P.S. Neseniai aptikau tokį Žaliąjį Kodą:). Du konkursai. Išsiunčiau ir aš porą pasakėlių... Rengėjų užmojis - iš atrinktų kūrinių išleisti vaikams knygelę. Sakyčiau, puikus sumanymas. O jei Jums patiks mano kūryba, kviečiu užsukti į www.zaliasiskodas.lt ir prabalsuoti už šią (ir galbūt kitą) pasaką. Ieškokite žalių pasakojimų galerijoje :) O galbūt patys sudalyvausite konkursuose kurdami rašinius, iliustracijas ir pan.?
Vienoje Pamiškėje driekėsi nepaprastai graži, kvepianti pieva. Gyvenimas šioje pievoje virte virė – visi čia gyveno gražiai, linksmai ir laimingai.
Kiek visokių žaidimų prasimanydavo Pievos gyventojai! Viena boružių šeimynėlė supynė iš žolių patį tikriausią atrakcionų parką vabaliukų ir vabzdžių vaikams. O štai vorų giminė įkūrė tikrą kliūčių ruožą pašėlusiems mažyliams: nuausdavo virves, pakabindavo jas tarp tvirtesnių augalų ir leisdavo smagiai tomis virvėmis čiuožti ir ant jų visaip kaip karstytis. Bet labiausiai mažyliai mėgdavo vorų nuaustą voratinklinį batutą – tai šėldavo ant jo vabaliukai, tai dūkdavo!
Gyvavo čia ir sraigės. Štai sraigė Pimpė, dievinanti šampinjonus, dažnai išsiruošdavo į ilgą kelionę – vieną Kvepiančios pievos pakraštį, kuriame augo jos pamėgti grybai. Kol nušliauždavo Pimpė į tą pakraštį, šampinjonai ir išdygdavo.
Tačiau vieną dieną Kvepiančios pievos gyventojai ėmė užuosti nežinomą ir nemalonų kvapą…
- Ir kas čia per kvapas? – klausė vieni kitų vabaliukai, bet nė vienas nežinojo.
Po kiek laiko vieni kitiems ėmė skųstis ne tik blogu kvapu, bet ir prasta savijauta. Boružėlės dėl šios priežasties uždarė atrakcionų parką, vorai – kliūčių ruožą ir batutą, o sraigė Pimpė labai nustebo neradusi nė vieno grybo. Pagalvojo, gal šliaužė per greitai ir jie nespėjo užaugti? Bet kad ir kaip lėtai ji stengėsi šliaužti kitą kartą, grybų kaip nebuvo, taip nebuvo...
Visi, kas tik krutėjo šioje Pievoje, sunerimo ir ėmė svarstyti, ką daryti...
O kartą, taip besvarstant, atskrido raudanti drugelių šeimos porelė ir ėmė skųstis, kad jų vaikams dėl blogo kvapo neauga sparneliai – jiems gręsia likti kirmėliukais... Tai išgirdusi viena žalia kirmėlaitė įsižeidė ir tiesiai šviesiai, taisydamasi savo skrybėlaitę, rėžė:
– O kas čia blogo? Galima pagalvoti, kad būti kirmėle yra didelė nelaimė.
– Na... – išraudo drugelis, – tenorėjau pasa...
– Apči! – pertraukė drugelį ką tik atskridęs laumžirgis, o kai nutūpė ant kelmo, nusičiaudėjo dar kelis kartus. – Paklausykite! Mūsų, ak, jau NEBE-Kvepiančios pievos pakraštyje atsirado dvokiančių daiktų krūva. Apči! Kai buvau nuskridęs į žvalgybą – apči! – kuo labiau artėjau prie tos krūvos, tuo labiau jutau tą bjaurų kvapą. Apči!
– Kaip baisu, kaip baisu! – vienas per kitą ėmė šaukti ir pasakoti vabaliukai, vabzdžiai ir muselės, taip pat grįžę nuo krūvos. Visi čiaudėjo, net kosėjo ir baisiai šnirpštė...
– Tylos! – bandė apraminti visus jonvabalis, – reikia pripažinti, kad turime didelę bėdą. Toji bėda yra šiukšlės. Apči! Atsiprašau. Jas ten pabėrė ne kas kitas, o žmonės. Blogiausia yra...
