Zachiejaus laiškas

Daivos Baumilienės nuotr.

Anądien į duris paskambino paštininkė. Nustebau, nes lyg ir niekas nežadėjo man rašyti, o ir knygų, kaip kartais būna, paštu neužsisakiau.
Pasirašiau dokumentuose, o pamačiusi voką akimirką pagalvojau: gal tai laiškas nuo Vilniaus mero? Toji Z buvo tokia ryški.
Atsidusau.

Tačiau lipdama laiptais ir apžiūrinėdama voką kuo aiškiausiai perskaičiau: „Nuo Zachiejaus."

Žinojau, kas jis. Buvau daug kartų skaičiusi Evangelijoje pagal Luką, todėl išsigandau. Bijojau, kad tai bus kokia nors svarbi žinutė, gal kokia pranašystė, o gal - užduotis?.. Labai nenorėjau perskaityti ko nors tokio, apie ką paskui liūdnai mąstysiu, nenorėdama vykdyti.

O Zachiejaus pavyzdys tikrai neeilinis. Žinomas muitininkas, tuometiniu supratimu, vos ne vagis tapo tikru Jėzaus pasekėju. Daugelis kraipė galvas, o štai Kristus jį pagyrė - mat Zachiejus pažadėjo atlyginti visiems, kuriuos buvo nuskriaudęs, - ir tai tikrai nebuvo politinė kampanija, priešrinkiminis triukas. Zachiejus pažadėjo atlyginti materialiai, tai yra realiai - ne vien gražiai atsiprašyti. Tai bent atsivertimas!

Kartais pagalvoju - kodėl šiandien nėra TOKIŲ atsivertimų?

Laiškas. Laikau jį rankose, vartau kaip kokį saldainį ir nežinau, ką su juo daryti. Na, taip, neabejojau, kad tikrai kada nors jį perskaitysiu, bet ar dabar... Bijau, kad nebūsiu pasirengusi išgirsti, kas jame rašoma. Tokie laiškai neateina šiaip sau. Juos gauni tik kelis kartus per gyvenimą. Nes juose yra svarbi žinia tau. Žinia iš Viešpaties.

Erzinu save nepraplėšdama laiško. Tačiau kartais tas stovėjimas prieangyje toks... Na, lyg stovėtum tarp žemės ir dangaus, meilės ir neapykantos, atleidimo ir nuoskaudos... Lyg stovėtum ties svarbiu pasirinkimu ir svarstytum, kas geriau man, o gal reikėtų - kas geriau kitam. Gyventi dėl savęs ar dėl Viešpaties? Pasiimti sau ar palikti kitam? Priimti kitą tokį, koks jis yra, ar paberti jam priekaištų?

Toji kova širdyje... Nežinau, ar kur nors žemėje ji dramatiškesnė nei žmoguje. Kai giliai viduje apsisprendi išduoti arba ne. Mylėti arba ne. Priimti arba atstumti. Po truputį širdyje nusileidi į išdidaus, „kieto" žvilgsnio bedugnę... Arba nusprendi įsigyti daugybę kaukių, kad niekas tavęs nepažintų.

Nežinau, kaip Zachiejus įkrito į bedugnę, bet Viešpats jį iš ten ištraukė. Kaip?

Viskas prasidėjo nuo Zachiejaus troškimo pamatyti Jį. Tas troškimas buvo toks didelis, kad turtingasis muitininkas kaip koks vaikas įsilipo į medį.

O šiandien? Šiandien mums nereikia lipti į medžius - tam yra tvarkingi ir patogūs balkonai. Tačiau štai koks klausimas - ar kur nors tarp mūsų vaikšto Viešpats? Ar Jis vaikšto kuriomis nors miesto gatvėmis?

Pasiėmiau laišką ir išėjau pasivaikščioti. Kas žino, gal sugalvosiu įsirioglinti į kokį medį ir tada jį atplėšiu. Viskas bus taip tikra... Įsisvajojau. Juk ypatingą laišką ir skaityti reikia ypatingai, ne šiaip.

