she has never sinned?

– How dare SHE come into the house of God, and pray??

–  How dare THIS WOMAN make sacrifices to our Lord?

–  Does she expect to be welcomed as if nothing happened? Stop playing jokes!

– How dare THIS WOMAN... <...>

Those who are more truculent maybe spit in Your face, or pull at Your coat...

And those who used You, - didn’t they ridicule You when You said You had lived a New life? Didn’t they attempt to prove that it is not worth it, as You are still known only as a sinner?.. (Good God, was there at least someone who supported You, when You wanted to straighten Yourself?)

Well known sinner in town, You are so unlucky You sinned in the country, where the Word of God is so very well known. It is definitely not easy to be among those who know His Word, but ... not His heart.

Whereas You had a chance to discover It. To discover the secret of the Lord’s forgiveness lying in His heart and His Eternal Wounds ... Repentance – the mystery and miracle of all-changing repentance.

It seems to me that the survivors of this miracle are no longer willing to judge other sinners just like the Pharisee condemned You (and thereby Christ: “If this man were a prophet ...”) with his mindset. They do not judge anymore, because they realize to be sinners themselves... Yet it seems to me that the survivors of this miracle love both well-known and unknown sinners. They pray for them and they cry for them, because it is such a misfortune to be deceived, enticed and enslaved by sin...

Dear woman, those who despised You – where are they now?

And today, those who despise well-known (and unknown) sinners in town - what are their hearts? And if today they invite Christ to their homes – would they welcome Him with head erect just like the Pharisee, or just like You – in humble service to Him?

Yet, it seems I hear You whisper: “Lord forgives what people sometimes are unable to forgive ... Know that He will repay to each man according to his work. Accept people’s court and gossip as a gift from God. Do not judge or condemn those who judge, slander and condemn the ones fallen into sin. Instead, bless them by meekly turning the other cheek - if You are among those that are slandered or abused. Humble heart does not judge, but cries together with the sinners; it cries for their sins. You know that He cares only about gentle and humble heart: “The sacrifices of God are a broken spirit: a broken and a contrite heart, O God, thou wilt not despise.”**. And remember - only the merciful shall receive mercy.

Like that becoming dear to me, the well known sinner in town ... You teach me so much every time I read about You. You have become a consolation to all who fall into sin but desire to recover and live again. You are an encouragement to anyone seeking repentance and forgiveness.

By the way, I would like to call You by name if only I knew it. Yet Your name seems like it remained just like that: Well Known Sinner in Town.

Many have got to know You like that.

Only Christ has seen You different - Very loving, Contrite, and Serving Him.

Apparently, He wants us to see You just like that.

Different.

---------------------------------------------------------------------------

*Lk 7, 37-50

** Ps 51, 17

Aurelija Umbrasienė 

Translation from Lithuanian by Solveiga Vainauskaitė