"Taip"pavasariui

Rolanos Kunske nuotrauka

Kovas. Toks pranašiškas metas, kai medžiai ir kūrinija paslapčia ruošiasi vėl sužydėti. Nematome to plika akim, nes būdami Adomo palikuonys paveldėjome ne kaži kokį regėjimą. 
O tyla saugo šią gamtos paslaptį, nes žino - tuoj tuoj įvyks kažkas labai gražaus ir neįtikėtino - tai, ko niekas negalėtų padaryti savo jėgomis. Juk visa tai yra stebuklas. Tai, kas nuoga, bus aprengta. Gamtos dėsniai veiks net ir galimo karo metu. Net jei žmonės mėtys bombas, medžiai skleis pumpurus. Žydės, kol gyvuos.

Pavasaris ateina. Po balčiausios juodžiausios žiemos, kai šaltis stingdo visą kūną, o  kartkartėmis  lyg „įšaldo“ pasitikėjimą Dievu. Kaip Juo, kalbančiu apie gaivų pavasarį mano gyvenime, pasitikėti? Kodėl, Viešpatie, stingdant šalčiui vis šnabždėjai man apie pavasarį, kad jo sulauksiu? Lyg vertei mane matyti žydinčius mežius, užuosti kvepiančias pievas... Matyti, jog Tu, palietęs žemę, sušildai ją ir palieki gėlių pėdsakus. Kaip ir palietęs mano širdį, ją keiti... 

Žvelgdama į šios žemės rūpesčius dažnai regiu žiemą, tačiau pažvelgus į Tave lyg atsiduriu šilčiausiame saulės nutviekstame krante. Jame Tu šildai mano sielą ir ją sustiprini, kad paruoštum ateinančiai žiemai.

Pavasaris atėjo, jis tuoj pratrūks! Sodai netrukus pasipuoš. Oi, kaip bus gražu! Pavasaris ateina kažkaip savaime, nieko neatsiklausdamas ir neatsiprašinėdamas. Jis tiesiog ateina ir „nuneša“ visus mus savo šviežumu. Kaip paprasta - tereikia išlaukti! Paskui, kai vis dar muistysimės dėl žiemos paliktų pėdsakų, ateis vasara - saulutė taip pakaitins, kad iš žiemos liks vien prisiminimai. Ir simptomų jos - jokių. 

Ačiū, Viešpatie, už skirtingus laikus mūsų gyvenime. Ir už tai, kad net ir sunkiausi laikai pranašauja visa pranokstančią Viltį, mirtį praryjantį Gyvenimą. Nė vienas, kuris pasitiki Tavimi, neliks „ant ledo“, bet šoks ir dainuos žydinčiose pievose. Jų kvapas sklis toli! (Gg 4, 16)