Ir tada, gatvėje, man pasirodė, kad pamačiau Jį. Taip, Viešpatį. Jis šmėstelėjo kažkur tolumoje, ir mūsų žvilgsniai susitiko. Nemoku apsakyti, koks tai jausmas, kai Jis į tave žiūri... Rodos, paskęsti pačiame švelniausiame ir šilčiausiame, nežemiškame glėbyje. Rodos, pats ištirpsti maldoje „Tėve mūsų", susmegdamas kažkur į Dievo Karalystės pačią šerdį...

Rodos, lyg būtum namo grįžęs palaidūnas, apdovanotas tuo mylinčiu ir laukiančiu žvilgsniu. (Dieve, kokia palaima žinoti, kad Tu visuomet lauki...)

Paskui Jis kažkur dingo, dingo ir žvilgsnis. Tik pamačiau, kaip link manęs bėga vaikas, - ir iš kur jis atsirado? Gal, pajuokausiu, iš medžio iškrito? O bėgdamas pargriuvo, paleido dūdas... Spėjau dar pagalvoti, koks tas gyvenimas: čia mylintis žvilgsnis, o štai ir verkianti, ašarota realybė.

Tuoj prie jo pribėgau, pakėliau, apkabinau, nušluosčiau ašaras. Klausiau, iš kur tu, kur gyveni, o jis tik verkė, verkė... Akimirką, kai susitiko mūsų akys, man pasirodė, jog tai Viešpats. Tuoj pat save mintyse subariau, kad per daug neįsijausčiau į regėjimus, ir suėmusi tiek save, tiek mažių į rankas, paklausiau: „Kur tu gyveni?"

Geriau būčiau neklaususi.

Man niekada nemalonu ten eiti. Tos nuolat alkanos - ne, ne maisto - akys, nuolat purvini rūbeliai, nuolat triukšmingi kambariai... Nuo mamų atskirti ėriukai, tapę už save kovojančiais tigriukais, nerandantys savo tapatybės. Kasdien matantys gražius žmones kažkur už tvoros. Žvilgsniais lydintys mamas su vežimėliais, išėjusias pasivaikščioti su savo mažyliais. Pastebintys iš džipo išlipusią mergaitę su gražuoliu meškučiu rankose, kaprizingai trepsinčią kojele.

Taip, tai vaikų namai. Tikrai vaikų, nors juose gyvena ir keletas suaugusiųjų.

Nuvedžiau vaiką, viską paaiškinau, kur radau šį verkiantį radinį. Sopėjo širdį, kad palieku jį čia, bet ką aš galiu padaryti... Nesakau, kad neturėčiau vietos namuose, bet yra tiek daug keblumų...

Išėjusi mačiau, kaip jis stovėjo prie lango, lydėjo mane žvilgsniu.

Negaliu sakyt, kad APIE TAI nepagalvojau. Tačiau vis dar manau, kad tam reikia specialaus pašaukimo. Pagaliau aš ne Zachiejus, kuriam buvo taip paprasta įlipti į medį, o paskui pasikviesti Jį į savo namus. Nors tas paprastumas slypėjo širdyje, vis dėl to...

Grįždama namo liūdna atplėšiau laišką. Vyliausi paguodos.

Bet laiškas buvo tuščias.

Apie mirtį ir C.S.Lewiso Narnijos kronikų "Paskutinį mūšį"

Klausiu savęs – ar turėčiau bijoti mirties?

Taip jau sutapo, kad per Vėlines pabaigiau skaityti Narnijos kronikų paskutiniąją dalį, ir širdis apsalo nuo Tikrosios Narnijos aprašymo. Tiesiog negaliu nesižavėti C. S. Lewiso Narnijomis ir visais simboliais, kuriais šie pasakojimai turtingi... Šią knygą („Paskutinis mūšis“) ypatingai rekomenduočiau jauniems žmonėms. Mat labai sumaudė širdį dėl Siuzanos pasirinkimo... Sakyčiau, autorius labai meistriškai (nuosaikiai) pavaizdavo tai, dėl ko jaunos mergaitės „eina iš proto“... (Pati augindama dukrą nerimauju, ką ji rinksis, įžengusi į užburiančią (ir blogąja to žodžio prasme) jaunystę...) O kur dar asiliuko Glumiaus ir beždžionės draugystė (jei taip galima pavadinti), nykštukų pasirinkimas gyventi vien sau, priešų bandymas Aslaną „sukryžminti“ su kalormenų dievu Tašu ir daugelis kitų aprašomų siužeto vingių, kurie tikrai duoda peno apmąstymams.

Kartais susimąstau – kaip šias istorijas suvokia netikintys žmonės? Nenoriu nieko įžeisti, bet esu tikra, kad tikintieji, pažįstantys Šventojo Rašto eilutes, kur kas geriau supranta, ką autorius norėjo pasakyti daugeliu simbolių... O kai kurių simbolių „perkandimas“ gali būti gyvybiškai svarbus ne vieno mūsų tikėjimo kelionėje...

Perskaičiusi šią knygą pagalvojau, kad per Vėlines, kai stokojama ne tik saulės, bet ir šviesios vilties, Narnijos kronikos, ypač paskutinė knyga, gali labai praturtinti.

Aš nesu prieš tai, kad gedėtume, juk ir Saliamonas sako, kad išmintingieji yra gedulo namuose, o liūdnas veidas širdį daro geresnę...

...Ir aš ilgiuosi artimųjų, kurių netekau, ir kartais tas ilgesys būna it veriantis danties skausmas, tačiau... turiu viltį vieną dieną su jais susitikti. Be to, kiekvieno tikinčiojo laukia ypatingas, svarbiausias Susitikimas – susitikimas su Kristumi akis į akį. Ar pagalvojame, kokia tai bus jaudinanti akimirka? Ačiū Dievui, jog ši akimirka galiausiai truks visą amžinybę!

Tad ar turėčiau bijoti mirties?

Tie, kurie myli Kristų ir Jį pažįsta, paprastai mirties nebijo (?) (ir bijo Dievo, kad patys prieš save pakeltų ranką), o gal reikėtų sakyti – tik šiek tiek bijo. Štai apaštalas Paulius sako: <...> verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia (Fil 1, 23), o žydams laiške skaitome, kad Dievas išlaisvino tuos, kurie “bijodami mirties, buvo atsidūrę vergijoje” (Žyd 2, 15). Taigi mirties nereikėtų bijoti tikinčiajam. Bet, matyt, toji tikrovė, kurios negali pamatyti fizine akimi, sėja nerimo grūdą. Tie, kurie suvokia savo nuodėmingumą, ir dar nepakankamai suvokia Kristaus aukos didybę, nerimauja ir dėl Dievo teismo. Žinoma, mylintys Kristų, tie, kurie suvokia savo skurdą ir savo meilės netobulumą, nerimauja ir dėl to, kaip jie stos Dievo akivaizdon... Ne todėl nerimauja, kad nepasitikėtų atperkančia malone, bet todėl, kad yra linkę prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nori deramai parodyti ir dėkingumą Dievui, tapti vertais Jo Karalystės... O kai kurie mano, kad pakankamai suvokia Jo aukos didybę, o iš tikro šis suvokimas visai paviršutinis – tarsi mikrobangų krosnelėje „pykšt pokšt“ spraginėjantys spragėsiai. Tuščias, orinis. Kaip ta bandelė – tokia didelė, o burnoj – mažytis kąsnelis... Nes mielės ją be saiko išpūtė. „Pykšt pokšt“ suvokimo rezultatas – netikęs gyvenimo būdas su paviršutinišku Kristaus išpažinimu lūpose. Tai ir yra didelė „bandelė“ burnoje, beveik nepapildanti skrandžio turinio – tai yra nekeičianti mano gyvenimo būdo.

(Kai kurie, beje, laukia Teismo, bet... ne savojo, o kada bus nuteisti kiti. Bet Viešpats... Jis leidžia gyvuoti ir piktiesiems, ir geriesiems, o dažnai piktieji gyvuoja ilgiau, nes juk Viešpats yra kantrus. Ir negerai, jei teisieji tampa neteisiais dėl to, kad pernelyg supyksta ant neteisiųjų dėl jų neteisumo. Kipšas to tikrai norėtų, tad šias pinkles reikėtų pastebėti ir į jas nepakliūti).

Tai bijo tikintieji mirties ar ne? Matyt, tai priklauso nuo kiekvieno tikėjimo saiko, nuo to, kiek žmogus pažįsta Kristų ir kiek Jį myli. Ir nesibodi nešti kryžiaus... Juk jei vengiame kryžiaus ir galiausiai jo išsižadame, įvyksta skyrybos ir su Kristumi.

Ar mes ilgimės susitikimo su Kristumi?

Atsakymas į šį klausimą padės suprasti, kur šiandien esame iš tikrųjų... Aš asmeniškai esu dar tolokai... Dažnai kur kas labiau ilgiuosi žemiškų dalykų, nei Viešpaties ir to, kas Jam patinka. Deja, turiu tai pripažinti. Tačiau tik tai pripažinus prasiveria durys į atgailos kambarėlį, kur nukryžiuojama mano nuodėminga prigimtis, kūniški polinkiai ir norai...

Man atrodo, kad Dievo akivaizdoje mirties baimė ima tirpti, atgailos ir susitaikymo valandą virsta ramybe arba... nerimu. Šis nerimas nebūtinai kyla dėl netikėjimo – mat būtent nerimas gali priminti, kad gyvenimas nėra žaidimas, kad kada nors žvelgsiu į praeitį ir apgailestausiu dėl neteisingų pasirinkimų, išvaistyto laiko ir t. t... Ir nors žvelgiu į atleidžiantį nuodėmes gailestingąjį Dievą, nors esu tikra dėl savo išgelbėjimo, nes jis įgyjamas ne darbais, o vien tik malone, suvokiu – juk svarbu, kaip gyvenu šiandien. Mano nuodėmės liūdina Kristų...

Pabaigai į savo padrikų minčių nuotrupas dar įkelsiu paskutinės Narnijos kronikų knygos paskutinio skyriaus paskutinę pastraipą. Nes ji nuostabiai dvelkia dangiška viltimi. (Tiesa, tikrasis citatos grožis atsiskleidžia tik perskaičius visą istoriją...) Ši pastraipa primena ir apaštalo Pauliaus žodžius: „...mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, - malone jūs esate išgelbėti, - kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje“ (Efez 2, 5-7).

„Jų širdys suplastėjo, siūbtelėjo svaiginanti viltis.
– Geležinkelio katastrofa įvyko iš tikrųjų, – tyliai kalbėjo Aslanas, – Jūsų mama ir tėtis, ir visi jūs – kaip pasakytumėte ten, šešėlių viešpatijoje – žuvote. Mokslo metai baigėsi – prasideda atostogos. Baigėsi sapnas – jau aušta rytas.
Šitaip kalbėdamas jis jau rodėsi jiems nebe liūto pavidalu, bet tai, kas dėjosi paskui, buvo taip gražu ir taip didinga, kad negaliu aprašyti. O mums tatai yra visų pasakojimų pabaiga, ir galime drąsiai tvirtinti, kad jie ilgai ir laimingai gyveno. Tačiau jiems patiems tai tebuvo tikrosios istorijos pradžia. Visas jų gyvenimas šiame pasaulyje ir visi Narnijoje patirti nuotykiai tebuvo knygos viršelis ir antraštinis lapas, o dabar pagaliau jie atsivertė Didžiosios istorijos pirmąjį skyrių, bet tos istorijos žemėje niekas nėra skaitęs, o ji amžina ir kiekvienas jos skyrius – vis nuostabesnis už ankstesnįjį" (218 p.)

Daugeliui mūsų dar yra laiko pataisyti ir viršelį, ir antraštinį lapą, jei jis nekoks.