Vabaliukai po šių žodžių net susigūžė. Kas gali būti blogiau už tai, kas jau įvyko? Gyventi šioje Pievoje darosi nepakenčiama!
– Blogiausia, kad tose šiukšlėse kuriasi nešvarą mėgstančios šiukšliamusės. Jos liepė mums nešdintis iš šios Pievos ir sakė, kad toji krūva tik didės. Apči! Mat vos tik koks žmogus išpila šiukšles kokiame lauke, miške ar pievoj, tuoj ir kiti ima vežti ten savo rakandus... O ta... Apči! Atsiprašau. Tada tose vietose ima nykti visa, kas gyva...
Po šių žodžių kažkas pravirko.
– Tik nereikia verkti, – įsiterpė laumžirgis, – mes būtinai ką nors sugalvosime!
– Gal reikėtų paprašyti bičių, kad jos įgeltų šiukšlintojams? – narsiai paklausė vienas vabaliukas.
– Ne, reikia sugalvoti, kaip geruoju išspręsti... Apči! Atsiprašau. Mat, jei neliks šiukšlių, neliks ir tų šiukšliamusių...
– Na, koks protingas tas mūsų jonvabalis! – oriai ištarė pokalbio besiklausanti sraigė ir pasitaisė karolius.
– Nuoširdžiai, apči, dėkoju, – tarė jonvabalis ir pridūrė: – Prieš miegą visi sukalbėkime maldą, prašydami Kvepiančios pievos Kūrėjo mums padėti, ir pagalvokim, ką daryti... Apči! Iki rytojaus.
Vabaliukai šurmuliuodami ir čiaudėdami skirstėsi. Visi buvo liūdni, paniurę ir nė nenumanė, ką gi sugalvoti. Juk šiukšlės per sunkios, kad jie jas kur nors perneštų... O jei ir pakeltų vieną kitą visi drauge, kur jas nešti?
Rytas Pievoje buvo kaip niekad slogus... Girdėjosi vien čiaudėjimai ir dejonės, vienas kitas murmtelėjimas dėl beviltiškos padėties. O vos pradėję rinktis prie Pasitarimo kelmo vabaliukai ėmė girdėti... balsus. Tai buvo žmonių balsai!
Kaip nuliūdo JAU NEBE-Kvepiančios pievos gyventojai! Visi kaip vienas pagalvojo, jog tie žmonės nedaro nieko kito, tik šiukšlina!
Tik viena boružėlė timptelėjo mamai už sparnelio ir nedrąsiai paklausė:
– Mamyte, o ten ne vaikų balsai? Man atrodo, vaikų... Apči! Oi.
Staiga kaip viesulas atskrido laumžirgis ir ėmė šaukti:
– Klausykite, ten visas būrys vaikų! Bet jie nešiu... Apči! Nešiukšlina, bet renka šiukšles į dėžes! Pasiklausęs vaikų pokalbio supratau, kad jie iš kažkokios stovyklos. Atvyko aplinkos, kaip jie sako, sutva... sutvar.. Apči! Sutvarkyti! O šiukšliamusės, kad ir labai suirzusios, buvo priverstos skristi kitur!
Vabaliukai akimirką nė nekrustelėjo iš nuostabos. Bet atgavę amą, ėmė džiaugtis, ploti, šūkčioti iš laimės, šokinėti! Na, tik laumžirgis šiek tiek nuliūdo, kad niekas jam už tokią gerą naujieną taip ir nepadėkojo...
Ir tikrai, netrukus gimtoji Pieva vėl kvepėjo kaip anksčiau, o šiukšlių krūvos nė žymės neliko – ten dygo nauja žolytė… Drugelių vaikams ėmė augti sparneliai, boružės su vorais vėl atidarė žaidimų aikšteles. O štai Pimpė, vieną rytą išsiruošusi į tolimą kelionę – KVEPIANČIOS pievos pakraštį – iš tolo pamatė baltuojančius šampinjonus.
Ak, tiesa – ir čiaudėti visi nustojo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą